2020-07-22 Nr. AB-13857-3-61-3-01854-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3398-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01854-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) užtikrinti pareiškėjo saugumą ir perkelti jį iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 1-ojo sektoriaus į kalėjimą toliau atlikti bausmę; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) įpareigoti Kalėjimų departamentą patraukti atsakomybėn Pravieniškių PN-AK pareigūnus, tyčiniais veiksmais sukėlusius pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 2018 m. balandžio 23 d. buvo perkeltas iš 3-io į 4-ą būrį, nors komisijos, skirstančios į būrius, posėdžio metu išreiškė norą pasilikti 3-iame būryje. Prieš perkeliant pareiškėją į kitą būrį nebuvo atliktas joks tyrimas. Tuometis 3-io būrio viršininkas, kerštaudamas pareiškėjui už skundus, tyčia suorganizavo pareiškėjo perkėlimą į 4-ą būrį. Pareiškėjas, perkeliant jį į 4-ą būrį, buvo sukeistas vietomis su asmeniu, paskirtu į 4-ą būrį, A. L., komisijai motyvuojant, kad A. L. ruošiasi dirbti, todėl jam reikia ramesnės vietos, o pareiškėjas nedirba, todėl gali gyventi ir 4-ame būryje. Pareiškėjas po tokių pataisos namų administracijos veiksmų buvo priverstas būti uždarytas baudos izoliatoriuje. Tokiu būdu su pareiškėju buvo susidorota, sukeliant jam didelius neigiamus emocinius išgyvenimus ir dvasines kančias. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas rašė ne vieną skundą, teikė administracijai prašymą nurodyti perkėlimo priežastis, tačiau pateiktu atsakymu Nr. 7-2570 jos nebuvo paaiškintos.

2.2. Pareiškėjas 2018 lapkričio 23 d., atlikęs nuobaudą kamerų tipo patalpose, vėl grįžo į būrį. 3-io būrio viršininkas 2019 m. vasario 18 d. išsikvietęs pareiškėją pokalbiui patikino, kad pareiškėjas nebus vežamas į Pravieniškių PN-AK 1-ąjį sektorių ir liepė pasirašyti, kad perkėlimo tvarka aiški, kartu paaiškindamas, jog pareiškėjas iš 3-iojo sektoriaus bus vežamas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuobaudai atlikti, o po to bus grąžintas atgal. Nepaisant to, pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. buvo perkeltas į 1-ąjį sektorių, drausmės būrį, kuriame turėjo priešų. Pareiškėjas raštu atsisakė būti perkeltas į 1-ąjį sektorių, todėl buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas. Šį kartą pareiškėjas buvo perkeltas į 1-ąjį sektorių prieš tai nedalyvavęs jokiame komisijos svarstyme, jam nebuvo pateikti jokie argumentai ir motyvai. Piktnaudžiaujant perkėlimo tvarka pareiškėjas yra dažnai perkėlinėjamas iš vieno sektoriaus į kitą, iš vieno būrio į kitą, nepateikiant jokių paaiškinimų.

2.3. Atsakyme į pareiškėjo skundą Nr. 7-1873 melagingai tvirtinama, kad 1-ajame sektoriuje pareiškėjo sveikatai ir gyvybei nebuvo jokio pavojaus. Pavojų sukėlė pats pervežimas, žinant, kad pareiškėjas turi priešų. 1-ajame sektoriuje pareiškėjui buvo nuolat grasinama. 1-ojo sektoriaus administracija nereaguoja į nuteistųjų perspėjimus, kad jie turi priešų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas, net būdamas Lukiškių TI-K nuolat jaučia baimę bei įtampą dėl gresiančio pavojaus jo sveikatai – pareigūnai dėl aplaidžiai atliekamų pareigų neužtikrina pareiškėjo saugumo.

2.4. Kalėjimų departamentas, kaip viešojo administravimo įstaiga, privalo užtikrinti tinkamą įkalinimo įstaigų veiklą ir teisės aktų laikymąsi, tačiau šios savo pareigos nevykdė net ir po tiesioginio pareiškėjo kreipimosi dėl gresiančio pavojaus sveikatai ir gyvybei. Kalėjimų departamentas nesiėmė jokių veiksmų, tik persiuntė pareiškėjo kreipimąsi atgal į įkalinimo įstaigą, iš kurios jis buvo išsiųstas. Pareiškėjas negali nurodyti konkrečių priešų ar asmenų, keliančių jam pavojų ar grėsmę, nes šių asmenų įvardijimas sukeltų pareiškėjui dar didesnę grėsmę, su pareiškėjui šie asmenys galėtų susidoroti bet kuriuose pataisos namuose.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada, o nuteistajam sutikus tęsti bausmės atlikimą kalėjime, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui išvadą dėl nuteistojo perkėlimo ir rašytinį nuteistojo sutikimą. Šiuo atveju įkalinimo įstaigoje nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių dėl kurių pareiškėjas turėtų būti perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmę į kitą įstaigą. Atsakovas veikė teisėtai ir nepažeidė galiojančių teisės aktų.

3.2. Nuteistieji gali būti įkalinimo įstaigos direktoriaus įsakymu perkeliami iš vieno pataisos įstaigos sektoriaus į kitą sektorių dėl aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti tame pačiame pataisos namų sektoriuje. Šis perkėlimas taip pat galimas siekiant nuteistųjų pabėgimų, vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, siekiant laikymo sąlygų gerinimo bei socialinės reabilitacijos tobulinimo tikslų ir tais atvejais, jei yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog vieną ar kelis iš šių tikslų bus galima pasiekti tik perkėlus nuteistąjį į kitą pataisos namų sektorių.

3.3. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš neperkėlimo į kitus pataisos namus, o nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Be to, pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, iš ko susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis.

4. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Kalėjimų departamentas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjo skundo dalis dėl perkėlimo atlikti bausmę į Lukiškių TI-K negali būti tenkinama, nes Lukiškių TI-K nebėra veikianti biudžetinė įstaiga. Pareiškėjo prašymas perkelti jį į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN), kurie įgijo visas Lukiškių TI-K teises ir pareigas, taip pat negali būti tenkinamas, kadangi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnyje numatyta nuteistųjų perkėlimo į kitas pataisos įstaigas tvarka. Tai, kad pareiškėjo netenkina bausmės atlikimas Pravieniškių PN-AK, nesudaro pagrindo jį perkelti. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokio įrodomąją galią ar kito raštiškai pagrįsto įrodymo ar paaiškinimo dėl gresiančio pavojaus jo sveikatai ir gyvybei. Bausmės atlikimo vietą nuteistajam paskiria teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima.

4.2. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

4.3. Pareiškėjas nenurodė jokių faktinių ar teisinių pagrindų, kuriais skundžia Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmus. Iš jo skundo turinio nėra aišku, apie kokius konkrečiai pareigūnus (jis įvardijo tik vieną pareigūną) ir kokius konkrečiai tyčinius pareigūnų veiksmus jis rašo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 2-602, atsižvelgiant į Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos 3-iajame sektoriuje 2018 m. balandžio 23 d. posėdžio protokolą Nr. 63-943, buvo perkeltas iš 3-iojo į 4-ąjį būrį. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2018 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 2-1998, atsižvelgiant į Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos 3-iajame sektoriuje 2018 m. lapkričio 21 d. posėdžio protokolą Nr. 63-3934, pareiškėjas perkeltas iš 4-ojo į 6-ąjį būrį.

7. Pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas panaikinti jam 2019 m. sausio 23 d. paskirtą nuobaudą – 10 parų kamerų tipo patalpose, taip pat pareiškėjas skundėsi dėl pareigūnų atsisakymo registruoti jo skundus ir dėl to, jog 6-ame būryje nevykdoma jokia socialinė reabilitacija, pareiškėjas teigė jaučiąs nusiteikimą prieš jį. Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo skundą, 2019 m. vasario 18 d. rašte Nr. 2S-745 nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 21 d. pokalbio su specialistais metu elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, nereagavo į nurodymus, todėl pareiškėjui skirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 10 parų. Kalėjimų departamentas taip pat paaiškino, kad pareiškėjo nusiskundimus dėl pareigūnų elgesio laiko nepagrįstais, atsižvelgiant į pareiškėjo elgesį su specialistais ir aplinkybę, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidė pataisos įstaigoje nustatytą tvarką.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjo išreikštas reikalavimas nebūti perkeltam į 4-ąjį būrį neįpareigoja pataisos namų administracijos to nedaryti. Būtent pataisos namų administracijai priklauso diskrecijos teisė pasinaudoti nuteistųjų perkėlimo iš vieno būrio į kitą galimybe. Teismas akcentavo, jog liudytojas L. N. teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal jo tuo metu eitas būrio viršininko pareigas, jis turėjo užtikrinti būryje laikomų asmenų socialinius santykius. Pareiškėjas, būdamas 3-iame būryje, nakties metu triukšmaudavo, nustatytu metu neidavo miegoti, todėl atsižvelgiant į kitų nuteistųjų nusiskundimus pareiškėjas buvo perkeltas į 4-ąjį būrį. 3-iasis ir 4-asis būriai turi bendrą patalpą – koridorių, bendrai naudojasi įrengtais sanitariniais mazgais. Atsižvelgęs į liudytojo parodymus teismas sprendė, kad pareiškėjo perkėlimas buvo vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto kriterijų, siekiant užtikrinti tinkamą atmosferą būryje.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių objektyvių duomenų dėl grėsmės jo sveikatai ar kitų neigiamų padarinių perkėlus jį į 4-ąjį ar 6-ąjį būrį. Taip pat ir 2019 m. sausio 28 d. skunde Kalėjimų departamentui pareiškėjas nurodė jaučiąs nusiteikimą prieš jį 6-ajame būryje, tačiau konkrečių su šiais teiginiais susijusių duomenų nepateikė, nedetalizavo, nei kokie asmenys yra prieš pareiškėją nusiteikę, nei kaip tai gali kelti jam realią grėsmę. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Pravieniškių PN-AK administracija, perkeldama pareiškėją iš vieno būrio į kitą, neteisėtų veiksmų neatliko.

10. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl jo perkėlimo į 1-ąjį sektorių, teismas nustatė, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 2-352, atsižvelgiant į Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos 3-iajame sektoriuje 2019 m. vasario 26 d. posėdžio protokolą Nr. 63-(AK)-257 bei į Nuteistųjų skyrimo į būrius komisijos 1-ajame sektoriuje posėdžio protokolą Nr. 61-885, buvo perkeltas iš 3-iojo į 1-ąjį sektorių. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-189 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vieno Pravieniškių PN–AK sektoriaus į kitą sektorių tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) neįtvirtintas reikalavimas į kitą įkalinimo įstaigos sektorių perkeliamam asmeniui dalyvauti komisijos posėdyje, todėl pareiškėjo argumentus dėl perkėlimo, jam nedalyvavus komisijos svarstyme, teismas pripažino nepagrįstais. Sprendimas perkelti pareiškėją iš 3-iojo sektoriaus į 1-ąjį priimtas vadovaujantis Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos posėdžio protokolais, taigi sprendimas perkelti pareiškėją į kitą sektorių priimtas pagal Aprašo 6 punkto reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nesutinkant su jo perkėlimu į kitą sektorių jam tenka pareiga pagrįsti aplinkybes, dėl kurių toks jo perkėlimas nėra galimas. Nepaisant to, pareiškėjas teismui motyvus dėl neteisėto perkėlimo grindė tik bendrais teiginiais, jog jam gresia pavojus sveikatai ir gyvybei, nepateikdamas teismui jokių konkrečių tai pagrindžiančių duomenų. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl neteisėto perkėlimo iš vieno Pravieniškių PN-AK sektoriaus į kitą.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl jo perkėlimo į kalėjimą, nustatęs, jog pareiškėjas nenurodė teiginių ir aplinkybių, kurių pagrindu Pravieniškių PN-AK ar Kalėjimų departamentas turėtų pareigą inicijuoti jo perkėlimą iš Pravieniškių PN-AK į kitą įkalinimo įstaigą, todėl šiuo aspektu neteisėtų atsakovų veiksmų taip pat nenustatė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl jo pavojaus sveikatai ar gyvybei nėra pagrindas daryti išvadą, kad kalinimas Pravieniškių PN-AK jam yra pavojingas.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, objektyviai išnagrinėti bylą iš esmės ir tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

12.1. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais melagingais duomenimis.

12.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų dėl jo patirtų išgyvenimų ir jam gresiančio pavojaus. Dar prieš perkėlimą pareiškėjas nurodė, kad jis nesutaria su 4-ajame būryje apgyvendintais nuteistaisiais. Pareiškėjas 3-iajame būryje kitiems nuteistiesiems netrukdydavo miegoti, gerai su jais sutarė. Liudytojas teikė melagingus parodymus, siekdamas išvengti atsakomybės ir pakenkti pareiškėjui.

12.3. Nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo pateiktas medicinines pažymas, kuriose užfiksuoti pareiškėjo sužalojimai, kuriuos padarė 1-ojo sektoriaus pareigūnai tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas. Sužalojimai įrodo, kad pareigūnai mušė pareiškėją, be to, jie naudojo psichologinį smurtą ir grasino. Tai įvyko dėl pareiškėjo perkėlimo į 1-ąjį sektorių. Jame pareiškėjas buvo laikomas nepaisant to, kad buvo du kartus sumuštas ir teikė prašymus jį perkelti. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus minėtas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus.

12.4. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad Kalėjimų departamentas veikė aplaidžiai ir nesiėmė veiksmų spręsti pareiškėjo problemas.

12.5. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo toliau gyventi 3-iajame būryje ir buvo būtina jį perkelti į 1-ąjį sektorių. Liudytojas taip pat nepaaiškino pareiškėjo perkėlimo motyvų.

12.6. Pareiškėjo perkėlimai ir laikymas ten, kur jis negalėjo būti, prilygsta kankinimui, žiauriam nežmoniškam elgesiui, pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, fizinį skausmą.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų įrodymų ir įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagristą bei teisingą procesini sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

14. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo už neteisėtą jo perkėlimą iš vieno Pravieniškių PN-AK būrio į kitą bei iš vieno Pravieniškių PN-AK sektoriaus į kitą, nepaisant pareiškėjui gresiančio pavojaus, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grįsdamas iš esmės šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismas rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų; 2) teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų dėl jo patirtų išgyvenimų ir jam gresiančio pavojaus; 3) atsakovas pateikė melagingus duomenis, liudytojas teisme teikė melagingus parodymus; 4) atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo toliau gyventi 3-iajame būryje ir buvo būtina jį perkelti į 1-ąjį sektorių; 5) liudytojas taip pat nepaaiškino pareiškėjo perkėlimo motyvų.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

18. Akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Pareiškėjas skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, prašomą priteisti neturtinę žalą iš esmės siejo su jo 2018 m. balandžio 23 d. atliktu perkėlimu iš Pravieniškių PN-AK 3-io į 4-ą būrį ir 2019 m. vasario 27 d. atliktu perkėlimu į 1-ąjį sektorių. Pareiškėjas teigė, kad šie jo perkėlimai buvo atlikti neatsižvelgiant į tai, kad jis turi priešų ir jam gresia pavojus. Teisėjų kolegija, patikinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl jo skunde nurodytų perkėlimų į kitą būrį ir kitą sektorių teisėtumo, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl papildomai jų nekartoja, o tik juos papildo, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.

20. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis apie ginčui reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas iš esmės nepateikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių argumentų ar įrodymų, nekonkretizavo, kurie duomenys, jo teigimu, neatitinka tikrovės, o apsiribojo tik abstrakčiu teiginiu dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų melagingumo. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

21. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundu teiginiais, kad teismo posėdyje apklaustas liudytojas davė melagingus parodymus. Pažymėtina, kad pareiškėjas šio savo argumento nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, todėl jis vertintinas kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti liudytojo teiktų parodymų patikimumu.

22. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

23. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančios medicininės pažymos, kuri, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad jį sumušė pareigūnai, pažymi, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pareiškėjo skundo dalykas ir pagrindas. Teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Taigi būtent paties pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodyti reikalavimai ir aplinkybės, iš kurių pareiškėjas kildina prašomą priteisti neturtinę žalą, nulėmė pirmosios instancijos teismo nagrinėjamų aplinkybių apimtį. Pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, neturtinę žalą siejo su jo sumušimu, o su, jo teigimu, neteisėtu perkėlimais į kitą pataisos įstaigos būrį ir į kitą sektorių. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodoma medicininė pažyma Nr. 99(1)186 buvo išduota 2019 m. rugsėjo 1 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams po pareiškėjo skundo surašymo ir pateikimo teismui – skundą, kurį šioje byloje nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas surašė 2019 m. gegužės 16 d. (teisme gautas 2019 m. gegužės 21 d.). Taigi, minėta medicinine pažyma užfiksuotos aplinkybės nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai jų nevertino spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą šioje administracinėje byloje pagrįstumo.

24. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenims, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, ir iš jų visumos sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus, susijusius su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas rėmėsi išskirtinai tik atsakovo pateiktais duomenimis.

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas savo skunde nenurodė, taip pat teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad perkėlus pareiškėją iš 3-iojo būrio į 4-ajį būrį ar į 1-ąjį sektorių kilo grėsmė jo sveikatai, ar kilo kitų neigiamų padarinių, dėl kurių toks pareiškėjo perkėlimas negalėjo būti vykdomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nepateikia pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Byloje nenustačius neteisėtų pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų dėl pareiškėjo perkėlimų, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir abstraktaus pareiškėjo argumento, jog Kalėjimų departamentas veikė aplaidžiai ir nesiėmė veiksmų spręsti pareiškėjo problemas.

26. Dėl likusių apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, likę apeliacinio skundo argumentai yra abstraktaus pobūdžio ir neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė