a96c7460-5ff8-4d07-9b89-b4e8cc3d4bae · Kauno apygardos teismas

                                                     Civilinė byla Nr. 2A-802-153/2016;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15363-2015-6;Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.1;3.1.7.5; 3.2.4.11; 3.3.1.18. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. birželio 3 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V.

I. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20728-775/2015 pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieÅ¡kinį atsakovams D. B. ir V. I. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė Atsakovas D. B., Å vedijoje vairavęs atsakovui V. I. priklausančiÄ transporto priemonę „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-12-06 įvykdė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala.

Kaltu dėl eismo įvykio ir padarytos žalos pripažintas atsakovas D. B.. Automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas Lietuvos Respublikoje, nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d., 41 str. 3 ir 8 d. nuostatos. Todėl ieÅ¡kovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, atlyginęs eismo įvykio metu padarytÄ 5 468,05 Eur žalÄ nukentėjusiesiems, praÅ¡o priteisti žalos sumÄ ir 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas solidariai iÅ¡ atsakovų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio reikalavimai patenkinti visiÅ¡kai, ieÅ¡kovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui teismas priteisė solidariai 5 468,05 Eur žalÄ ir 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir po 316,14 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas iÅ¡ atsakovų D. B. ir V. I.. Taip pat teismas priteisė valstybei po 6,86 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų iÅ¡ kiekvieno atsakovo į valstybės biudžetÄ .Teismas nustatė, kad automobilis „Ford Mondeo“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas atsakovo V. I. vardu. Eismo įvykio metu Å vedijoje automobilį 2013-12-06 vairavo atsakovas D. B.. Po eismo įvykio Å vedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ nukentėjusiesiems eismo įvykio metu ir pateikė reikalavimÄ 50 217 SEK sumai ieÅ¡kovui – transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. IeÅ¡kovas reikalaujamÄ sumÄ sumokėjo Å vedijos nacionaliniam draudikų biurui, kreipėsi į bendraatsakovius, reikalaudamas grÄ Å¾inti Å vedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 5 468,05 Eur.Teismas sprendė, kad esant nustatytai transporto priemonės valdytojo D.

B. kaltei dėl padaryto eismo įvykio ir transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, atsakovo V. I. nevykdymui pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, yra visos sÄ lygos kilti atsakovų D. B. ir V. I. civilinei atsakomybei. Teismas konstatavo, kad atsakovų V. I. ir D. B. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iÅ¡ CK 6.279 str. normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytÄ Å¾alÄ , bet iÅ¡ TPVCAPDÄ® 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimo, ir kad dėl tokių atsakovų V.

I. ir D. B. padarytų pažeidimų buvo padaryta žala ieÅ¡kovo Biurui, tad atsakovų atžvilgiu teismas taikė solidariÄ atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).Teismas nelaikė leistinu įrodymu raÅ¡ytinius L. H. L. E. (L.H. L. E.) ir L. W.‘o (L. W.) paaiÅ¡kinimus, nes liudytojai nedavė priesaikos už melagingų parodymų davimÄ notaro akivaizdoje.Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl 5 468,05 Eur nuostolių atlyginimo laikė pagrįstu, įrodytu, todėl tenkino visiÅ¡kai.

IeÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių biuro Å vedijos nacionaliniam draudikų biurui atlyginta nedraustos transporto priemonės padarytÄ Å¾alÄ â€“ 5 468,05 Eur ir 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo priteisė solidariai iÅ¡ atsakovų V. I. ir D. B..Patenkinęs ieÅ¡kinį teismas atitinkamai paskirstė ieÅ¡kovo ir valstybės turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas (CPK 93 str. 1 d.). Priteisė ieÅ¡kovui lygiomis dalimis byloje turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas: 164 Eur žyminį mokestį bei 266,30 Eur už vertimus iÅ¡ Å¡vedų kalbos į lietuvių kalbÄ , už laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarties vykdymÄ â€“ 201,98 Eur.

Atitinkamai priteisė valstybei iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis 13,71 Eur iÅ¡laidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimÄ skundžia atsakovas V. I.. Apeliantas prašė pakeisti iÅ¡ dalies Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimÄ , atmesti ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimÄ solidariai priteisti iÅ¡ atsakovo V.

I. 5468,05 Eur nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 316,14 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas. IÅ¡ ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas pagal pateiktus dokumentus atsakovui V. I.. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė praÅ¡ymÄ dėl raÅ¡ytinių įrodymų prijungimo, kai bus paÅ¡alinti teikiamų raÅ¡ytinių įrodymų trÅ«kumai.

Vėliau, 2016-02-15 apeliantas pateikė į bylÄ L. H. L. E. ir L. W.‘o raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus (2 t., b. l. 26–30).Pirmosios instancijos teismas              neatskleidė visos ginčo              esmės ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savininko atsakomybę, jeigu jam priklausantis automobilis nebuvo draustas, o jį vairavęs asmuo, kuris savavaliÅ¡kai užvaldė transporto priemonę, yra atsakingas už eismo įvykį.Pirmosios instancijos teismas netinkamai iÅ¡nagrinėjo iÅ¡kilusį ginÄÄ , kadangi turėjo pareigÄ nustatyti visas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes ir jas įvertinti remdamasis materialinės teisės normomis, kurios reglamentuoja asmenų pareigÄ drausti jiems priklausančias transporto priemones privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų atsakomybę atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patirtus nuostolius.Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad V.

I. 2013 m. gruodžio 7 d. nurodė pareigÅ«nams, kad D. B. buvo iÅ¡gėręs, pasiskolino automobilį V. I. nežinant ir padarė avarijÄ (b. l. 49–50).Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino ir taikė LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas. Teismas privalėjo įvertinti ne tik aplinkybę, kad apeliantas V. I., bÅ«dama automobilio savininkas, neapdraudė transporto priemonės, bet ir vertinti aplinkybes, kaip neapdrausta transporto priemonė pateko atsakovui D.

B., ar apeliantas vykdė imperatyviai įteisintÄ jam, kaip transporto priemonės savininkui, pareigÄ nesinaudoti transporto priemone ir neperduoti teisės (leisti) kitam asmeniui naudotis transporto priemone, nes Å¡i nebuvo apdrausta.Pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik nustatyti, bet ir įvertinti atsakovo D. B. užvaldymo transporto priemonės aplinkybes. Kaip neginčijamai nustatyta pirmosios instancijos teismo, atsakovas D. B. be apelianto žinios buvo užvaldęs transporto priemonę ir be apelianto žinios vairavo neapdraustÄ transporto priemonę.

Tai reiškia, kad apeliantas V. I. ne tik neperdavė transporto priemonės, bet ir neišreiškė pritarimo atsakovo D. B. veiksmams. Manytina, kad aplinkybė, jog nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovo D. B. atžvilgiu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi D. B. yra apelianto giminaitis. Dėl šios priežasties apeliantas neprašė pradėti ikiteisminio tyrimo dėl neteisėtų atsakovo D. B. veiksmų, t. y. transporto priemonės vagystės.Todėl nesant nustatytai savininko kaltei dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, taikytinos ir CK 6.270 str. 3 d. nuostatos, kurių pagrindu ieškovo patirti nuostoliai nepriteistini iš apelianto.

IeÅ¡kinio reikalavimai apelianto atžvilgiu turėjo bÅ«ti atmesti.Pirmosios instancijos teismas nurodė keletÄ kasacinės instancijos teismo priimtų nutarčių, tačiau minėtose bylose nėra nustatytos identiÅ¡kos Å¡iai bylai aplinkybės, pagal kurias bÅ«tų tenkinti tokie reikalavimai, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iÅ¡ apelianto, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika Å¡ios kategorijos bylose.Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė visas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes tokio pobÅ«džio ginčui iÅ¡spręsti, nebuvo jos tinkamai įvertintos, tinkamai nesivadovauta jau egzistuojančiu įstatymų aiÅ¡kinimu ir taikymu.

Pirmosios instancijos teismas priėmė iš apelianto dviejų asmenų, t. y. L. H. L. E. ir L. W.‘o, rašytinius paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas galėjo įvertinti pateiktus apelianto dokumentus su L. H. L. E. ir L. W.‘o parodymais kaip rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad rašytiniai liudytojų parodymai vertinami tik išimtinais atvejais, kai asmenį yra sudėtinga apklausti. Remiantis ir šiuo motyvu, pirmosios instancijos teismas atsisakė įvertinti rašytinius liudytojų paaiškinimus.

Apeliantas pateikė naujus raÅ¡ytinius liudytojų paaiÅ¡kinimus, kurie turėtų bÅ«ti duoti notaro priesaikoje ir asmenys įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, todėl kyla bÅ«tinybė ginčyti pirmosios instancijos teismo motyvus, kad Å¡ie liudytojai turėjo bÅ«ti iÅ¡kviesti ir apklausti tiesiogiai teismo posėdyje.Pirmosios instancijos teismo minima kasacinės instancijos teismo nutartis netaikytina Å¡iam atvejui, ginčo aplinkybės siejasi su įvykiais, įvykusiais Å vedijoje, liudytojai yra tiesiogiai matę Å¡ioje valstybėje eismo įvykyje dalyvavusiÄ transporto priemonę ir žino jo nenaudojimo aplinkybes bei jos užvaldymÄ .Pirmosios instancijos teismas tik skundžiamame teismo sprendime nurodė pateikiamų raÅ¡ytinių įrodymų trÅ«kumus, todėl apeliantas praÅ¡o raÅ¡ytinius įrodymus priimti ir įvertinti kartu su kitais įrodymais apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.

AtsiliepimÄ Ä¯ atsakovo V. I. apeliacinį skundÄ ir apelianto atsiųstus į bylÄ raÅ¡ytinius įrodymus pateikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. IeÅ¡kovo atstovas prašė teismo apelianto apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ . Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės iÅ¡raÅ¡o kopijÄ (2 t., b. l. 23).Liudytojų paaiÅ¡kinimai negali bÅ«ti priimti byloje kaip įrodymas, nes, vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, jie vertintini kaip naujas įrodymas, kuris galėjo bÅ«ti pateiktas pirmosios instancijos teisme.

Tai nauji įrodymai, jie neįrodo apelianto nurodytos aplinkybės, jog transporto priemonė buvo užvaldyta be apelianto žinios. Nepateikta informacija apie atsakovo ryÅ¡ius su liudytojais, liudytojų paaiÅ¡kinimai apie neteisėtÄ transporto priemonės užvaldymÄ paremti liudytojų prielaidomis, o liudytojo L. W.‘o paaiÅ¡kinimai, pateikti pirmosios instancijos teismui, skiriasi nuo paaiÅ¡kinimų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui. L. H. L. E. paaiÅ¡kinimai taip pat turėtų bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai, nes minėtas asmuo, pastebėjęs, jog atsakovas D.

B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, leido jam vairuoti automobilį ir sukelti kelis eismo įvykius. Jeigu D. B. iÅ¡ tiesų pasinaudojo atsakovo V. I. automobiliu, tai atsakovas V. I. neatlygintų žalos nukentėjusiam asmeniui.Apeliantas nebuvo apdraudęs jam priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl Å¡iais veiksmais (neveikimu) pažeidė TPVCAPDÄ® reikalavimus, sudarė galimybę (= leido) neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindÄ taikyti solidariÄ jÄ atsakomybę.Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės duomenimis (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPD 28 straipsnis), apeliantas minėtos pareigos nevykdė piktybiÅ¡kai, t. y. sistemingai, ilgais laikotarpiais nedraudė jam priklausančios transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinus tik D. B. atžvilgiu, bÅ«tų formuojama praktika, kuri prieÅ¡tarautų ne tik įstatymų leidėjo valiai, TPVCAPDJ nuostatoms, bet ir jau esamai teismų praktikai.Transporto priemonės savininko ir už žalÄ atsakingo asmens tarpusavio santykiai, jų abipusių teisių ir pareigų apimtis ir pobÅ«dis nėra reikÅ¡mingi Biurui, kaip žalÄ atlyginusiam kreditoriui, ir jokiu bÅ«du neriboja ir nepanaikina Biuro reikalavimo teisės. Tik grÄ Å¾inę Biurui jo iÅ¡mokėtÄ sumÄ , transporto priemonės savininkas (Å¡iuo atveju apeliantas) ir už žalÄ atsakingas asmuo (Å¡iuo atveju D.

B.) galėtų spręsti tarpusavio atsiskaitymo klausimus. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrÄ jÄ taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau Å¡is draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali bÅ«ti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai tokių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kyla vėliau, taip pat ir tais atvejais, kai tai bÅ«tina siekiant teisingo ir iÅ¡samaus bylos iÅ¡nagrinėjimo.

Teisėjų kolegija, siekdama teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo, prijungia prie bylos kartu su apeliaciniu skundu atsakovo V. I. teikiamus naujus įrodymus – liudytojų L. W.‘o ir H. E. rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 26–30). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo V. I. vardu Lietuvos Respublikoje registruotas automobilis („Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-12-06 pateko į eismo įvykį, automobilį vairavo D. B.. Atsakovas D. B. eismo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl atsakovo įvykdyto eismo įvykio buvo apgadintas automobilis, kurio valst.

Nr. (duomenys neskelbtini). ŽalÄ , kuriÄ patyrė automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, atlygino ieÅ¡kovas.Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagrindinis nacionalinės Lietuvos teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDÄ®). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. I. – transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, nevykdė pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Todėl transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko atsakovo V. I. atsakomybė atsirado ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas V. I. neapdraudė nuosavybės teise valdytos transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriÄ vairavęs atsakovas D. B. pažeidė eismo taisykles, padarė eismo įvykį ir sužalojo kitÄ automobilį, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3k-3-296-219/2015, priimta civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieÅ¡kinį atsakovui A. E. ; tretieji asmenys S. I. , R. J. , I. G. individuali įmonė „Svajonių taksi“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, dėl draudimo iÅ¡mokos grÄ Å¾inimo), kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl apdraustos Å¡iuo draudimu transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių ir patyrusių žalÄ trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimÄ , nevirÅ¡ijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant Å¡iuo draudimu apdraustÄ transporto priemonę.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 11 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1–3 dalyse buvo imperatyviai nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo bÅ«ti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota; Å¡io straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Už draudimo sutarties sudarymÄ atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDÄ® 4 straipsnis).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimÄ apsaugos sistema, pagal kuriÄ transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiradus civilinei atsakomybei žalos atlyginimo iÅ¡mokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustÄ transporto priemonę, ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytÄ pareigÄ privalomai drausti, neapdraustÄ transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v.

V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009).Apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos skundžiamame sprendime paminėtas kasacinio teismo nutartis, tačiau nenurodo, kokias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingai vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika. Nagrinėjamoje byloje ir kasacinio teismo išnagrinėtose bylose (3k-7-300/2010, 3k-3-382/2009) išaiškintos TPVCAPDĮ taikymo nuostatos, kurios yra aktualios taikant turtinę atsakomybę transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Å¡ioje byloje atsakovui V. I. taikytinos paminėto įstatymo nuostatos, kadangi, kaip nustatyta byloje, D. B. padarė žalÄ naudodamas neapdraustÄ nustatytÄ (identifikuotÄ ) transporto priemonę, asmeninės nuosavybės teise priklausančiÄ atsakovui V. I..Pagal TPVCAPDÄ® 17 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo iÅ¡mokÄ dėl padarytos per eismo įvykį žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims iÅ¡moka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, tačiau tokiu atveju Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymÄ asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grÄ Å¾intų dėl padarytos žalos iÅ¡mokėtÄ sumÄ , jeigu iÅ¡moka buvo sumokėta pagal Å¡io įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ (TPVCAPDÄ® 23 straipsnio 1 dalis).

TPVCAPDÄ® 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo – tai asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala ir kuris Å¡io įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo. TPVCAPDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenzijÄ dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytÄ Å¾alÄ asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos SÄ jungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – Å¡io įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar jo atstovui.

Vienas tokių atvejų, minėta, įtvirtintas 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte – jeigu kaltininkas padarė žalÄ Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustÄ nustatytÄ (identifikuotÄ ) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDÄ® 2 straipsnio 17 dalis).PrieÅ¡ingai, nei nurodė apeliantas, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas iÅ¡aiÅ¡kino bylos aplinkybes ir aptarė atsakovams taikomos atsakomybės pagrindÄ , įvertino atsakovų neteisėtus veiksmus (atsakovo V.

I. neveikimÄ ), priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų (neveikimo), nulėmusių atsakovų civilinę atsakomybę, atsakovų kaltę, žalos atsiradimo faktÄ .Vertindamas ginčo Å¡alių argumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir taikė atsakovams solidariÄ atsakomybę už padarytÄ ieÅ¡kovui žalÄ (TPVCAPDÄ® 23 str. 1 d., CK 6.6 str., 6.270 str.). Teisėjų kolegija nekartoja skundžiamo teismo sprendimo motyvų, jiems pritaria, nes jie yra teisingi.Apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimÄ dėl tariamai netinkamai įvertintų raÅ¡ytinių įrodymų, susijusių su automobilio „Ford Mondeo“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) pasinaudojimu be atsakovo V. I. žinios, tačiau su šiais apelianto argumentais sutikti negalima. Teisėjų kolegija, nustatydama automobilio naudojimosi aplinkybes, vadovaujasi esančiais byloje apklausos protokolais (paaiškinimais), policijos tyrėjo surašytais po eismo įvykio liudytojo H. L. E. (1 t., b. l. 48), atsakovo V. I. (1 t., b. l. 50), B. D. (1 t., b. l. 52, 54), iš kurių matyti, kad nei vienas iš apklaustų asmenų tyrėjams nenurodė, kad atsakovas D. B. atsakovui V.

I. priklausantį automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė be atsakovo V. I. žinios.Teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kovo atsiliepimo į apeliacinį skundÄ motyvais, kad liudytojo L. W.‘o paaiÅ¡kinimai, pateikti pirmosios instancijos teismui (1 t., b. l. 159–160), skiriasi nuo jo 2016-01-15 paaiÅ¡kinimų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui. L. W.‘as 2015-09-01 paaiÅ¡kinime (1 t., b. l. 160) nurodė, kad jam atlygintos visos automobilio remonto iÅ¡laidos, kurios padarytos dėl atsakovo D.

B. sukelto eismo įvykio. Vėliau, 2016-01-15 L. W.‘as nurodė, jog apie avarijÄ pranešė atsakovui V. I. ir iÅ¡ atsakovo V. I. reakcijos nusprendė, kad atsakovas V. I. nieko nežino, kas įvyko (2 t., b. l. 30). Tačiau palyginus H. L. paaiÅ¡kinimÄ , duotÄ tyrimo metu policijai, apie tai, kad L. W.‘as nieko nežinojo apie eismo įvykį ir kad apie automobilio sužalojimÄ L. W.‘as sužinojo iÅ¡ paÅ¡alinių asmenų, kurie atsitiktinai pastebėjo, kad atsakovas D. B. sužalojo L. W.‘o automobilį, labiau tikėtina, kad L.

W.‘o prielaida apie V. I. nežinojimÄ apie eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas L. W.‘o automobilis, labiau pagrįsta L. W.‘o prielaida, o ne objektyviais faktais. Tad L. W.‘o paaiÅ¡kinimas vertinamas kritiÅ¡kai ir sprendžiama, kad minėtas raÅ¡ytinis įrodymas nepatvirtina apelianto nurodytos aplinkybės, jog atsakovas V. I. nežinojo, kad atsakovas D. B. iÅ¡važiavo automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Å iuo atveju L. W.‘o paaiÅ¡kinimas, kad atsakovas V.

I. nežinojo, jog vairuodamas automobilį atsakovas D. B. padarė avarijÄ , nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikÅ¡mės atsakovo V. I. atsakomybei taikyti.Teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kovo atsiliepimo į apeliacinį skundÄ motyvais, kad E. H. paaiÅ¡kinimai (2 t., b. l.

28) turėtų bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai, kadangi minėtas asmuo, pastebėjęs, jog atsakovas D. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, leido atsakovui vairuoti automobilį ir sukelti kelis eismo įvykius.Pažymėtina ir tai, kad E. H. iÅ¡vada apie atsakovo V. I. žinojimÄ (nežinojimÄ ), kad atsakovas D. B. iÅ¡važiavo su atsakovo V. I. automobiliu, yra pagrįsta paties E. H. nuomone, kuri susiformavo tuo pagrindu, kad E. H. pasikalbėjęs su V. I. žmona sužinojo, jog atsakovas V. I. miega. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, E. H. prielaida negali bÅ«ti laikoma objektyviu įrodymu, patvirtinančiu bylai reikÅ¡mingÄ aplinkybę, todėl vertinant ginčo aplinkybes Å¡iuo paaiÅ¡kinimu byloje nesivadovaujama.Taip pat prieÅ¡taringas yra E. H. paaiÅ¡kinimas dėl bÅ«tinumo atsakovui D.

B. atsiklausti atsakovÄ V. I. leidimo vairuoti automobilį „Ford Mondeo“. Nes tame pačiame paaiÅ¡kinime E. H. teigia, kad buvo nustebintas labai purvinu automobiliu ir nežinojo, kam automobilis priklauso, ir matė, kad atsakovas D. B. turėjo automobilio raktelius (2 t., b. l. 28). Taigi E. H. paaiÅ¡kinimas yra nenuoseklus, todėl atmestinas.Atsakovo D. B. ir liudytojo H. L. E. paaiÅ¡kinimai (1 t., b. l. 48, 52, 54) patvirtina, kad atsakovui D. B. nebuvo sudaryta jokių kliūčių pasinaudoti automobiliu „Ford Mondeo“, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas D. B., panorėjęs važiuoti ginčo automobiliu, jį vairavo, kol neįvykdė avarijos. Tad ieškovo argumentas, jog tikėtina, kad asmeninės nuosavybės teise atsakovui V. I. priklausantis automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo tinkamai prižiūrėtas ir saugomas nuo pašalinių asmenų, nors esamoje situacijoje negalėjo būti eksploatuojamas pagal paskirtį, yra pagrįstas ir atitinka surinktus įrodymus (CPK 178, 197 str. 2 d.).Policijos tyrėjų po eismo įvykio apklaustas atsakovas V.

I. (1 t., b. l.

50) paaiÅ¡kino, kad atsakovas D. B. vairavo automobilį. Atsakovas V. I. nenurodė, kad atsakovas D. B. nuvarė automobilį be atsakovo V. I. žinios. Todėl vėlesni procesiniuose dokumentuose (1 t., b. l. 132) atsakovo V. I. nurodyti argumentai, kad atsakovas D. B. be atsakovo V. I. žinios vairavo automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegijos vertinami kaip atsakovo V. I. gynybinė pozicija tikintis iÅ¡vengti turtinės atsakomybės ieÅ¡kovui (CPK 12, 185 str.). Tad apelianto motyvai nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje atmesti ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl turtinės žalos priteisimo iÅ¡ atsakovo V.

I.. IeÅ¡kovas pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodė, kad paaiÅ¡kėjus, jog atsakovas V. I. nebuvo apdraudęs jam priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakovas V. I. Å¡iais veiksmais (neveikimu) pažeidė TPVCAPDÄ® reikalavimus, sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindÄ taikyti solidariÄ jÄ atsakomybę.

Atsakovo V. I. argumentas, jog jis automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo, ginčo situacijoje neatleidžia atsakovo V. I. nuo pareigos atlyginti žalÄ ieÅ¡kovui.Bylos duomenimis, atsakovas V. I. nepareiÅ¡kė jokių pretenzijų atsakovui D. B. dėl ginčo eismo įvykio. Atsakovas V. I. savo pozicijÄ ginčo situacijoje motyvuoja artimais ryÅ¡iais su atsakovu D. B.. Vertindama Å¡iÄ aplinkybę teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kovo atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentu, kad atsakovų V.

I. ir D. B. tarpusavio santykiai neturi teisinės reikÅ¡mės ieÅ¡kovo reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo iÅ¡ atsakovų patenkinimui. Esant tokioms aplinkybėms, surinktų byloje įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovas D. B. vairavo neapdraustÄ transporto priemonę, asmeninės nuosavybės teise priklausančiÄ atsakovui V. I., todėl abu atsakovai solidariai privalo atlyginti materialinę žalÄ ieÅ¡kovui (CPK 178, 185 str.).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai įvertino bylos duomenis ir tinkamai nustatė bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes teismų praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ , o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiÅ¡kai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iÅ¡ esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Esant išdėstytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo, jis priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija n u t a r i a : Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo nekeisti. Teisėjai                                                                  Galina Blaževič                                                                                           Leonas Jachimavičius                                                                  Arvydas Žibas