a98c5c52-3e5d-43ae-b799-d385c19dde98 · Panevėžio apygardos teismas

Teisėja Vida Dirgėlienė                                         Baudž.

byla Nr. 1A-244-349/2011

                                                                               Teisminio

proceso Nr. 1-53-1-103-2008-4

                                                                   Â

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2

 (S)

         Â

                                                                                         Â

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 18 d.Â

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Arnoldo Šukaičio, teisėjų S. B. ir Tomo Zdanavičiaus,

sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant:

prokurorui Ignui Railai,

gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Dainiui Tamošiūnui, nuteistiesiems

D. R., I. N.,

nukentėjusiajai

S. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų D. R. ir I.

N. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio

26 d. nuosprendžio, kuriuo

I. N. nuteistas:

– pagal BK149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

– pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

D. R. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Šiuo nuosprendžiu išteisintas A. S. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

        Â

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

I. N. nuteistas už tai, kad naktį iÅ¡ 2008 m. kovo 10 d. į 2008 m. kovo                     11 d. atvyko į S. M. butÄ , , ir pas S. M. svečiavosi kartu su D. R.,

H. Å . ir A. S.. Po to D. R., H. Å . ir              A. S. išėjus parÅ«kyti į koridorių, jis liko S. M. bute su S. M.. IÅ¡traukęs varpÄ , prieÅ¡ S. M. valiÄ , jÄ Â rankomis sugriebęs už plaukų, jėga pritraukė jos galvÄ prie varpos, įkiÅ¡o jai į burnÄ ir taip prieÅ¡ jos valiÄ , nesant nukentėjusios sutikimo, oraliniu bÅ«du tenkino savo lytinę aistrÄ . Po to prieÅ¡ S. M. valiÄ , nesant nukentėjusios sutikimo, savo varpÄ Ä¯vedė į jos makÅ¡tį ir prieÅ¡ jos valiÄ atliko lytinį aktÄ . Atlikęs lytinį aktÄ išėjo į koridorių.

D. R. nuteistas už tai, kad naktį iš 2008 m. kovo 10 d. į

2008 m. kovo 11 d. atvyko į S. M. butÄ , , ir pas S. M. svečiavosi kartu su I. N., H. Å . ir A. S.. S. M. bute

gėrė alkoholinius gėrimus. Po to jis su H. Š., A. S., palikę I. N. su S.

M. jos bute, išėjo į koridorių parÅ«kyti. I. N. išėjus iÅ¡ S. M. buto, jis užėjo į S. M. butÄ ir prieÅ¡ S. M. valiÄ , nesant nukentėjusios sutikimo, savo varpÄ Ä¯vedė į jos makÅ¡tį ir prieÅ¡ jos valiÄ atliko lytinį aktÄ .

Apeliaciniu skundu D. R. praÅ¡o panaikinti apylinkės nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 149 str. 2 d., ir jį iÅ¡teisinti. Skunde teigia, kad jį su kitu nuteistuoju ir              A. S. į nukentėjusiosios butÄ nuvedė H. Å ., nukentėjusiÄ jÄ apibÅ«dinęs kaip palaido bÅ«do moterį, sutiksiančiÄ su jais santykiauti savo noru. Tikėdamiesi pabendrauti su malonia moterimi, jie pas nukentėjusiÄ jÄ nusinešė alkoholio ir girtavo. IÅ¡gertuvių metu jie nukentėjusiajai leido suprasti apsilankymo tikslÄ ir ji tam neprieÅ¡taravo. Nukentėjusiajai nepagarbiai atsiliepus apie tuometinę H. Å . draugę, Å¡is

nukentėjusiajai trenkė per veidÄ . Jam su H. Å . ir A. S. išėjus parÅ«kyti į koridorių, jis spėjo, kad

nukentėjusioji lytiÅ¡kai santykiaus su I. N., tačiau nemanė, kad tai bus daroma prievarta. Po to jis užėjo į nukentėjusiosios kambarį, Å¡i jo laukė, gulėdama pusnuogė ant lovos, ir lytiÅ¡kai santykiavo abipusiu sutarimu. Vėliau jis nematė, kas lytiÅ¡kai santykiavo su nukentėjusiÄ ja, tačiau ji nereiÅ¡kė jokio nepasitenkinimo, nė vienas iÅ¡ santykiavusių jam nesakė, kad nukentėjusioji bÅ«tų nenorėjusi to daryti ir prieÅ¡intųsi. Vėliau jis sužinojo, kad                H. Å . nepavyko pabaigti lytinio akto, todėl jis kitÄ dienÄ nukentėjusiajai vėl pasiÅ«lė susitikti, jai atsisakius grasino iÅ¡spirti buto duris, todėl nukentėjusioji kreipėsi į policijÄ . Tyrėja I. R. padarė taip, kad nukentėjusioji nebegalėjo atsiimti savo pareiÅ¡kimo, nors ne kartÄ iÅ¡reiÅ¡kė tokį norÄ . Pasak apelianto, tyrėja nukentėjusiajai grasino baudžiamÄ ja atsakomybe už

melagingų parodymų davimÄ ir viliodama civilinio ieÅ¡kinio sumomis. Tyrėja I. R. dalyvavo nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio

tyrimo teisėjÄ , nors apklausos protokole Å¡i pareigÅ«nė neįraÅ¡yta. Å ios apklausos

metu nukentėjusioji dėl tyrėjos dalyvavimo pakeitė savo parodymus dėl A. S. ir ėmė tvirtinti, kad Å¡is jÄ taip pat išžagino.

Apeliantas teigia, kad apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ yra pagrindinis dokumentas, leidžiantis kaltinamuosius nuteisti ir be nukentėjusiojo dalyvavimo, tačiau tyrėja                            I. R., pažeisdama BPK nuostatas, vėl apklausė nukentėjusiÄ jÄ ir jÄ privertė duoti jį kaltinančius parodymus, prieÅ¡taraujančius duotiesiems pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ .                     I. R. nukentėjusiajai paskyrė gynėjÄ , kuris teisminio nagrinėjimo metu apÅ¡aukė nukentėjusiÄ jÄ , bandžiusiÄ pasakyti tiesÄ apie savanoriÅ¡kus lytinius santykius.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , patvirtino jam nesiprieÅ¡inusi ir pusnuogė laukusi lovoje, jis jokios prievartos prieÅ¡ jÄ nevartojęs, po lytinių santykių spermÄ nuleidęs ant pledo, nors išžaginimo atveju tokio akivaizdaus įkalčio nebÅ«tų palikęs. Nukentėjusioji kreipėsi į policijÄ tik kitÄ rytÄ , kai                   H. Å . ėmė reikalauti lytinių santykių. Apeliantas nurodo nemušęs ir negrasinęs nukentėjusiajai, ji nebuvusi bejėgiÅ¡kos bÅ«klės ir galėjusi pasiprieÅ¡inti, bet to sÄ moningai nedariusi.

Nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, nes akistatos metu ji neigė lytiškai santykiavusi su

A. S., o apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo teigė tai dariusi savo noru, teisme prisipažino apkalbėjusi A. S., nes šis jai nepasiūlęs pabėgti iš buto. Nukentėjusioji motinai L.

K. sakė buvusi išžaginta keturių nepažįstamų vyrų, nors byloje nustatyta, kad ne visi jÄ Å¾agino, ir du iÅ¡ jų ji pažinojusi, be to, nukentėjusioji pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ tvirtino nežinojusi, už kÄ jai H. Å . trenkė per veidÄ , o po to patikslino, kad už apkalbas. Apelianto

teigimu, teismas neturėjo pagrindo remtis nukentėjusiosios sugyventinio V. N. ir motinos L. K. parodymais, nes

jie suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas neturėjo pagrindo remtis teismo medicinos specialisto iÅ¡vada, kuria nukentėjusiajai nustatyta apatinės lÅ«pos gleivinės kraujosruva, nes jÄ sužalojo H. Å . ir Å¡is sužalojimas nesusijęs su lytiniais santykiais.

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas jo veikÄ nepagrįstai kvalifikavo kaip padarytÄ bendrininkų grupe, nes jis su kitu nuteistuoju iÅ¡ anksto nesitarė išžaginti nukentėjusiosios ir nepadėjo vienas kitam to daryti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. N. prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. ir jį išteisinti. Skunde pateikia analogiškus D. R. skunde išdėstytiems motyvus.

Teismo posėdyje nuteistieji prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, gynėjai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija pastebi, kad apylinkės teismas, suraÅ¡ydamas nuosprendžio apraÅ¡omÄ jÄ dalį, nevisiÅ¡kai laikėsi BPK 305 str. reikalavimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato         2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ iÅ¡dėstytų iÅ¡aiÅ¡kinimų. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, suraÅ¡ant nuosprendį, neduoda pagrindo apeliacinės instancijos teismui pripažinti skundžiamÄ nuosprendį neteisėtu, nes padaryti pažeidimai iÅ¡taisomi kolegijos priimama nutartimi. Â

Apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, kuriuos įvertinęs teismas nuteistųjų veiksmus teisingai kvalifikavo kaip išžaginimÄ , padarytÄ bendrininkų grupe. Abu apeliantai savo skunduose pakartoja pirmosios instancijos posėdyje pateiktÄ versijÄ , kurios esmė ta, kad nukentėjusioji su abiem jai anksčiau nepažįstamais nuteistaisiais lytiÅ¡kai santykiavo savo noru, nuteistieji prieÅ¡ jÄ nei psichinės, nei fizinės prievartos nevartojo. Å iÄ nuteistųjų versijÄ paneigia bylos įrodymai: nukentėjusiosios S. M., liudytojų V. N. ir

L. K. parodymai, teismo biologinių tyrimų ir teismo medicinos specialistų išvados.

Pagrindiniai apeliacinių skundų argumentai grindžiami nukentėjusiosios parodymais, tačiau Å¡ie parodymai pateikiami fragmentiÅ¡kai, iÅ¡ parodymų visumos iÅ¡skiriant ir pabrėžiant tam tikras jų dalis, analizuojant tik siaurÄ nukentėjusiosios veiksmų dalį, kuomet nukentėjusioji praktiÅ¡kai nebesiprieÅ¡ino lytinės prievartos veiksmus atlikusiems apeliantams ir sÄ moningai nesigilinant į tokio elgesio priežastis, susijusias su prieÅ¡ tai apeliantų prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ pavartotu smurtu, atėmusiu jai galimybę prieÅ¡intis. Apeliantams nukentėjusiosios parodymus interpretuojant sau naudinga linkme, dirbtinai kuriami prieÅ¡taravimai tarp Å¡ių parodymų ir byloje nustatytų aplinkybių, stengiamasi sumenkinti Å¡ių parodymų įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę ir pagrįsti savo įvykio versijÄ . IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines apeliantų prieÅ¡ jÄ Ä¯vykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklÅ«s viso proceso metu: ji konkretizavo abiejų nuteistųjų veiksmus, apibÅ«dino kiekvieno nuteistojo elgesį, nurodė išžaginimo sekÄ . Nukentėjusioji iÅ¡samiai paaiÅ¡kino, kuo pasireiÅ¡kė nuteistųjų prieÅ¡ jÄ vartotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji iÅ¡reiÅ¡kė nesutikimÄ lytiÅ¡kai santykiauti su nuteistaisiais. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad apeliantai kartu su H. Å . (Å¡iuo metu jau mirusiu), naktį spardydami nukentėjusiosios buto duris, įsibrovė į butÄ , H. Å . nukentėjusiajai trenkė į veidÄ ir prakirto lÅ«pÄ , nepaisydami nukentėjusiosios praÅ¡ymų iÅ¡teiti, girtavo bute, draudė kviesti policijÄ . H. Å . pasakius, kad ji žinanti, ko iÅ¡ jos norima, kambaryje likęs I. N., tampydamas už plaukų, vartodamas necenzÅ«rinius žodžius, parvertęs ant lovos ir prievarta nurengęs,

tenkino lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du ir išžagino, tuoj po to jÄ išžagino D. R.. Nors apeliantai skunduose detaliai aptaria

nukentėjusiosios veiksmus, kuriais ji, pasak jų, iÅ¡reiÅ¡kė savo norÄ lytiÅ¡kai santykiauti: gulėjimÄ ant lovos, nusirengimÄ , aktyvaus fizinio pasiprieÅ¡inimo nenaudojimÄ , tačiau iÅ¡ byloje nustatytų aplinkybių ir pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad susidariusioje situacijoje ji apeliantams aiÅ¡kiai ir vienareikÅ¡miÅ¡kai iÅ¡reiÅ¡kė savo nesutikimÄ turėti lytinius santykius. Nukentėjusioji parodė verkusi, spardžiusis, praÅ¡iusi apeliantų jos neprievartauti. Apeliantams lytinės prievartos vartojimÄ palengvino ir įvykio metu buvusios aplinkybės: apeliantai turėjo aiÅ¡kiÄ jėgos persvarÄ prieÅ¡ moterį, buvusiÄ bute su dviem mažamečiais iÅ¡sigandusiais vaikais, dėl kurių saugumo ji turėjo pagrindo bijoti. Visos Å¡ios aptartos aplinkybės rodo, kad apeliantai suprato su nukentėjusiÄ ja lytiÅ¡kai santykiavę prieÅ¡ jos valiÄ , ir tai pasiekė, pavartodami fizinį ir psichinį smurtÄ .

Liudytojai V. N., L. K. nusikaltimo tiesiogiai nematė, tačiau jų parodymai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos išžaginimo aplinkybes. Liudytojai parodė, kad rytÄ po įvykio nukentėjusioji jiems pasakė praėjusiÄ naktį buvusi iÅ¡prievartauta kelių nepažįstamų vyrų, po įvykio tapo nervinga ir baili, o vyresniajam sÅ«nui dėl iÅ¡gÄ sčio reikėjo psichologų pagalbos. IÅ¡ liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusiosios bÅ«klė po įvykio rodo jÄ ir jos sÅ«nų patyrus sunkius psichologinius iÅ¡gyvenimus. Å ie parodymai netiesiogiai paneigia abiejų nuteistųjų parodymus, kad nukentėjusioji su jais lytiÅ¡kai santykiavo savo noru, nuteistiesiems nevartojant jokios prievartos, netriukÅ¡maujant ir to negirdint

kitame kambaryje buvusiems vaikams. Nukentėjusiosios parodymus, kad                 H. Å . jai smogė į veidÄ , patvirtina teismo medicinos

specialisto išvada, kuria jai nustatyta apatinės lūpos gleivinės kraujosruva, padaryta vienu smūgiu (1 t., 43 b. l.).

Apeliantai skunde teisingai nurodo, kad proceso metu nukentėjusiosios parodymai dėl iÅ¡teisintojo A. S. veiksmų nebuvo nuoseklÅ«s, nes ji proceso metu keitė parodymus dėl A. S. veiksmų ir teisminio nagrinėjimo metu galutinai paneigė anksčiau nurodytÄ aplinkybę, kad iÅ¡teisintasis prieÅ¡ jÄ taip pat vartojo lytinę prievartÄ . Tačiau įvertinus jau aptartÄ nukentėjusiosios parodymų nuoseklumÄ ir jos pačios iÅ¡dėstytÄ parodymų pakeitimo priežastį – pyktį dėl to, kad pažįstamas A. S. jos neįspėjo pabėgti su vaikais –nesivadovauti visais nukentėjusiosios parodymais, kaip siÅ«loma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

SkundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas teisingai pažymėjo, kad pačių nuteistųjų parodymai apie įvykio aplinkybes proceso metu buvo nenuoseklÅ«s. Apklausti po įvykio jie tvirtino lytinių santykių su nukentėjusiÄ ja apskritai neturėję (2 t., 4–6, 38–40 b. l.), vėliau ėmė teigti, kad tai įvyko abipusiu sutikimu, todėl jie neturintys ko slėpti, nors iÅ¡ jų parodymų matyti, kad po įvykio manė prieÅ¡ingai, be to, nė vienas nesugebėjo paaiÅ¡kinti, kodėl nukentėjusioji bÅ«tų sutikusi lytiÅ¡kai santykiauti su jai visiÅ¡kai nepažįstamais asmenimis. Ä®vertinus nuteistųjų parodymų nenuoseklumÄ ir prieÅ¡taringumÄ , jų prieÅ¡taravimÄ nukentėjusiosios parodymams ir kitiems bylos įrodymams, vertinti juos kaip patikimus nėra pagrindo.

Apeliantai pagrįstai pripažinti nusikalstamas veikas padarę esant veikÄ kvalifikuojančiam požymiui – bendrininkų grupei. Skunde nuteistieji nurodo, kad žaginti nukentėjusiosios jie nesitarė ir nieko nežinojo apie galimus kitų nuteistųjų veiksmus su nukentėjusiÄ ja. Tačiau pagal BK 25 str. 2 d. nuostatas susitarimas galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje: nuo kėsinimosi iki užbaigimo, todėl iÅ¡ankstinio susitarimo nebuvimas bendrininkavimo nepaneigia. Bendrininkų grupė reiÅ¡kia ne mažiau kaip dviejų vykdytojų veiksmų bendrumÄ ir suvokimÄ , kad veikia bendrai, siekdami vieningo tikslo. IÅ¡ bylos aplinkybių matyti, kad Å¡ie bendrininkavimo požymiai nuteistųjų veikoje buvo. Jau aptartais nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad apeliantai į jos butÄ pateko ir ten pasiliko, pavartodami prievartÄ â€“ H. Å . spardant jos buto duris, smogus nukentėjusiajai į veidÄ , neleidus iÅ¡kviesti policijos, laidant užuominas apie mažamečių vaikų saugumÄ ir abiem apeliantams pritariant tokiam elgesiui. Vėliau, matant ir girdint tame pačiame kambaryje buvusiems apeliantams, H. Å . pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ ant lovos, aiÅ¡kia užuomina leisdamas suprasti, kad visi nori lytinių santykių, o nukentėjusiosios nesutikimas neturi reikÅ¡mės. Fizinis smurtas ir grasinimai palaužė nukentėjusiosios pasiprieÅ¡inimÄ ir sudarė sÄ lygas atlikti lytinės

prievartos veiksmus. Pirmas nukentėjusiÄ jÄ Å¾aginęs ir seksualiai prievartavęs I. N. jai perkeltine prasme paaiÅ¡kino, kad ji lytinius

santykius turės paeiliui su visais, o tolesnė įvykių eiga Å¡iuos žodžius patvirtino. Å ios aplinkybės rodo, kad abu nuteistieji suvokė, jog nusikaltimÄ daro veikdami bendrai, savo veiksmais palengvindami vienas kitam palaužti nukentėjusiosios valiÄ ir kiekvienas atliko prievartinius lytinius santykius, todėl yra nusikaltimo bendravykdytojai.

Apibendrinus daroma iÅ¡vada, kad abiejų nuteistųjų veikoje yra visi jiems inkriminuotų nusikaltimų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, jų veikos kvalifikuotos teisingai, todėl tenkinti jų skundų praÅ¡ymÄ iÅ¡teisinti juos dėl Å¡ių nusikaltimų padarymo nėra pagrindo.

Apeliantų skunduose esančių teiginių, kad juos kaltinančius parodymus nukentėjusioji davė paveikta tyrėjos I. R., jokie bylos duomenys nepatvirtina. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pareiÅ¡kimÄ priėmė ir pirmÄ kartÄ apklausė ne Å¡i tyrėja, o pareigÅ«nas              A. P. (1 t., 1, 10–14 b. l.). Kadangi nukentėjusioji jokių esminių pirmojoje apklausoje nurodytų aplinkybių, susijusių su apeliantų veiksmais, nekeitė, nėra jokio pagrindo teigti apie tyrėjos poveikį nukentėjusiajai. Apeliantų skunduose minimoje ikiteisminio tyrimo teisėjos atliktoje apklausoje tyrėja tiesiogiai nedalyvavo – tÄ patvirtina apklausos protokolas (1 t., 29–36 b. l.), pagal nukentėjusiosios parodymus tyrėja jÄ tik palydėjo į apklausÄ , be to, nė vienas iÅ¡ tuo metu įtariamųjų ar jų gynėjų protokole neiÅ¡reiÅ¡kė jokių pastabų dėl apklausos tvarkos. Apklausta teisminio nagrinėjimo metu, tyrėja kategoriÅ¡kai paneigė bet kokios įtakos nukentėjusiajai galimybę. Tyrėjos nukentėjusiajai iÅ¡aiÅ¡kintos procesinės teisės ir pareigos, tarp jų – pareiga duoti teisingus parodymus ir įspėjimas dėl atsakomybės už melagingų davimÄ â€“ yra kiekvieno nukentėjusiojo asmens apklausų privaloma dalis, todėl negali bÅ«ti laikoma poveikio jam darymu.

           Teismas, parinkdamas nuteistiesiems vienintelės BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. sankcijose numatytos

bausmės rūšies – laisvės atėmimo – trukmę, teisingai įvertino BK      54 str.

2 d. numatytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui. Nuteistiesiems paskirtos žymiai mažesnės už sankcijos vidurkį bausmės yra tinkamai individualizuotos, nėra aiškiai per griežtos, todėl nešvelnintinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė :

Nuteistųjų D. R. ir I. N. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                        A. Šukaitis

Teisėjai                                                                                               Sigitas

Bagdonavičius

 Â

Tomas Zdanavičius          Â