2018-03-28 Nr. AB-6382-3-61-3-03114-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-694-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03114-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.3; 13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anjesė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anjesė“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Anjesė“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4KM320082M (toliau – ir Ataskaita); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1A-84 „Dėl UAB „Anjesė“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. S-75(7-51/2015) „Dėl UAB „Anjesė“ 2015-03-03 skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas) (b. l. 50–59).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Muitinės departamentas ginčijamu Sprendimu patvirtino Kauno teritorinės muitinės Ataskaitą, kuria buvo nustatytos šios pareiškėjo mokestinės prievolės: 10 753 Lt (3 114 Eur) importo muitas, 188 280 Lt (54 529 Eur) galutinis antidempingo muitas, 80 228 Lt (23 235 Eur) importo pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), 23 870 Lt (6 913 Eur) PVM delspinigiai ir 27 927 Lt (8 088 Eur) bauda.

3. Pareiškėjas nurodė, jog ginčijamoje Ataskaitoje buvo konstatuota, jog Kauno teritorinė muitinė, gavusi Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) ir Tailando Karalystės kompetentingos institucijos duomenis, atliko pakartotinį pareiškėjo importuotų prekių patikrinimą ir nustatė, jog deklaruotos prekės yra ne Tailando Karalystės, o Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, todėl ginčo prekėms pritaikė 3,7 proc. trečiųjų šalių muito tarifą ir perskaičiavo mokėtinus importo mokesčius, t. y. papildomai apskaičiavo mokėtiną galutinį antidempingo muitą, importo PVM bei su jais susijusias sumas.

4. Pasak pareiškėjo, Muitinės departamentas be pagrindo pripažino pakankamu įrodymu kompetentingų Tailando muitinės pareigūnų, dirbančių padalinyje, kuriame ir buvo įforminama muitinio sandėliavimo procedūra ginčo prekėms, taip pat patikrinimo misijoje dalyvavusių ir galimybę susipažinti su atitinkamais dokumentais turėjusių OLAF pareigūnų patvirtinimą, kad minėtos prekės nebuvo ir negalėjo įgyti Tailando prekių kilmės.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno teritorinė muitinė neatliko savarankiško pareiškėjo veiklos ir konkrečių ginčo faktinių aplinkybių patikrinimo, siekiant įvertinti OLAF pateiktame pranešime nurodytų aplinkybių objektyvumą ir patikimumą. Pareiškėjas nurodė, jog Muitinės departamentas nepagrįstai neatsižvelgė, kad OLAF pateikta informacija prieštarauja objektyvumo, įrodymų leistinumo bei pakankamumo principams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog OLAF ataskaitos iš esmės yra tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, ginčijama informacija, pasak pareiškėjo, parengta nesudarius galimybės pareiškėjui ir (ar) importuotojui pateikti pastabas ir paaiškinimus dėl ginčo prekių importo ir kilmės, tuo pažeidžiant objektyvumo ir tyrimo visapusiškumo reikalavimus.

6. Pareiškėjas nurodė, jog ginčijamos išvados buvo daromos negavus jokių paaiškinimų iš Tailando kompanijos „Samakee Salukpan Co Ltd” atsakingų asmenų, nesant jokių patikimų duomenų apie šios kompanijos faktiškai vykdytą ūkinę finansinę veiklą, galimybes atlikti ginčo prekių perdirbimo veiksmus, šios kompanijos teikiamas privalomas teikti valstybės institucijoms deklaracijas ir kt.

7. Pareiškėjas nurodė, kad iš pateiktos plieninės tvirtinimo detalės nuotraukos matyti, kad detalėje yra išlietas „Samakee Salukpan Co Ltd” spaudas S.M.K. 8.8, patvirtinantis šios prekės kilmę, o tai tik patvirtina poziciją apie tai, kad pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti prekių kilme ir tai, kad nėra neginčytinai paneigta, jog ginčo prekės Tailande nebuvo perdirbtos.

8. Pasak pareiškėjo, Muitinės departamentas neginčijo kilmės sertifikatų, kurie patvirtina Tailando prekių kilmę, galiojimo ir tikrumo, tačiau šią aplinkybę nepagrįstai laikė nereikšminga nagrinėjamai situacijai. Nepagrįstai buvo neįvertinta faktinė aplinkybė, jog kilmės sertifikatai yra išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

9. Pareiškėjas paaiškino, kad prekes deklaravo laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų, neturėjo pagrindo nepasitikėti prekių tiekėjo Tailando firmos „Samakkee Salukpan Co Ltd.“ pateiktais A formos kilmės sertifikatais bei Lietuvos ir Tailando muitinės veiksmais, atliekant muitinės procedūras eksporto ir importo metu. Prekių kilmei pagrįsti pareiškėjo pateikti A formos kilmės sertifikatai atitiko reikalavimus, jų galiojimas nekėlė abejonių ne tik pareiškėjui, bet ir juos priėmusiems muitinės pareigūnams. Prekės importuotos iš Tailande esančio sandėlio, tiekėjas – Tailando firma „Samakkee Salukpan Co Ltd.“. Tailando muitinė, įformindama eksporto procedūras, prekes pripažino esant šios šalies kilmės. Pasak pareiškėjo, byloje nėra įrodymų, jog Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir Kodeksas) 220 straipsnio 2 dalies taikymo prasme kilmės sertifikatai yra neteisingi, nėra nustatyta, jog pareiškėjas žinojo apie ginčo deklaracijose nurodytų duomenų neteisingumą ar turėjo galimybę tai sužinoti. Šios aplinkybės paaiškėjo tik iš OLAF pateiktos informacijos, kuri paskelbta praėjus keliems metams po prekių importo.

10. Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai pažeidžia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisėje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas pasitikėjo muitinės institucijų veiksmais ir turėjo teisėtus lūkesčius, kad muitinės institucijų veiksmai teisėti, galiojantys, tinkamai atlikti. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad gali pasikliauti muitinės institucijų atliktų eksporto ir importo procedūrų tinkamumu ir atitinkamai projektavo savo tolesnę veiklą. Pareiškėjas nebūtų importavęs prekių, jeigu būtų turėjęs informaciją, kad prekių tikroji kilmės šalis yra Kinija. Pareiškėjas tvirtino, kad vykdydamas veiklą buvo sąžiningas, nepažeidė viešojo intereso. Ataskaitoje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas turėjo kitokią informaciją apie prekių kilmę, nei buvo deklaruota, ar būtų piktybiškai susitaręs su prekių tiekėju dėl prekių kilmės klastojimo.

11. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 67–69).

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo dėstyta nuomone, kad OLAF ataskaitos negali būti įrodymais mokestiniuose ginčuose. Iš ataskaitų turinio matyti, kad OLAF pareigūnai, priimdami ataskaitas, rėmėsi Tailando Karalystės muitinės pareigūnų ir sandėlių valdytojų pateiktais objektyviais duomenimis. Kauno teritorinė muitinė, priimdama ginčijamą Ataskaitą, rėmėsi ne tik OLAF ataskaitomis, bet ir Tailando Karalystės pateiktais duomenimis, kuriuose pareiškėjo į ES importuotos prekės buvo susietos su bendrovės kontrahentės „Samakkee Salukpan Co Ltd.“ į Tailando Karalystę importuotomis Kinijos Liaudies Respublikos kilmės prekėmis, kurios Tailando Karalystėje perdirbamos nebuvo.

13. Muitinės departamentas neneigė pateiktų kilmės dokumentų tikrumo, t. y. sutiko su tuo, kad minėtus dokumentus išdavė Tailando Karalystės Užsienio prekybos departamentas, tačiau Muitinės departamentas pastebėjo, kad ginčas vyksta dėl to, ar teisinga informacija buvo nurodyta kilmės dokumentuose. Atsakovas pažymėjo, kad atitinkamos preferencinės lengvatos pareiškėjo importuotoms prekėms buvo taikomos remiantis ES teisės aktuose nustatyta Bendrųjų tarifų lengvatų sistema (angl. „Generalized System of preferences“ arba GSP). Kilmės dokumentų galiojimas bei šiuos dokumentus išdavusios institucijos patvirtinimas dėl tikrumo, nepaneigia ir negali paneigti paskesnio patikrinimo, atlikto Tailando Karalystės muitinės bei OLAF pareigūnų, rezultatų. Patikrinimo reikšmei bei svarbai, pasak atsakovo, turi įtakos ir tai, kad šis patikrinimas buvo atliktas nuvykus į eksporto valstybę bei susitikus su muitinės pareigūnais, dirbančiais muitinės padalinyje, kuriame pareiškėjo prekėms buvo įformintos muitinės procedūros.

14. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, kaip deklarantas, tapo atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą. Pareiškėjui tenka prisiimti pasekmes dėl prekių muitinio įforminimo metu pateiktų duomenų, taip pat ir kilmės informacijos, kurių pagrindu ginčo prekėms buvo pritaikytas mažesnis muito tarifas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 125–133).

16. Pirmosios instancijos teismas, detaliai aptaręs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčo prekės buvo perdirbtos tokiu būdu, kad būtų galima laikyti, jog jų kilmės šalis yra Tailandas.

17. Atsižvelgdamas į tai, kad Tailando Užsienio prekybos departamentas negalėjo patvirtinti A formos kilmės sertifikate nurodytos prekių kilmės, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog kilmės sertifikatas išduotas ir lengvatinis muitų tarifas pritaikytas nepagrįstai.

18. Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai sertifikatus išdavusios valstybės kompetentingų institucijų atlikto paskesnio jų patikrinimo rezultatai neleidžia patvirtinti prekių kilmės, pareiga įrodyti, jog joms yra taikoma atitinkama muitų tarifų lengvatų sistema, tenka muitinės skolininkui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), o ne mokesčių administratoriui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog ginčui aktualių prekių kilmė yra Tailandas, o ne Kinijos Liaudies Respublika. Skunde nurodomas argumentas, jog detalėje yra išlietas „Samakee Salukpan Co Ltd“ spaudas S.M.K. 8.8, teismo vertinimu, negali patvirtinti prekių kilmės. Teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu byloje C-438/11, darė išvadą, kad net jei spaudas būtų uždėtas Tailande, tokio spaudo uždėjimas nekeistų prekių kilmės.

19. Teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais, kad tikroji ginčo prekių kilmė, teisės aktų nustatyta tvarka nepripažinus (paneigus) deklaracijoje importuotojo nurodytos kilmės, gali būti nustatoma remiantis ir OLAF ataskaita, o mokesčių administratorius turėtų atlikti papildomus veiksmus renkant papildomą informaciją iš esmės tais atvejais, kai turimų duomenų nepakanka ar šie (reikšmingi) duomenys yra prieštaringi ir šios prieštaros negalima pašalinti nesurinkus papildomos informacijos (LVAT 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-377-556/2016).

20. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta prieštaringų aplinkybių. Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys yra pakankami, neprieštaringi. Nenustatyta jokių duomenų ar įrodymų, kuriuos reikėtų papildomai surinkti, siekiant pašalinti tam tikras abejones ar papildomai motyvuoti tam tikras aplinkybes.

21. Teismas sutiko su skundžiamuose MGK ir Muitinės departamento sprendimuose padarytomis išvadomis dėl pareiškėjui tenkančios atsakomybės pateikus kilmės sertifikatus. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo paskirtos baudos, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Teismas taip pat nurodė, kad asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės, nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudos, jei mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, žinodamas teisinio reguliavimo nuostatas dėl atsakomybės už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą bei prisiimamos rizikos pobūdį, turėjo pasirinkti tiekėjus ir jų patikrinimo būdus taip, kad dėl to nekiltų jokių problemų muitinės procedūrų vykdymo metu ar vėliau. Teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ėmėsi būtinų priemonių, kurios sudarytų pagrindą atleisti nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto ar 2 punkto pagrindais.

III. 23. Pareiškėjas UAB „Anjesė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 136–146).

24. Pareiškėjas pažymi, kad Kauno teritorinė muitinė neatliko savarankiško pareiškėjo veiklos ir konkrečių ginčo faktinių aplinkybių patikrinimo, siekiant įvertinti OLAF pranešime nurodytų aplinkybių objektyvumą ir patikimumą, nors būtent mokesčių administratorius pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį privalo pagrįsti apskaičiuotas mokesčio sumas. Be to, pagal MAĮ 25 straipsnio 7 ir 17 punktus, centrinis mokesčių administratorius (šiuo atveju – Muitinės departamentas) turi kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai, bendradarbiauti su užsienio valstybių kompetentingomis institucijomis. Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius vadovavosi išimtinai OLAF pateikta informacija ir neatliko savarankiško faktinių aplinkybių nustatymo. Pareiškėjas nurodo, kad OLAF nėra kompetentingas atlikti asmenų veiklos patikrinimus ir nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimus. Be to, pagal 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 1 straipsnio 3 dalies 1 punktą, OLAF kompetencija yra nukreipta į ES institucijų veiklą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas mokesčių administratoriaus veiksmus gavus OLAF tyrimo ataskaitas, yra pažymėjęs valstybės narės mokesčių administratoriaus pareigą atlikti savarankišką tyrimą, atsižvelgiant į OLAF informaciją (ESTT 2006 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Nr. C-293/04). Pareiškėjas taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje buvo išaiškinta, kad OLAF ataskaita yra vienas iš įrodymų šaltinių ir jai taikomos tos pačios įrodymų vertinimo nuostatos, OLAF ataskaitos išvados nėra faktai, kurie pagal teisės aktų reikalavimus preziumuojami, kaip nustatyti ir iš naujo neįrodinėtini (LVAT administracinės bylos Nr. A261-146/2014 ir Nr. 261-144/2014). Pareiškėjas pažymi, kad taip pat buvo išaiškinta, jog mokesčių administratoriai neprivalo atskirai tikrinti ir (ar) rinkti papildomus duomenis, jei OLAF ataskaitoje pateikiama informacija yra pakankama ir objektyviai patvirtina reikšmingas aplinkybes (LVAT 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. A-377-556/2016).

26. Pareiškėjas nurodo, kad tiek Kauno teritorinė muitinė, tiek ir atsakovas byloje surinko tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad prekių kilmė yra Tailando Karalystė, tačiau jais nesivadovavo. Pareiškėjas dar kartą atkreipia dėmesį, kad detalėje yra išlietas „Samakee Salukpan Co Ltd“ spaudas S.M.K. 8.8, patvirtinantis šios prekės kilmę, todėl, pareiškėjas kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti nustatytomis aplinkybėmis.

27. Pareiškėjo nuomone, nėra neginčytinai paneigta, jog ginčo prekės Tailande nebuvo perdirbtos. Pareiškėjas pažymi, kad Tailando Užsienio prekybos departamentas pripažino, kad kilmės sertifikatai yra tikri ir galiojantys, tačiau tuo nagrinėjamu atveju buvo nesivadovaujama. Ši aplinkybė, pasak pareiškėjo, nepagrįstai buvo laikoma nereikšminga, nes sertifikatai yra dokumentai pagrindžiantys prekių kilmę. Pareiškėjas nurodo, kad ESTT yra išaiškinęs, jog būtent institucija, kuri yra įgaliota išduoti kilmės sertifikatus, turi kompetenciją spręsti dėl kilmės sąlygų įvykdymo (ESTT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. C-204/07). Nagrinėjamu atveju, atsakovas nesikreipė į kilmės sertifikatus išdavusią instituciją ir (arba) užsienio valstybės mokesčių administratorių dėl teisiškai reikšmingų faktų patikrinimo.

28. Pareiškėjas paaiškino, kad pagrįstai tikėjosi, jog gali pasikliauti muitinės institucijų atliktų eksporto ir importo procedūrų tinkamumu. Pasak pareiškėjo, byloje nėra duomenų, kad Kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo prasme kilmės sertifikatai yra neteisingi, nėra nustatyta, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie ginčo deklaracijose nurodytų duomenų neteisingumą. Pareiškėjas pažymi, kad atliekant patikrinimą jis bendradarbiavo su muitine. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad prekių deklaravimo metu pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma informacija apie kitą, nei nurodoma kilmės sertifikatuose prekių kilmę. Pareiškėjo nuomone, atsakomybė turėtų kilti tik dėl mokesčių įstatymų pažeidimo kaltiems asmenims.

29. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 150–154).

30. Atsakovas pažymi, kad Kauno teritorinė muitinė, priimdama Ataskaitą, rėmėsi ne tik OLAF ataskaitomis, bet ir Tailando Karalystės pateiktais duomenimis, kuriuose pareiškėjo importuotos prekės buvo susietos su pareiškėjo kontrahentės „Samakkee Salukpan Co Ltd.“ į Tailando Karalystę importuotomis Kinijos Liaudies Respublikos kilmės prekėmis, kurios Tailando Karalystėje perdirbamos nebuvo. Pasak atsakovo, OLAF pareigūnai, priimdami ataskaitas, rėmėsi Tailando Karalystės muitinės pareigūnų ir sandėlių valdytojų pateiktais objektyviais duomenimis.

31. Atsakovas nurodo, kad kilmės sertifikatuose pateikti duomenys, jog ginčo prekės yra Tailando Karalystės kilmės yra neabejotinai nuginčyti Tailando Karalystės kompetentingos tarnybos 2014 m. liepos 21 d. raštu, informuojančiu, kad minėti sertifikatai nepatvirtina juose nurodytų prekių Tailando Karalystės kilmės. Be to, 2013 m. rugpjūčio 9 d. jungtiniame dokumente, kurį pasirašė tiek Tailando Karalystės muitinės, tiek patikrinime dalyvavę OLAF pareigūnai, nurodyta, kad ginčo prekės yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės. Be to, OLAF ataskaita patvirtina, kad prekės Tailando Karalystėje perdirbamos nebuvo (buvo tik perkrautos sandėliuose).

32. Muitinės departamentas taip pat nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog valstybė narė nėra saistoma minėtų sertifikatų duomenimis, nors jie ir nebūtų pripažinti negaliojančiais, o ūkio subjektas, vertindamas privalumus, kurių gali suteikti prekyba prekėmis, kurioms gali būti taikomos tarifų lengvatos, turi atsižvelgti į jo rinkoje esančią riziką ir ją priimti kaip priklausančią įprastų verslo trukdžių kategorijai (ESTT 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Nr. C-438/11). Atsižvelgdamas į tai, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjui tenka prisiimti pasekmes dėl prekių muitinio įforminimo metu pateiktų duomenų, taip pat ir kilmės informacijos, kurių pagrindu ginčo prekėms buvo pritaikytas mažesnis muito tarifas.

33. Pasak atsakovo, pareiškėjo atsakomybę lemia ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 199 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad pateikus deklaraciją, deklarantas tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 155–156).

35. Kauno teritorinė muitinė atsiliepime dėl ginčo esmės pritaria Muitinės departamento procesiniuose dokumentuose išdėstytai pozicijai.

36. Kauno teritorinė muitinė mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė ir įvertino bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje kilo ginčas dėl muitinės įstaigų sprendimų, kuriais muitinės įstaigos nusprendė pareiškėjo importo deklaracijose nurodytą ginčo prekių kilmę pakeisti iš Tailando Karalystės į Kinijos Liaudies Respublikos, nepripažinti šių prekių A formos kilmės sertifikatų, taikyti trečiųjų šalių ir galutinio antidempingo muito tarifus, apskaičiuoti importo muitą, antidempingo muitą, importo PVM, importo PVM delspinigius bei skirti baudą.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-377-556/2016 konstatavo, kad Europos Sąjungos teisminės institucijos yra pripažinusios, kad OLAF parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ar teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje. Mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, turi teisę remtis jo gautoje OLAF ataskaitoje pateiktais duomenimis, inter alia (be kita ko) spręsdamas dėl mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Vykdant mokesčių administravimą, nesuderinamas inter alia su protingumo kriterijumi (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis) būtų reikalavimas mokesčių administratoriui gavus OLAF ataskaitą visais atvejais atlikti atitinkamus veiksmus, siekiant patikrinti ir (ar) patvirtinti kiekvieną šioje ataskaitoje ir (ar) kartu su ja pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją. Tačiau pareiga patikrinti egzistuoja, kai aptariamoje ataskaitoje pateikiami duomenys, kuriais remiantis identifikuojama mokestinės prievolės apimtis, yra prieštaringi, keliantys abejonę dėl jų pagrįstumo, teisingumo ir pan. Taigi, apeliantas nepagrįstai neigia OLAF dokumentų įrodomąją reikšmę byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai tokius dokumentus pripažino vienais iš įrodymų byloje.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs šios bylos medžiagą nenustatė, kad OLAF atskaitose ir su jomis susijusiuose dokumentuose būtų kokių nors prieštaravimų, teismui abejonių dėl ataskaitos išvadų nekilo ir jos, teismo nuomone, pakankamai ir objektyviai patvirtina ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Taigi, skirtingai nei teigia apeliantas, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, vietos ir centrinis mokesčių administratoriai neprivalėjo atskirai tikrinti ir (ar) vykdant atitinkamas mokesčių administravimo (mokestinio patikrinimo) procedūras atliekamais atskirais veiksmais rinkti papildomus duomenis siekiant patvirtinti OLAF ataskaitoje pateikiamą informaciją.

41. Iš Ataskaitos (b. l. 38–45) turinio seka, kad mokesčio administratorius analizavo esamus įrodymus – OLAF pranešimus ir ataskaitą, Tailando įgaliotos institucijos informaciją dėl A formos kilmės sertifikatų. Mokesčių administratorius nustatytus faktus siejo su galiojančiomis teisės normomis, ir padarė atitinkamas išvadas. Skundžiami aktai yra gausiai motyvuoti, detaliai apibūdinti ir faktai ir teisė. Taigi, apelianto teiginiai, kad atsakovas nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos, yra neįrodyti.

42. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas pateikė įrodymus, įrodinėdamas, kad ginčo prekės yra Tailando Karalystės kilmės ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo prekių kilmės. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad apeliantas savo teiginius privalo įrodyti pagal bendras įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, patikrino byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įrodymų ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad ginčo prekės yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės.

44. Byloje įrodyta, kad dėl A formos kilmės sertifikatų Nr. IA2013-0083499, Nr. IA2013-0069098 ir Nr. IA2013-0069099 Tailando Karalystės kompetentinga tarnyba, atlikusi tyrimą, 2014 m. liepos 21 d. raštu informavo Lietuvos Respublikos muitinės institucijas (MGK bylos II t., b. l. 96–97). Iš šio dokumento seka, kad Tailando Karalystės kompetentinga tarnyba nepripažįsta prekių pagal šiuos dokumentus kaip prekių Tailando Karalystės kilmės, todėl teismas atmeta apelianto teiginius, kad paminėti A formos kilmės sertifikatai nebuvo užginčyti.

45. Kaip matyti iš Patikrinimo atskaitos (b. l. 43) dėl A formos kilmės sertifikatų Nr. 0014229 ir Nr. 0019589, kurie buvo pateikti su 2010 m. muitinės deklaracijomis Kauno teritorinė muitinė taikė 3 metų senaties terminą ir apskaičiuoto importo muito ir galutinio antidempingo muito neregistravo ir pranešimo skolininkui apie šių muitų sumos įtraukimą į apskaitą nepateikė. Teismas pritaria, skundžiamo teismo sprendimo išvadoms, kad įpareigoti atsakovą įpareigoti atlikti papildomą tyrimą nebūtų tikslinga, kadangi byloje nėra jokių prieštaringų duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti nustatytomis aplinkybėmis, ypač atsižvelgiant į tai, kad sandėlyje „Best Bonded Warehouse“ prekių apdirbimas ir gamyba išvis nėra galimi.

46. OLAF ataskaitos 2.5 punkte (MGK bylos I t., b. l. 141) nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). Apeliantas šio įrodymo nenuginčijo. Detalėse išlietas spaudas „Samakke Salukpan“ nėra pakankamas paneigti aukščiau paminėtus įrodymus.

47. Apeliantas nurodo, kad yra sąžiningas mokesčių mokėtojas ir baudžiamas nepagrįstai. Dėl muitų, mokesčių ir delspinigių teismas pažymi, kad jie yra mokami esant tam tikroms objektyviai egzistuojančioms faktinėms aplinkybėms (šioje byloje – mokesčiai ir muitai dėl tikrosios prekių Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, o delspinigiai – dėl įmonės naudojimosi pinigais, kurie turėjo būti sumokėti biudžetui) ir su mokėtojo sąžiningumu ar kalte tai nėra niekuo susiję. Panaikinti baudą nėra jokio pagrindo, nes protingam ir apdairiam ūkio subjektui, atsižvelgiant į sandorių sumą, nebuvo jokių kliūčių įsitikinti „Samakke Salukpan“ realiu gamybos (perdirbimo) procesu. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje C-438/11 yra nurodęs, kad ūkio subjektai, esant sutartiniams santykiams, privalo imtis būtinų priemonių, kad apsisaugotų nuo paskesnio išieškojimo rizikos. Apsisaugoti nuo paskesnio išieškojimo rizikos apmokestinamasis asmuo, sudarydamas ar sudaręs sutartį, gali, be kita ko, iš kitos sutarties šalies gavęs įrodymų, kuriais patvirtinama, jog prekės yra iš valstybės, kuriai taikoma bendrųjų tarifų lengvatų sistema. Pareiga įrodyti, jog kilmės sertifikatas išduotas pagal teisingus eksportuotojo pateiktus faktus, tenka apmokestinamajam asmeniui. Dėl to, kad apmokestinamajam asmeniui nustatoma tokia įrodinėjimo pareiga, šis asmuo gali patirti žalos, be kita ko, tuomet, kai jis iš valstybės, kuriai taikomos tarifų lengvatos, sąžiningai importavo prekes, kurių kilmė vėliau per vėlesnį patikrinimą buvo užginčyta dėl tariamai neteisingų eksportuotojo deklaracijų. Tačiau reikia priminti, kad informuotas ir su teisine padėtimi susipažinęs ūkio subjektas, vertindamas privalumus, kurių gali suteikti prekyba prekėmis, kurioms gali būti taikomos tarifų lengvatos, turi atsižvelgti į jo tyrinėjamoje rinkoje esančią riziką ir ją priimti kaip priklausančią įprastų verslo trukdžių kategorijai.

48. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anjesė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Veslava Ruskan