2021-06-30 Nr. AB-13762-3-61-3-02546-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2220-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02546-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 28.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. T.) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovo atstovas), 700 Eur turtinei žalai ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.4 (NTP-2)-19-T-908-7987 „Dėl antrinės teisinės pagalbos“ (toliau – ir Sprendimas) nusprendė teikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 21R3-22 (AG-16/27-2019) apskundimo, procesinių dokumentų parengimo ir atstovavimo pirmosios instancijos teisme. Šis Sprendimas galiojo 12 mėnesių nuo jo priėmimo dienos, tačiau per šį terminą antrinė teisinė pagalba pareiškėjui administracinėje byloje dėl Komisijos Šiaulių apygardos skyriaus sprendimo apskundimo, procesinių dokumentų parengimo, atstovavimo pirmosios instancijos teisme nebuvo suteikta.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl jo nurodytų aplinkybių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3 000 Eur suma.

4. Pareiškėjas nurodė, kad turtinė žala grindžiama prarasta galimybe gauti socialinę pašalpą, kurios dydis per vieną ketvirtį turėtų būti ne mažesnis nei 700 Eur.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog Tarnyba pareiškėjui nesuteikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, teigė, jog išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, Tarnyba priėmė Sprendimą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kurią teikti buvo paskirtas advokatas I. T.. Tarnybos Sprendimo 6.1 punktu pareiškėjas informuotas, kad gavęs Sprendimą, jis turėtų susisiekti su jam paskirtu advokatu per kuo trumpesnį laiką ir susitarti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo eigos. Advokatas 2020 m. rugsėjo 11 d. Tarnybą informavo, kad pareiškėjas į jį nesikreipė. Be to, pareiškėjas į Tarnybą nesikreipė dėl paskirto advokato pakeitimo kitu.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildina iš Tarnybos Sprendimo, kuriuo tenkintas jo prašymas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą ir paskirti advokatą, yra nepagrįstas, kadangi Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo I. T. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Tarnybos Sprendimą jam buvo pavesta atstovauti pareiškėjo interesams administracinėje byloje dėl Komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 21R3-22 (AG3-16/27-2019) apskundimo, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas į jį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal šį Tarnybos Sprendimą nesikreipė.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad suteikus asmeniui antrinę teisinę pagalbą, į advokatą turi kreiptis jos gavėjas, o ne atvirkščiai, pažymėjo, jog net ir apskundus administraciniam teismui Komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą, toks skundas nebūtinai būtų buvęs patenkintas. Pareiškėjas tik prielaidomis grindžia turtinę žalą, kad apskundus teismui Komisijos sprendimą, jis būtų gavęs 700 Eur per ketvirtį socialinės pašalpos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo P. Š. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad Komisijos Šiaulių apygardos skyrius 2019 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą dėl Joniškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimo neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 2 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad antrinė teisinė pagalba jam reikalinga dėl Komisijos 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 21R3-22 (AG3-16/27-2019) apskundimo, sutiko su daliniu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimu. Tarnyba Sprendimu suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Komisijos 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 21R3-22 (AG3-16/27-2019 apskundimo, apmokant 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų.

13. Teismas nurodė, kad Tarnyba 2020 m. rugsėjo 11 d. raštu kreipėsi į advokatą, prašydama pateikti Tarnybai informaciją apie antrinės teisinės pagalbos teikimo eigą pareiškėjui. Advokatas 2020 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. C-252 informavo Tarnybą, kad pagal Tarnybos Sprendimą jam buvo pavesta atstovauti pareiškėjo interesams administracinėje byloje dėl Komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 21R3-22 (AG3-16/27-2019) apskundimo, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas į jį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal šį Tarnybos Sprendimą nesikreipė. Kadangi pareiškėjas turi teisę kreiptis į advokatą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo bet kuriuo momentu iki Sprendimo galiojimo pabaigos (nors delsimas ir gali turėti neigiamų pasekmių), apie pareiškėjo nebendradarbiavimą Tarnybai nepranešė, teisinės pagalbos teikimo pagal Sprendimą kas mėnesį teikiamose ataskaitose nežymėjo.

14. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio, 9 straipsnio 3 dalies, 18 straipsnio 2, 5 ir 7 dalių nuostatas ir nurodė, kad Tarnyba šioje byloje aptariamu atveju suteikė pareiškėjui pagal jo kreipimąsi antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos Panevėžio skyriaus Sprendimo 6.1 punktu (paryškintu šriftu) pareiškėjas buvo informuotas, kad gavęs Sprendimą, jis turėtų susisiekti su jam paskirtu advokatu per kuo trumpesnį laiką ir susitarti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo eigos, o Sprendimo 6.2 punktu informuotas, jog privalo bendradarbiauti su Tarnyba ir advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos Sprendimo 6.5 punktu pareiškėjas informuotas, kad jis turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu.

15. Teismas nurodė, kad Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, priėmė Sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Nors pareiškėjas ir neišreiškė nuomonės dėl konkretaus advokato paskyrimo, Tarnyba antrinę teisinę pagalbą teikti paskyrė advokatą I. T., su kuriuo Tarnyba yra sudariusi Antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus sutartį. Tarnybos funkcijos, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, reglamentuojamos Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad Tarnyba sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą. Sutartyje turi būti nustatyta advokatų pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, Tarnybos teisė nutraukti sutartį, jeigu advokatas neteikia ar netinkamai teikia antrinę teisinę pagalbą, ir kitos sąlygos. Pavyzdinę sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tvirtina teisingumo ministras. Ginčo laikotarpiu galiojo 2005 m. balandžio 27 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-123 patvirtintos aktualios ginčui redakcijos pavyzdinės sutartys (galiojo iki 2020 m. birželio 18 d.), kurių prieduose pateikti pavyzdiniai reikalavimai advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose. Teismas sprendė, kad Tarnyba tinkamai organizavo antrinės teisinės pagalbos teikimą, priėmė Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, parinko ir paskyrė advokatą, todėl, negavusi jokių duomenų iš pareiškėjo apie netinkamą pagalbos jam teikimą, Tarnyba ir neturėjo teisinio pagrindo atlikti kokias nors administracines procedūras. Teismas nenustatė, kad Tarnyba aptariamu atveju netinkamai atliko savo funkcijas.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, tikslino savo poziciją nurodydamas, jog kreipėsi į advokatą ir žodžiu, ir telefonu, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikta. Neteisėtus atsakovo veiksmus privalo įrodyti pareiškėjas, tačiau pareiškėjas neneigia, kad Tarnybai prašymo dėl advokato pakeitimo nepateikė, nusiskundimų dėl advokato veiklos kokybės nereiškė. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad sprendimo, kuriuo suteikiama antrinė teisinė pagalba, pagrindu tolimesnis bendravimas ir bendradarbiavimas vyksta tarp advokato ir pareiškėjo, kuriam yra teikiama antrinė teisinė pagalba ir šiame procese Tarnyba nedalyvauja. Tarnyba, neturėdama pareiškėjo nusiskundimų advokato darbu, negalėjo imtis veiksmų.

17. Teismas iš pareiškėjo skundo argumentų sprendė, kad pareiškėjas suprato, jog jis turi / nori apskųsti Komisijos sprendimą ir žinojo, kad apskundimo terminas yra pakankamai trumpas, tačiau Tarnybos apie galimą advokato nebendradarbiavimą neinformavo ir advokato pakeisti neprašė per visą Sprendimo galiojimo laikotarpį. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju valstybė, kuriai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos organizavimo srityje atstovauja Tarnyba, neteisėtų veiksmų neatliko.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalą kildina iš Tarnybos ar advokato neteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė reikalavimo atlyginti žalą objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateiktas turtinės žalos negautų pajamų (nepaskirtos pašalpos) forma apibrėžimas pernelyg nutolęs nuo nurodomų Tarnybos veiksmų, o nurodomos neturtinės žalos apibūdinimas iš esmės sutampa su teisės aktuose įtvirtintu neturtinės žalos apibrėžimu, tačiau tai nesusieta su individualia pareiškėjo situacija ir skundžiamos Tarnybos veikla.

19. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, laiku suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, parinko ir paskyrė advokatą, nurodydama teisingai jo kontaktinius duomenis ir išaiškindama pareiškėjui pareigas bei teises antrinės teisinės pagalbos gavimo procese, t. y. Tarnyba neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti jo nurodoma žala. Pareiškėjui neįrodžius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, jo skundas atmestas.

III. 20. Pareiškėjas P. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo iš mobiliojo ryšio operatoriaus išreikalauti telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinę 2019 m. gegužės 2 d. – 2020 m. gegužės 13 d. laikotarpiu bei įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį I. T. pateikti teismui duomenis, ar jis buvo susitikęs su pareiškėju pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. gegužės 13 d.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Pareiškėjui Tarnybos Sprendimu suteikta antrinė teisinė pagalba jam nebuvo suteikta, todėl jis neteko teisės gauti pašalpą, kurios dydis per vieną ketvirtį turėtų būti apie 700 Eur.

22. Pareiškėjas teigia, kad dėl nesuteiktos antrinės teisinės pagalbos dėl Komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 21R3-22 (AG-16/27-2019) apskundimo, parengimo procesinius dokumentus, atstovavimo pirmosios instancijos teisme, taip pat dėl Tarnybos Sprendimo neįvykdymo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, todėl jam buvo padaryta 3 000 Eur neturtinė žala. Pareiškėjas nurodo, kad dėl antrinės pagalbos jam nesuteikimo atsakinga yra Tarnyba.

23. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas neneigia, jog Tarnybai prašymo dėl advokato pakeitimo nepateikė, nusiskundimų dėl advokato veiklos kokybės nereiškė, tik patvirtina, kad jis ne kartą buvo susisiekęs su advokatu I. T. ir šis neatsisakė įvykdyti Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nes priešingu atveju jis būtų informavęs apie advokato atsisakymą Tarnybą. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba ir advokatas I. T. ginčo išspręsti taikiai nepageidavo.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad advokatas I. T. savo ataskaitose Tarnybai nepateikė duomenų apie tariamą pareiškėjo nebendradarbiavimą su juo ar tai, jog pareiškėjas į jį nesikreipė. Pareiškėjas teigia, kad su advokatu I. T. bendravo telefonu, buvo nuvykęs pas advokatą į Panevėžį tiesiogiai, vėliau telefonu kelis kartus priminė, kad advokatas teiktų skundą teismui. Šias aplinkybes galėtų patvirtinti telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuris priklauso advokatui, išklotinė nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. gegužės 13 d., kurią prašo teismo išreikalauti iš atitinkamo mobiliojo ryšio operatoriaus. Pareiškėjas naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini) ir iš šio numerio ne kartą skambino advokatui I. T.. Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. rugsėjo 21 d. prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti minėtą išklotinę bei įpareigoti advokatą pateikti duomenis, ar jis buvo susitikęs su pareiškėju (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. gegužės 13 d., tačiau pirmosios instancijos teismas jų neišreikalavo.

25. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminę klaidą nurodydamas, kad Tarnyba nėra atsakinga už advokato veiksmus, toks teismo vertinimas yra neteisingas, kadangi būtent Tarnyba paskyrė advokatą I. T., kuris yra Panevėžio antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog iš savo telefono skambino advokatui I. T., ir prašo išreikalauti advokato telefonų išklotines, tačiau nenurodo, dėl kokių priežasčių negali pateikti savo telefono skambučių išklotinių, iš kurių matytųsi skambučiai advokatui I. T.. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia, kodėl negalėjo pateikti savo telefonų skambučių išklotinės bendraujant su advokatu I. T., kodėl telefono skambučių išklotinės turi būti pateiktos būtent advokato.

28. Atsakovo teigimu, pareiškėjo noras įrodyti, kad buvo susitikęs su advokatu I. T. ar kalbėjosi su juo telefonu nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. gegužės 13 d., neįrodo, jog buvo kalbėta ginčijamu klausimu. Net jeigu pareiškėjas pateiktų savo telefono skambučių išklotines, tai neįrodo kad pareiškėjas buvo susisiekęs su advokatu I. T. būtent dėl Tarnybos Sprendimo įgyvendinimo, kadangi tą pačią dieną pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dar dvejose bylose pagal sprendimus Nr. 2.4(NTP-2)-19-T-909-7989 ir Nr. 2.4(NTP-2)-19-T-986-7991. Pareiškėjui nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. gegužės 13 d. buvo nuspręsta suteikti antrinę teisinę pagalbą, taip pat pagal Tarnybos 2019 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 2.4(NTP-2)-19-T-1296-l 1016 ir 2019 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 2.4(NTP-2)-19-T-1296-12229. Pareiškėjas reikalauja telefono skambučių išklotinių iki įsigaliojant Tarnybos Sprendimui, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama dar dvejose bylose: pagal Tarnybos 2019 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 2.4.(NTP-2)-19-T-230-2542 ir 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 2.4.(NTP-2)-19-T-557-5828. Taigi pareiškėjas su advokatu galėjo bendrauti dėl bet kurio iš paminėtų sprendimų, kurių pagrindais buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ir telefonų išklotinės nepadės nustatyti, apie ką buvo kalbėta.

29. Atsakovas nurodo, kad dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su advokato nepranešimu Tarnybai, kad pareiškėjas nebendradarbiauja su advokatu, nepasisako, kadangi šios aplinkybės nėra susijusios su Tarnybos Sprendimo teisėtumu. Bylos ginčo dalykas yra Tarnybos Sprendimo pagrįstumas, o ne trečiųjų asmenų, taip pat ir advokato, su kuriuo Tarnyba yra sudariusi sutartį, veiksmai ar neveikimas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad advokatas I. T. nepranešė Tarnybai, jog pareiškėjas nebendradarbiauja su advokatu, nėra susijusios su Tarnybai kylančia atsakomybe dėl priimto Sprendimo, kurio pagrindu nebuvo parengti dokumentai teismui.

30. Atsakovas nurodo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, tačiau, kaip matyti iš minėtų nuostatų, viešoji atsakomybė siejama tik su valdžios institucija. Paskirtas advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą, nėra Tarnybos darbuotojas, todėl jo atlikti ar neatlikti veiksmai, iš kurių galbūt kildinama atsakomybė, niekaip negali būti siejami su šia institucija, kaip valstybės institucija, t. y. pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią jis kildina iš Tarnybos Sprendimo, kuriuo buvo tenkintas jo prašymas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą ir paskirti advokatą, atlyginimo yra nepagrįstas, kadangi Tarnybos Panevėžio skyrius neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nesant neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo prašymas priteisti jam 700 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

31. Atsakovo vertinimu, paties pareiškėjo veiksmai, nesikreipiant į Tarnybos Sprendimu paskirtą advokatą I. T. dėl konsultacijos suteikimo ar procesinių dokumentų teismui parengimo, nesidomint bylos eiga, sutrukdė jam laiku įgyvendinti savo procesines teises bei pasinaudoti Tarnybos Sprendimu suteikta antrine teisine pagalba. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus ir teisingai konstatavo, kad Tarnybos veiksmuose nėra prielaidų civilinei atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo P. Š. skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, pagal CK 6.271 straipsnį 700 eurų turtinei žalai ir 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumas ir teisėtumas.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsakovo atstovas Tarnyba neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala pareiškėjui, nes atsakovo atstovas veikė įstatymų nustatytose ribose, laiku suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, parinko ir paskyrė advokatą, nurodydamas teisingai jo kontaktinius duomenis ir išaiškindamas pareiškėjui pareigas bei teises antrinės teisinės pagalbos gavimo procese. Pareiškėjo skundas atmestas, nes pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų CK 6.271 straipsnyje.

34. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas skundo reikalavimas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam turėjo būti priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas dėl skunde nurodytų aplinkybių.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

36. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti papildomus įrodymus, t. y. išreikalauti advokato I. T. telefono numerio suvestinę už 2019 m. gegužės 2 d. – 2020 m. gegužės 13 d. laikotarpį; įpareigoti advokatą I. T. pateikti duomenis, ar jis buvo susitikęs su pareiškėju pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. gegužės 13 d.

38. Nagrinėjant šį prašymą, pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

39. Primintina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

40. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją).

41. Tačiau, teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Jokšas prieš Lietuvą).

42. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4616-1062/2018; kt.).

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokių priežasčių jis pats negalėjo pateikti savo telefono skambučių išklotinės, iš kurios pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs nustatyti pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie skambinimą advokatui. Tarnybos Sprendimas priimtas 2019 m. gegužės 13 d., tačiau pareiškėjas nenurodo, dėl kokių priežasčių turėtų būtų reikalaujami duomenys apie jo skambinimą nuo 2019 m. gegužės 2 d. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo suteikta ir kitose bylose, tačiau pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kuriomis remiantis iš pareiškėjo reikalaujamų įrodymų būtų galima nustatyti, dėl kokių konkrečių Tarnybos sprendimų buvo skambinta advokatui I. T.. Advokatas I. T. yra pateikęs pranešimą, kuriuo informavo tarnybą, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gegužės 13 d. nesikreipė į jį dėl Sprendimo vykdymo. Taip pat tokias aplinkybes advokatas nurodo ir šioje byloje. Akcentuotina, kad pareiškėjas prašomų išreikalauti įrodymų nenusieja su Tarnybos neteisėtais veiksmais (neveikimu).

44. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, netenkinamas prašymas išreikalauti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus įrodymus.

45. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš šių trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

46. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lotynų kalba – restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.).

47. Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje.

48. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

49. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui padaryta jo nurodomo dydžio žala būtent dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo).

50. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

51. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

52. Pareiškėjas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti neteisėtus Tarnybos veiksmus (neveikimą), dėl kurių jam nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba pagal Sprendimą, apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės aktų nuostatų ir bylos įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad Tarnyba atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).

53. Byloje nustatyta, kad Tarnybos 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.4.(NTP-2)-19-T-908-7987 nuspręsta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Komisijos Šiaulių apygardos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 21R3-22 (AG-16/27-2019) apskundimo, procesinių dokumentų parengimo, atstovavimo pirmosios instancijos teisme, apmokant 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų; paskirtas advokatas I. T. teikti teisinę pagalbą; pareiškėjas informuotas, kad gavęs Sprendimą, turėtų susisiekti su jam paskirtu advokatu per kuo trumpesnį laiką ir susitarti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo eigos. Taip pat Sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jis privalo bendradarbiauti su Tarnyba ir advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą, bei kad jis turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu.

54. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis, gavęs Sprendimą, kreipėsi į advokatą I. T., o advokatui nesiimant jokių veiksmų, kad būtų suteikta teisinė pagalba pagal Sprendimą, apie tai informavo Tarnybą, kuri, gavusi tokio pobūdžio informaciją, neužtikrino, kad pareiškėjui būtų suteikta teisinė pagalba.

55. Tarnybos uždavinys – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą (Įstatymo 9 str. 2 d.). Tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą; priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; sudaro su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą (Įstatymo 9 str. 3 d. 2–4 p.); atlieka kitas funkcijas. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką nustato Įstatymo 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kaip parenkamas advokatas antrinei teisinei pagalbai teikti, bei nurodytos aplinkybės, kurioms esant advokatas gali būti keičiamas. Akcentuotina, kad Įstatymo nuostatos nenustato, jog Tarnyba savo iniciatyva nuolat turi kontroliuoti paskirtą advokatą, ar jis teikia ir / ar suteikė pagal konkretų sprendimą antrinę teisinę pagalbą.

56. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas nėra nurodęs logiškų ir įtikinamų argumentų, kurie pagrįstų jo poziciją dėl nesikreipimo į Tarnybą dėl paskirto advokato delsimo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal Sprendimą, jei pareiškėjas kreipėsi į advokatą, o šis nesiėmė jokių priemonių ir / ar delsė imtis priemonių, kad būtų suteikta antrinė teisinė pagalba pagal Sprendimą.

57. Pareiškėjas nurodo aplinkybes apie tai, jog jis dėl Tarnybos patyrė turtinę žalą dėl prarastos galimybės gauti socialinę pašalpą, taip pat neturtinę žalą, nes per 12 mėnesių nebuvo įvykdytas Sprendimas, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nes Tarnyba įvykdė Įstatymo reikalavimus. Be to, iš byloje pateiktų įrodymų apie pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose darytina išvada, kad pareiškėjui buvo žinoma kreipimosi į advokatą tvarka, taip pat laikotarpis, per kurį jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas, rūpindamasis savo interesais dėl pašalpos gavimo, turėjo būti atidus ir rūpestingas, informuoti Tarnybą, jei advokatas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų suteikta antrinė teisinė pagalba pagal Sprendimą.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus administracinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė