2013-06-03 Nr. AB-2249-3-65-3-00237-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1356/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00237-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sempeksimus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sempeksimus“ skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Sempeksimus“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (42.59ĮP)-97-951 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Bendrovė buvo išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojų registro, kaip nevykdanti ekonominės veiklos bei įpareigota per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo pateikti Inspekcijai tinkamai užpildytą išregistruojamo (likviduojamo) asmens paskutinio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 formą.

Mano, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neatsižvelgiant į faktines aplinkybes, susijusias su Bendrovės veikla, be to, Sprendimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Paaiškino, jog Bendrovė išregistruota iš PVM mokėtojų registro, atsižvelgiant į tai, kad ji nuo 2010 m. birželio mėnesį teikiamose deklaracijose nedeklaruoja prekių ir/ar paslaugų teikimų bei įsigijimų iš kitų valstybių narių, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad Bendrovė vykdo ekonominę veiklą – siekdama ekonominės naudos pagal 2012 m. sausio 2 d. žemės nuomos sutartį D. A. 5 metų laikotarpiui yra išnuomojusi nekilnojamąjį turtą – 5 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši sutartis yra galiojanti ir registruota viešajame registre, todėl akivaizdu, kad Bendrovė vykdo ekonominę veiklą valdomo nekilnojamojo turto pagrindu. Ši aplinkybė ir lemia Inspekcijos priimto Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nes vien dėl to, kad Bendrovė nevykdo prekybos su kitų ES šalių ūkio subjektais, nesudaro pagrindo teigti, kad Bendrovė nevykdo jokios veiklos. Nors Bendrovė ir neinformavo Inspekcijos apie sudarytą žemės nuomos sutartį, tačiau mano, jog apie šios sutarties sudarymą Inspekcija galėjo sužinoti iš viešajame registre esančių duomenų. Visa tai rodo, jog Inspekcija neįvykdė pareigos, neištyrė aplinkybių, kurios patvirtintų jog Bendrovė vykdo veiklą, priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl jis turi būti panaikintas.

Atsakovas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 72–73) nurodė, kad sprendimas priimtas išanalizavus turimus dokumentus, PVM deklaracijas, iš kurių matyti, kad Bendrovė realiai jokios veiklos nevykdo. Pabrėžė, kad Bendrovė faktiškai nuo 2011 metų nedeklaruoja PVM apmokestinamų sandorių, PVM deklaracijose nurodomas tik grąžintinas PVM, pajamų iš PVM apmokestinamos veiklos negauna. Prieš išregistruojant Bendrovę iš PVM mokėtojų registro, Inspekcijos darbuotoja bendravo su Bendrovės direktore, taip pat raštu informavo, kad svarstomas klausimas dėl bendrovės išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, todėl pareiškėjo teiginys, kad Inspekcija visiškai nebendravo su Bendrovės atstovais ir tik formaliai pasižiūrėjo į visas aplinkybes atmestinas kaip nepagrįstas. Bendrovės direktorė, žinodama, kad Inspekcija svarsto klausimą dėl Bendrovės išregistravimo iš PVM mokėtojų registro, nepateikė Inspekcijai jokių duomenų apie sudarytą žemės nuomos sutartį. Išdėstytų aplinkybių pagrindu buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos, ir vadovaujantis PVM įstatymo 75 straipsnio 4 dalimi priimtas sprendimas išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų registro.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad UAB „Sempeksimus“ iš PVM mokėtojų registro buvo išregistruota, mokesčio administratoriui nustačius, kad ji nevykdo ekonominės veiklos. Minėta aplinkybė iš esmės grindžiama PVM deklaracijomis, iš kurių matyti, jog Bendrovė nuo 2010 metų birželio mėnesio PVM apmokestinamų sandorių nedeklaruoja (t. y. teikiamose PVM deklaracijose nėra deklaruojama nei pirkimų, nei pardavimų), nebent grąžintiną PVM. Teismo posėdyje tai, kad Bendrovė veiklos nevykdo, patvirtinta liudytojų parodymais. Liudytoja G. G., dirbanti Inspekcijos Įmonių aptarnavimo poskyrio vyr. specialiste, teismo posėdyje parodė, jog nustačiusi, kad Bendrovė faktiškai nevykdo PVM apmokestinamos veiklos, pradėjo išregistravimo iš PVM mokėtojų registro procedūrą. Bendrovei buvo išsiųstas pranešimas apie galimą jos išregistravimą iš PVM mokėtojų registro. Vėliau kalbėta su Bendrovės direktore telefonu. Pokalbio metu Bendrovės direktorė L. K. paaiškino, jog įmonė šiuo metu veiklos nevykdo ir svarsto galimybę pateikti prašymą išsiregistruoti iš PVM mokėtojų registro. Apie jokią žemės nuomos sutartį L. K. neužsiminė, taip pat nepateikė tokį sandorį patvirtinančių dokumentų. Teismas pažymėjo, kad netikėti liudytojos parodymais neturi pagrindo, nes šiuos parodymus patvirtina taip pat ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog mokesčių administratorius ėmėsi priemonių įsitikinti, ar pareiškėjas vykdo ekonominę veiklą ir deklaruoja teisingus duomenis, tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo vykdomos ekonominės veiklos faktą ir kitų aplinkybių, kurioms esant PVM mokėtojai negali būti išregistruojami iš PVM mokėtojų registro mokesčio administratoriaus iniciatyva, todėl laikytina, kad Inspekcija įvykdė pareigą ir ištyrė aplinkybes, reikšmingas veiklos nevykdymo faktui nustatyti ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Vertindamas pareiškėjo pateiktą Žemės sklypo nuomos sutartį, 2012 m. sausio 2 d. sudarytą tarp pareiškėjo bei D. A., kuria pareiškėjas siekė patvirtinti vykdomos ekonominės veiklos faktą ir remdamasis PVM įstatymo 31 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, kad Bendrovė sudarytos žemės nuomos sutarties nedeklaravo, Inspekcijai apie pareiškėjo sudarytą žemės nuomos sutartį tapo žinoma tik 2012 m. spalio 24 d., t. y. jau po sprendimo išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų registro priėmimo, iki tol Inspekcija neturėjo tokių duomenų. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad Bendrovė, pažeisdama PVM įstatymo 31 straipsnio 3 dalį bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-26 patvirtintų Pasirinkimo skaičiuoti pridėtinės vertės mokestį deklaravimo taisyklių 7 punkto reikalavimus, nepranešė Inspekcijai apie savo pasirinkimą skaičiuoti PVM nuo pajamų, gautų už žemės nuomą, todėl tokios sutarties sudarymo faktas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo vykdomos ekonominės veiklos faktą, juolab, kad žemės nuomos veikla PVM nėra apmokestinama.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog ginčijamas sprendimas surašytas pagal Taisyklėse nustatytą formą, sprendime nurodytas jo priėmimo faktinis pagrindas bei teisinis pagrindimas, todėl laikytina, jog jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Taisyklių 48.3 punkto reikalavimus.

III. Pareiškėjas UAB „Sempeksimus“ apeliaciniu skundu (b. l. 91–93) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliantas pabrėžia, kad atsakovo sprendimas išregistruoti jį iš PVM mokėtojų registro priimtas neįvertinus jo veiklos, nebendraujant su apeliantu ir nesiekiant gauti informacijos apie jo veiklos ypatybes bei ją įvertinti, neatsižvelgiant, kad apeliantas vykdo ekonominę veiklą – užsiima nekilnojamojo turto nuoma. Mano, kad teismas visiškai neatsižvelgė į bylos aplinkybes, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nesutinka su teismo išvada, kad nepranešimas mokesčių administratoriui apie bendrovės pasirinkimą skaičiuoti PVM nuo pajamų, gautų už žemės nuomą, sudaro pagrindą sudarytos žemės nuomos sutarties nelaikyti įrodymu, patvirtinančių bendrovės vykdomos ekonominės veiklos faktą, pabrėžia, kad nepranešimas paties ekonominės veiklos fakto nepaneigia.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121–122) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme išdėstytą poziciją, mano, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (42.59ĮP)-97-951, kuriuo pareiškėjas buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, kaip nevykdantis ekonominės veiklos bei įpareigotas per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo pateikti Inspekcijai tinkamai užpildytą išregistruojamo (likviduojamo) asmens paskutinio mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos FR0600 formą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 75 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad vietos mokesčio administratoriaus iniciatyva iš PVM mokėtojų gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie, mokesčio administratoriaus duomenimis, nevykdo ekonominės veiklos, neįsigyja prekių iš kitų valstybių narių, neįsigyja paslaugų iš užsienio apmokestinamųjų asmenų ar kitoje valstybėje narėje neteikia paslaugų, bei šią nuostatą detalizuojančiu Įregistravimo į Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą/išregistravimo iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 178 (2010 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. VA-124 redakcija), 47.1 punktu, kuriame nustatyta, kad apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva (įvertinus atskiro PVM mokėtojo veiklos ypatybes (sezoniškumą ir pan.) iš PVM registro gali būti išregistruojami PVM mokėtojai, kurie apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis nevykdo ekonominės veiklos ir/ar per praėjusius kalendorinius ir einamuosius metus neįsigijo prekių iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, pripažino šį ginčo sprendimą teisėtu.

Pareiškėjas iš esmės nesutinka su mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu pagrindžiant ginčijamo sprendimo teiginį, kad pareiškėjas ekonominės veiklos nevykdo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 20 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A438-823/2008, yra išaiškinęs, kad pagal PVMĮ 75 straipsnio ir Taisyklių 47.1 punkto nuostatas išregistravimui iš PVM mokėtojų registro mokesčių administratoriaus iniciatyva yra svarbus pats ekonominės veiklos ar prekių įsigijimų iš kitų ES valstybių narių nevykdymo faktas, kuriam patvirtinti mokesčių administratorius ir privalo nustatyti atitinkamas aplinkybes. Nurodyti teisės norminiai aktai nenumato, jog, siekdamas išregistruoti PVM mokėtoją iš PVM mokėtojų registro dėl ekonominės veiklos ar prekių įsigijimų iš kitų ES valstybių narių nevykdymo, mokesčių administratorius privalo papildomai tirti ir ekonominės veiklos ar prekių įsigijimų iš kitų ES valstybių narių nevykdymo priežastis, taip pat nenustato jokių kriterijų tokioms priežastims ir jų juridinei reikšmei įvertinti. Teisėjų kolegija pabrėžė, jog būtent ekonominės veiklos (prekių teikimo ar paslaugų teikimo) vykdymas yra esminė įsiregistravimo ir buvimo PVM mokėtoju sąlyga, įtvirtinta PVMĮ 71 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija). Todėl asmenys, kurie buvo įregistruoti PVM mokėtojais, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių nebevykdo anksčiau pradėtos ekonominės veiklos (ją nutraukė, sustabdė ir pan.) pagrįstai gali būti išregistruojami iš PVM mokėtojų registro, jei tik nustatomos Taisyklių 47.1 punkte išvardintos aplinkybės

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad pareiškėjas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus poziciją, turėjo teismui pateikti konkrečius, pagrįstus faktiniais duomenimis paaiškinimus dėl ekonominės veiklos vykdymo fakto.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir įvertino tinkamai, nepažeisdamas procesinės teisės normų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratorius ėmėsi priemonių įsitikinti, ar pareiškėjas vykdo ekonominę veiklą. Tikrinamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius išsamiai išanalizavo pareiškėjo UAB „Sempeksimus“ ekonominės veiklos nevykdymo aplinkybes. Mokesčių administratorius, remdamasis PVM deklaracijomis (b. l. 45–71), kuriose pareiškėjas nuo 2010 m. birželio mėnesio nedeklaravo nei pirkimų, nei pardavimų, taip pat įvertinęs kitas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas nevykdo ekonominės veiklos. Byloje nustatytos rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais patvirtintos aplinkybės (b. l. 34, 2013 m. sausio 15 d. teismo posėdžio garso įrašas), kad pareiškėjui buvo pranešta apie galimą išregistravimą iš mokesčių mokėtojų registro, paneigia apelianto argumentus, kad sprendimas priimtas nebendraujant su pareiškėju ir nesiekiant gauti informacijos apie jo veiklos ypatybes bei ją įvertinti.

Pareiškėjo pateikta 2012 m. sausio 1 d. žemės sklypo nuomos sutartis, sudaryta tarp UAB „Sempeksimus“ ir D. A., nepagrindžia fakto, kad pareiškėjas vykdo ekonominę veiklą. PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad PVM neapmokestinama kitų, negu gyvenamosios patalpos, nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma, tačiau šio įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę pasirinkti už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomą, kuri pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį PVM neapmokestinama, skaičiuoti PVM šiame Įstatyme nustatyta tvarka, jeigu daiktas nuomojamas apmokestinamajam asmeniui PVM mokėtojui, taip pat šio Įstatymo 47 straipsnyje nurodytiems asmenims (išskyrus fizinius asmenis), ir šis pasirinkimas galioja ne trumpiau kaip 24 mėnesius visiems jo sudaromiems atitinkamiems sandoriams. Savo pasirinkimą apmokestinamasis asmuo privalo deklaruoti centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Bendrovė sudarytos žemės nuomos sutarties nedeklaravo, Inspekcijai apie pareiškėjo sudarytą žemės nuomos sutartį tapo žinoma tik 2012 m. spalio 24 d., t. y. jau po sprendimo išregistruoti pareiškėją iš PVM mokėtojų registro priėmimo. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įvertinus tai, jog pareiškėjas, pažeisdamas PVM įstatymo 31 straipsnio 3 dalį bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-26 patvirtintų Pasirinkimo skaičiuoti pridėtinės vertės mokestį deklaravimo taisyklių 7 punkto reikalavimus, nepranešė Inspekcijai apie savo pasirinkimą skaičiuoti PVM nuo pajamų, gautų už žemės nuomą, todėl tokios sutarties sudarymo faktas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo vykdomos ekonominės veiklos faktą, tuo labiau, kad žemės nuomos veikla PVM nėra apmokestinama. Konstatuotina, jog UAB „Simpeksimus“ šiuo atveju neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu plėtojo veiklą, atitinkančią PVM objekto sąvoką (PVM įstatymo 3 straipsnis).

Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas administracinis aktas, kuriuo pareiškėjas, nustačius, jog jis nevykdo ekonominės veiklos, buvo išregistruotas iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro, yra teisėtas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sempeksimus“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė