A-502-2370-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2370/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03712-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Jurgitai Bertašiūtei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Živilei Karčiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Č. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Č. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-7344, VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 6-15-1066 ir 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 6-18-2581, ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl vyro A. S. nelaimingo atsitikimo darbe ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą.

Skunde (t. I, b. l. 1-6) pareiškėja paaiškino, kad jos vyras A. S. 2006 m. vasario 27 d. darbo sutarties Nr. 610 pagrindu dirbo mūrininku bendroje Lietuvos ir Vokietijos įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Elvora‘‘. 2007 m. liepos 13 d. Tautinių bendrijų namų pastato Raugyklos g. 25, Vilniuje, rekonstrukcijos metu įvykus nelaimingam atsitikimui darbe A. S. buvo sunkiai sužalotas, vėliau nuo patirtos traumos mirė. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau – ir VDI Vilniaus skyrius) 2007 m. rugsėjo 11 d. surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01 (forma N-1) nurodė, jog nelaimingo atsitikimo darbe kilimą lėmė: netinkamas darbų organizavimus ir vykdymas statybos objekte, nepakankama saugos ir sveikatos darbe vidinė kontrolė; saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas.

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (10.46)-3-62719 pareiškėjos atstovas buvo informuotas, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 6-15-1066, kuris buvo išsiųstas UAB „Elvora‘‘, nuspręsta 2007 m. liepos 13 d. A. S. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu. Be to, rašte buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymas) 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 metų kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus terminą, skaičiuotiną nuo apdraustojo mirties.

Taip pat buvo pridėtas 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr.6-18-2581 dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus neskyrimo. Pareiškėja pažymėjo, kad tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek ir VSDFV, savo nepalankius sprendimus grindė VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d sprendimu Nr. 6-15-1066, kuris buvo priimtas galiojant Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis.

Tad sprendžiant A. S. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu klausimą nebuvo vertinama, ar nelaimingą atsitikimą negalėjo įtakoti netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos. Sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu įvykiu priimančiam VSDFV Vilniaus skyriui pakako vien fakto, jog nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo neblaivus. Atsakovas nevertino ir netyrė priežastinio ryšio įvykus nelaimingam atsitikimui tarp nukentėjusiojo neblaivumo ir galimai netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų egzistavimo.

VSDFV 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr.(11.1)1-7344 palikdama nepakeistus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, t. y. nepanaikindama teritorinio skyriaus sprendimų, kurių priėmimas buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata, taip pat elgėsi neteisėtai. Vienu pareiškėjos prašymo dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam A. S. mirus skyrimo ir mokėjimo netenkinimo pagrindų VSDFV nurodė Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje (Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309, (toliau – ir Nuostatai) 103.5 p.) numatytą sąlygą, reiškiančią, kad pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas dėl senaties termino tokiam kreipimuisi praleidimo.

Šis argumentas yra nepagrįstas, nes pagal bendrąją senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, senaties termino eiga prasideda nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos. Asmuo gali įgyvendinti teisę ginti pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista, nes tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Asmuo, pretenduojantis į draudimo išmoką, šią teisę gali įgyvendinti ne iš karto po nelaimingo atsitikimo, o tik po to, kai VDI atitinkamas teritorinis skyrius ištiria nelaimingą atsitikimą, nustato jo ryšį su darbu ir surašo N-1 arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktą.

Taigi tik pripažinus nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu ir tokį sprendimą VSDFV teritoriniam skyriui išsiuntus (įteikus) asmeniui, pretenduojančiam į draudimo išmoką, bei pastarajam gavus tokį sprendimą, asmuo sužino apie galimą savo teisės pažeidimą. Todėl nagrinėjamoje byloje senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką. Tokį požiūrį į senaties termino taikymą patvirtina ir A.

S. nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 37 straipsnio 3 dalis.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 109-112) paaiškino, kad Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2004 m. sausio 1 d., 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais tada, kai apdraustasis buvo neblaivus, ar apsvaigęs nuo narkotinių toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su draudėjo jam pavesto darbo ypatybėmis. A. S. nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojusiame Nuostatų 13.1 punkte buvo numatyta, kad neblaivumas ar apsvaigimas nelaimingo atsitikimo darbe metu nustatomas vadovaujantis Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka.

Jei neblaivumas nebuvo nustatytas šia tvarka, jis gali būti įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio koncentraciją kraujyje, šlapime ir kituose organizmo skysčiuose. 2007 m. liepos 17 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. T-A 5303 /07(01) buvo nurodyta, kad nukentėjusiojo A. S. kraujyje buvo rasta 3,09 promilės etilo alkoholio. Atsižvelgdamas į tai, VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 6-15-1066 pripažinti A. S. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu.

Kadangi A. S. šeimos nariai prašymų dėl draudimo išmokų skyrimo VSDFV Vilniaus skyriui nebuvo pateikę, minėtas sprendimas buvo išsiųstas tik A. S. darbdaviui UAB „Elvora‘‘. Č. S. prašymą skirti vienkartinę išmoką apdraustajam mirus VSDFV Vilniaus skyrius gavo 2010 m. rugsėjo 2 d., o 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 6-18-2581 atsisakė skirti jai išmoką, nes A. S. nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu bei praleistas kreipimosi terminas, numatytas Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo 25 straipsnio 5 punkte ir Nuostatų 103.5 punkte.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie nebuvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, 72 straipsnio 1 dalį, įstatymas ar jo dalis, kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį.

VSDFV Vilniaus skyrius sprendimą nepripažinti A. S. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu priėmė 2007 m. spalio 8 d., o Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2008 m. balandžio 29 d. Kadangi 2007 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 6-15-1066 buvo išsiųstas Nuostatų 32 punkte numatyta tvarka ir per Nuostatų 120 punkte numatytą terminą nebuvo apskųstas, reiškia, jog šis sprendimas buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos. Dėl senaties terminio atsakovas pažymėjo, kad Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostata yra imperatyvi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV išdėstė analogiškus nesutikimo su pareiškėjos skundu motyvus.

Atsiliepime (t. II, b. l. 14-16) akcentavo, kad prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus pareiškėja turėjo ir galėjo pateikti nepriklausomai nuo to, ar A. S. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas yra pripažintas draudiminiu įvykiu. Sprendimai dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais, kurie buvo priimti ir įvykdyti iki 2008 m. balandžio 30 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, iš naujo neperžiūrimi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos Č. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 84-93).

Teismas, įvertinęs Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies, 27 straipsnio 1 dalies, Nuostatų 103.5 punkto reguliavimą, padarė išvadą, kad įstatymo 25 straipsnio 5 dalis nustato du terminus, per kuriuos teisinių santykių dalyviai gali įgyvendinti savo subjektines teises, susijusias su išmokos gavimu. Pirmu atveju yra numatytas 3 mėnesių terminas nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, kuria pagal Nuostatų 102 punktą yra apdraustojo mirties diena. Antru atveju, kai minėtu 3 mėnesių terminu nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos, t. y.

įstatymas aiškiai kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus išmokėjimo 3 metų termino pradžią sieja su apdraustojo mirties diena. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis mirė 2007 m. liepos 14 d., prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos jį pateikė 2010 m. rugsėjo 2 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam 3 metų terminui tokiam prašymui pateikti. Todėl atsakovas pagrįstai 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai skirti vienkartinę draudimo išmoką. Atmesdamas pareiškėjos argumentus dėl atsakovo 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 6-18-2581 peržiūrėjimo ryšium su Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu, teismas nurodė, kad Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas.

Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 6-18-2581 priėmė iki Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo paskelbimo.

Pažymėta, kad nei sprendimo priėmimo metu, nei vėliau pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo skirti draudimo išmoką. Pagal Nuostatų 32 punktą, jeigu nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga draudiminiu įvykiu nepripažįstami, šio sprendimo nuorašas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išsiunčiamas apdraustajam, kuriam įvyko nelaimingas atsitikimas darbe ar nustatyta profesinė liga, o jo mirties atveju – asmeniui, pretenduojančiam į teisę gauti draudimo išmoką, arba darbdaviui. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai 2007 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 6-15-1066 buvo išsiųstas tik darbdaviui Nuostatų 32 punkte numatyta tvarka.

Duomenų, kad sprendimas Nuostatų 120 punkte įtvirtintas terminais būtų skundžiamas, nėra. Iš šių aplinkybių seka, kad pareiškėja prašo panaikinti sprendimą, kuris įvykdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsniu šio nutarimo galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį ir netaikoma pareiškėjos minimo draudiminio įvykio aplinkybių tyrimui ir sprendimo priėmimui.

III. Pareiškėja Č. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti (t. II, b. l. 95-96).

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimuose prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. II, b. l. 104-108).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad Č. S. 2010 m. rugsėjo 2 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus (t. II, b. l. 1-3). VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 6-18-2581 atsisakė skirti Č. S. vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus dviem pagrindais, t. y. kad A. S. 2007 m. liepos 13 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu (2007 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 6-15-1066) ir pareiškėja praleido kreipimosi dėl šios išmokos terminą (t. II, b. l. 10). VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 6-15-1066 ir 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 6-18-2581 pareiškėja apskundė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka VSDFV. VSDFV 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. (11.1)-I-7344 nurodė, kad vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama tik dėl pripažintų draudiminiais įvykių, ir jei asmuo, turintis teisę į šią išmoką, kreipiasi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos (Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 str. 5 d.). Dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 6-15-1066 teisėtumo ir pagrįstumo centrinis administravimo subjektas iš esmės nepasisakė (t. II, b. l. 17).

Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalis nustato, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Iš pateiktos formuluotės matyti, kad trejų metų terminas, kuriam pasibaigus asmenys, turėję teisę į nurodytą socialinę paramą ir laiku nepadavę prašymų, netenka tokios teisės, yra naikinamasis. Termino eigos pradžią įstatymas sieja su juridiniu faktu – apdraustojo mirtimi. Taigi asmens subjektyvaus suvokimo momentas šiais atvejais yra nesvarbus, todėl sprendimą priimanti institucija neprivalo vertinti kitų aplinkybių.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. S. mirė kitą dieną po 2007 m. liepos 13 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, t. y. 2007 m. liepos 14 d. (t. I, b. l. 55), o dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus jo sutuoktinė Č. S. kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių tik 2010 m. rugsėjo 2 d. Pažymėtina, jog pareiškėja teismui konkrečiai nepaaiškino, kada ji tariamai sužinojo apie savo pažeistą teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką ir koks tai galėjo būti pažeidimas, kai ji pati nustatyta tvarka neišreiškė atsakovui savo valios pasinaudoti turima teise. Č. S. atstovo 2010 m. rugpjūčio 30 d. surašyto paklausimo (t. II, b. l. 1-2) turinys liudija, kad iki minėtos dienos pareiškėja apskritai nenumanė, ar yra priimtas sprendimas dėl A. S. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, todėl šis faktas (2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 6-15-1066 neįteikimas) objektyviai negalėjo daryti jokios įtakos jos 2010 m. rugpjūčio 30 d. elgesiui – tipinės formos prašymo skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus užpildymui.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. 6-18-2581 ir jį patvirtinęs VSDFV 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. (11.1)-I-7344 yra teisėti ir pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, susiję su VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 6-15-1066 peržiūrėjimu, šioje individualioje situacijoje nebeturi teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos Č. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė