2021-10-20 Nr. AB-21869-3-61-3-00264-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1863-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00264-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. N. ir A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. N. ir A. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai bendru skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti:

1.1. A. N. – Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S-176 (7-50/2019), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 68-38 „Dėl A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2018-01-15 skundo“ bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-469 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo;

1.2. K. N. – Komisijos 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S-177 (7-51/2019), Inspekcijos 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 68-39 „Dėl K. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2018-01-15 skundo“ bei Kauno AVMI 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-472 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

2. Pareiškėjų nuomone, Komisija nepagrįstai nekonstatavo non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimo, nes nepagrįstai laikė, kad pareiškėjo mokesčių apskaičiavimas tikrintas už skirtingus laikotarpius ir kad skiriasi mokestinės bazės nustatymo aplinkybės. Teigė, kad, atliekant pareiškėjų mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjo mokestinio patikrinimo už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. rezultatai, patvirtinti 2011 m. kovo 22 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-70. 2011 m. kovo 22 d. sprendime Nr. (04)-K3-70 konstatuota, kad pareiškėjas per patikrintą laikotarpį gavo iš viso 817 104,35 Lt (pagal dabartinį kursą – 236 649,78 Eur) apmokestinamųjų pajamų.

Minėtų apmokestinamųjų pajamų gavimo laikotarpis, kuris neabejotinai dubliuojasi ir yra identiškas, yra iš esmės toks pat teisiškai reikšmingas faktas, nustatinėjant piniginių lėšų likutį ne tik 2011 m. sausio 1 d., bet ir apskaičiuojant piniginių lėšų likutį nuo 1999 m. sausio 1 d. Pareiškėjams neaišku, kodėl mokesčių administratorius dubliavo, identiškai ir iš esmės už tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) pakartotinai persekiojo A. N. ir atliko piniginių lėšų likučio apskaičiavimą nuo 1999 m. sausio 1 d., jei jis buvo aiškiai apskaičiuotas dar 2010 metais.

Ankstesnio tikrinto laikotarpio tikrinimas ir pajamų-išlaidų suvestinės sudarymas, piniginių lėšų likučio tikrinamojo laikotarpio pabaigoje, t. y. 2008 m. gruodžio 31 d., suvedimas neabejotinai sukelia pareiškėjams žymias teisines pasekmes, nes, atsižvelgiant į nustatytus pinigų likučius ne banke ir banke, toliau perskaičiuojamos pareiškėjų pajamos-išlaidos už tikrinamąjį laikotarpį ir taikomos 30 proc. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudos, kas turėtų būti pripažinta non bis in idem principo pažeidimu.

Be to, pareiškėjų teigimu, skirtingų patikrinimo metodų parinkimu už tą patį ir tolesnį tikrinamąjį laikotarpį siekiama nepagrįstai apmokestinti mokesčių mokėtoją ir už neva padarytus pažeidimus du kartus paskirti ekonomines sankcijas. Jeigu ir ankstesniu atveju (atliekant patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) mokesčių administratorius būtų vadovavęsis pajamų-išlaidų tikrinimo metodu, o ne gautų pajamų apskaičiavimo metodu, tai pareiškėjas būtų išvengęs ankstesnio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų prievolių ir skirtų ekonominių sankcijų.

Atliekant ankstesnį patikrinimą mokestinė prievolė buvo apskaičiuota nuo gautų pajamų, o atliekant ginčo patikrinimą apskaičiuotos tos pačios pajamos ir išlaidos bei, nustačius, jog išlaidos viršijo pajamas, dėl kurių ankstesnio patikrinimo metu jau buvo papildomai apskaičiuota mokestinė prievolė ir pritaikytos sankcijos, išlaidų skirtumui apskaičiuota mokestinė prievolė ir pritaikytos ekonominės sankcijos.

3. Pareiškėjų įsitikinimu, mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti jų piniginių lėšų likutį 2011 m. sausio 1 d., pajamų-išlaidų apskaičiavimą nuo 1999 m. sausio 1 d. atliko pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ; 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 68 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tokie neteisėti mokesčių administratoriaus veiksmai neabejotinai sukėlė pareiškėjams teisines pasekmes, nes nuo 2011 m. sausio 1 d. nustatyto piniginių lėšų likučio ne banke ir banke buvo apskaičiuotos pareiškėjų pajamos ir išlaidos (atitinkamai, konstatuota, kad pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas, todėl jiems papildomai apskaičiuotas GPM ir skirtos ekonominės sankcijos). Tai, kad mokesčių administratorius už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. neapskaičiavo ir neperskaičiavo mokesčio, neturi reikšmės aiškinant minėtoje teisės normoje įtvirtintą terminą, nes galutinis pajamų-išlaidų apskaičiavimas priklauso išskirtinai tik nuo daugiau nei penkerių paskutinių praėjusių kalendorinių metų pajamų ir išlaidų apskaičiavimo.

4. Pareiškėjai teigė, kad mokesčių administratorius netinkamai įvertino pateiktus dokumentus, neteisingai apskaičiavo pareiškėjų pajamas ir išlaidas, o Komisija nepasisakė dėl daugelio šių aplinkybių:

4.1. 1997 m. liepos 9 d. dovanojimo sutarties pagrindu A. N. iš tėvų gavo 20 000 Lt. Priešingai nei laikė mokesčių administratorius, pareiškėjo tėvai per visą gyvenimą galėjo sutaupyti tokią sumą ir ją padovanoti. Pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai (darbo knygelės, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimai) paneigia mokesčių administratoriaus teiginius, jog pareiškėjo motina niekur nedirbo iki 1999 m. sausio 9 d., o jo tėvas – iki 1993 m. kovo 1 d. Paaiškino, kad jo motinos darbo knygelėje nėra įrašų po 1990 m. rugpjūčio 27 d., nes ji vėliau veiklą vykdė pagal patentus. Tėvų darbo knygeles pavyko rasti tik rengiant skundą teismui;

4.2. 1999 m. sausio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas pardavė antikvarinį rojalį ir gavo 5 000 Lt pajamų. Pareiškėjai tvirtino, jog tik apklausus daikto pirkėją, kuris šiuo atveju yra aiškus, būtų nustatytos sandorį patvirtinančios ar paneigiančios aplinkybės, priešingu atveju sandoris laikytinas galiojančius ir jo pagrindu gautos pajamos turėtų būti pripažintos;

4.3. 1999 m. birželio 30 d. sutarties Nr. 99/VK/429 pagrindu pareiškėjas 1999 metais tiekė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Senukų prekybos centras“ kotus dalgiams ir kastuvams, už tai gavo iš viso 32 800 Lt pajamų. Mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino šių pajamų, o Komisija išvis nepasisakė dėl šios aplinkybės. Pareiškėjai pabrėžė, kad tiek minėta sutartis, tiek pirkimo važtaraščiai yra pasirašyti, galiojantys, juose nurodytos aiškios sumos. Mokesčių administratorius nesikreipė į UAB „Senukų prekybos centras“, siekdamas išsiaiškinti, ar pagal pateiktus dokumentus realiai buvo išmokėti pinigai pareiškėjui. Be to, pateiktuose pirkimo važtaraščiuose yra įrašas „10 proc. FIZ. ASM. PAJ. MOK.“, t. y. nurodyta mokestinė prievolė, kurią turi pareigą deklaruoti mokestį išskaičiuojantis asmuo – UAB „Senukų prekybos centras“. Mokesčių administratorius turėjo galimybę patikrinti, ar ši bendrovė deklaravo ir sumokėjo fizinių asmenų pajamų mokestį už A. N. išmokėtas sumas, bet nepagrįstai to nepadarė;

4.4. 1999 m. rugsėjo 13 d. notarinės formos sutartimi pareiškėjas išnuomojo automobilį AUDI UAB „Klaipėdos maisto autotransportas“, už nuomą gavo 1 200 Lt, tačiau mokesčių administratorius neatsižvelgė į šias pajamas, o Komisija dėl to nepasisakė. Mokesčių administratorius neatliko priešpriešinio minėtos bendrovės patikrinimo, siekdamas nustatyti sandorį patvirtinančias ar paneigiančias aplinkybes, todėl sutartis laikytina galiojančia, o jos pagrindu gautos pajamos yra pripažintinos;

4.5. 2001 m. gegužės 22 d. pažyma-sąskaita Nr. 966833 patvirtina automobilio AUDI pardavimą, už kurį pareiškėjas gavo 10 000 Lt pajamų, tačiau mokesčių administratorius nevertino šios aplinkybės, o Komisija dėl to nepasisakė. Pareiškėjai akcentavo, kad ši pažyma-sąskaita buvo išrašyta ne pareiškėjo, o E. B. firmos, t. y. su pareiškėju nesusijusio asmens. Minėtame dokumente nurodyti visi pirkėjo duomenys, jis pasirašytas, todėl pirkėjas laikytinas realiu, o kilus abejonėms galima pirkėją apklausti. Aplinkybė, kad nėra automobilio įsigijimo dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas už automobilio pardavimą negavo pinigų. Ankstesnio mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos visos gautos sumos pagal minėto pobūdžio dokumentus;

4.6. 2004 m. gegužės 24 d. pareiškėjas pardavė automobilį HONDA ir gavo 11 000 Lt pajamų (pažyma-sąskaita serija AUTO Nr. 0010135). Šią pažymą-sąskaitą išrašė G. K. įmonė, t. y. asmuo, nesusijęs su pareiškėju. Minėtame dokumente nurodyti pirkėjo duomenys, jis pasirašytas, todėl pirkėjas laikytinas realiu. Aplinkybė, kad nėra automobilio įsigijimo dokumentų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas realiai negavo pinigų už parduotą automobilį. Mokesčių administratorius neatliko priepriešinio patikrinimo, pasitelkdamas Estijos mokesčių administratorių ir siekdamas patvirtinti arba paneigti pažymoje-sąskaitoje nurodytas aplinkybes;

4.7. 2006 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas už 12 800 USD pardavė automobilį JEEP, už kurį 2004 m. rugpjūčio 12 d. buvo sumokėjęs 15 215,52 Lt. Pareiškėjas neranda automobilio įsigijimo ir apmokėjimo dokumentų, bet jų vis dar ieško. Minėtoje sutartyje yra nurodyti pirkėjo duomenys, todėl mokesčių administratorius turėjo kreiptis į Ukrainos mokesčių administratorių, siekdamas patvirtinti arba paneigti šios sutarties sudarymo faktą;

4.8. 2005 metais pareiškėjas sumokėjo 10 000 Lt už automobilį FORD bei 2 500 Lt už automobilį PLYMOUTH VOYAGER, kurį pardavė į metalo laužą. Pareiškėjas ieško šiuos sandorius patvirtinančių dokumentų;

4.9. 2007 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas pardavė automobilį ACURA RL, gavo 15 000 Lt pajamų. Automobilį įsigijęs Kirgizijos Respublikos pilietis veiklą Lietuvoje vykdė būtent automobilių srityje, todėl turėtų būti žinomas mokesčių administratoriui (pagal duomenų bazėse esančią informaciją). Sutartis buvo sudaryta pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Regitra pateiktą pavyzdinę formą, kurioje nėra įrašų apie pinigų gavimą, tačiau mokesčių administratorius kituose ginčuose atsižvelgia į tokius dokumentus, tik ginčo atveju dėl nežinia kokių aplinkybių elgiasi kitaip. Byloje nėra duomenų, paneigiančių, kad minėta sutartis yra galiojanti, nuo pardavimo momento automobilis nedalyvavo eisme, o pareiškėjas neturėjo prievolės imtis veiksmų šiam automobiliui išregistruoti iš viešojo registro. Muitinės duomenų bazėje automobilis turėtų būti deklaruotas kaip išvežamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjų nuomone, šiuo atveju be papildomo įrašo sutartyje apie pinigų gavimą galima suprasti, jog pardavėjas gavo pinigus už automobilį, priešingu atveju automobilis nebūtų buvęs perduotas pirkėjui. Tai atitinka ir mokesčių administratoriaus praktiką kitose mokestinėse bylose;

4.10. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjas 2008 metais patyrė 39 004,20 Lt išlaidų. Pareiškėjai nurodė negalintys detaliai paaiškinti 2008 metais sudarytų sandorių su R. Z. ir šiuo metu ieško su sandoriu susijusių dokumentų;

4.11. 2008 metais pareiškėjas gavo 39 000 Lt už automobilio NISSAN MURANO likutinę vertę (UAB „WPI Investmenst“ garantinis raštas). Pareiškėjai teigė, kad UAB „WPI Investmenst“ l. e. p. direktorė V. D.–V. Vilniaus AVMI pateiktame 2009 m. balandžio 6 d. paaiškinime nurodė, kad bendrovė 2008 m. balandžio 11 d. iš G. G. įgalioto asmens A. N. įsigijo techniškai netvarkingą ir daužtą automobilį NISSAN MURANO už 6 300 Lt, kuriuos bankiniu pavedimu pervedė į A. N. banko sąskaitą. 2008 m. balandžio 17 d. minėtas automobilis buvo parduotas UAB „Nordea Finance Lithuania“ už 45 000 Lt, ši suma 2008 m. balandžio 18 d. buvo pervesta į UAB „WPI Investmenst“ sąskaitą banke, iš kurios 37 000 Lt tą pačią dieną išmokėti grynais pinigais S. V.. Garantinį raštą pasirašė ne apklaustoji V. D.–V., o S. V., kuris nebuvo apklaustas ir kuris po UAB „Nordea Finance Lithuania“ pinigų pervedimo iš jų išgrynino 37 000 Lt ir sumokėjo juos A. N., vykdydamas garantinio rašto sąlygas. Šiuo aspektu turėtų būti apklaustas būtent S. V.;

4.12. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad 2011 metais pareiškėjas patyrė 42 142,40 Lt išlaidų (UAB „Daitra“, A. A.). Pareiškėjas negali detaliai paaiškinti 2011 metų sandorių, ieško su tuo susijusių dokumentų. Jeigu pinigai buvo sumokėti už automobilius, tai jie turėjo būti parduoti ir už juos gautos pajamos neabejotinai turės būti įtrauktos į gautų pajamų skiltį;

4.13. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad 2011 metais pareiškėjai patyrė 15 229,90 Lt išlaidų. Pareiškėjai paaiškino, kad šiuos pinigus jie gavo iš R. G. tėvų ir juos pervedė R. G., nes jos tėvai buvo senyvo amžiaus ir negalėjo patys juos pervesti į JAV. Ši pinigų suma neturėtų būti laikoma pareiškėjų išlaidomis. Pareiškėjams iki šiol nepavyko susisiekti su JAV gyvenančia R. G. bei šiuo aspektu pateikti paaiškinimą.

5. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius, Komisija, vertindami šeimos pajamas-išlaidas, netinkamai vertino sandorius su A. M., E. M. ir R. B., netinkamai apskaičiavo piniginių lėšų srautus, pradinį likutį, todėl netinkamai apskaičiavo galutinius piniginių lėšų likučius. Be kita ko, mokesčių administratorius, sudarydamas pajamų-išlaidų lentelę, tiek pajamų skiltyje, tiek išlaidų skiltyje nurodė bendrai paskolintas ir neva grąžintas paskolų sumas A. M., E. M. ir R. B., tačiau pagal duomenų išdėstymą lentelėje gaunasi, kad pareiškėjas paskolino 242 400 Lt sumą, jos neturėdamas. Lentelės skiltyje „ne banke“ turėjo būti nurodyta, kad pareiškėjas 2006 m. sausio 1 d. ar vėliau turėjo pradinį piniginių lėšų likutį – 242 400 Lt. Pareiškėjai tvirtino, jog tikrinant pajamas / išlaidas už 19 metų laikotarpį neabejotinai bus tam tikrų netikslumų, tačiau tai negali būti vertinama kaip neginčijamai nustatytas faktas, jog pareiškėjas dalį patirtų išlaidų dengė pajamomis iš nenustatytų šaltinių.

6. Pareiškėjų įsitikinimu, jiems paskirta per didelė bauda (30 proc.). Pareiškėjai pabrėžė, jog jie visais atvejais bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, atsakinėjo į pateiktus klausimus, teikė turimus dokumentus, nenustatytas jų piktnaudžiavimo dėl nebendradarbiavimo faktas. Atsižvelgiant į tai, kad atlikus ankstesnįjį patikrinimą jau buvo apskaičiuotos mokestinės prievolės ir paskirtos baudos, jos sumokėtos, šiuo atveju skiriamų baudų dydis turėtų būti minimalus – 10 proc. Pareiškėjai pakartojo, jog dėl ilgo tikrinamo laikotarpio apskaičiuojant jų gautas pajamas ir patirtas išlaidas nebejotinai bus tam tikrų netikslumų (pvz., mokesčių administratorius turės vadovautis galimais, tikėtinais paskaičiavimais), tačiau tokių netikslumų negalima prilyginti pajamoms iš nenustatytų šaltinių (byloje nėra tokias pajamas patvirtinančių įrodymų) ar kitų pareigų pajamų / mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo srityje pažeidimams, kurie galėtų būti pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pareiškėjai tvirtino, kad jų veiksmuose nėra piktybinio įstatymo nuostatų nevykdymo, dėl kurio galėtų būti skirta tokio dydžio bauda.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

8. Atsakovo nuomone, kadangi atliktų patikrinimų metu buvo tikrinti kiti mokestiniai laikotarpiai bei tirtos ir nustatytos kitos faktinės aplinkybės, o pareiškėjai už mokestinius pažeidimus nebuvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, be to, pareiškėjų mokestinis patikrinimas buvo atliktas laikantis MAĮ 114–118 straipsnių reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas taip pat nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino, nes pavedimas tikrinti pareiškėjus surašytas 2016 m. lapkričio 22 d., taigi mokestinis patikrinimas galėjo būti atliktas už einamuosius metus (2016 metus) ir penkerius praėjusius metus (2015, 2014, 2013, 2012 ir 2011 metus), ginčo mokestinis patikrinimas atliktas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos tėvai 2007 metais jai padovanojo žemės sklypą ir pastatą-sodo namelį, namo rekonstrukcija vyko 2007–2012 metais. Pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių minėto namo statybos / rekonstrukcijos išlaidas, todėl Inspekcija šias išlaidas nustatė vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu bei taikydama ekonominių modelių metodą. Namo rekonstrukcijos išlaidos buvo apskaičiuotos remiantis keturiais duomenų šaltiniais: pačių pareiškėjų paaiškinimais, UAB „Sistela“ nustatyta namo rekonstrukcijos išlaidų kaina (skaičiavimui parinkta pareiškėjams palankesnė 2012 metais nustatyta kaina), VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta namo rekonstrukcijos verte bei pagal pareiškėjos AB „SEB bankas“ pateiktą namo rekonstrukcijos darbų sąmatą nustatytą gyvenamojo namo statybos kainą. Vertinant namo rekonstrukcijos išlaidas atsižvelgta ir į pareiškėjų nurodytą aplinkybę, jog rekonstrukcija buvo atlikta ūkio būdu. Namo rekonstrukcijos išlaidos buvo apskaičiuotos kaip nustatytų statybos išlaidų aritmetinis vidurkis, apskaičiuota suma – 253 346 Lt. Komisija tokį statybos / rekonstrukcijos išlaidų apskaičiavimą ir paskirstymą visam vykdytų darbų laikotarpiui pagrįstai pripažino atitinkančiu protingumo ir teisingumo kriterijus. Be to, atsakovo nuomone, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratoriui nėra numatyta pareiga apskaičiuoti tikslų mokestinės prievolės dydį, priešingu atveju minėta teisės norma būtų sunkiai pritaikoma.

10. Atsakovas teigė, jog nustatyta, kad pareiškėjų vartojimo išlaidos 2011–2012 metais sudarė po 12 775 Lt per metus, o 2013–2014 metais – 19 336 Lt per metus. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjų nurodytos vartojimo išlaidos yra artimos Lietuvos statistikos departamento skelbiamoms vidutinėms vartojimo išlaidoms. Pareiškėjai paaiškinimuose tvirtino, jog jie pirko tik minimalius maisto produktus, nevartojo alkoholio, nerūkė, nesilankė viešbučiuose, nebuvo išvažiavę poilsiauti, nelankė jokių švietimo ar mokslo kursų. Nepaisant to, iš banko sąskaitų matyti, jog pareiškėjai patyrė įvairių išlaidų (atsiskaitymai užsienyje už prekes ir paslaugas, atsiskaitymai internetinės prekybos svetainėse ir kt.), kuriose nėra numatytos Statistikos departamento teikiamoje informacijoje apie vidutines vartojimo išlaidas. Dėl šių priežasčių mokesčių administratorius pareiškėjų vartojimo išlaidas 2011–2014 metais apskaičiavo vadovaudamasis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 16 punktu, kuris įtvirtina prioritetą faktiškai patirtų išlaidų įvertinimui, taigi, pareiškėjų vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal jų pateiktus duomenis apie faktiškai patirtas išlaidas, pridedant prie jų pagal banko sąskaitų išrašus nustatytas išlaidas, kurios nenumatytos statistinėse vartojimo išlaidose ir kurių pareiškėjai nenurodė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų vartojimo išlaidos buvo nustatytos objektyviai ir vadovaujantis pagrįstais duomenimis. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai tvirtino 1997–2006 metais patyrę ne didesnes nei 210 Lt per mėnesį vartojimo išlaidas, nes tuo laikotarpiu gyveno su tėvais, tačiau jie nepateikė jokių realiai patirtas vartojimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškėjų vartojimo išlaidomis buvo pripažintos Statistikos departamento nurodytos vidutinės vartojimo išlaidos. Atsakovo įsitikinimu, kadangi pareiškėjas 1997 metais buvo pilnametis, dirbo ir gavo su darbo santykiais susijusių pajamų, tam tikrais laikotarpiais vykdė ir individualią veiklą, nurodytos 210 Lt per mėnesį vartojimo išlaidos, kurios yra labai artimos ar net žemesnės už skurdo ribą, nelaikytinos realiomis, nepateikus jas patvirtinančių įrodymų.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl pateiktų papildomų dokumentų, susijusių su laikotarpiu iki 2004 m. sausio 1 d., netinkamo vertinimo:

11.1. Pareiškėjas pateikė 1997 m. liepos 9 d. dovanojimo sutartį, tačiau nepateikė pinigų gavimo faktą pagrindžiančių dokumentų. Remiantis duomenų bazėse esančiais duomenimis, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo tėvai augino ir išlaikė tris vaikus, šeimą išlaikė tik vienas asmuo – tėvas, kuris galbūt gavo tik su darbo santykiais susijusias pajamas, kad pareiškėjo tėvai patyrė išlaidų nekilnojamojo turto įsigijimui ir nepardavė šio nekilnojamojo turto, abejotina, kad pareiškėjui realiai buvo dovanota 20 000 Lt suma;

11.2. Pareiškėjas pateikė 1998 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis pardavė antikvarinį svetainės baldų komplektą už 16 000 Lt, tačiau jis nepateikė baldų įsigijimo dokumentų bei dokumentų, pagrindžiančių pajamų gavimo faktą. Šiuo aspektu reikėtų vertinti ne tik baldų pardavimo, bet ir jų įsigijimo išlaidas, nes pareiškėjo uždarbis – skirtumas tarp turto pardavimo pajamų ir turto įsigijimo išlaidų;

11.3. Pareiškėjas pateikė 1999 m. sausio 5 d. pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią jis (nepilnamečiam asmeniui) pardavė antikvarinį rojalį už 5 000 Lt, tačiau nepateikė rojalio įsigijimo dokumentų bei dokumentų, pagrindžiančių pinigų gavimo faktą;

11.4. Pareiškėjas pateikė 1999 m. birželio 30 d. sutartį Nr. 99/VK/429, pagal išrašytus pirkimo važtaraščius UAB „Senukų prekybos centras“ turėjo jam sumokėti 20 160 Lt (ginčijamame Komisijos sprendime nurodyta 32 800 Lt suma, tačiau, pagal pareiškėjo papildomai pateiktus dokumentus, šią sumą turėjo gauti UAB „Senukų prekybos centras“, pardavęs iš pareiškėjo įsigytus dalgių ir kastuvų kotus, t. y. važtaraščiuose nurodyta dalgių ir kastuvų kotų vertė pardavimo kainomis). Pareiškėjas nepateikė nei dokumentų, patvirtinančių dalgių ir kastuvų kotus, nei dokumentų, įrodančių pinigų gavimo faktą. Pagal pareiškėjo pateiktas pažymas dėl Lietuvos Respublikos gyventojui išmokėtų išmokų, nemokamai išduoto turto, suteiktų paslaugų ir išskaičiuotų mokesčių nustatyta, kad UAB „Senukai“ pareiškėjui 1998 m. lapkričio mėn. – 1999 m. rugsėjo mėn. apskaičiavo ir išmokėjo tik su darbo santykiais susijusias sumas, o UAB „Senukų prekybos centras“ 1997 m. kovo mėn. – 1999 m. rugsėjo mėn. apskaičiavo ir išmokėjo pareiškėjui taip pat tik su darbo santykiais susijusias sumas, kurios buvo įvertintos atliekant mokestinį patikrinimą. Be to, šiuo aspektu turėtų būti atsižvelgiama ne tik į turto pardavimo pajamas, bet ir į išlaidas turtui įsigyti / pasigaminti;

11.5. Pareiškėjas pateikė 1999 m. rugsėjo 13 d. sutartį, pagal kurią jis UAB „Klaipėdos maisto autotransportas“ išnuomojo automobilį AUDI (iš viso bendrovė turėjo sumokėti 1 200 Lt), tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo pinigų mokėjimo / perdavimo fakto;

11.6. Pareiškėjas pateikė 2000 m. gegužės 9 d. AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pranešimus apie pareiškėjui atkurtas santaupas. 2000 m. gegužės 1 d. duomenimis, atkurtų santaupų suma dviejose sąskaitose buvo, atitinkamai, 3 272 Lt ir 1 132 Lt. Mokesčių administratorius neturėjo šios informacijos atliekant mokestinį patikrinimą, todėl, atliekant perskaičiavimą, ši informacija įvertinta ir atkurtos santaupos pripažintos pareiškėjo pajamomis;

11.7. Pareiškėjas pateikė 2000 m. vasario 25 d. pažymą-sąskaitą serija 23E Nr. 381047, pagal kurią jis pardavė automobilį GAZ už 8 500 Lt. Pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, jog jis šį automobilį įsigijo 1999 m. vasario mėn. už 6 000 Lt. Ši suma buvo apskaityta atliekant mokestinį patikrinimą;

11.8. Pareiškėjas pateikė 2001 m. gegužės 22 d. pažymą-sąskaitą serija 23D Nr. 966833, pagal kurią jis pardavė automobilį AUDI už 10 000 Lt, bet nepateikė šio automobilio įsigijimo dokumentų bei dokumentų, pagrindžiančių pajamų gavimo faktą.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-442-281/2019 priėmė 2019 m. sausio 28 d. sprendimą, kuriuo, atsižvelgdamas į pareiškėjų pateiktus naujus rašytinius dokumentus, grąžino bylą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo. Pareiškėjas teismui buvo pateikęs atsiskaitymo knygelių originalus bei kvitus dėl sumokėtų komunalinių mokesčių už gyvenamąjį būstą. Iš atsiskaitymo knygelių (už 1999–2004 ir 2004–2007 metus) matyti, jog pareiškėjo motina R. N. mokėjo mokesčius. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad pareiškėja mokėjo buto, kuris nuosavybės teise priklauso jos tėvams ir kuriame ji buvo deklaravusi gyvenamąją vietą, mokesčius. Atliekant mokestinį patikrinimą, ½ dalis pareiškėjos sumokėtų komunalinių mokesčių buvo pripažinta pareiškėjų išlaidomis, t. y. pareiškėjų išlaidos sumažintos šiomis pinigų sumomis ir perskaičiuotas mokėtinas GPM. Kadangi mokesčių administratorius neturėjo informacijos apie pareiškėjo iki 2004 m. sausio 1 d. faktiškai patirtas vartojimo išlaidas, jo atžvilgiu pritaikytos vidutinės vartojimo išlaidos, apskaičiuotos pagal Statistikos departamento teikiamą informaciją. Apie 1997–2002 metų laikotarpį turima informacija apie vidutines vartojimo išlaidas nurodyta tik bendromis sumomis per mėnesį, todėl nėra galimybės perskaičiuoti šias pareiškėjų išlaidas. Atlikus minėtą perskaičiavimą, už 2003 metus apskaičiuotos vidutinės vartojimo išlaidos – 6 513,60 Lt – buvo sumažintos 1 265 Lt suma, skirta komunalinių mokesčių, būsto apstatymo, namų ūkio įrangos ir kasdienės namų priežiūros apmokėjimui (perskaičiuotos vidutinės vartojimo išlaidos 2003 metais – 5 248,60 Lt). Konstatuota, kad pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti 23 893 Lt. Atlikus perskaičiavimą, nustatytas pajamų-išlaidų skirtumas buvo 38 062 Lt. Pareiškėjas nepateikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos ir nedeklaravo tuomet turėtų piniginių lėšų, todėl pareiškėjas papildomai nurodytu turtu negali grįsti kito turto įsigijimo šaltinių.

13. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjų argumentais dėl pateiktų papildomų dokumentų, susijusių su 2004–2006 metų laikotarpiu, netinkamo vertinimo:

13.1. Pareiškėjas pateikė 2004 m. gegužės 24 d. pažymą-sąskaitą serija AUTO Nr. 0010135, pagal kurią pardavė automobilį HONDA už 11 000 Lt, tačiau nepateikė nei automobilio įsigijimo dokumentų, nei pajamų gavimą patvirtinančių dokumentų. Nors pažymoje-sąskaitoje nurodytas pirkėjo – Estijos piliečio K. H. – asmens kodas atitinka Lietuvos gyventojų asmens kodų struktūrą, tačiau pagal šį asmens kodą nepavyko tokio asmens rasti Gyventojų registre. Be to, dokumente nurodytos skirtingos datos: „2004-05-24“ ir „2004-04-24“. Nesant duomenų apie automobilio įsigijimo išlaidas, negalima nustatyti pareiškėjo uždarbio;

13.2. Pareiškėjas pateikė 2005 m. gegužės 30 d. paprastąjį vekselį, pagal kurį R. B. įsipareigojo iki 2005 m. gruodžio 31 d. sumokėti pareiškėjui 24 000 Lt. Vekselis pateiktas už tikrintą laikotarpį, dėl kurio rezultatų su pareiškėju sudarytas susitarimas (MAĮ 71 str.). Tiek R. B., tiek pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, jog R. B. skolindavosi iš pareiškėjo daug kartų ir skirtingomis sumomis, R. B. pinigus grąžindavo bankiniais pavedimais. Kadangi pareiškėjas nekonkretizavo, kada ir kokią pinigų sumą paskolino, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais laikyta, jog pinigai buvo paskolinti tais pačiai metais, kai buvo grąžinti. Atsakovas akcentavo, jog R. B. 2011 m. vasario 15 d. paaiškinime tvirtino, jog su pareiškėju nebuvo pasirašomi jokie vekseliai ar sutartys, todėl vėliau pareiškėjo pateiktas paprastasis vekselis laikytinas jo gynybine pozicija, pateiktas siekiant sumažinti mokestinę prievolę;

13.3. Pareiškėjas pateikė 2006 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kurioje nurodytą, jog jis pardavė automobilį JEEP už 12 800 USD, bet pareiškėjas nepateikė nei automobilio įsigijimo dokumentų, nei pajamų gavimą patvirtinančių dokumentų. Pirkimo-pardavimo sutarties kopija pateikta už tikrintą laikotarpį, dėl kurio rezultatų su pareiškėju pasirašytas susitarimas (MAĮ 71 str.). Šiuo atveju nėra galimybės įvertinti turto įsigijimo išlaidas;

13.4. Pareiškėjas pateikė tarp jo ir Latvijos įmonės SIA „Baltic Auto“ 2006 metais sudarytas tris pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias už 65 903 USD įsigyti trys automobiliai: NISSAN MURANO, FORD F250 ir MERCEDES R350. Nustatyta, kad pareiškėjas 2006 metais bankiniais pavedimais SIA „Baltic Auto“ sumokėjo 164 367,16 Lt, o 2007 metais – 9 995,19 Lt (iš jų pareiškėjui grąžinta 4 793,10 Lt). Pagal pareiškėjo Komisijai papildomai pateiktus dokumentus nustatyta, jog visi trys automobiliai parduoti Olandijos įmonei „Nisi Cars“. Automobilių pirkimo ir pardavimo dokumentai pateikti už tikrintą laikotarpį, dėl kurio rezultatų su pareiškėju pasirašytas susitarimas (MAĮ 71 str.). Vadovaujantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, pareiškėjas minėtuose sandoriuose dalyvavo kaip tarpininkas jis žodinio susitarimo pagrindu įsipareigojo surasti automobilio pirkėjus Lietuvoje; SIA „Baltic Auto“ laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 6 d. iki 2007 m. liepos 24 d. iš pareiškėjo gavo 64 317,40 USD, pareiškėjo vardu išrašyta tik viena sąskaita faktūra, pagal kurią jis iš minėtos įmonės įsigijo automobilį CHRYSLER PACIFICA už 3 103,40 USD, kitos sąskaitos faktūros išrašytos kitiems asmenims. Atsakovas pastebėjo, kad SIA „Baltic Auto“ išrašytos sąskaitos faktūros, kurias atsiuntė Latvijos mokesčių administratorius, yra sunumeruotos ir jose yra tik vienas parašas, o pareiškėjo Komisijai pateiktos sąskaitos faktūros nėra sunumeruotos ir jose yra du parašai (vienas – prie pareigų, antras – prie vardo ir pavardės), be to, parašai vizualiai skiriasi, nors visose sąskaitose faktūrose pasirašė tas pats asmuo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktos trys pirkimo-pardavimo sutartys nelaikytinos jo pajamas pagrindžiančiais įrodymais, kadangi pareiškėjas iš SIA „Baltic Auto“ realiai įsigijo tik vieną automobilį, nepateikė atsiskaitymo dokumentų už įsigytus kitus tris automobilius. Atliekant mokestinį patikrinimą nenustatyta, kad tretieji asmenys sumokėjo pareiškėjui už automobilius, kurie iš minėtos Latvijos įmonės buvo įsigyti pareiškėjui veikiant kaip tarpininkui, todėl mokestinio patikrinimo metu vertintos tik pareiškėjo SIA „Baltic Auto“ sumokėtos lėšos bei įmonės pareiškėjui grąžintos lėšos;

13.5. Pareiškėjas teismui pateikė atsiskaitymo knygelių (už 1999–2004 ir 2004–2007 metų laikotarpius) originalus bei kvitus dėl sumokėtų komunalinių mokesčių už gyvenamąjį būstą, patvirtinančius, jog pareiškėjo motina mokėjo mokesčius.

14. Atsakovas akcentavo, kad mokesčių administratoriui patikrinimo metu nebuvo pateikta informacija apie pareiškėjo 2004–2006 metais faktiškai patirtas vartojimo išlaidas, todėl šios išlaidos apskaičiuotos pagal Statistikos departamento pateiktą informaciją. Atlikus perskaičiavimą, apskaičiuotas pinigų likutis 2006 m. gruodžio 31 d. buvo 45 685 Lt.

15. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo dėl 2007 metų laikotarpio pateikti dokumentai nepaneigia patikrinimo metu padarytų išvadų: pareiškėjas pateikė 2007 m. gegužės 16 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis pardavė automobilį ACURA RL už 15 000 Lt, bet nepateikė pajamų gavimą patvirtinančio dokumento, o automobilis iki 2014 m. rugsėjo 29 d. buvo įregistruotas pareiškėjo vardu; pareiškėjas pateikė tris pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias įmonei „Nisi Cars“ parduoti trys automobiliai, t. y. NISSAN MURANO už 16 500 Eur, FORD F250 už 24 000 Eur ir MERCEDES R350 už 29 200 Eur, tačiau jis nepateikė pajamų gavimą patvirtinančių dokumentų, o įmonė „Nisi Cars“ PVM mokėtoju įregistruota iki šių sutarčių sudarymo, t. y. 2007 m. birželio 18 d., nors minėtose sutartyse nurodytas šios įmonės PVM mokėtojo kodas. Be to, visos sutartys pateiktos už tikrintą laikotarpį, dėl kurio rezultatų su pareiškėju pasirašytas susitarimas (MAĮ 71 str.). Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo kontroliuojama UAB „Motodalys“ 2009 metais turėjo sandorių su įmone „Nisi Cars“, todėl pareiškėjas turėjo šios įmonės rekvizitus ir, galbūt pasinaudodamas šiais duomenimis, jau mokestinio ginčo metu parengė transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis. Automobilis MERCEDES R350 2009 m. liepos 29 d. buvo įregistruotas Lietuvoje, pareiškėjos motinos V. Z. vardu. Atlikus perskaičiavimą (atsižvelgiant į, be kita ko, pateiktas anksčiau minėtas atsiskaitymo knygeles bei kvitus dėl sumokėtų komunalinių mokesčių), apskaičiuotas pinigų likutis 2007 m. gruodžio 31 d. – 280 476 Lt.

16. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjų pateiktas dokumentas dėl 2008 metų laikotarpio – UAB „WPI Investments“ garantinis raštas, kuriuo bendrovė įsipareigojo sumokėti pareiškėjui 39 000 Lt likutinę vertę pagal automobilio NISSAN MURANO pirkimo-pardavimo sutartį, – neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjas nepateikė pajamų gavimą patvirtinančių dokumentų, o minėtas dokumentas pateiktas už tikrintą laikotarpį, dėl kurio rezultatų su pareiškėju pasirašytas susitarimas (MAĮ 71 str.). Be to, minėto automobilio savininkas buvo G. G., o pareiškėjas – tik jo įgaliotas asmuo, bendrovė pareiškėjui sumokėjo tik 6 300 Lt. Apskaičiuotas pinigų likutis 2008 m. gruodžio 31 d. banke – 11 199 Lt, ne banke – 72 036 Lt.

17. Atsakovui kilo abejonių dėl pareiškėjo pateikto dokumento dėl 2009 metų laikotarpio – 2009 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią pareiškėjas UAB „Tarptautiniai kontaktai ir Ko“ pardavė motociklą KAWASAKI EX250 už 2 900 Lt. Pabrėžė, kad pareiškėjas minėtą motociklą už 2 900 Lt įsigijo iš tos pačios bendrovės 2007 m. gegužės 4 d. ik 2008 m. balandžio 7 d. pardavė jį savo kontroliuojamai UAB „,Motodalys“ už 2 600 Lt. UAB „Motodalys“ iki 2014 m. gruodžio 31 d. (t. y. tikrinamojo laikotarpio pabaigos) nebuvo atsiskaičiusi su pareiškėju už šį ir už dar 15 motociklų, įsigytų tą pačią 2008 m. balandžio 7 d. (bendrovės skola pareiškėjui – 44 300 Lt). Pagal 2009 m. sausio 12 d. sąskaitą Nr. MOTO19, UAB „Motodalys“ tą patį motociklą pardavė UAB „Tarptautiniai kontaktai ir Ko“ už 2 924,58 Lt, taigi neaišku, kaip ir pareiškėjas galėjo parduoti šį motociklą tai pačiai bendrovei trimis dienomis vėliau.

18. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo 2005–2008 metais gautos pajamos iš R. B., E. M. ir A. M. pripažintos kitos B klasės pajamomis (iš viso – 326 325,13 Eur), kurias pareiškėjas privalėjo deklaruoti ir nuo jų sumokėti mokesčius. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė minėtų fizinių asmenų paaiškinimus, kuriuose teigiama, jog minėti asmenys iš pareiškėjo skolinosi pinigus (daug kartų ir skirtingomis sumomis, iš viso – 326 325,13 Lt), kuriuos grąžino bankiniais pavedimais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo suteiktos paskolų sumos buvo įtrauktos į išlaidas, o fizinių asmenų pareiškėjui grąžintos paskolos – į pajamas. Atsakovas pritarė Komisijos pozicijai, kad nėra pagrindo pareiškėjo turėtą piniginių lėšų likutį atitinkamų metų pradžioje didinti minėtų suteiktų paskolų dydžiu, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas dalį patirtų išlaidų dengė pajamomis iš nenustatytų šaltinių.

19. Atsakovas teigė, kad šiuo atveju egzistuoja tiek pareiškėjų atsakomybę lengvinančios, tiek ją sunkinančios aplinkybės. Lengvinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad pareiškėjai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o sunkinančiomis – kad buvo nustatyti išlaidų ir pajamų neatitikimai, nenustatyti pagrįsti pareiškėjų pajamų šaltiniai, todėl, apskaičiuojant GPM, ne dėl mokesčių administratoriaus kaltės pritaikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Atsakovas nenustatė pagrindo skirti pareiškėjams mažesnio dydžio baudą nei vidurkis – 30 proc.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjų K. N. ir A. N. skundą.

21. Teismas nustatė, kad Inspekcija atliko pareiškėjų GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. spalio 17 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-442 ir Nr. FR0680-443 (toliau – ir Patikrinimo aktai). Konstatuota, jog pareiškėjai namui, esančiam (duomenys neskelbtini), rekonstruoti, iš dalies vartojimo išlaidoms padengti bei atsiskaityti su UAB „Motodalys“ tiekėjais panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos ir deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka. Inspekcija mokesčių bazę nustatė vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 4 punkto nuostatomis, pritaikiusi ekonominių modelių ir išlaidų metodą. Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 4.73 straipsnio nuostatomis, nustatytą mokesčio bazę padalijo abiem sutuoktiniams per pusę. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtina 9 896,89 Eur GPM suma, o pareiškėjai – 9 679,39 Eur GPM suma.

22. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjų rašytines pastabas, 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-469 ir 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) (toliau – ir Kauno AVMI sprendimai) FR0682-472 iš dalies patvirtino Patikrinimo aktus, nurodė pareiškėjui į Inspekcijos sąskaitą vietoj patikrinimo akte apskaičiuotų 9 896,89 Eur sumokėti 9 493,17 Eur GPM sumą, taip pat apskaičiavo 4 228,90 Eur GPM delspinigių ir skyrė 2 848 Eur (30 proc.) GPM baudą; pareiškėjai į Inspekcijos sąskaitą vietoj patikrinimo akte apskaičiuotų 9 679,39 Eur sumokėti 9 276,24 Eur GPM sumą, taip pat apskaičiavo 4 057,37 Eur GPM delspinigių ir skyrė 2 783 Eur (30 proc.) GPM baudą.

23. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2018 m. kovo 27 d. sprendimais Nr. 68-36 ir Nr. 68-37 pakeitė minėtus Kauno AVMI sprendimus, t. y. nurodė pareiškėjui vietoj apskaičiuotų sumų sumokėti 8 562,62 Eur GPM sumą, 2 637,36 Eur GPM delspinigių ir 2 569 Eur baudą; nurodė pareiškėjai vietoj apskaičiuotų sumų sumokėti 8 358,44 Eur GPM sumą, 2 545,37 Eur GPM delspinigių ir 2 508 Eur baudą.

24. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2018 m. birželio 25 d. sprendimais Nr. S-103 (7-6772018) ir Nr. S-104 (7-67/2018) pakeitė minėtus Inspekcijos sprendimus, t. y. nurodė pareiškėjui vietoj apskaičiuotų sumų į biudžetą sumokėti 7 321,88 Eur GPM sumą ir su juo susijusias sumas; nurodė pareiškėjai vietoj nurodytų sumų į biudžetą sumokėti 7 210,67 Eur GPM sumą ir su juo susijusias sumas.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, 2019 m. sausio 28 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-442-281/2019, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai pateikė naujus rašytinius dokumentus, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Inspekcijos 2018 m. kovo 27 d. sprendimus ir Komisijos 2018 m. birželio 25 d. sprendimus ir grąžino bylą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

26. Inspekcija, iš naujo išnagrinėjusi atliekant patikrinimą Kauno AVMI surinktą medžiagą, pateiktus papildomus dokumentus ir kt., nusprendė iš dalies tenkinti pareiškėjų skundus, t. y. Inspekcija 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 68-38 pakeitė Kauno AVMI 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FFR0682-469 ir nurodė pareiškėjui vietoj apskaičiuotų sumų sumokėti 6 974,63 Eur GPM sumą, 2 745,84 Eur GPM delspinigių ir 2 092 Eur baudą, o 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 68-39 pakeitė Kauno AVMI 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-472 ir nurodė pareiškėjai vietoj apskaičiuotų sumų sumokėti 6 861,97 Eur GPM, 2 648,34 Eur GPM delspinigių ir 2 058 Eur baudą.

27. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimais Nr. S-176 (7-50/2019) ir S-177 (7-51/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimai) patvirtino Inspekcijos 2019 m. balandžio 1 d. priimtus sprendimus Nr. 68-38 ir Nr. 68-39 (toliau – ir Inspekcijos sprendimai).

28. Teismas apžvelgė teisinį reglamentavimą, susijusį su MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino taikymu, ir pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo momento, kas ir leidžia nustatyti, ar nebuvo pažeisti mokesčio apskaičiavimo terminai, įtvirtinti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju pavedimas tikrinti pareiškėjus išrašytas 2016 m. lapkričio 22 d., taigi mokestinis patikrinimas galėjo būti atliktas už einamuosius, t. y. 2016 metus, ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. už 2015, 2014, 2013, 2012, 2011 metus. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjų GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. spalio 17 d. surašė patikrinimo aktus, todėl laikytina, kad minėtas terminas nebuvo pažeistas. Tokia išvada buvo padaryta ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendime, kurio pareiškėjai neskundė. Aplinkybė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų laikotarpiu nuo 2011–2014 metų mokėtinus mokesčius ir siekdamas teisingai nustatyti tikrinimo laikotarpio pradžiai turėtų pajamų / santaupų sumas bei patirtų išlaidų balansą, įvertino iki šio laikotarpio atliktas finansines operacijas, nelaikytina pagrindu konstatuoti senaties termino mokesčių perskaičiavimui praleidimą. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę įvertinti 2011–2014 metais pareiškėjų sumokėtus ir mokėtinus mokesčius, atsižvelgdamas į prieš šį laikotarpį sudarytų sandorių, iš kurių pareiškėjai, kaip patys nurodė, galbūt gavo pajamų tikrinamo laikotarpio didesnėms išlaidoms pagrįsti, aplinkybes bei pareiškėjų patirtas faktines vartojimo ir kitas išlaidas, taip siekdamas nustatyti pareiškėjų turimų lėšų likutį patikrinimo pradžioje.

29. Teismas apžvelgė teismų praktiką, kurioje aiškinamas non bis in idem principas, ir akcentavo, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose šis principas atsispindi MAĮ 118 straipsnio nuostatose. Vertinant, ar nurodytos nuostatos nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos, būtina nustatyti pareiškėjų nurodomų mokestinių patikrinimų objektus. Iš Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių matyti, kad šio patikrinimo metu buvo tikrintas mokestinis laikotarpis nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d, o iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad ginčui aktualus mokestinis patikrinimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad mokesčių apskaičiavimas atliktas už skirtingus laikotarpius, paneigė skundo teiginius dėl pareiškėjo nubaudimo antrą kartą už tuos pačius poelgius. Be to, atliekant minėtus mokestinius patikrinimus, skyrėsi mokestinės bazės nustatymo aplinkybės: pirminio patikrinimo metu (2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo aktas) pareiškėjui apskaičiuoti papildomi mokesčiai, įvertinus jo vykdytą transporto priemonių, jų dalių prekybos individualią veiklą bei iš juridinių bei fizinių asmenų gautas pajamas, o aktualaus patikrinimo metu (2017 m. spalio 17 d. patikrinimo aktas) tirtos aplinkybės dėl pareiškėjų vartojimo išlaidų apimties, gyvenamojo namo rekonstrukcijos išlaidų ir kitų jų išlaidų, viršijančių jų laikotarpiu 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. turėtas pajamas. Taigi, pareiškėjų argumentai šiuo aspektu nepagrįsti. Komisija ginčijamuose sprendimuose tinkamai įvertino aplinkybes dėl nurodyto principo taikymo nagrinėjamoje byloje. Analogiška išvada buvo padaryta ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendime, kurio pareiškėjai neskundė.

30. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų sudarytų sandorių ir pateiktų dokumentų vertinimo teisingumo, apžvelgė šiam klausimui aktualias teisės normas (MAĮ 70 str. ir 67 str., Taisyklių 4 p., kt.) ir pabrėžė, kad MAĮ nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Nei MAĮ, nei kiti teisės aktai neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo pareigos saugoti dokumentus, reikalingus mokesčių apskaičiavimui.‏‏‎ Įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuoti neteisingai.

31. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčas kilo dėl pareiškėjų 2003 m. gruodžio 31 d. turėto piniginių lėšų likučio ne banke. Kauno AVMI nurodė, kad pareiškėjai nepateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593; toliau –ir Deklaracija), dėl ko, atitinkamai nedeklaravus piniginių lėšų, laikomų ne banke, skaičiavimuose vartotina apie 50 000 Lt suma. Pareiškėjai tvirtino, kad jie turėjo kitokį grynųjų pinigų likutį nei nustatė mokesčių administratorius (pareiškėjui pinigų dovanojo tėvai, jis taip pat gavo pajamų už parduodamus daiktus, automobilio nuomą ir kt.).

Teismas pažymėjo, kad, nepaisant nepateiktos Deklaracijos, mokesčių administratorius įvertino pareiškėjų nurodytus iki 2003 m. gruodžio 31 d. sudarytus sandorius ir pateiktus juos patvirtinančius dokumentus, ginčijamuose sprendimuose Kauno AVMI, Inspekcija ir Komisija pasisakė dėl jų vertinimo ir reikšmės, apmokestinant pareiškėjų 2011–2014 metais gautas pajamas (nustatytas išlaidų perviršis). Teismas apžvelgė teismų praktiką, Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatas ir akcentavo, jog Deklaracijos duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas būtų įrodymas, kuris patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas), tačiau šis dokumentas savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas.

Toks Deklaracijos duomenų pobūdis lemia, kad asmuo, po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Deklaracijoje. Tais atvejais, kai šio teisinio santykio šalys neturi tokių pirminių ir leistinų įrodymų, šalys teisiškai reikšmingas aplinkybes gali įrodinėti bei paneigti visomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.

Teismas pripažino, jog todėl, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė Deklaracijos ir, atitinkamai, nedeklaravo didesnių nei įstatyme nurodytų piniginių lėšų sumų, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad kiekvienas iš pareiškėjų 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne didesnį nei 50 000 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke. Komisija pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų papildomai pateiktus dokumentus apie 1997–2001 metus. Be to, teismo posėdyje dalyvavę liudytojai negalėjo patvirtinti pareiškėjų nurodytų sandorių aplinkybių, pinigų perdavimo ir apskritai jų realumo.

Šiuo laikotarpiu sudarytas dovanojimo tarp artimų giminaičių sandoris nelaikytinas pareiškėjų pajamų šaltinio tinkamu įrodymu, pritartina Inspekcijos atliktam išsamiam sandorio sudarymo aplinkybių ištyrimui. Ginčijamuose sprendimuose padarytų išvadų nepaneigia teismui papildomai su šio sandorio sudarymu pateikti įrodymai apie pareiškėjų tėvų darbą, turėtus patentus.

32. Teismas dėl pareiškėjų pateiktų dokumentų, kuriais jie siekė pagrįsti 2004–2007 metais gautas pajamas, pažymėjo, kad Komisija dėl 2004 m. gegužės 24 d. pažymos-sąskaitos (serija AUTO Nr. 0010135), pagal kurią Estijos piliečiui buvo parduotas automobilis HONDA už 11 000 Lt, 2016 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties (pateikta sutarties kopija), pagal kurią Ukrainos piliečiui buvo parduotas automobilis JEEP už 12 800 USD, 2007 m. gegužės 16 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią Kirgizijos piliečiui buvo parduota transporto priemonė ACURA RL už 15 000 Lt, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė minėtų transporto priemonių įsigijimo dokumentų (tokie dokumentai nebuvo pateikti ir teismui). Komisija nustatė, kad, ir atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2005–2008 metus, ir ginčui aktualų mokestinį patikrinimą, 2006 m. spalio 30 d. ir 2007 m. gegužės 16 d. sutartys mokesčių administratoriui nebuvo pateiktos (juos pateikė mokestinio ginčo metu). Teismo vidiniu įsitikinimu, pateikti dokumentai neįrodo pinigų mokėjimo / perdavimo pareiškėjui, nes, pavyzdžiui, nepateikti kvitai ar pavedimų per banką įrodymai. Be to, transporto priemonė ACURA RL iki 2014 m. rugsėjo 29 d. buvo registruota pareiškėjo vardu (VĮ Regitra duomenimis, nebuvo techninės apžiūros ir / ar draudimo liudijimo). Pareiškėjai iš esmės nepateikė teismui kitų dokumentų dėl minėtų transporto priemonių pardavimo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nesutikti su Komisijos padaryta išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į minėtų transporto priemonių pardavimo dokumentus.

33. Teismas dėl dokumentų, susijusių su pareiškėjų 2008 metais gautomis pajamomis, t. y. UAB „WPI Investments“ garantinio rašto, kurio pagrindu bendrovė įsipareigojo pareiškėjui sumokėti 39 000 Lt likutinę vertę pagal automobilio NISSAN MURANO pirkimo-pardavimo sutartį, pažymėjo, jog bylos duomenys paneigia skundo argumentus, jog mokesčių administratorius nevertino šio nurodyto sandorio. Priešingai, mokesčių administratorius objektyviais duomenimis pagrindė, kodėl nepripažįstamas šis pareiškėjo nurodytas sandoris ir iš jo gautos pajamos.

34. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjų paaiškinimus, kad pareiškėjas negali pagrįsti 2011 metų sandorių jokiais dokumentais, tačiau, jeigu pinigai sumokėti už automobilius, atitinkamai jie turėjo būti parduoti, tokiu būdu gautos pajamos, kurios turėtų būti įtrauktos į gautų pajamų skiltį (42 142,40 Lt). Pareiškėjai 15 229,90 Lt pervedė R. G. jos tėvų prašymu. Teismo posėdyje pareiškėjai tvirtino, kad mokesčių administratorius 15 229,90 Lt sumą nepagrįstai priskyrė pareiškėjų išlaidoms, nors ši suma buvo pervesta R. G., gyvenančios JAV, prašymu. Teismui pateiktuose R. G. 2020 m. gegužės 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose (elektroninė kopija) nurodyta, jog jai pervesta suma, kadangi tėvai senyvo amžiaus ir taip buvo lengviau nei eiti į banką; ji negalėjo paaiškinti dėl sumos tikslumo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nurodytas asmuo, kuriam pervesta pakankamai tiksli suma, negalėjo nurodyti detalesnių šio sandorio (pavedimo) aplinkybių, nebuvo sudaryta galimybė nei mokesčių administratoriui, nei teismui jį apklausti, nesant byloje tokį pavedimą inicijavusių nurodomų asmenų pozicijų, nusprendė, kad nėra teisino pagrindo nurodytą sumą vertinti kitaip nei įvertino mokesčių administratorius pareiškėjų pajamų ir išlaidų balanse. Vien deklaratyvių argumentų pateikimas nepaneigia mokesčio administratoriaus objektyviai surinktų duomenų ir jų pagrindu padarytų išvadų, taipogi Komisijos argumentų ir išvadų.

35. Teismas pastebėjo, kad mokesčių administratorius pareiškėjo 2005–2008 metais iš A. M., E. M. ir R. B. banko pavedimais gautas pajamas pripažino kitomis B klasės pajamomis (iš viso 326 325,13 Lt), kurias pareiškėjas privalėjo deklaruoti ir nuo jų sumokėti mokesčius. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė minėtų fizinių asmenų paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad minėti asmenys iš jo skolinosi pinigus ir grąžino juos bankiniais pavedimais. Mokesčių administratorius šias paskolas iš esmės pripažino, t. y. pareiškėjo minėtiems asmenims suteiktos paskolų sumos buvo įtrauktos į išlaidas, o fizinių asmenų pareiškėjui grąžintos paskolos – į pajamas. Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad mokesčių administratorius suklydo atlikdamas pajamų-išlaidų skaičiavimus suteikiant paskolas minėtiems asmenims ir jas grąžinant, nes, apskaičiuodamas pinigų likutį 2009 m. sausio 1 d., grafoje „ne banke“ turėjo nurodyti piniginių lėšų likutį – 242 400 Lt. Komisija padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjo turėtą piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d. pradžioje didinti R. B., E. M. ir A. M. suteiktų paskolų dydžiu, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjai dalį patirtų išlaidų dengė pajamomis iš nenustatytų šaltinių, o pajamų-išlaidų suvestinių sudarymo tikslas ir yra apskaičiuoti, ar mokesčių mokėtojams užteko deklaruotų ir apmokestintų pajamų išlaidoms padengti. Teismas pritarė Komisijos išvadai, kad pareiškėjo minėtiems asmenims suteiktos paskolų sumos pagrįstai buvo įtrauktos į išlaidas, o fizinių asmenų pareiškėjui grąžintos paskolos – į pajamas (2017 m. spalio 17 d. patikrinimo akto 11 ir 12 priedai), nes 2006, 2007 ir 2008 metų pradžioje pareiškėjas turėjo turėti atitinkamą piniginių lėšų likutį, iš kurio ir suteikė paskolas minėtiems asmenims. Pareiškėjas nepaneigė nurodytų aplinkybių, todėl skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

36. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, jog pagrįstų pareiškėjams papildomai apskaičiuotus GPM dydžius ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Mokesčių administratorius, pakartotinai atlikdamas pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų tyrimą, vadovavosi objektyviais informacijos šaltiniais, kurie yra pakankami pareiškėjų mokestinių prievolių dydžiui nustatyti. Pareiškėjai, skunde išdėstydami nesutikimą su mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių atliekant mokestinį patikrinimą nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Vien tik pareiškėjų skunde išdėstyti abstraktaus pobūdžio paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių, nesant jokių kitų pateiktų objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjų teiginius, nepaneigia mokesčių administratoriaus surinktų duomenų bei jų pagrindu prieitų išvadų.

37. Teismas pažymėjo, kad Komisija išsamiai pasisakė dėl pareiškėjams paskirtų baudų pagrįstumo ir nebuvo pagrindo nesutikti su jos pozicija. Baudos vidurkio parinkimas yra pagrįstas, atsižvelgiant į nustatytas tiek pareiškėjų atsakomybę sunkinančias, tiek ją lengvinančias aplinkybes. Pareiškėjų akcentuojama bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybė, skiriant baudą bei nustatant jos dydį, ir buvo įvertinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

III. 38. Pareiškėjai K. N. ir A. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundo reikalavimus.

39. Pareiškėjai pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus, be kita ko, jog buvo netinkamai aiškintas ir taikytas non bis in idem principas, pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas (papildomai pažymi, kad suformuota teismų praktika keistina, nes gyventojas iš esmės priverčiamas kaupti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas neribotą laikotarpį, nors joks teisės aktas neįpareigoja tai daryti; akcentuoja Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d.

įsakymu Nr. V-100, nuostatas; tvirtina, kad pareiškėjai neturi realių galimybių apsiginti, nes neturėjo prievolės saugoti dokumentus nuo 1991 m. sausio 1 d.), netinkamai įvertinti pareiškėjų papildomai pateikti dokumentai (pažymi, kad, atsižvelgiant į nuo sandorių sudarymo praėjusi laiko tarpą, natūralu, jog apklausti liudytojai detaliau neprisiminė sandorių aplinkybių; papildomai akcentuoja 1998 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas už antikvarinių svetainės baldų komplektą, paveldėtą iš senelio (t. y. daiktų įsigijimui nepatirtos jokios išlaidos), gavo 16 000 Lt, ir tai, kad šių baldų pirkėjas – A.

R. – nebuvo apklaustas nei atliekant mokestinį patikrinimą, nei teismo posėdyje; tvirtina, kad, pagal mokesčių administratoriaus ir mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų praktiką, elektroniniu būdu iš asmens gauti paaiškinimai yra vertinami, o nagrinėjamu atveju R. G. sutiko paaiškinimus duoti ir teisme, jos rašytiniai paaiškinimai buvo pakankamai išsamūs), taip pat kad, atliekant pajamų-išlaidų skaičiavimus, buvo padaryta klaida vertinant su A. M. ir E. M. padarytus sandorius (pajamų-išlaidų lentelėje paskolinta 242 400 Lt suma turėjo būti nurodyta apskaičiuojant pinigų likutį 2006 m. sausio 1 d. ne banke), bei kad pareiškėjams paskirta netinkamo dydžio bauda (pareiškėjai visais atvejais bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, sumokėjo anksčiau apskaičiuotus mokesčius ir skirtas baudas, todėl ginčo atveju skirta bauda turėtų būti minimali – 10 proc. dydžio).

Pareiškėjų nuomone, teismas bylą išnagrinėjo formaliai, pažeidė reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai suteikė prioritetą mokesčių administratoriaus pateiktiems duomenims ir dokumentams ir nemotyvuotai atsisakė vertinti pareiškėjų pateiktus papildomus dokumentus, nedėjo pakankamų pastangų, jog būtų apklausti pareiškėjų nurodyti asmenys. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

40. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

41. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai prašo panaikinti Kauno AVMI 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimus Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-469 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-472, Inspekcijos 2019 m. balandžio 1 d. sprendimus Nr. 68-38 ir Nr. 68-39, Komisijos 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimus Nr. S-176 (7-50/2019) ir Nr. S-177 (7-51/2019).

43. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą, paliko skundžiamus sprendimus nepakeistus (detaliau žr. šios nutarties 21–37 p.).

44. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, jog buvo netinkamai aiškintas ir taikytas non bis in idem principas, pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas (papildomai pažymi, kad suformuota teismų praktika keistina, nes gyventojas iš esmės priverčiamas kaupti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas neribotą laikotarpį, nors joks teisės aktas neįpareigoja tai daryti), pareiškėjams paskirta netinkamo dydžio bauda (pareiškėjai visais atvejais bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, sumokėjo anksčiau apskaičiuotus mokesčius ir skirtas baudas, todėl ginčo atveju skirta bauda turėtų būti minimali – 10 proc. dydžio). Pareiškėjų nuomone, teismas bylą išnagrinėjo formaliai, pažeidė reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai suteikė prioritetą mokesčių administratoriaus pateiktiems duomenims ir dokumentams ir nemotyvuotai atsisakė vertinti pareiškėjų pateiktus papildomus dokumentus, nedėjo pakankamų pastangų, jog būtų apklausti pareiškėjų nurodyti asmenys. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

45. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinami atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

46. Minėta, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog buvo netinkamai aiškintas ir taikytas non bis in idem principas, pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-442-281/2019 šie pareiškėjų argumentai buvo atmesti, pirmosios instancijos teismas tai įvertino savo sprendime. Vadinasi, nors pareiškėjai kvestionuoja non bis in idem principo, taip pat MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino taikymą, tačiau nėra jokio teisinio pagrindo peržiūrėti įsiteisėjusio teismo sprendimo argumentus.

47. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad suformuota teismų praktika keistina, nes gyventojas iš esmės priverčiamas kaupti dokumentus apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas neribotą laikotarpį, nors joks teisės aktas neįpareigoja tai daryti. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑3924-575/2015). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais. Kadangi pirmosios instancijos teismas laikėsi suformuotos administracinių teismų praktikos, o pareiškėjai itin bendro pobūdžio teiginiais abejoja šios praktikos pagrįstumu, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokio teisinio pagrindo nukrypti nuo šios praktikos.

48. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, pažeidė reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai suteikė prioritetą mokesčių administratoriaus pateiktiems duomenims ir dokumentams, nemotyvuotai atsisakė vertinti pareiškėjų pateiktus papildomus dokumentus, nedėjo pakankamų pastangų, jog būtų apklausti pareiškėjų nurodyti asmenys. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje (buvusi 6 dalis) įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų.

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1819-556/2020). Įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklės suponuoja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.

Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019). Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

50. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ne tik argumentuotai įvertino proceso šalių pateiktus duomenis, įvertino jų įrodomąją galią, bet, būdamas aktyvus, iškvietė ir apklausė liudytojus, kurie 1999 metų įvykius paaiškino itin nepatikimai. Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neiškvietė liudytojo S. V., kurio nebuvo įmanoma identifikuoti, nebuvo nurodytas jo adresas, o ABTĮ 59 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Teismų praktika patvirtina, jog aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018). Taigi, pareiškėjų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo iškviesti dar kitus asmenis, kitaip vertinti jų teiktus duomenis, nėra pagrįsti, kertasi su bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

51. Apeliaciniame skunde pareiškėjai teigia, jog jiems paskirta netinkamo dydžio bauda (pareiškėjai visais atvejais bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, sumokėjo anksčiau apskaičiuotus mokesčius ir skirtas baudas, todėl ginčo atveju skirta bauda turėtų būti minimali – 10 proc. dydžio). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas pritarė Komisijos atliktam baudos dydžio vertinimui (žr. šios nutarties 37 punktą), pareiškėjai apeliaciniame skunde nepaneigė šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, todėl ir šia apimtimi apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų K. N. ir A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė