2022-03-02 Nr. AB-4819-3-61-3-04056-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1455-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04056-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S32787 (toliau – Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 6K-1257 (toliau – Komisijos Sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjo teigimu, pateiktame prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodė esantis (duomenys neskelbtini) piliečiu, aktyviai dalyvavęs politinėje veikloje ir dėl to buvęs persekiojamu. Teigė, kad jo atžvilgiu egzistuoja reali grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ir vidaus ginkluoto konflikto metu. Atsakovas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nors minėtą Sprendimą skundė Komisijai, ji pareiškėjo skundą atmetė pateikdama tik sutrumpintus motyvus.

3. Nurodė, kad Migracijos departamentas nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas). Manė, kad atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą, apsiribojo bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninės pareiškėjo savybės, santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių ir neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

4. Pareiškėjas nurodė esantis paprastu žmogumi, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiškėjas teigė nurodęs, kad dėl aktyvios prieš vyriausybę nukreiptos politinės veiklos dalyvaujant (duomenys neskelbtini) organizacijos veikloje, jis buvo persekiojamas ir savo kilmės šalyje negali jaustis saugus. Tai, kad, atsakovo manymu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo itin išsamus ar nuoseklus, didžiąja dalimi lėmė aplinkybė, jog apklausa vyko dalyvaujant vertėjams ir jis buvo raginamas bei skatinamas kalbėti trumpais sakiniais. Apklausos metu teikti paaiškinimus tokiu būdu buvo nurodęs atsakovas, todėl tokį atsakovo elgesį laiko nesąžiningu procesiniu elgesiu, teigia buvęs suklaidintas ir negalėjo išsamiai perteikti visos reikalingos informacijos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie politines partijas ir jų veiklą yra pakankamai lengvai patikrinamos, tačiau atsakovas tokių veiksmų neatliko.

5. Pažymėjo, kad jam kilo grėsmė dėl pilietinės aktyvios pozicijos pasisakant prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę. Toks elgesys iššaukė ne tik vyriausybės atstovų, bet ir politinių oponentų, kurie nesirenka priemonių, t. y. neigiamą reakciją, siekį susidoroti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie užpuolimus akivaizdžiai patvirtino, jog jis savo kilmės šalyje negali politinės ir pilietinės pozicijos reikšti laisvai. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (žr., pvz., 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3880-415/2019, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3880-415/2019) ir teigė, kad atsakovas turėjo atsakyti, ar pareiškėjas gali laisvai reikšti nuomonę dėl (duomenys neskelbtini) rėžimo, ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis iš vyriausybės, sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų.

6. Pareiškėjas vertino, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Atsakovas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, konstatavo, kad yra aktualios tos pačios faktinės aplinkybės ir kriterijai, kaip ir prieglobsčio nesuteikimo atveju. Kadangi iš skunde pateiktos informacijos ir apklausos metu užfiksuotų duomenų matyti, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai (gyvybei) yra tikimybė, kad pareiškėją išsiuntus, jo teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.

7. Be to, Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau teigė, kad tai išvestinis sprendimas, tiesiogiai susijęs su kitais, todėl panaikinus juo turi būti panaikintas ir šis, kaip praradęs teisinį pagrindą.

8. Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog jaučia baimę, kad jį kažkas nužudys, nes jis priklauso grupei (duomenys neskelbtini), kuri kovoja už laisvės viziją, ir jam kilmės šalyje nesaugu, nes žudomi (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) pranešė neturintys duomenų apie tai, kad pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, bendro pobūdžio, nebuvo identifikuoti persekiotojai, tikslai ir motyvai persekioti pareiškėją, todėl pasakojimas nebuvo laikomas pagrįstu įrodymu. Pareiškėjo baimė nebuvo laikoma pagrįsta. Pareiškėjo nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės priežastis neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos. Nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Be to, visoje (duomenys neskelbtini) nevyksta kariniai konfliktai, todėl atsakovas teigė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

11. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją – jam buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį. Pareiškėjas buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų, jam buvo paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai. Apklausų metu pareiškėjas pasakojo apie jo sulaikymą ir baimę būti nužudytam, nes nužudė jo tėvus (jis jų net nepažinojo) ir močiutę, tačiau jo pasakojimui trūko konkrečių detalių, tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio. Apklausos metu, užduodant patikslinančius klausimus apie sulaikymą, jo gulėjimą ant ledų, priklausymą grupei (duomenys neskelbtini), pareiškėjas negalėjo plačiau į juos atsakyti, taip pat negalėjo paaiškinti jo sulaikymo priežasties, įvardinti kas konkrečiai jam grasino nužudymu.

12. Pareiškėjas teigė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) yra žudomi, tačiau atsakovas nurodė, jog šių teiginių nepatvirtina surinkta kilmės valstybės informacija, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini).

13. Teigė, kad pareiškėjas nurodė, jog jis buvo kartą sulaikytas (duomenys neskelbtini).

14. Atsakovas paaiškino, kad nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Todėl pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

15. Pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti prieglobsčio prašymo pagrįstumą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių jo išvykimą iš kilmės valstybės patvirtinančių dokumentų. Pasakojimas buvo su trūkumais, todėl nebuvo laikomas pagrįstu įrodymu. Pareiškėjas teiginius nurodė tiek laisvos formos pasakojime, tiek atsakydamas į užduodamus klausimus. Pareiškėjas pats pasirinko atsakymų į klausimus būdą, t. y. atsakyti ne tiesiogiai, plečiančiai, konkrečiai ir detaliai, o apibendrinančiai ir nukrypdamas nuo klausimo arba į jį neatsakydamas. Pareiškėjo apklausa buvo vykdoma nepadarant jokių procedūrinių pažeidimų. Apklausos turinys tiesiogiai atspindi aplinkybes, kurias pareiškėjas norėjo pasakyti. Pareiškėjas nepagrindė (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui neturėtų būti sunku nuosekliai ir detaliai papasakoti savo istoriją, tačiau jo istorija buvo abstrakti, nenuosekli, paini. Todėl pagrįstai nebuvo taikomas abejonės privilegijos principas, o Sprendime pagrįstai konstatuota, jog tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją. Neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

16. Teigė, kad pagal Tvarkos aprašo 97 straipsnį Migracijos departamento pareigūnas, atlikdamas tyrimą dėl tarptautinės apsaugos skyrimo pagrįstumo, nagrinėja kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai atsižvelgdamas į tai, kokius duomenis ir kokias aplinkybes nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas neįrodė konkrečių pilietinių ir politinių idėjų, kurias palaikė ar kurias viešai išsakė prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę, o pasisakymai dėl to, kad (duomenys neskelbtini) nebuvo laikomi pagrįstais. Pareiškėjas nenurodė (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytus kriterijus.

17. Teigė, kad pagrįstai pareiškėjui nustatytas maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė. Nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, t. y. aplinkybes patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „ 3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos Sprendimo dalį, o likusios pareiškėjo skundo dalies netenkino.

19. Teismas visų pirma nustatė, kad:

19.1. pareiškėjas neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir 2021 m. rugpjūčio 19 d. paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, norėdamas apsisaugoti nuo (duomenys neskelbtini) – tai nustatyta iš teismo posėdžio metu į bylą pateikto VSAT registracijos lapo.

19.2. Pareiškėjas apklausos, vykusios 2021 m. spalio 8 d., metu nurodė palikęs kilmės valstybę dėl to, kad (duomenys neskelbtini).

19.3. Migracijos departamentas Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, todėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo pasakojimą ir konstatavo, kad jis abstraktus, nedetalus, pareiškėjo atsakymai į klausimus lakoniški arba iš viso nepateikti, todėl pripažino pasakojimą nepatikimu, konstatavo, kad neidentifikuotos aplinkybės, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, įvertinęs tas pačias pareiškėjo nurodytas aplinkybes papildomos apsaugos suteikimo kontekste, nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai, mirties bausmė ar beatodairiškas smurtas. Sprendimu nuspręsta, įsigaliojus Sprendimui ir nesant priežasčių dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis).

19.4. Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko, todėl pateikė skundą Migracijos departamentui.

19.5. Migracijos departamento Komisija Komisijos Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Iš pareiškėjo paaiškinimų apklausoje bei teismo posėdyje nurodytų aplinkybių teismas laikė pasitvirtinusia atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo asmeninę patirtį kilmės valstybėje yra visiškai nedetalus, abstraktus ir nenuoseklus, lyginant apklausoje ir teismo posėdyje duotus pareiškėjo paaiškinimus neįmanoma suprasti nei įvykių sekos, nei kas apskritai įvyko. Be to, pareiškėjas tuos pačius faktus skirtingai nurodė ne tik apklausoje, bet ir teismo posėdyje (pvz., apie savo tėvus, asmenis, kurie kelia grėsmę pareiškėjui, grupuotes ir kt.), net užduodant papildomus patikslinančius klausimus, nepavyko nustatyti kažkokių duomenų, kuriuos galima būtų laikyti įvykusiais faktais, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog realiai vyko pareiškėjo nurodyti įvykiai ir sutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjo paaiškinimai negali būti laikomi patikimais, o pareiškėjo istorija – tikėtina. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

21. Nagrinėjamuoju atveju, vertindamas pareiškėjo atitikimą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, Migracijos departamentas nurodė neidentifikavęs aplinkybių, kuris sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. (Duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo ir tai, kad, prašydamas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, pareiškėjas turi nurodyti grėsmes ir baimes, susijusias su grįžimu į kilmės šalį, o Migracijos departamentas turi atlikti tyrimą tik dėl prašytojo nurodytų ir identifikuotų grėsmių ir baimių, susijusių su grįžimu į kilmės šalį. Pareiškėjo nurodyta grėsmė, kaip minėta, nelaikyta visiškai pagrįsta būtent dėl pareiškėjo pasakojimo nepatikimumo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

22. Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į Antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui, tačiau nustatęs, jog adekvatus draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo dalis, nustatant įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Migracijos departamento Sprendimas ir Komisijos Sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytini teisėtu ir pagrįstu, ir nėra pagrindų jų naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Iš esmės netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Sprendimą, Komisijos Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

25. Pareiškėjas teigia, kad išankstinio nusistatymo ir subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas.

26. Teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjo pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjas labai aiškiai įvardijo, kad konfliktinė situacija kilo (duomenys neskelbtini). Akcentuoja, kad pareiškėjo kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais. Klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio.

27. Pabrėžia, kad vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, jog prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Pareiškėjas įvardijo konkrečius atvejus, kai jam artimi žmonės buvo užpulti ir nužudyti, o valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikė. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą. Prieglobstis, kaip žmogaus teisių apsaugos institutas, buvo sukurtas tam, kad apsaugotų bei užtikrintų bazines žmogaus teises. (Duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

28. Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodyti naujausi duomenys patvirtina apie pareiškėjui gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas.

29. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) nebuvo ištaisyti pareiškėjo skundą nagrinėjusio administracinio teismo, Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

30. Be to, pareiškėjo vertinimu, teismas detaliau nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti. Sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

33. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

34. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

38. Byloje nustatyta, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas – grasinimas, kad kažkas kilmės valstybėje nužudys pareiškėją.

39. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai atsižvelgė į nustatytus pasakojimų neatitikimus, vertindamas pareiškėjo situaciją, t. y. apklausos metu nustatyti neatitikimai sudarė pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjo pasakojimo patikimumu, o vertindamas pareiškėjo pasakojimą, Migracijos departamentas atsižvelgė į situaciją pareiškėjo kilmės šalyje. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taigi, Migracijos departamentas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pateiktų argumentų kontekste paminėtina, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

40. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

41. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos Sprendimai priimti nepažeidus priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti.

44. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius