2016-05-19 Nr. AB-11123-3-61-3-04041-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3407-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04041-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja O. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (15/5-7)31U-28 (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti Rusijos Federacijos pilietės O. F. 2015 m. kovo 20 d. prašymą.

Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2015 m. birželio 15 d. sprendimą, rėmėsi tik gauta informacija apie jos Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, tačiau vien tokie faktiniai duomenys patikimai nepatvirtina asmens pragyvento laikotarpio Lietuvos Respublikoje, kadangi jie yra tik apie tokius Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, kurie susiję su asmens sienos kirtimo žyma duomenų bazėje. Paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką ir iš jos ne kartą vyko kirsdama Lietuvos Respublikos sieną, kuri ribojasi su Latvijos Respublika, Danijos Karalyste ir Lenkijos Respublika. Visuotinai žinomas ir neįrodinėtinas faktas, kad asmens, įvažiuojančio ar išvažiuojančio iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, į Latvijos Respubliką ar Danijos Karalystę kelionės dokumente nėra daromos žymos apie valstybės sienos kirtimą. Taigi, pareiškėjos manymu, ne Lietuvos Respublikoje pragyvento laikotarpio skaičiavimo tvarka yra neobjektyvi.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, įvertino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenis, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos Meitenės–Kalvių kontaktinio punkto ir Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos pateiktus duomenis, kurie patvirtino, kad pareiškėja nuo 2010 m. kovo 20 d. iki 2015 m. kovo 20 d. (per pastaruosius 5 metus prieš pateikiant prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau nei 2 metus, t. y. laikui, ilgesniam, negu nurodyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 10 dalyje (10 mėnesių per 5 metų laikotarpį).

Nurodė, kad, atsižvelgęs į VSAT informacinės sistemos duomenis, taip pat gautus duomenis apie pareiškėjos Latvijos Respublikos ir Lenkijos Respublikos išorinės sienos kirtimus, įvertinęs kitus turimus ir pareiškėjos pateiktus duomenis, ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, t. y. neatitinka vienos iš dviejų sąlygų – nėra pragyvenusi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

Taip pat nurodė, kad nei Įstatyme, nei Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Aprašas) nenustatytos išimtys, kurioms esant pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nepertrauktų buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis, jeigu jis per 5 metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Pažymėjo, kad pati pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų ar dokumentų, paneigiančių ginčijamo sprendimo išvadas dėl jos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų trukmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 53 straipsnio 3 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12-1, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49-1, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140-1, 141-1 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44-1, 49-3, 98-1, 99-1, 103-1, 105, 105-1, 105-2, 105-3, 105-4, 106-1 straipsniais ir 122, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Šiuo įstatymu 53 straipsnis buvo papildytas nauja 10 dalimi (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8-1 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Pažymėta, kad pagal šio įstatymo 62 straipsnio 2 dalį, prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjos prašymo pateikimo dieną, jai nėra taikytina senoji tvarka. Teismas taip pat išdėstė Aprašo 36 punkto, 38 punkto nuostatas.

Nagrinėjamoje byloje teismas sutiko su atsakovu, kad nagrinėjant šią administracinę bylą turi būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje Nr. A-1946-662/2015 nustatytus faktinius duomenis. Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015 pareiškėja ir atsakovas yra tie patys asmenys. Ginčas tarp šalių vyksta dėl ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo. Vienintelis skirtumas tarp bylų yra tas, kad nagrinėjamoje byloje vertinamas pareiškėjos 5 metų Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis nuo 2010 m. iki 2015 m., o administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015 buvo vertinamas pareiškėjos 5 metus Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis nuo 2008 iki 2013 m. Taigi sutampantis laikotarpis nuo 2010 m. iki 2013 m. iš naujo nenustatomas. Administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015 nustatyta, kad pareiškėja 2010 metais nebuvo Lietuvos Respublikoje 289 dienas, 2011 metais – ne mažiau nei 220 dienų (tikslus skaičiavimas negalimas dėl ne visų VSAT informacinės sistemos duomenų), 2012 metais – 271 dieną, 2013 metais iki 2013 m. liepos 12 d. nebuvo ne mažiau nei 68 dienas (tikslus skaičiavimas negalimas dėl ne visų VSAT informacinės sistemos duomenų). Vadinasi, vien tik laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. liepos 12 d. pareiškėja nebuvo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 848 dienas, t. y. kelis kartus daugiau nei 5 mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio (5 mėnesių) ir ginčijamas sprendimas atsisakyti išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje priimtas teisėtai ir pagrįstai.

III. Pareiškėja O. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, jog teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas neatskleidė bylos esmės, nepilna apimtimi išnagrinėjo patikslintą skundą, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymą, taip pat teismas nesvarstė jos nuolatinės gyvenamosios vietos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) reglamentavimą, netaikė Europos Sąjungos teisės aktų, kurie užtikrina laisvą asmenų judėjimą, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje negyveno be pertraukos Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį, kadangi teismas tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nenustatė jokiomis leistinomis priemonėmis ir / ar rašytiniais įrodymais. Teismas neteisėtai atsisakė priimti patikslintą skundą dėl naujo reikalavimo kito atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atžvilgiu ir tokiu būdu nepagrįstai užkirto kelią tolimesnei bylos eigai.

Teismas netinkamai įvertino VSAT duomenis apie Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, kadangi tokie duomenys neįrodo asmens buvimo ir / ar gyvenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpių, tokie duomenys tik iš dalies nustato asmens judėjimo kryptis iš ir į Lietuvos Respubliką. VSAT nepateikė duomenų apie pareiškėjos atvykimus ir išvykimus iš Lietuvos Respublikos per vidinės Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo punktus, kurie yra Šengeno erdvės teisinės sistemos dalis. Dėl šios priežasties teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi teismas tik formaliai patikrino atsakovo pateiktus duomenis apie asmenį, tačiau tinkamai neįvertino atsakovo teikiamų duomenų ir nevertino pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikoje teisinės reikšmės, jos vykdomos ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje ir jos šeimos narių gyvenimo Lietuvos Respublikoje kartu su ja teisinės reikšmės. Pats asmuo pagal CK reglamentavimą pasirenka savo nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią deklaruoja Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Užsieniečio pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje nėra aiškiai reglamentuotas įstatymu, tačiau tokių laikotarpių apskaičiavimas yra deleguotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai. Pagal Vidaus reikalų ministerijos nustatytą tvarką užsieniečių pragyvenimo laikotarpiai Lietuvos Respublikoje yra skaičiuojami tik pagal VSAT pateiktus duomenis apie užsieniečio išvykimų ir atvykimų į Lietuvos Respubliką skaičių (preliminarią asmenų išvykimo ir atvykimo į Lietuvos Respubliką statistiką). Tokia užsieniečio asmens pragyventų laikotarpių Lietuvos Respublikoje skaičiavimo tvarka neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų reglamentavimo, kadangi Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimai negali būti prilyginami užsieniečio pragyventam laikotarpiui Lietuvos Respublikoje, nes Lietuvos Respublika nefiksuoja asmenų judėjimo, t. y. asmenų atvykimų ir išvykimų iš Lietuvos Respublikos per kitas Europos sąjungos šalis, o toks asmenų judėjimas per vidines Lietuvos Respublikos valstybės sienas neišvengiamai turi įtakos užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpių nustatymui, nes toks asmenų judėjimas turi įtaką asmens atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpių apskaičiavimui (statistikai).

Pareiškėjos ir kitų asmenų atvykimas į Lietuvos Respubliką iš Latvijos Respublikos, iš Danijos, iš Lenkijos ar iš kitų Europos sąjungos valstybių nėra fiksuojamas, todėl dėl tokios tvarkos tampa neobjektyvus užsieniečio atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpių apskaičiavimas tik pagal turimą VSAT informaciją apie išorinių Lietuvos Respublikos valstybės sienų kirtimą.

Nurodo, jog teismo sprendime nėra tinkamo atsakovo sprendimo teisinio vertinimo, kadangi teismo sprendimas yra grindžiamas to paties atsakovo sprendime išdėstytais motyvais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015 motyvais. Taip pat teismas iš atsakovo nepareikalavo visos pareiškėjos asmens bylos, kurioje yra visi duomenys apie jos gyvenimą Lietuvos Respublikoje nuo 2007 m. kovo 28 d., todėl teismas negalėjo tinkamai ir visapusiškai įvertinti visų rašytinių įrodymų visumos. Duomenų netikslumai leidžia teigti, kad atsakovas tinkamai ir neginčytinai nenustatė, kiek dienų pareiškėja gyveno Lietuvos Respublikoje, ir kiek dienų ji gyveno užsienio valstybėse. Toks duomenų neatitikimas sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas leistinomis priemonėmis nenustatė tų faktinių aplinkybių, kurios yra išdėstytos atsakovo 2015 m. birželio 15 d. sprendime. Tokie duomenų netikslumai negali būti objektyviu pagrindu teismo išvadai, kad atsakovas tinkamai įvertino ir nustatė, jog pareiškėja O. F. nepragyveno Lietuvos Respublikoje laikotarpio, kuris yra reglamentuotas Įstatymo 53 straipsnio l dalies 8 punkte.

Teismo sprendimas yra grindžiamas atsakovo sprendimo ir atsakovo atsiliepimo į pareiškėjos skundą teiginiais, kurie iš esmės yra perkelti į teismo sprendimo tekstą. Toks teismo sprendimo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, nes įstatyme yra minimas 5 metų, o ne 5 mėnesių, kaip kai kur nurodė teismas, užsieniečio pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, turint per šį laikotarpį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Išdėsto, kad asmens gyvenamoji vieta ir pragyventas laikotarpis atitinkamoje valstybėje yra juridinę reikšmę turinčio fakto nagrinėjimo dalykas. Teismas tokio juridinio fakto netyrė ir nenustatė. Byloje niekas neginčijo pareiškėjos teisėto gyvenamosios vietos deklaravimo per laikotarpį nuo 2007 m. kovo 28 d. iki sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2015 m. birželio 15 d. Be to, teismas sprendime nieko nepasisakė apie Europos Sąjungos teisės aktus, kurie garantuoja laisvą asmenų judėjimą po visą Europos Sąjungos erdvę ir laisvą nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimą.

Mano, kad teismas privalėjo aiškintis, ar Įstatymo dalys ir šio įstatymo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai, kurie reglamentuoja asmens pragyvenimo Lietuvos Respublikoje dienų skaičiavimą, neprieštarauja CK, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams, kurie garantuoja asmens teises pasirinkti nuolatinę gyvenamąją vietą ir garantuoja asmenų judėjimo laisvę. Taip pat mano, kad teismas įstatymą taikė jos atžvilgiu atgaline tvarka, kadangi laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 28 d. iki 2013 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikoje nebuvo jokio teisės akto, kuris įpareigotų asmenį pragyventi tam tikrą laikotarpį, kuriam suėjus asmeniui yra išduodamas leidimas nuolat gyventi. Apskritai, Įstatyme negalėtų būti suteikta teisė valstybės įgaliotai institucijai taikyti atitinkamą sankciją dėl leidimo nuolat gyventi neišdavimo, kadangi jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga asmeniui pragyventi atitinkamą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, kad tokiu pagrindu asmeniui vėliau būtų išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Mano, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytų pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpių skaičiavimas iš esmės prieštarauja tam pačiam įstatymui, kadangi šiame įstatyme nėra nustatyta asmens pareiga pragyventi Lietuvos Respublikoje atitinkamą laikotarpį, bet dėl nesuprantamų priežasčių tame pačiame įstatyme yra reglamentuota valstybės įgaliotos institucijos teisė skaičiuoti pragyvento laikotarpio dienas ir dėl to taikyti atitinkamą sankciją – neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpio sąvokos taip pat nėra CK, todėl Įstatymo dalys ir šio įstatymo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai, kurie reglamentuoja asmens pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpių (dienų) skaičiavimo tvarką, prieštarauja CK, Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos doktrinai, kuri garantuoja asmenų teisę į nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimą ir teisę laisvai judėti.

Mano, kad ši įstatymo nuostata galbūt yra diskriminacinė, nes ji yra taikoma tik ne Europos Sąjungos piliečių atžvilgiu.

Pažymi, kad teismo sprendimą priėmė neteisėtos sudėties teismas, kadangi visiems trims teisėjų kolegijos nariams buvo pareikštas nušalinimas. Galimai trijų teisėjų kolegijos nariai nežinojo apie jiems pareikštą nušalinimą, nes teismo pirmininkė tik 2016 m. vasario 17 d. pradėjo nagrinėti šį pareiškimą. Nebuvo paisomas ABTĮ 47 ir 471 straipsniuose įtvirtintas reglamentavimas dėl teisėjų nušalinimo tvarkos vykdymo.

Pareiškėja išdėsto savo pastebėjimus dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo ir neobjektyvumo: Vilniaus apygardos administracinis teismas kartu su 2015 m. lapkričio 2 d. lydimuoju raštu Nr. I-10503-171/2015 paštu atsiuntė pareiškėjai atsakovo Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 15 d. atsiliepimą į pradinį skundą. Atsakovo atsiliepime buvo nurodyta, kad teismui atsakovas prie savo atsiliepimo pateikė priedą iš 55 lapų. Pareiškėja pateikė teismui prašymą, kuriame prašė pateikti jai susipažinimui 55 lapus atsakovo dokumentų ir atidėti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui.

Tačiau teismas tokį prašymą atmetė ir bylą išnagrinėjo iš esmės jai nedalyvaujant. Manė, kad teisėjų kolegija buvo suinteresuota bylos baigtimi pareiškėjai nenaudinga linkme, todėl pareiškė nušalinimą visiems trijų teisėjų kolegijos nariams dėl to, kad teisėja I. P. vienasmeniškai priėmė 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį, kurią turėjo teisę priimti tik trijų teisėjų kolegija. Šios nutarties teismas pareiškėjai nepateikė susipažinimui. Teisėja I. P. priėmė 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį, kuria panaikino teisėjos I.

P. 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį, tačiau tokią teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį turėjo tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teisėja I. P. viršijo savo kompetencijos ribas. Tokios teismo 2015 m. gruodžio 1 d. ir 2015 m. gruodžio 2 d. nutartys jai taip pat nebuvo pateiktos. Matyti, kad bylos dokumentų nepateikimas proceso dalyviui šios sudėties teismui yra įprasta, tačiau netinkama bei negalima teismo praktika. Kadangi visi netinkami veiksmai buvo atliekami pareiškėjos atžvilgiu, pareiškėja mano, kad priimant sprendimą šioje administracinėje byloje visi trys teisėjai galėjo būti neobjektyvūs ir dėl jų padarytų įvairių teismo proceso pažeidimų galėjo neišvengti šališkumo.

Trijų teisėjų kolegija 2016 m. sausio 26 d. viešo teismo posėdžio metu nutarė jai nepateikti atsakovo teismui pateiktų 55 lapų dokumentų, nors teismas privalėjo jai pateikti visus šiuos dokumentus kartu su atsakovo atsiliepimu į pareiškėjos pradinį skundą. Tokiais veiksmais trijų teisėjų kolegija suvaržė pareiškėjos teises tinkamai ginti savo teises ir dėl to teismas buvo šališkas pareiškėjos atžvilgiu. Teismas administracinę bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant, o bylos nagrinėjimas truko apie 5 minutes. Mano, kad byla buvo išnagrinėta formaliai, be įrodymų tyrimo, taip pat buvo atimta teisė pareiškėjai dalyvauti teismo posėdyje bei išreikšti savo poziciją dėl skundžiamo atsakovo sprendimo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip pat, vadovaudamasis ABTĮ 84 straipsnio 1 dalies 6 punktu, prašo paskirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Atsakovo teigimu, nors pareiškėja ir nurodo, kad Aprašu nustatyta užsieniečio pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo tvarka neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų reglamentavimo, tačiau nenurodo, kokių konkrečiai įstatymų neatitinka Aprašo nuostatos, bei savo teiginio negrindžia jokiais teisiniais motyvais. Nesutinka ir su pareiškėjos teiginiais, kad teismas netinkamai įvertino teismui pateiktus VSAT informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimus. Nei Migracijos departamentas, nei teismas neturėjo pagrindo abejoti oficialioje valstybės institucijos informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, o pati pareiškėja, manydama, kad tie duomenys yra neteisingi, teismui nepateikė jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų. Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi priėmė vadovaudamasis ne tik VSAT informacinės sistemos duomenimis, bet ir VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos Meitenės-Kalvių kontaktinio punkto ir Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos pateiktais duomenimis apie pareiškėjos Lenkijos bei Latvijos sienos kirtimus, kurie patvirtino šio sprendimo pagrįstumą.

Mano, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, pagrįstai vadovavosi ne tik Migracijos departamento pateikta medžiaga, susijusia su pareiškėjos prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimu ir sprendimo priėmimu, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015 nustatytais faktais, kurių nereikia įrodinėti iš naujo ir kurie patvirtina, kad pareiškėja vien tik laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. liepos 12 d. už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo ne mažiau kaip 848 dienas. Taigi teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos atvejis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimų.

Nepagrįstas yra ir pareiškėjos teiginys, kad asmens gyvenamoji vieta ir pragyventas laikotarpis atitinkamoje valstybėje yra juridinę reikšmę turinčio fakto nagrinėjimo dalykas, o teismas tokio juridinio fakto netyrė ir nenustatė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis, bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, taigi teismas neturėjo nei pareigos, nei teisinio pagrindo šioje byloje spręsti klausimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Įvertinus tiek CPK, tiek Įstatymo ir Aprašo nuostatas, akivaizdu, kad užsieniečio pragyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpių skaičiavimas, nurodytas Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, yra ne juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dalykas, bet pagal Įstatymo ir Aprašo nustatytą tvarką atliekamos administracinės procedūros – prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo – dalis, dėl kurios sprendimą priima įgaliotas viešojo administravimo subjektas, įvertinęs visus turimus duomenis ir dokumentus, ir kurio priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą gali įvertinti teismas.

Papildomai informuoja, kad pareiškėja 2015 m. birželio 1 d. pareiškimu ir 2015 m. rugsėjo 28 d. patikslintu pareiškimu kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos buvimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų netruko ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per pastarųjų 5 metų laikotarpį nesudarė daugiau kaip 10 mėnesių laikotarpio. Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-61-824/2016 tokį pareiškėjos reikalavimą atmetė, tačiau pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, apskundė jį apeliacine tvarka, galutinis sprendimas šioje byloje dar nėra priimtas.

Paaiškina, kad Įstatymas įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272) (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Lietuvos Respublika, įgyvendindama Direktyvą, Įstatyme neįtvirtino išimčių dėl 53 straipsnio 10 dalyje nurodyto laikotarpio. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas reikalavimas negali būti laikomas prieštaraujančiu Europos Sąjungos teisės aktams, priešingai, jis įgyvendina Direktyvos nuostatas.

Pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką. Pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi iki 2013 m. sausio 1 d. Taigi po 2013 m. sausio 1 d. pateikti užsieniečių prašymai išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu yra nagrinėjami vadovaujantis Pakeitimo įstatymo nuostatomis. Teisiniai santykiai dėl leidimo nuolat gyventi įgijimo nebuvo prasidėję, dėl to ginčijamas sprendimas atitinka lex retro non agit, teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo principus.

Informuoja, kad teismas 2015 m. gruodžio 1 d. neskundžiama nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą ištirti norminio teisės akto (Aprašo) teisėtumą, o patikslintą skundą priėmė. 2015 m. gruodžio 2 d. neskundžiama nutartimi teismas, vadovaudamasis ABTĮ 105-106 straipsniais, 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį pripažino netekusia galios dėl techninės klaidos. Tą pačią dieną teismas priėmė dar vieną neskundžiamą nutartį, kuria atmetė pareiškėjos prašymą ištirti norminio akto (Aprašo) teisėtumą, o patikslintą skundą priėmė. 2016 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos atskirasis skundas dėl minėtos 2015 m. gruodžio 2 d. neskundžiamos nutarties, o 2016 m. sausio 26 d. pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos atskirąjį skundą. Pareiškėja šią 2016 m. sausio 26 d. nutartį apskundė atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2016 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė (administracinės bylos Nr. AS-354-822/2016). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama 2016 m. kovo 16 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl pareiškėjos patikslinto skundo priėmimo ir prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą pagrįstumo, todėl naikinti ginčijamą sprendimą dėl ankščiau nurodytų priežasčių nėra teisinio pagrindo.

Pažymi, kad ABTĮ neįpareigoja teismo siųsti pareiškėjui atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktų priedų, o ir pats atsiliepimas pareiškėjui siunčiamas, jeigu yra pakankamai laiko iki bylos nagrinėjimo pradžios. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Migracijos departamentas atsiliepimą į pareiškėjos 2015 m. liepos 31 d. skundą ir 2015 m. rugpjūčio 25 d. patikslintą skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 15 d. (pareiškėjai išsiųstas 2015 m. lapkričio 2 d.), o teismo posėdis buvo paskirtas 2015 m. gruodžio 1 d. Taigi pareiškėja turėjo pakankamai laiko, kad galėtų atvykti į teismą ir susipažinti su Migracijos departamento teismui pateikta medžiaga arba prisijungti prie Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo ir peržiūrėti visą byloje esančią medžiagą, tačiau to nepadarė. Pati pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, o prieš pat posėdį teismui pateikė patikslintą skundą, dėl ko teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą iki 2016 m. sausio 26 d. Taigi pareiškėja atvykti į teismą ir susipažinti su byla galėjo dar iki 2016 m. sausio 26 d., tačiau to nepadarė. Mano, kad teismas neturėjo pareigos siųsti pareiškėjai Migracijos departamento pateiktų atsiliepimo priedų, o pati pareiškėja nepasinaudojo savo teise atvykti į teismą iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios susipažinti su bylos medžiaga, nors nuo atsiliepimo siuntimo pareiškėjai dienos iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios praėjo beveik 3 mėnesiai.

Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad teismas bylą išnagrinėjo pareiškėjai nedalyvaujant, nelaikytina pakankamu pagrindu pripažinti teismą šališku, kadangi nagrinėjant šią administracinę bylą buvo paskirti du teismo posėdžiai, apie jų laiką ir vietą pareiškėjai buvo pranešta tinkamai, tačiau pati pareiškėja į posėdžius neatvyko ir nepasinaudojo savo teise teikti paaiškinimus, o byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėja nušalinimą bylą nagrinėjusiai kolegijai pateikė 2015 m. vasario 15 d., t. y. sprendimo paskelbimo dieną, o nušalinimo motyvai nėra susiję su ABTĮ 47 straipsnyje nustatytais nušalinimo pagrindais, dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė 2016 m. vasario 17 d. nutartimi pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos pareiškimą dėl trijų teisėjų kolegijos nušalinimo. Pareiškėja šią neskundžiamą nutartį apskundė atskiruoju skundu, Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė 2016 m. kovo 2 d. nutartimi šį atskirąjį skundą atsisakė priimti, pareiškėja minėtą nutartį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris šio klausimo dar neišnagrinėjo.

Mano, kad pareiškėjos elgesys, pasireiškiantis sistemingu ABTĮ nustatytų reikalavimų nesilaikymu, o būtent neskundžiamų teismo nutarčių apskundimu atskiraisiais skundais, praėjus pakankamai ilgam laikui po šių nutarčių priėmimo, siekiant, kad būtų priimtos nutartys, kurios gali būti skundžiamos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nušalinimo pareiškimu visai teisėjų kolegijai ne iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, kaip nustatyta ABTĮ 47 straipsnyje, bet sprendimo paskelbimo dieną, nedalyvavimu teismo posėdžiuose, patikslintų skundų ir atskirųjų skundų pateikimu prieš pat teismo posėdį, vienareikšmiškai rodo, kad pareiškėja siekė ne apginti savo teises, bet objektyviai, nesąžiningai veikė prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl prašo skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyriaus 2015-06-15 sprendimo Nr. (15/5-7)31U-28, kuriuo atsisakyta išduoti Rusijos Federacijos pilietei O. F. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos O. F. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio (5 mėnesių) ir ginčijamas sprendimas atsisakyti išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje priimtas teisėtai ir pagrįstai.

O. F. su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog jis naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas neatskleidė bylos esmės, ne pilna apimtimi išnagrinėjo jos patikslintą skundą, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, teismas nesvarstė jos nuolatinės gyvenamosios vietos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, netaikė Europos Sąjungos teisės aktų, kurie užtikrina laisvą asmenų judėjimą, tokiu būdu padarydamas niekuo nepagrįstą išvadą, kad ji Lietuvos Respublikoje negyveno be pertraukos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyto laikotarpio, nes teismas tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nenustatė jokiomis leistinomis priemonėmis ir/ar rašytiniais įrodymais, taip pat neteisėtai atsisakė priimti patikslintą skundą bei netinkamai vertino duomenis apie Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus.

Teisinius santykius dėl pareiškėjos prašomo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviems sąlygoms, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). To paties įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).

Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12-1, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49-1, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140-1, 141-1 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44-1, 49-3, 98-1, 99-1, 103-1, 105, 105-1, 105-2, 105-3, 105-4, 106-1 straipsniais ir 12-2, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu 53 straipsnis buvo papildytas nauja 10 dalimi (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8-1 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Teisinius santykius, susijusius su pragyvento laikotarpio apskaičiavimu taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013-05-23 įsakymu Nr. 1V-456 nauja redakcija išdėstytas Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Bendrijoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Bendrijoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 36 punkte nustatyta, kad < ... jeigu užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8-1 punkte nustatytu pagrindu – ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8-1 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pagal minėto Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės - nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 punktas); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją dienos (38.2 punktas).

Ginčijamame atsakovo sprendime konstatuota, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis, O. F. nuo 2010-03-20 iki 2015-03-20 (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau nei 2 metus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes padaryta išvada, jog pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

Nagrinėjamai bylai reikšminga yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015. Šioje ir nurodytoje administracinėje bylose iš dalies sutampa O. F. pragyventas laikotarpis (2010–2013 metai) Lietuvos Respublikoje, kuris iš naujo nenustatinėjamas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog vien laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. liepos 12 d. pareiškėja nebuvo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip 848 dienas (pareiškėja 2010 metais nebuvo 289 dienas, 2011 metais – ne mažiau nei 220 dienų (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų), 2012 metais – 271 dieną, o 2013 metais iki 2013 m. liepos 12 d. – ne mažiau nei 68 dienas (tikslus skaičiavimas negalimas dėl nepilnų VSAT informacinės sistemos duomenų)), t. y. kelis kartus daugiau nei 5 mėnesius. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra teisinga, kadangi skundo faktinį pagrindą iš esmės sudarė aplinkybės, dėl kurių jau buvo pasisakyta teismų sprendime ir nutartyje. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus teismo sprendimui įrodinėti nebereikia, o be to, šalys jau negali tokių faktų ir ginčyti. Kita vertus, teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas.

Apeliaciniame skunde O. F. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo iš atsakovo jos asmens bylos, kurioje yra visi duomenys apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje nuo 2007 m. kovo 28 d., todėl teismas negalėjo tinkamai ir visapusiškai įvertinti visų rašytinių įrodymų visumos. Visų pirma, pažymėtina, jog šios bylos ginčo dalykas yra pragyvento laikotarpio Lietuvos Respublikoje nustatymas. Antra, byloje yra pateikti duomenys apie Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, kurie aktualūs šio ginčo išsprendimui. Trečia, O. F. nenurodo, kokie duomenys iš jos asmens bylos yra reikšmingi šiai bylai. Ketvirta, pareiškėja šiuos duomenis teismui galėjo pateikti savo iniciatyva. Todėl atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad asmens byla pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui jokios įtakos neturi.

Pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai dėl asmens judėjimo laisvės Europos Sąjungoje nėra susiję su ginčo dalyku, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Byloje taip pat nenustatyta jokių prieštaravimų Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms bei nepažeistas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principas.

O. F. taip pat nurodo, jog 2016 m. vasario 15 d. sprendimą priėmė šališkas teismas, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė 2016 m. vasario 17 d. nutartimi atsisakė priimti jos pareiškimą dėl trijų teisėjų kolegijos narių nušalinimo. Susipažinusi su pareiškimo turiniu ir minėta nutartimi dėl atsisakymo spręsti pareiškėjos nušalinimo pareiškimą, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pirmininkė teisėtai ir pagrįstai atsisakė spręsti nušalinimo klausimą (nušalinimas pareikštas sprendimo paskelbimo dieną). Pareiškime ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nelaikytinos tomis aplinkybėmis, kurios gali sukelti abejones dėl teisėjų kolegijos narių nešališkumo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos O. F. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan