2020-02-26 Nr. AB-4232-3-61-3-02932-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1053-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02932-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Skunde nurodė, kad nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. buvo perkeltas į Vilniaus PN drausmės grupę, kur nebuvo galimybės atlikti religines apeigas. Koplyčia apskritai nebuvo įrengta, o kamerose prie kitų nuteistųjų jis negalėjo melstis, nors Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad taip pat nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kur buvo draudžiama turėti virdulį. Parduotuvėje pareiškėjas galėjo nusipirkti maisto produktų, kuriems paruošti buvo būtinas karštas vanduo, bet neturėdamas virdulio to padaryti negalėjo. Karšto vandens taip pat niekas nedavė.

4. Pareiškėjo teigimu, negalėjimas atlikti religines apeigas ir negalėjimas naudotis virduliu sukėlė jam neturtinę žalą, kuri pasireiškė jo, kaip žmogaus, orumo ir savigarbos žeminimu, negalėjimu tobulėti dvasiškai, pareiškėjas jautė depresiją.

5. Pareiškėjas rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 ir 14 straipsniais, prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes Konvencija ieškinio senaties termino nenumato. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat pripažįsta, jog kalinimo metu egzistuoja specifinė nuteistojo padėtis, jo laisvė ir galimybė gauti žinias yra suvaržyta. Pareiškėjas nurodė, kad EŽTT sprendimų nebuvo matęs, bet savo teisių pažeidimą jautė, tik nežinojo savo teisių gynimo būdo.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad yra tikintis, turi tatuiruotę, susijusią su tikėjimu, koplyčia įrengta tik 2018 m. balandžio mėn., o neturtiną žalą patyrė iki 2017 m. rugsėjo mėn. Konkretizuodamas religines apeigas, kurių negalėjo atlikti, nurodė, kad negalėjo koplyčioje susitikti su kunigu, negalėjo pasimelsti, skaityti Šventąjį Raštą. Prašymus leisti atlikti religines apeigas reiškė žodžiu ir raštu, bet prašymai nebuvo priimami, rašytinių įrodymų pateikti negali. Koplyčioje lankosi ir dabar, pagal grafiką yra vedamas ir į koplyčią, ir į poilsio kambarį, pats pasirenka kur eiti. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2018 m. vasaros pabaigoje, kai gavo paskaityti apie tai. Nurodė, kad žinojo, jog turi teisę atlikti religines apeigas, tačiau nebuvo koplyčios, nebuvo galimybės ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Dėl negalėjimo naudotis virduliu paaiškino, kad kameros tipo patalpose nebuvo leidžiama turėti virdulių, taip pat nebuvo tiekiamas ir karštas vanduo. Pusryčiams gaudavo su maistu tik arbatą, bet ne kavą. Maitinimas blogas, todėl nusipirkęs parduotuvėje produktų, kuriems paruošti reikia karšto vandens, negalėjo jais naudotis. Nurodė, kad skundo tikslinti nenori, savo neturtinę žalą kildina iš negalėjimo atlikti religines apeigas ir negalėjimo turėti virdulį. Dėl sveikatos pažymėjo, kad Vilniaus PN klaidina teismą – jam (duomenys neskelbtini), jis nuolat geria psichiatro išrašytus vaistus, pateikė dokumentus, liudijančius jo sveikatos būklę. Dėl prašomos priteisti sumos nurodė, kad galėjo prašyti daugiau, bet, atsižvelgęs į galimą ieškinio senaties termino pritaikymą, pasirinko tokią sumą.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

8. Atsiliepime Vilniaus PN prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. atmesti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, taigi nėra pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

9. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pareiškėjas bet kokiu atveju žinojo, kad pažeidinėjant bausmės atlikimo vidaus tvarką, bausmės atlikimo sąlygos pasikeičia į blogesnę pusę. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš kamerų tipo patalpų išleistas 2017 m. rugsėjo 13 d.

10. Vilniaus PN paaiškino, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos reglamentuotos BVK 75 straipsnyje. Drausmės grupės nuteistieji laikomi patalpose, analogiškose kamerų tipo patalpoms, jie laikomi visą laiką užrakinti, išskyrus pasivaikščiojimui skirtą laiką, kuomet yra išvedami į specialiai įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius. Iki 2016 m. balandžio 1 d. nuteistieji, priskirti drausmės grupei, galėjo visą dieną nevaržomai judėti drausmės grupės gyvenamųjų patalpų gyvenamajame korpuse, būti įrengtame poilsio kambaryje, naudotis kambariu maisto produktams laikyti ir pan., o drausmės grupės gyvenamosiose patalpose užrakinami buvo tik nakties metu. Nuo 2016 m. balandžio 1 d., pasikeitus BVK reglamentavimui, nuteistųjų, priskirtų drausmės grupei, naudojimasis minėtomis patalpomis tapo neįmanomas, nes įstatymų leidėjas numatė, kad drausmės grupės nuteistieji iš patalpų, įrengtų pagal kamerų tipo patalpų reikalavimus, atrakinami ir išleidžiami (išvedami) tik 2 valandoms pasivaikščioti į pasivaikščiojimų kiemelius.

11. Dėl koplyčios nurodė, kad Vilniaus PN II gyvenamajame korpuse yra įrengta koplyčia, taip pat poilsio ir laisvalaikio kambarys. Pateikė šių patalpų fotonuotraukas ir 2018 m. balandžio 10 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 3-90 patvirtintą Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarką. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu (punkto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas <...>, neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę <...>. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką <...>. Taigi nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, neleidžiama turėti elektrinių prietaisų, tarp jų ir virdulių.

12. Vilniaus PN teigimu, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyta neteisėtus valstybės veiksmus ir kokios konkrečiai teisės normos, reglamentuojančios institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjui. Taip pat pareiškėjas turi įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir jam atsiradusios neturtinės žalos. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado 3 000 Eur neturtinė žala, ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės padarė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. dėl negalėjimo atlikti religines apeigas ir nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. gegužės 31 d. dėl negalėjimo naudotis virduliu. Vilniaus PN pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. prašo taikyti ieškinio senatį.

15. Teismas, taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d., todėl įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 31 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą minėtu laikotarpiu yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės – išsilavinimo stoka, EŽTT praktikos nežinojimas – nelaikytinos svarbiomis ir objektyviomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą. Teisės aktai yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Vilniaus PN ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su teisės aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms ginti, sužinoti daugiau informacijos apie savo pažeistų teisių gynimo būdus (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, kreipėsi teisinės pagalbos). Taigi nesant jokių įrodymų, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, asmenines savybes, pademonstruotas teismo posėdžio metu (aktyvi savo teisių gynyba), teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. paduoti, todėl pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo nagrinėjo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.

16. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo teisių pažeidimu dėl to, kad atliekant bausmę kamerų tipo patalpose jam nebuvo suteikta galimybė atlikti religines apeigas ir turėti elektrinį virdulį, nurodė, kad vadovaujantis BVK 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjo galbūt patirti nepatogumai buvo patirti tuo metu, kai pareiškėjas drausmės grupėje atlikinėjo jam paskirtas nuobaudas už Vilniaus PN padarytus pažeidimus kamerų tipo patalpose: 2015 m. birželio 1 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-541(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 3 mėn., 2015 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-981(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn., 2016 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-793(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėn., 2016 m. gruodžio 20 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-1019(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 10 parų, 2017 m. sausio 2 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-4(1) pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 15 parų.

17. Teismas nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentavo, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato. Pažymėjo, kad religinių apeigų atlikimo formos BVK išsamiai neišvardintos. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis negalėjo melstis koplyčioje, susitikti su kunigu ir skaityti Šventąjį Raštą.

18. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką detaliau nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

19. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad II gyvenamajame korpuse nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti yra įrengta koplyčia. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad ši koplyčia įrengta tik 2018 m. balandžio mėn., t. y. ginčo laikotarpiu koplyčios nebuvo. Teismas, remdamasis byloje pateiktu Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 3-90 „Dėl drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarkos patvirtinimo“, nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.) ši tvarka negaliojo ir nebuvo taikoma. Taigi Vilniaus PN nepateikė įrodymų, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus PN buvo koplyčia ar buvo nustatyta jos naudojimosi tvarka.

20. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis daug kartų raštu ir žodžiu prašė pareigūnų nuvesti jį į koplyčią, tačiau savo teiginių įrodymų neturi. Teismas sprendė, kad pareiškėjas prašymo Vilniaus PN leisti atlikti religines apeigas neįrodė. Pareiškėjo teiginius apie jo žodinius ir rašytinius prašymus nuvesti jį į koplyčią teismas vertino kaip neįrodytus (pareiškėjas nepateikė jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, įvardintų aplinkybių nedetalizavo: koks pareigūnas, kurią dieną, kokiomis aplinkybėmis atsisakė priimti kokį skundą, nuo įvykių praėjo daug laiko, todėl būtent pareiškėjui, delsusiam ginti savo teises, tenka rizika dėl negalėjimo įrodyti savo teiginius). Be to, atsakovas pateikė 2018 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. 9-5523(03) „Dėl duomenų pateikimo“, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su prašymais suteikti jam galimybę atlikti religines apeigas nesikreipė.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš elektrinio virdulio neišdavimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. gegužės 31 d. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo birželio mėnesio virduliai jau buvo išduodami, todėl teismas ginčo laikotarpio pabaiga laikė 2017 m. gegužės 31 d.

22. Vilniaus PN virdulio neišdavimą grindžia Taisyklių 220 punktu, pagal kurį nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis).

23. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikytina BVK 96 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. kovo 13 d. pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – 6 mėn. kamerų tipo patalpose, be to, pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, vadinasi teisės asmeniniu elektriniu virduliu pareiškėjas neturėjo. Pareigos išduoti pareiškėjui elektrinio virdulio neturėjo ir Vilniaus PN, nes Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nuostatose buvo nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos vienu elektriniu virduliu, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. elektrinių virdulių išdavimo nuteistiesiems teisės aktai apskritai nenumatė, o nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų nuostatas į kamerų tipo patalpas 1 elektrinis virdulys išduodamas, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų. Taigi teismas šiuo aspektu nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

24. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė jo, kaip žmogaus, orumo ir savigarbos žeminimu, negalėjimu tobulėti dvasiškai, pareiškėjas jautė depresiją. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas neanalizuoja pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, nes nėra visų valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį būtinų sąlygų. Teismas, apibendrindamas konstatavo, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui ir jo prašomą neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 25. Pareiškėjas D. B. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

26. Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą kildina iš Vilniaus PN veiksmų nesuteikiant jam teisės būnant drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose atlikti religines apeigas bei kamerų tipo patalpose turėti ir naudotis virduliu. Teigia, kad ginčo laikotarpiu jam atliekant bausmę drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, nebuvo įrengtos koplyčios, kur jis galėtų melstis. Ne kartą kreipėsi žodžiu ir raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais suteikti jam galimybę atlikti religines apeigas, tačiau žodžiu buvo paaiškinta, kad nėra galimybės religines apeigas atlikti koplyčioje, o pareiškėjo prašymų raštu neėmė. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė išpažinti religiją. Būnant kamerų tipo patalpose jis neturėjo galimybės melstis, kadangi kameroje kartu buvo kalinami kiti asmenys, esantys skirtingų religinių pažiūrų. Buvo atveju, kai kiti asmenys jį pašiepdavo dėl skaitomo šventojo rašto, todėl kildavo konfliktai. Nurodo, kad dėl to turėjo gerti raminamuosius vaistus, nes jautė depresiją, liudesį, tai turėjo įtakos jo sveikatai.

27. Nurodo, kad nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, turėjo teisę pirkti maisto produktus, tačiau kameroje nebuvo virtuvės, nebuvo galimybės pasišildyti vandens, o virdulio kameroje Vilniaus PN administracija neleido turėti. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė pasigaminti maistą pagal jo poreikius, jis dėl to jautė pažeminimą, nepatogumus.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą. Jis atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, kurioje niekas nesupažindino su teisės aktais, jis teisinio išsilavinimo neturi, baigęs 10 klasių. Tik iš kito kalinio sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl tada kreipėsi į teismą. Pareiškėjo teigimu, ieškinio senatis neturėjo būti taikoma.

29. Teigia, kad koplyčia buvo įrengta tik 2018 m., todėl pareiškėjo teisės buvo pažeistos, taip pat ir dėl to, kad neturėjo galimybės naudotis virduliu. Teismas, atmesdamas skundą, nesivadovavo Konvencija ir EŽTT sprendimais, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

30. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

31. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl naikinti sprendimą nėra jokio pagrindo.

32. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės atlikti religines apeigas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. drausmės grupėje bei kamerų tipo patalpose, taip pat nesuteikiant galimybės naudotis virduliu laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. kamerų tipo patalpose, atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo teisės atlikti religines apeigas bei galimybės naudotis virduliu, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą atmetė.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui nepagrįstai buvo taikytas ieškinio senaties terminas, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo iš kito nuteistojo, tada pradėjo domėtis, su teisės aktais jo niekas nesupažindino, jis turi 10 klasių išsilavinimą, neturi teisinio išsilavinimo. Be to, jam atliekant bausmę drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, 2014 m. sausio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. nebuvo įrengtos koplyčios, kur jis galėtų atlikti religines apeigas, o nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, turėjo teisę pirkti maisto produktus, tačiau kameroje nebuvo virdulio, todėl neturėjo galimybės pasigaminti karšto maisto.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. dėl negalėjimo atlikti religines apeigas, skundą teismui paduodamas 2018 m. rugpjūčio 31 d., praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

39. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

40. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

41. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

43. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jis nežinojo apie teisės aktus ir teismų praktiką, su kuriais susipažinęs, galėtų apginti savo pažeistas teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Iš skundo matyti, jog pareiškėjas rėmėsi ir nacionaliniais teisės aktais, be to, duodamas skundą teismui, jo padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis nebuvo supažindintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą ir teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nurodytu pažeidimu dėl negalėjimo atlikti religines apeigas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d.

46. Teisėjų kolegija, pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja.

47. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių dėl negalėjimo atlikti religines apeigas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad BVK 106 straipsnio nuostatos įtvirtina nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas ir jokių taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami (kamerų tipo patalpose, drausmės grupėje ir kt.), šis BVK straipsnis nenustato.

48. Byloje nustatyta, kad Vilniaus PN ginčijamu laikotarpiu II korpuse koplyčia nebuvo įrengta, ji įrengta tik 2018 m. balandžio mėn. Taip pat Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 3-90 buvo patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka, tačiau ginčijamu laikotarpiu tokia tvarka nebuvo patvirtina. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Vilniaus PN II gyvenamajame korpuse nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia, tačiau duomenų apie tai, kada ši koplyčia įrengta, atsakovas nepateikė ir atsiliepime nenurodė.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors BVK įtvirtina teisę nuteistiesiems atlikti religines apeigas, tačiau siekiant šią teisę įgyvendinti, ja pasinaudoti, turi būti aiškiai išreikšta nuteistojo asmens valia. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Vilniaus PN neužtikrino jo teisės atlikti religines apeigas ginčijamu laikotarpiu, tačiau nenurodė, kad jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją siekdamas šia teise pasinaudoti. Pareiškėjas tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kreipėsi su prašymais žodžiu ir raštu, tačiau jie nebuvo priimami. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, kadangi Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 9-5523(03) „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 56) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su prašymais suteikti jam galimybę atlikti religines apeigas nesikreipė.

50. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant pareiškėjo teisės atlikti religines apeigas, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

52. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, susijusius su pareiškėjo teisių pažeidimu dėl to, kad būdamas kamerų tipo patalpose negalėjo pasinaudoti virduliu, pažymi, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. bausmę atliko drausmės grupėje ir laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. kovo 13 d. už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas (b. l. 21–22). Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

53. BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taisyklių 220 punkte numatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis).

54. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, pataisos namų kamerų tipo patalpos turi būti aprūpintos vienu elektriniu virduliu, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. elektrinių virdulių išdavimo nuteistiesiems teisės aktai apskritai nenumatė, o nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų nuostatas į kamerų tipo patalpas 1 elektrinis virdulys išduodamas, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu, kuomet jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, teisės aktuose nebuvo numatyta teisė turėti virdulį, atsakovui tokia pareiga teisės aktuose nebuvo nustatyta, todėl pagrįstai nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo.

56. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan