2017-07-03 Nr. AB-13311-3-63-3-00844-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1318-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00844-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.3; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. S. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S. ir R. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Skuodo skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Skuodo rajono savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai G. S. ir R. P. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai), atstovaujami atstovo K. S., patikslintu skundu prašė atnaujinti terminą skundo reikalavimams pateikti bei įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir atsakovas) grąžinti Skuodo rajono (duomenys neskelbtini) tvenkinius natūra į P. V. atkurtą 10,08 ha nuosavybę, pareiškėjams išduodant atkurtos nuosavybės nustatytos tvarkos pažymėjimą su teise įregistruoti Lietuvos Respublikos registrų centre.

Patikslintame skunde nurodė, jog pareiškėjai yra P. V. įpėdiniai. P. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, už 10,08 ha žemės atlyginant pinigais. Nurodė jog pareiškėjai siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant (duomenys neskelbtini) tvenkinius natūra į P. V. atkurtą žemę. Nurodė, jog šie tvenkiniai tarybiniais metais buvo iškasti buvusio savininko žemėje. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu tenkino Žemaitijos visuomenės parlamento, Antikorupcinės konstitucinės partijos administracijos ir K. S. (pareiškėjų atstovo) skundą, teigė jog šis sprendimas yra pagrindas grąžinti minėtus (duomenys neskelbtini) tvenkinius (toliau – ir tvenkiniai) natūra į P. V. atkurtą žemę.

Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjų patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog buvusio savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytos 10,08 ha žemės plotas, į kurį P. V. Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 15S-148 atkurtos nuosavybės teisės į žemę, už 10,08 ha žemės atlyginant pinigais, yra užimtas (duomenys neskelbtini) tvenkiniais. Šie tvenkiniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo” (pakeistas 1999 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1436) priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams.

Nurodė, jog po (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (patvirtintas 1999 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 2745) tuometinė Klaipėdos apskrities viršininko administracija net du kartus kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamentą (2000 m. vasario 28 d.) ir į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją (2004 m. balandžio 14 d.) su siūlymais išbraukti (duomenys neskelbtini) tvenkinius iš valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašo, tačiau abiem kartais minėtiems siūlymams motyvuotai nebuvo pritarta. Kadangi kito nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kaip tik susigrąžinti buvusią žemę natūra, P. V. įpėdiniai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepasirinko (toks nuosavybės teisės atkūrimo būdas dėl aukščiau nurodytų priežasčių buvo negalimas), todėl Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 15S-148 P. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 10,08 ha žemės plotą, atlyginant pinigais. Pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas į minėtą K. J. žemę yra užbaigtas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjų G. S. ir R. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 28-9826 P. V. (ji mirė 1995 m. kovo 21 d.) į buvusio savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 25,94 ha žemę atkurtos nuosavybės teisės į 15,86 ha žemės plotą, grąžinant natūra 11,42 ha žemės ir 4,44 ha miško. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Nacionalinė žemės tarnyba) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 153-148 P. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 10,08 ha žemės plotą atlyginant pinigais (vertė 10080 Lt, indeksuota vertė - 16128 Lt); nuosavybės teisės į tenkančią žemės valdos dalį 11,42 ha žemės (vertė 17824 Lt), 4,44 ha miško (vertė 7666 Lt) buvo atkurtos anksčiau (minėto sprendimo 3 p.).

Teismas pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 15S-148 dalį dėl 10080 Lt dydžio kompensacijos sumokėjimo pareiškėjams už P. V. atkurtą 10,08 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, netenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjų atskirąjį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad buvusio savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytos 10,08 ha žemės plotas, į kurį P. V. Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 153-148 atkurtos nuosavybės teisės į žemę, už ją atlyginant pinigais, yra užimta (duomenys neskelbtini) tvenkiniais, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo” (pakeistas 1999 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1436) priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams.

Dėl pareiškėjų ir jų atstovaujančio asmens pozicijos, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5539-580/2015 yra pagrindas grąžinti minėtus (duomenys neskelbtini) tvenkinius natūra, teismas susipažinęs su minėto sprendimo turiniu nustatė, jog minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu (duomenys neskelbtini) tvenkiniai nėra išbraukti iš valstybinės reikšmės vidaus telkinių sąrašo, juo teismas tik įpareigojo Aplinkos ministeriją išnagrinėti skundus dalyje dėl aukščiau nurodytų reikalavimų.

Įvertinęs visas byloje esančias aplinkybes, teismas konstatavo, jog Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 15S-148, kuriuo P. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 10,08 ha žemės plotą, atlyginant pinigais, nėra panaikintas ar pakeistas ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas į minėtą K. J. žemę yra užbaigtas, todėl atsakovas nebeturi atlikinėti jokių veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu P. V.

III. Apeliantai G. S. ir R. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu būtų atnaujintas terminas 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimui Nr. 15S-148 apskųsti.

Pareiškėjai nurodo, jog 15 metų gyvena užsienyje todėl nebuvo susipažinę su šiuo sprendimu ir negalėjo jo apskųsti. Taip pat akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu nurodė įrašytus (duomenys neskelbtini) tvenkinius išbraukti iš Valstybinės reikšmės telkinių sąrašų.

Skuodo rajono savivaldybės meras atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliantų apeliacinį skundą nurodo, jog su Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu sutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 15S-148, kurio pagrindu P. V. (pareiškėjai jos įpėdiniai) buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, už 10,08 ha žemės atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai skundu siekė susigrąžinti (duomenys neskelbtini) tvenkinius natūra.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliantai apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Visu pirma svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai.

(duomenys neskelbtini) tvenkiniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo” (pakeistas 1999 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1436) priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 28-9826 P. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą 15,86 ha žemės plotą, grąžinant natūra 11,42 ha žemės ir 4,44 ha miško plotus, (duomenys neskelbtini).

Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 15S-148 P. V. atkūrė nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko K. J. iki nacionalizacijos Kretingos apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 10,08 ha žemės plotą atlyginant pinigais (vertė 10080 Lt, indeksuota vertė - 16128 Lt). Įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) tvenkiniams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo” esant priskirtiems valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas (skiriant kompensaciją), neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams.

Taigi, bylos duomenimis nustatyta, jog P. V. yra atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio žemės savininko K. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemės plotą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra užbaigtas.

Apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra negaliojantis, kadangi jį pasirašė tik vienas iš trijų bylą nagrinėjusių teisėjų, teisėjų kolegijos yra atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje esantis pirmosios instancijos sprendimas yra pasirašytas visų trijų bylą nagrinėjusių teisėjų (t. II, b. l. 130), pareiškėjams nepateikus jų teiginius pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti priimto sprendimo teisėtumu.

Apeliantų teiginiai, jog sprendimas yra negaliojantis, kadangi jį paskelbė sprendimą priėmusios kolegijos pirmininkė ir pranešėja paskelbime nedalyvaujant kitiems bylą nagrinėjusiems teisėjams yra nepagrįstas. ABTĮ 85 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad teismo sprendimą, kurio priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant. Todėl, pareiškėjų teiginiai dėl sprendimo negaliojimo šiuo atveju yra atmetami.

Dėl apeliantų prašymo atnaujinti 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 15S-148 apskundimo terminą, teisėjų kolegija pasisako, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjų G. S. ir R. P. atskiruosius skundus atmetė ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį paliko nepakeistą, kurioje konstatavo, jog pareiškėjų termino praleidimo priežastys subjektyvios ir pagrindo jį atnaujinti nėra, todėl termino šiam sprendimui apskųsti neatnaujino. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai naujų, teismo neišnagrinėtų aplinkybių, kodėl terminas turėtų būti atnaujinamas nenurodė, todėl šio klausimo nesprendžia, kadangi jis yra jau išspręstas 2016 m. kovo 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neskundžiama nutartimi.

Dėl pareiškėjų teiginių, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5539-580/2015 nurodė įrašytus (duomenys neskelbtini) tvenkinius išbraukti iš Valstybinės reikšmės telkinių sąrašų, teisėjų kolegija nesutinka ir tokį pareiškėjų elgesį vertina teismo klaidinimu. Šioje nutartyje teismas: 1) įpareigojo Aplinkos ministeriją iš naujo išnagrinėti Žemaitijos visuomenės parlamento, Antikorupcinės konstitucinės partijos administracijos ir K. S. 2014 m. spalio 6 d. dvyliktą ir 2014 m. spalio 10 d. tryliktą kolektyvinius skundus dalyje dėl prašymo (duomenys neskelbtini) tvenkinius išbraukti iš valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo ir priimti motyvuotą sprendimą; 2) įpareigojo Aplinkos ministeriją išnagrinėti Žemaitijos visuomenės parlamento, Antikorupcinės konstitucinės partijos administracijos ir K. S. 2014 m. spalio 6 d. dvyliktą ir 2014 m. spalio 10 d. tryliktą kolektyvinius skundus dalyje dėl informacijos, susijusios su Salantų regioninio parko veikla, ir priimti sprendimą sutinkamai su Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu. Šiame sprendime teismas spręsdamas dėl Žemaitijos visuomenės parlamento prašymo įpareigoti atsakovą per mėnesį įvykdyti Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. pavedimą Nr. 33-726 dėl (duomenys neskelbtini) tvenkinių išbraukimo iš valstybinės reikšmės vidaus telkinių sąrašo pasisakė, jog Vyriausybės kanclerio 2014 m. liepos 9 d. rašte Nr. 33-726, įpareigojimo išbraukti (duomenys neskelbtini) tvenkinius iš valstybinės reikšmės vidaus telkinių sąrašo nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija susipažinusi su pareiškėjų nurodyto sprendimo turiniu, pareiškėjų argumentus šiuo atveju vertina kaip nepagrįstus, o pareiškėjų valią, kaip bandymą suklaidinti teismą. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą šiuos pareiškėjų argumentus ištyrė tinkamai ir pateikė analogišką išvadą.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. kovo 16 d. nutartimi nutarus neatnaujinti termino Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimui Nr. 15S-148 apskųsti, jis yra galiojantis ir teisėtas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti šio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, atitinkamai įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus kitokius nei yra numatyta Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. 15S-148, todėl pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti reikalavimai yra atmetami.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė