2017-01-24 Nr. AB-1765-3-62-3-01902-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1238-575/2017 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01902-2015-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18; 14.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui G. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su

prašymu (pavadintas pareiškimu) (b. l. 1–3) priteisti iš atsakovo G. M. (toliau – ir atsakovas) 73,21 Eur nesumokėtą

vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo

27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti savivaldybės internetiniame tinklalapyje www.prienai.lt bei pareiškėjo internetiniame tinklalapyje www.aratc.lt. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje.

Pareiškėjas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, todėl ši vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Taigi, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių aktų pagrindu.

Pareiškėjas kartu nurodė, kad, vadovaujantis Nuostatų 32 punktu, Prienų rajono savivaldybės taryba turi teisę nustatyti vietinės rinkliavos lengvatas. Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad atsakovui iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. (išregistruota 2012 m. rugpjūčio 22 d.) nuosavybės teise priklausė gyvenamosios paskirties 68,69 kv. m ploto nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Jiezno m., Prienų r. sav., todėl jis privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Be to, nurodė, kad atsakovo atžvilgiu už 2012 m. pritaikyta 100 proc. dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvata.

Tačiau atsakovas už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 73,21 Eur dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota Nuostatuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad atsakovui buvo siųsti vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai bei kartą metuose – įspėjimai dėl skolos, susidariusios nesumokėjus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas G. M. atsiliepime į pareiškėjo prašymą (pavadintas atsiliepimu į skundą) (b. l. 38–40) prašė jo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad nuo 2006 m. iki 2012 m. rugpjūčio 9 d. jam priklausė ginčo nekilnojamojo turto objektas, tačiau jame jis negyveno, atvykdavo jį apžiūrėti tik du kartus per metus, jokių komunalinių atliekų neturėjo. Be to, 2009 m. birželio 1 d. atsakovas pateikė pareiškėjui prašymą atleisti jį nuo rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo. Tačiau paaiškėjus, jog ši rinkliava visiškai nepriklauso nuo suteikiamų paslaugų, atsakovas dvejus metus mokėjo rinkliavą pagal ginčo nekilnojamojo turto objekte gautus pranešimus. 2010 m. kovo 22 d. atsakovas registruotu laišku nusiuntė pareiškėjui prašymą ir gavo dokumentus, įrodančius, jog ginčo nekilnojamojo turto objektas nebuvo naudojamas pagal paskirtį: 2010 m. rugsėjo 3 d. išrašytas UAB „Prienų vandenys“ aktas apie vandens tiekimo atjungimą, o iš AB „Lesto“ buvo gauta pažyma, kad elektros energija nevartojama.

Atitinkamai pareiškėjo darbuotoja 2011 m. sausio mėn. atsakovui telefonu patvirtino, kad jam nebereikės mokėti rinkliavos už atliekų surinkimą, nes jo atžvilgiu taikytina lengvata, ir daugiau mokėjimo pranešimų atsakovas ginčo nekilnojamojo turto objekte neberado. Todėl atsakovas labai nustebo, kai 2015 m. balandžio 14 d. el. paštu gavo įspėjimą dėl skolos už atliekų tvarkymą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad su pareiškėju nėra sudaręs jokios sutarties dėl komunalinių atliekų surinkimo, tokia paslauga jam niekada nebuvo suteikta.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu (b. l. 116–120) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 63,67 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitos skundo dalies netenkino. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis bei Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintais Nuostatais.

Teismas nurodė, kad vietinė rinkliava – tai Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka (Nuostatų 4 p.). Nuostatai yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenis, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.).

Nuostatai nustato, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas litais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą (Nuostatų 11 p.). Pareiškėjui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal Registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už einamąjį ketvirtį ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia mokėjimo pranešimų spausdinimo ir įteikimo paslaugas teikiančiai įmonei, kuri jį iki kiekvieno ketvirčio antro mėnesio dešimtos dienos pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui.

Vietinė rinkliava turi būti sumokama iki kiekvieno ketvirčio paskutinės dienos (Nuostatų 13–19 p.). Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovui iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosavybės teise priklausė nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Jiezno m., Prienų r. sav., todėl pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Tačiau iš byloje esančių vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 73,21 Eur įsiskolinimas.

Be to, teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad atsakovas 2015 m. gegužės 5 d. pareiškėjo darbuotojos buvo informuotas, jog pagal jo pateiktą pretenziją Nr. G-3840, gautą 2015 m. gegužės 5 d., 9,54 Eur įsiskolinimas yra susidaręs už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (ši skolos dalis nebus naikinama, nes lengvatos įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.). Pareiškėjo darbuotoja taip pat pranešė, kad atsakovas yra skolingas 63,67 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d., o skola bus panaikinta, jei už šį laikotarpį bus pristatyta atitinkama AB „Lesto“ pažyma.

Atitinkamai atsakovas į bylą pateikė vietinio mokėjimo kvito kopiją, kuri patvirtina, kad jis 2016 m. kovo 18 d. pareiškėjui sumokėjo 9,54 Eur įsiskolinimą už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Taigi, teismas padarė išvadą, kad likęs atsakovo įsiskolinimas pareiškėjui yra 63,67 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. Teismas pažymėjo, kad pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra Prienų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimas Nr. T3-331 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų nustatymo“ (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo.

Tačiau teismas nenustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakingas institucijas dėl atitinkamos lengvatos įgijimo bei ją įgijęs. Teismas akcentavo, kad tokių konkrečių faktinių aplinkybių dėl lengvatos taikymo ar netaikymo nepagrįstumo atsakovui minėtame sprendime nustatyta tvarka, nenurodo ir pats atsakovas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog minėtos aplinkybės lemia, kad atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar jis ginčo laikotarpiu faktiškai turėjo komunalinių atliekų ar ne, pridavė jas tvarkytojui ar ne, kaip vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas, privalėjo šią rinkliavą mokėti, nes teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos ar dalies šios rinkliavos mokėjimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d., todėl 63,67 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma priteistina iš atsakovo pareiškėjui.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo patirtas 28,96 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokatui už skundo surašymą, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Tuo tarpu teismui pateikta 2015 m. rugpjūčio 7 d. sąskaita faktūra Nr. JUR1110, internetinės bankininkystės duomenys (2015 m. rugpjūčio 7 d. operacijos išrašas) patvirtina 28,96 Eur advokato išlaidas už skundo parengimą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo

20 d.), taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas, iš atsakovo priteisiant pareiškėjui 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

Atsakovas G. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 123–126), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priteisti patirtas 50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo prašymą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, kad, priešingai, nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra pateikti visi dokumentai, įrodantys, jog ginčo nekilnojamojo turto objektas nebuvo naudojamas pagal paskirtį ir atsakovas kreipėsi dėl atitinkamos lengvatos įgijimo, tačiau teismas dėl šių dokumentų nepasisakė ir jų nevertino. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja: IV.

Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Apeliaciniame skunde atsakovas,

be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad

apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą

arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į

šį prašymą teismui neprivaloma. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, apeliantas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir atsakovas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 82–84, 104–105). Atsižvelgiant į tai, nurodytas apelianto prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 73,21 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. bei dėl 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo G.

M.. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 63,67 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. bei 28,96 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitos skundo dalies netenkino. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė bylai aktualų teisinį reguliavimą, reglamentuojantį vietinių rinkliavų mokėjimą, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu iš naujo nepasisako.

Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės argumentuodamas tuo, jog nurodytu laikotarpiu ginčo nekilnojamojo turto objektas nebuvo naudojamas pagal paskirtį ir jokios atliekos nesusidarė, o atsakovas kreipėsi dėl atitinkamos lengvatos įgijimo, tačiau teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų ir jų nevertino. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

Atitinkamai atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, kurie, jo teigimu, įrodo, jog ginčo laikotarpiu jam nuosavybės teise priklausęs gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Jiezno m., Prienų r. sav., nebuvo naudojamas pagal paskirtį – UAB „Prienų vandenys“ 2010 m. rugsėjo 3 d. aktą dėl vandens tiekimo atjungimo ir pinigų priėmimo kvitą Serija ACA Nr. 969490 už vandentiekio įvado uždarymą, taip pat AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2016 m. sausio 25 d. pažymą Nr. 3012-352 ir 2016 m. sausio 29 d. pažymą Nr. 3012-519, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. ginčo nekilnojamojo turto objekte elektros energija nebuvo vartojama, bei 2009 m. birželio 1 d. ir 2010 m. kovo

22 d. prašymus atleisti nuo rinkliavos mokėjimo (b. l. 41–44, 106–107). Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad iš Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. informacinės pažymos (b. l. 82–84) matyti, jog teismas, be kita ko, įpareigojo pareiškėją iki 2016 m. sausio 11 d. pateikti teismui atsakovo prašymus dėl rinkliavos lengvatos suteikimo nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. (už turto objektą Prienų r. sav. Jiezno m. (duomenys neskelbtini)) ir priimtus sprendimus dėl šių prašymų (visą medžiagą, susijusią su šiais sprendimais), tačiau pareiškėjas šių duomenų nustatytu terminu nepateikė. Kita vertus, iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui 2016 m. kovo 4 d. pateiktų duomenų, reg. Nr. DOK-1710 (b. l. 91), matyti, kad atsakovui už 2010 m. buvo pritaikyta lengvata pagal Prienų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimo Nr. T3-331 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų nustatymo“ 1.5 punktą (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi redakcija), numačiusį 100 proc. atleidimą nuo įmokos – asmeniui, nenaudojusiam nekilnojamojo turto pagal paskirtį vienus kalendorinius metus. Taip pat pabrėžtina, kad pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme (pavadintas pareiškimu) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo (b. l. 1–3) nurodė, jog atsakovo atžvilgiu už 2012 m. pritaikyta 100 proc. dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvata. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų iš esmės nevertino bei skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė ir konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakingas institucijas dėl atitinkamos lengvatos įgijimo bei ją įgijęs. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ

86 straipsnio

2 dalį administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti

atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Tačiau šiuo atveju pirmosios

instancijos teismas minėtų atsakovo argumentų, jog ginčo nekilnojamojo turto objektas nebuvo naudojamas pagal paskirtį ir jokios atliekos ginčo laikotarpiu nesusidarė, t. y. atsakovas negalėjo būti laikomas „atliekų turėtoju“, iš esmės nenagrinėjo ir nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, o išvadą, jog atsakovas turėjo pareigą mokėti ginčo vietinę rinkliavą, grindė vien tik faktine aplinkybe, kad atsakovui priklauso nekilnojamasis turtas. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išsiaiškino ir išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl skundžiamas teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl minėtų proceso teisės normų pažeidimo ir byla grąžintina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkreti byla išsprendžiama iš esmės. Tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-696/2010, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011 ir kt.). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas, nes byla nėra baigta (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugpjūčio

28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-463/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011 ir kt.). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A502-280/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2303/2011, 2013 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-215/2013

ir kt.). Tuo tarpu iš atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir prie jo pridėtų duomenų matyti, kad jis siekia, jog jam būtų atlygintos atstovavimo išlaidos už advokato teisines paslaugas surašant atsiliepimą į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą (pavadintą pareiškimu) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovo prašymo priteisti jam patirtas 50 Eur bylinėjimosi išlaidas nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo G. M. apeliacinį skundą tenkinti. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius