2024-06-19 Nr. AB-9904-3-61-3-00377-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1757-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00377-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja T. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S232943 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietę T. A. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn., įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl (duomenys neskelbtini) pilietei T. A. draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn.

2. Pareiškėja grindė skundą šiais argumentais:

2.1. Sprendimas priimtas nesant teisinio pagrindo. Jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris susijęs su tais atvejais, kai užsienietis nevykdo įpareigojimo išvykti ar sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Pareiškėjos atžvilgiu įpareigojimas išvykti ar sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę nebuvo priimti, todėl ji negalėjo pažeisti išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminų. Sprendime nėra nurodoma nė viena būtina faktinė aplinkybė, kuri patvirtintų, kad pareiškėja pažeidė išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą. Atsakovas grindė Sprendimą iš esmės vien tuo, kad, 2023 m. gruodžio 4 d. informavus pareiškėją telefonu apie jos pasikeitusią teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje po Migracijos departamento sprendimo įsigaliojimo ir inicijuojamą grąžinimo procedūrą, ji išreiškė nesutikimą savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini). Tuo pagrindu Migracijos departamentas nusprendė, kad pareiškėja laikytina nebendradarbiaujančia ir galinčia pasislėpti. Pareiškėjos nuomone, toks vertinimas nesusijęs su UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu bei neatitinka tikrovės.

2.2. 2023 m. lapkričio 27 d. pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Pareiškėja pateikė su prašymu visus privalomus pateikti dokumentus bei pasirengė pateikti jų originalus rezervuoto vizito metu. Toks pareiškėjos elgesys paneigia atsakovo poziciją, kad ji nebendradarbiauja ir yra pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti. Pareiškėja pateikė prašymą prieš Migracijos departamento nurodomą 2023 m. gruodžio 4 d. telefono skambutį, jame aiškiai nurodydama, kad ji neturi nei kilmės šalies išduotų asmens tapatybės dokumento, nei kelionės dokumento, todėl telefoninio pokalbio metu net teoriškai negalėjo būti kalbama apie savanorišką grįžimą į kilmės valstybę.

Aplinkybė, jog pareiškėja neturi asmens dokumentų, buvo žinoma Migracijos departamentui jau Sprendime minimos prieglobsčio procedūros metu. Telefoninio pokalbio metu pareiškėjai buvo pasakyta, kad ji gali neiti į priėmimą 2023 m. gruodžio 20 d. rezervuotu laiku, nes jos prašymas vis tiek bus atmestas. Pareiškėjos bendradarbiavimą ir neketinimą slėptis patvirtina ir tai, kad 2023 m. gruodžio 20 d. 8 val. 55 min., t. y., jai rezervuotu laiku, ji nuvyko į Migracijos departamento padalinį, siekdama pateikti dokumentų originalus ir sumokėti mokestį už prašymo nagrinėjimą.

Jos buvo paprašyta pateikti kelionės dokumentą, kurio pareiškėja neturi, o to priežastys buvo nurodytos prašyme. Priimantis specialistas nesutikrino pateiktų dokumentų su originalais, paprašė palaukti ir pasišalino nuo langelio, grįžo po 40-45 min. ir pasakė pareiškėjai, kad jos dokumentas 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu yra panaikintas ir ji Lietuvos Respublikoje yra nelegaliai. Priimančiajam specialistui buvo paaiškinta, kad, pateikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nėra reikalavimo užsieniečiui teisėtai būti Lietuvoje.

Priimantis specialistas vėl išėjo, o grįžęs pasakė, kad prašymas yra nepriimamas. Paprašius pateikti tai patvirtinantį dokumentą, priimantis specialistas bandė jį suformuoti sistemoje, vėl pasišalino, o grįžęs atspausdino lapą ir, jame nesant dokumentų nepriėmimo pagrindo, neatžymėjo priežasties, o ranka įrašė: „Asmuo nepriimamas pasirinktu pagrindu, nes neturi legalumą Lietuvoje patvirtinančio dokumento“. Šios aplinkybės patvirtina, kad ne pareiškėja nebendradarbiauja ir gali pasislėpti, o tai, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, neatlieka įstatymų nustatytų pareigų, neteisėtai riboja pareiškėjos teises bei neteisėtais veiksmais trukdo pareiškėjai įgyvendinti teisėtus interesus.

2.3. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nevertino visų Įstatymo 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Priimant ginčijamą Sprendimą neatsižvelgta, kad pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 1998 m. Per ilgą 25 metų laikotarpį visi pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai yra tik Lietuvoje. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje visą laiką gyveno su sutuoktiniu, kuris (duomenys neskelbtini) mirė ir buvo palaidotas Lietuvoje. Priimant Sprendimą neatsižvelgta, kad per 25 gyvenimo Lietuvoje metus pareiškėja bendravo ir visomis paslaugomis naudojosi tik Lietuvos Respublikoje, tik čia turi socialinius ir ekonominius ryšius, o grąžinta į kilmės šalį neturėtų su kuo bendrauti, į ką kreiptis pagalbos ir nesugebėtų adaptuotis. Be to, pareiškėja turi darbą Lietuvos Respublikoje ir moka mokesčius. Po sutuoktinio mirties pareiškėja liko viena, nebeturi artimųjų ir bendrauja tik su asmenimis, su kuriais sukūrė artimus ryšius per 25 metus Lietuvos Respublikoje.

2.4. Pareiškėjos teigimu, nebuvo atsižvelgta, kad jos neteisėtas atvykimas į Lietuvos Respubliką prieš 25 metus nelaikytinas pavojingu pažeidimu, dėl kurio būtų proporcinga nutraukti visus per 25 metus susiformavusius socialinius ryšius ir priversti ją iš esmės keisti gyvenimo aplinką, taip sukeliant jai didelį neigiamą poveikį.

2.5. Migracijos departamentas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja neturi kelionės dokumento, tai daro išsiuntimo procedūrą negalimą ir yra jos sustabdymo pagrindas.

2.6. Migracijos departamento teiginys, kad nenustatyta priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, neatitinka tikrovės. 2023 lapkričio 27 d. pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę. Prašyme išdėstytos aplinkybės patvirtino, kad ji negali būti grąžinta į (duomenys neskelbtini), nes ten bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ir žeminamas jos orumas, ji bus baudžiama už savo įsitikimus, negalės laisvai reikšti savo pažiūrų, o jei reikš, jai grės ilgi įkalinimo metai, o galbūt ir mirtis. Ji smerkia visus Rusijos karo veiksmus prieš Ukrainą, baisisi tuo, kad Rusijos armija vykdo karo nusikaltimus, žudo taikius gyventojus, (duomenys neskelbtini) išsakius tokius savo įsitikinimus, gresia įkalinimas iki 15 metų. Pareiškėjai būtų nepriimtina mokėti mokesčius valstybei agresorei, kuri jos mokesčius panaudotų nekaltų civilių žudymui. Kadangi visi šie duomenys buvo pateikti Migracijos departamentui, tai patvirtina, kad atsakovas žinojo apie draudimą išsiųsti pareiškėją iš šalies, neįvertino aplinkybių, draudžiančių išsiųsti pareiškėją, buvimą. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 20 d. neteisėtai, neturėdamas įstatyminio pagrindo, nutraukė pareiškėjos prašymo nagrinėjimą.

2.7. Kiti Sprendimo rezoliucinės dalies punktai dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš dienos iki 12 mėn. bei perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjai taikytino draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo dienos iki 12 mėn. yra paremti vien pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindu ir nėra ginčytini atskirais argumentais. Panaikinus Sprendimo dalį dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat naikintinos ir Sprendimo dalys dėl draudimo atvykti ir perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą įtraukimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas nurodė šias aplinkybes:

4.1. 1998 m. balandžio mėn. pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, 2023 m. kovo 23 d. ji paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o 2023 m. birželio 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23M53769 nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas nesuteikti prieglobsčio). Pareiškėja apskundė šį sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris atmetė jos skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau -ir LVAT) atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio įsigaliojo 2023 m. lapkričio 8 d., pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, turi būti sprendžiamas klausimas dėl jos grąžinimo arba išsiuntimo į kilmės valstybę.

4.2. 2023 m. gruodžio 4 d. pareiškėja telefonu buvo informuota apie jos pasikeitusią teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir inicijuojamą grąžinimo procedūrą. Pareiškėja informavo Migracijos departamento atstovą, jog ji nesutinka savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad pareiškėja nebendradarbiauja su Migracijos departamentu grąžinimo į užsienio valstybę klausimu bei yra pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti. Dėl šių priežasčių Migracijos departamentas vadovavosi Įstatymo nuostatomis, pagal kurias užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai yra joje ir nėra Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.

4.3. Pareiškėjos teiginys dėl 2023 m. lapkričio 27 d. pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nėra svarbus nagrinėjant šioje byloje ginčijamą Sprendimą dėl šių priežasčių: 1) vien tik tokio prašymo pateikimas nereiškia, kad jis bus priimtas; 2) pareiškėja šiuo metu Lietuvoje yra neteisėtai; 3) apie pareiškėjai galbūt kylančią grėsmę jau buvo pasisakyta Sprendime nesuteikti prieglobsčio, t. y. nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu prieglobsčio prašytoja taip pat nenurodė aplinkybių, jog ji negalėtų pasinaudoti savo valstybės teikiama apsauga nuo jai nežinomų nevalstybinių subjektų vykdomo tariamo persekiojimo. Jos deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad situacija (duomenys neskelbtini) būtų iš esmės pasikeitusi dėl jos jau minėtų aplinkybių.

4.4. Sprendime nurodyto argumento apie pareiškėjos galimybę pasislėpti nepaneigia faktas, kad ji atvyko į Migracijos departamentą 2023 m. gruodžio 20 d. Ji atvyko su prašymu ir toliau likti Lietuvoje. Pagrįstą manymą apie pasislėpimą pagrindžia tai, kad pareiškėja nelegaliai atvyko į Lietuvą 1998 m. ir tik 2023 m. pateikė prašymą dėl prieglobsčio, kai buvo sulaikytas jos vyras. Taigi pareiškėja visą nurodytą laikotarpį Lietuvoje buvo neteisėtai, tai leidžia spręsti apie jos galimybę pasislėpti ir vėl.

4.5. Ginčijamame Sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos respubliką, visą laiką Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Šiuo atveju buvo atsižvelgta tiek į aplinkybes, kad pareiškėja neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, tiek į tai, kad nenustatyta Įstatyme įtvirtintų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Tai, kad pareiškėja šiuo metu neturi galiojančio kelionės dokumento, nereiškia, kad yra pagrindas stabdyti jos išsiuntimą.

II. 5. Regionų administracinis teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 28 d. sprendimu tenkino pareiškėjos T. A. skundą – panaikino Sprendimą ir priteisė jai 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini). Ji gyvena Lietuvoje nuo 1998 m. Pareiškėjos kaimynai ir pažįstami atsiliepia apie pareiškėją, kaip apie sąžiningą ir dorą asmenybę, patvirtina gerus santykius su pareiškėja. Migracijos departamento Sprendime nurodoma, kad jis buvo priimtas, nes pareiškėja atsisakė savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini) ir yra pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti.

7. Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką 1998 m. balandžio mėn. 2023 m. kovo 23 d. ji paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o 2023 m. birželio 12 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą nesuteikti prieglobsčio. 2023 m. birželio 19 d. pareiškėja apskundė Sprendimą nesuteikti prieglobsčio, tačiau 2023 m. rugsėjo 21 d. VAAT atmetė skundą. 2023 m. spalio 6 d. pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kurį LVAT atmetė 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio įsigaliojo 2023 m. lapkričio 8 d. Migracijos departamento teigimu, 2023 m. gruodžio 4 d. pareiškėja buvo informuota telefonu apie jos pasikeitusią teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus Sprendimui nesuteikti prieglobsčio, ir inicijuojamą grąžinimo procedūrą, tačiau pareiškėja pareiškė, kad ji nesutinka savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento vertinimu, toks pareiškėjos elgesys laikytinas nebendradarbiavimu su Migracijos departamentu grąžinimo į užsienio valstybę klausimu bei yra pagrindas manyti, kad pareiškėja gali pasislėpti.

8. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2023 m. gruodžio 4 d. įvyko Migracijos departamento nurodomas telefono skambutis, koks buvo telefoninio pokalbio (jei jis įvyko) turinys, kas tiksliai buvo paaiškinta pareiškėjai, kokia buvo jos pozicija. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjos atžvilgiu būtų priimtas sprendimas grąžinti ją į užsienio valstybę (nagrinėjamu atveju – (duomenys neskelbtini)) ar nustatytas įpareigojimas išvykti bei konkretus terminas, per kurį pareiškėja turėtų išvykti. Teismas sutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti ją į užsienio valstybę nustatytą terminą ar UTPĮ 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą.

9. Migracijos departamentas grindė ginčijamą Sprendimą ir pareiškėjos galimybę pasislėpti tuo, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 4 d. telefonu atsisakė savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini), kad ji nebendradarbiauja su Migracijos departamentu grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, neturi šeimyninių ar kitų ryšių su Lietuva. Tačiau byloje nėra telefoninio skambučio buvimo faktą ir pokalbio turinį patvirtinančių įrodymų. Nors pareiškėja ir neturėjo tapatybę patvirtinančio dokumento, nenustatyta, kad ji nebendradarbiautų, siekiant nustatyti jos asmens tapatybę ir (ar) pilietybę ar kitaip klaidintų Migracijos departamentą (atsisakytų pateikti duomenis apie save, teiktų klaidinančią informaciją, norėdama suklaidinti Migracijos departamento tarnautojus ar darbuotojus, pateiktų suklastotus dokumentus ir pan.). Pareiškėja dar nuo 2023 m. kovo 23 d. bando įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir tai atlieka teisėtais būdais, teikdama prašymus bei visą jos turimą informaciją apie save, tai patvirtina pareiškėjos norą geranoriškai bendradarbiauti su Migracijos departamentu. Be to, nuo 1998 m. pareiškėja gyvena Lietuvoje, turi gyvenamąją vietą (byloje pateikta pareiškėjos sudaryta buto nuomos sutartis). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Sprendime nevertinami per 25 metus susiformavę pareiškėjos socialiniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, pasekmės, kurios kiltų išsiuntus pareiškėją, gyvenusią Lietuvoje pastaruosius 25 metus, į (duomenys neskelbtini).

10. Teismo įsitikinimu, vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nėra reikšmingi atsakovo argumentai dėl pareiškėjos situacijos galimos atitikties UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punktui, siekiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, kadangi ginčijamame Sprendime nėra remiamasi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

11. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo, kurio reikalaujama UTPĮ, ir darė išvadą, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą pagrįsti individualų administracinį aktą objektyviais duomenimis (faktais), motyvuoti taikomas poveikio priemones. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

III. 12. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

13. Atsakovas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

13.1. Nors teismas nurodė, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 2023 m. gruodžio 4 d. įvyko Migracijos departamento telefono skambutis, tačiau pati pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu neneigė, kad telefono pokalbis įvyko. Nei pokalbio metu, nei vėliau pareiškėja neišreiškė noro savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad nėra telefoninio pokalbio garso įrašo, kai iš kitų aplinkybių visumos matyti, kad pareiškėja nesutinka savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13.2. Pareiškėja pripažįsta, kad ji atvyko į Lietuvą neteisėtai dar 1998 m. Tik po to, kai jos sutuoktinis buvo sulaikytas neblaivus vairavęs automobilį, ji ir jos sutuoktinis pateikė prieglobsčio prašymą 2023 m. kovo 23 d. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ji užpildė tik 2023 m. lapkričio 27 d., t. y. po to, kai LVAT atmetė jos apeliacinį skundą. Atsakovo vertinimu, tokie veiksmai – nepagrįsto prieglobsčio prašymo teikimas, prašymo dėl leidimo laikinai gyventi teikimas, nurodant, kad ji negali būti grąžinta / išsiųsta į kilmės valstybę, teikimas po to, kai galutinai atmetamas jos prieglobsčio prašymas, rodo ne geranorišką bendradarbiavimą, o piktnaudžiavimą prieglobsčio ir migracijos procedūromis.

13.3. Pareiškėja neturi šeiminių ryšių Lietuvoje (šios aplinkybės neneigia ir pati pareiškėja). Ji nėra turėjusi Lietuvos Respublikos išduotos vizos ar leidimo gyventi. Pareiškėja pateikė šiuos dokumentus, kaip socialinius ryšius patvirtinančius įrodymus: 2023 m. spalio 31 d. sudarytą darbo sutartį, 2018 m. spalio 6 d. patalpų nuomos sutartį. Tokio pobūdžio santykiai, susidarę po to, kai pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą, arba gyvenamosios patalpos nuoma negali paneigti imperatyvių Įstatymo nuostatų dėl užsieniečių teisėto ir neteisėto buvimo. Tokio pobūdžio santykiai nelaikytini ilgalaikiais nei pagal jų pobūdį, nei pagal turinį ir esmę.

13.4. Migracijos departamentas įvertino, kad nėra Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos. Pareiškėjos sąmoningas elgesys nulėmė jos situaciją – ji neteisėtai atvyko į Lietuvą ir itin ilgą laiką nesikreipė dėl savo teisinės padėties. Tai, kad ji patirs tam tikras neigiamas pasekmes ar nepatogumus dėl priimto sprendimo, nereiškia, kad sprendimas negali būti priimtas. Toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip teisės aktų ignoravimas ir sąmoningas jų nesilaikymas. Pareiškėjos elgesys praeityje leidžia teigti, kad yra pagrindas manyti, jog ji gali pasislėpti.

14. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėja prašo priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

15. Pareiškėja atsiliepime nurodo:

15.1. Ji neigė telefoninio pokalbio turinį. Pokalbis buvo dėl to, kad ji gali nevykti į Migracijos departamentą rezervuotu laiku, nes jai bus atsisakyta išduoti leidimą gyventi. Todėl pokalbio turinio nustatymas, siekiant patikrinti, ar Sprendime pateikti objektyvūs duomenys, yra viena iš nustatinėtinų aplinkybių. Pareiškėja teikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ji dalyvavo visose procedūrose ir siekė įrodyti, kad ji negali būti grąžinta į kilmės valstybę, o atsakovas neteisėtai nesilaikė procedūrų ir taip trukdė pareiškėjai įgyvendinti savo teises.

15.2. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėja dar nuo 2023 m. kovo 23 d. bando įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir tai atlieka teisėtais būdais. Šiuo atveju Migracijos departamentas neatsižvelgia į šias aplinkybes: i) pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą kaip šeimos narė, nes buvo persekiojamas jos vyras, kuris žinojo visas jų šeimai kilusias grėsmes, o, mirus vyrui, jo prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas; ii) prašymo dėl leidimo gyventi teikimas yra teisėtas veiksmas, nepriklausomai nuo sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo; iii) pareiškėjos prašymas dėl leidimo gyventi suteikimo neišnagrinėtas, todėl negalima teigti, kad jis yra nepagrįstas ar pateiktas piktnaudžiaujant procedūra; iv) pareiškėja pateikė Migracijos departamentui dokumentus, kuriuos jis atsisakė vertinti, dėl tokių jo veiksmų teisme nagrinėjama administracinė byla.

15.3. Siekiant pagrįsti socialinius ryšius Lietuvoje, buvo pateikti ne tik darbo sutartis bei patalpų nuomos sutartis, bet ir Lietuvos Respublikos piliečių pareiškimai bei dokumentai, patvirtinantys, kad sutuoktinis palaidotas Lietuvoje.

15.4. Apeliacinis skundas yra neargumentuotas ir formalus, jame nenurodyta, kokius pažeidimus padarė , vertindamas įrodymus ar aplinkybes, kokios proceso normos buvo pažeistos ir kaip pasireiškė pažeidimas.

15.5. Aplinkybė, kad pareiškėja yra neteisėtai atvykusi į Lietuvos Respubliką, nesuteikia valstybės institucijoms teisės nesilaikyti įstatymų, nevykdyti procedūrinių reikalavimų ir riboti įstatymuose įtvirtintas asmens teises priimant sprendimą jo atžvilgiu. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 18 d. sprendime konstatavo šiuos pažeidimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 23S232943, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos iki 12 mėn. bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo dienos iki 12 mėn., teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos atžvilgiu būtų priimtas sprendimas grąžinti ją į (duomenys neskelbtini) ar nustatytas įpareigojimas išvykti bei konkretus terminas, per kurį ji turi išvykti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti ją į užsienio valstybę nustatytą terminą ar UTPĮ 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismo vertinimu, atsakovas neįvertino per 25 metus susiformavusių pareiškėjos socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis bei pasekmių, kurios kiltų išsiuntus pareiškėją.

17.1. Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog iš visų aplinkybių matyti, kad pareiškėja nesutinka savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, ji atvyko į Lietuvą neteisėtai 1998 m. ir tik 2023 m. kovo 23 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Kai LVAT atmetė jos apeliacinį skundą, ji pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tai rodo ne geranorišką bendradarbiavimą, o piktnaudžiavimą prieglobsčio ir migracijos procedūromis. Pareiškėja neturi šeiminių ryšių Lietuvoje.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Įstatymo 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

20. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

21. Šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu (pareiškėja atsisakė savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini)). Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo duotas nurodymas išvykti iš Lietuvos Respublikos ar buvo priimtas sprendimas grąžinti ją į užsienio valstybę, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja atsisakė savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Byloje taip pat nėra duomenų, kuriais remiantis Migracijos departamentas galėtų daryti išvadą, kad ji nebendradarbiauja, gali pasislėpti ir / ar kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atsakovo teigimu, pareiškėja gyvena Lietuvoje neteisėtai nuo 1998 m. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ji aktyviai siekia įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje (2023 m. kovo 23 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, 2023 m. lapkričio 27 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Atsakovas Sprendime tinkamai neįvertino šių aplinkybių, taip pat nenustatė ir iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu nuo 1998 m., kaip tai numato Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde paaiškino papildomas aplinkybes, t. y. kad pareiškėja neturi šeiminių ryšių Lietuvoje, jos nurodyti santykiai su kitais asmenimis nelaikytini ilgalaikiais, nepagrįsto prieglobsčio prašymo, prašymo dėl leidimo laikinai gyventi teikimas, nurodant, kad ji negali būti grąžinta / išsiųsta į kilmės valstybės teikimas po to, kai galutinai atmetamas jos prieglobsčio prašymas, rodo ne geranorišką bendradarbiavimą, o piktnaudžiavimą prieglobsčio ir migracijos procedūromis. Šios aplinkybės nebuvo nurodytos ginčijamame Migracijos departamento Sprendime.

23. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką, ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020).

24. Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas nebuvo grindžiamas argumentais, susijusiais su pareiškėjos integracija, socialiniais bei ekonominiais ryšiais, teisėjų kolegija nevertina šių aplinkybių ir dėl jų plačiau nepasisako.

25. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

26. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad 2023 m. gruodžio 22 d. pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pripažinti Migracijos departamento priimančio pareigūno atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą Nr. 2311-LLG-7758 ir prašymo būsenos pakeitimą į nepriimtą neteisėtais veiksmais bei įpareigoti Migracijos departamentą priimti prašymą ir jį išnagrinėti. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6984-860/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-10069-2023-6) pareiškėjos skundą tenkino visiškai – panaikino Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą, t. y. atsisakymą priimti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą. Šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

29. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Siekdama pagrįsti šias išlaidas, pareiškėja pateikė 2024 m. gegužės 16 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 888192. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte įtvirtinta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 1,3. Pareiškėja už jai suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 2024 m. II ketvirtį. Nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 p.). 2023 m. IV ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 2 110,3 Eur. Taigi maksimali galima priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 2 743,39 Eur (2 110,3 x 1,3). Pareiškėjos prašoma priteisti 500 Eur suma už procesinių dokumentų parengimą neviršija Rekomendacijose nurodytos maksimalios sumos, todėl priteistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai T. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Virginija Volskienė