2019-08-07 Nr. AB-15191-3-61-3-03638-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1356-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03638-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdista“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. B. su skundu (b. l. 1–2) ir patikslintu skundu (b. l. 19–20) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad su dukra G. B. 2014 m. spalio 29 d. per „Beta.lt“ iš kelionių organizatoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ įsigijo kelionę į Fuerteventūrą. Pareiškėja 2014 m. spalio 29 d. sumokėjo 2 798 Lt, 2014 m. lapkričio 3 d. – 540 Lt (iš viso 966,76 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Už neįvykusią kelionę UAB „Freshtravel“ pinigų negrąžino. Dalį pinigų (47,92 Eur) 2015 m. rugsėjo 7 d. sumokėjo draudimo bendrovė „Ergo“. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę sudaro 918,83 Eur.

3. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Turizmo įstatymas) nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, nors pagal 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvą Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) Lietuvos Respublika galėjo numatyti griežtesnes priemones ginti vartotojus bei pareigą grąžinti pinigus neįvykus kelionei.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 27–34) prašė jį atmesti.

5. Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

6. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą, kuri atsirado dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ nemokumo. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija (toliau – ir Komisija) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą.

7. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, kadangi pagal pareiškėjos pateiktą 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymą sumą buvo pervesta į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą. Atsakovo nuomone, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime (b. l. 67–73) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

10. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

11. Dėl prašomos priteisti žalos akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėja turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir pareiškėjos reikalavimai 966,75 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmoka, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą). Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjos R. B. skundą ir priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. lapkričio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13. Teismas nustatė, kad:

14. Tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 31 d. buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004078 kelionei į Fuerteventūrą. Pagal sutartį poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. Sutartyje nurodyta, kad į kelionę vyksta: R. B. ir G. B.. Pareiškėja 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 277 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 2 798 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Beta.lt order # (414701691). Pareiškėja 2014 m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 278 į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė 540 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta „Sąskaita NK Nr. 2014 m. spalio 31 d. išankstiniam apmokėjimui“). Taigi, pareiškėja už kelionę iš viso pervedė 3 338 Lt (966,75 Eur).

15. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

16. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.

17. 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 Turizmo departamentas panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

18. 2015 m. rugsėjo 7 d. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas pareiškėjai sumokėjo 47,92 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

19. Pareiškėjai liko negrąžinta 918,833 Eur suma, kurią ji prašo teismo priteisti iš atsakovo.

20. Teismas, apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kuriose konstatuota, jog nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas analogiško pobūdžio atvejais neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos, todėl pripažintina, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, ir nenustatęs pagrindo nuo šios praktikos nukrypti, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamos bylos kontekste Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

21. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog dėl to, kad 2014 m. spalio 31 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004078 nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta, ir pažymėjo, kad Turizmo įstatyme įtvirtintas turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Šiuo atveju sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino, jog jai fiziškai pasirašyti sutartį objektyviai nebuvo reikalinga, o šios sutarties šalys aiškiai išreiškė valią tokią sutartį sudaryti. Vadovaujantis Turizmo įstatymu, turizmo paslaugų teikimo sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už turistinę kelionę galėjo būti atliekami kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, be to, pareiškėjos į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervesta suma sutampa su ginčo turizmo paslaugų teikimo sutarties kaina, todėl teismas atmetė ir atsakovo argumentus, jog pareiškėja tinkamais įrodymais nepatvirtino, jog už turizmo paslaugas buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai. Teismas akcentavo, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, be kita ko, tai, kad pareiškėja buvo teismo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, o ERGO Insurance SE Lietuvos filialas jai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

22. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą priteisti turtinę žalą, todėl pareiškėjai iš atsakovo priteisė 918,83 Eur turtinei žalai atlyginti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo teismas priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III. 23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde (b. l. 120–130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos R. B. skundą atmesti.

24. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, nes nei šiame teismo sprendime, nei jame nurodytuose kituose teismų sprendimuose nėra įvardytos ir kiekviena atskirai pagrįstos būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

25. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą). Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jos finansinis reikalavimas įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

26. Pareiškėja R. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 153—154) prašo jį atmesti.

27. Nurodo, kad teismas tinkamai motyvavo sprendimą, nepažeidė imperatyvaus draudimo vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat pareiškėja nesutinka, kad įgis teisę į dvigubą žalos atlyginimą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 150–151) prašo jį tenkinti, palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai 918,83 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

33. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

34. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogiškas situacijas dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

36. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

37. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas.

38. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis, toliau tekste – ir Konstitucinis Aktas) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

39. Konstitucinis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodyto akto 2 dalį yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. , 2006 m. gruodžio 21 d. ir kt. nutarimai).

40. Vadinasi, Konstitucijoje yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga.

41. Nagrinėjamu atveju Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios konkuruotų su Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, vadovaudamasis Konstitucinio Akto 2 dalimi, Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis bei jos tikslais, t. y. taikyti ES teisę. Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintas visiškas turisto patirtų nuostolių atlyginimas kelionių organizatoriui tapus nemokiam, tačiau to nenustatyta Turizmo įstatyme, net ir aiškinant jį kartu su pirmiau šios Nutarties 35 punkte nurodytu poįstatyminiu aktu. Todėl negalima sutikti su atsakovo pozicija, kad Turizmo įstatymas minėtu aspektu (dėl turisto patirtų nuostolių atlyginimo) atitiko ES teisę ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes Konstitucinis Aktas (jo 2 dalis), kaip minėta, įtvirtina Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją. Nagrinėjamu atveju priimant Turizmo įstatymą nebuvo vadovautasi Direktyva tiek, kiek ji nustato turisto patirtų nuostolių visišką atlyginimą.

42. Nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, vertindamas Seimo veiklą bei Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, nes tokio vertinimo tiesiogiai pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime neatliko (žr. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

43. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų (teismui pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, mokėjimas buvo atliktas į UAB „Cherry Media Lt“ banko sąskaitą), todėl turtinės žalos ji nepatyrė ir žalos atlyginimas jai priteistas nepagrįstai. Atsakovo argumentas, kad pateikta turizmo sutartis nėra pasirašyta, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjos prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Todėl laikytina, kad pareiškėja patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja neatgavo už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos.

45. Išnagrinėjus ir įvertinus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

46. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir Atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius.

47. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

48. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė