a94a39d7-fa4f-4515-97ff-7a7032cda101 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                                                                Civilinė byla Nr. 2A-323-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13461-2013-1                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. gegužės 28 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Danutės GasiÅ«nienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieÅ¡kinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1652-555/2014 pagal ieÅ¡kovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieÅ¡kinį atsakovams G.

J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos prekyba“ dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; trečiasis asmuo – R. B. (Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis – R. J.). Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) pirmosios instancijos teismui pateiktame ieÅ¡kinyje prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovų G.

J. ir UAB „Dituvos prekyba“ 2009 m. balandžio 6 d. ir 2010 m. lapkričio 30 d. sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis. Ieškovas nurodė, kad atsakovas G. J. nuo 2008 m. birželio 25 d. valstybės biudžetui skolingas 123 722,01 Lt (35 832,37 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 60 458,32 Lt (17 509,94 Eur) pridėtinės vertės mokesčio ir nuo 2011 m. lapkričio 2 d. – 1 284,13 Lt (371,91 Eur) žemės mokesčio. 2009 m. balandžio 6 d. atsakovas G. J. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ perleido reikalavimo teisę į M.

M., A. M. ir G. M. 440 709,80 Lt (127 638,38 Eur) skolÄ . 2010 m. lapkričio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi G. J. atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ perleido reikalavimo teisę į M. M., A. M. ir G. M. 9 699,99 Lt (2 809,31 Eur) skolÄ . IeÅ¡kovas nurodė, jog ginčijamų sutarčių pagrindu naujuoju kreditoriumi tapusi įmonė nėra susijusi su skolų iÅ¡ieÅ¡kojimu. IeÅ¡kovo teigimu, UAB „Dituvos prekyba“ akcininkė ir dabartinė direktorė O. G. yra atsakovo G. J. sutuoktinės B.

J. mama. IeÅ¡kovo vertinimu, atsakovas G. J., perleidęs reikalavimo teises susijusiems asmenims, siekia iÅ¡vengti jo skolininkų sumokėtų piniginių lėšų iÅ¡ieÅ¡kojimo atsakovo kreditorių naudai. Pasak ieÅ¡kovo, atsakovas elgiasi nesÄ Å¾iningai, nes jo sudaromi sandoriai daro žalÄ kreditoriams, tokiu bÅ«du atsakovas bando iÅ¡vengti savo turtinės prievolės.Atsakovai UAB „Dituvos prekyba“ ir G. J. su ieÅ¡kiniu nesutiko. PaaiÅ¡kino, kad G. J. atlygintinai perleido atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ reikalavimo teisę dėl 440 709,80 Lt (127 638,38 Eur), taip pat 6 procentų metinių palÅ«kanų nuo laiku neapmokėtos vekselio sumos iki vekselio visiÅ¡ko apmokėjimo iÅ¡ieÅ¡kojimo su galimybe perleisti skolÄ tomis pačiomis sÄ lygomis.

Pagal sutarties sÄ lygas reikalavimo teisės buvo perleistos už tÄ pačiÄ reikalavimo sumÄ , o atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ įgijo teisę į 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo laiku neapmokėtos vekselio sumos iki vekselio visiÅ¡ko apmokėjimo (iÅ¡ieÅ¡kojimo). Kitos ginčo sutarties pagrindu G. J. atlygintinai už 9 000 Lt (2 606,58 Eur) perleido reikalavimo teisę į 9 699,99 Lt (2 809,31 Eur) skolÄ . UAB „Dituvos prekyba“ su G. J. pagal minėtas reikalavimo perleidimo sutartis atsiskaitė.

Atsakovų nuomone, nėra tenkinamos actio Pauliana instituto taikymo sÄ lygos, t. y. praleistas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas, sandoris nepažeidžia kreditoriaus teisių, kadangi skolininkas perleido reikalavimo teisę už sÄ Å¾iningÄ kainÄ ir gavo ekvivalentinę pinigų sumÄ . Trečiasis asmuo, sudaręs su ieÅ¡kovo skolininku atlygintinį dviÅ¡alį sandorį, buvo sÄ Å¾iningas, nes O. G. sudarant 2009 m. balandžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartį nebuvo įmonės direktore ir jokių sprendimų dėl įmonės valdymo nepriiminėjo, o O.

G. dukros ir atsakovo G. J. santuoka buvo iširusi. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė          Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.          Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas pateikė ieškinį nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino. Teismo vertinimu, ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo teisių ir teisėtų interesų, nes po tų sandorių sudarymo bendra skolininko turto masė liko nepakitusi.

Teismas sutiko su atsakovų pozicija, jog vien tik G. J. reikalavimo teisių į M. M., A. M., G. M. skolas, kurios iki Å¡iol nėra apmokėtos, turėjimas niekaip nepablogino atsakovo G. J. mokumo, jo mokumas nepakito dėl ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo. Pirmosios instancijos teismas neįžvelgė ryÅ¡ių tarp ginčijamus sandorius sudariusių Å¡alių ir konstatavo, kad ieÅ¡kovas neįrodė sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumo sÄ lygos. Teismas, vadovaudamasis teisminėje praktikoje suformuota įrodymų pakankamumo taisykle, nusprendė, jog surinktų duomenų nepakanka atsakovų nesÄ Å¾iningumui konstatuoti.

Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas neįrodė actio Pauliana ieÅ¡kinio institutui taikyti bÅ«tinų sÄ lygų viseto. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas Valstybinė mokesčių inspekcija praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinti. Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys nepažeidė ieÅ¡kovo teisių.

Teismas nevertino aplinkybės, jog G. J. už perleistÄ reikalavimo teisę į 450 409,79 Lt (130 447,69 Eur) sumÄ gavo tik 14 760 Lt (4 274,79 Eur). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad reikalavimo teises bÅ«tų siÅ«loma parduoti kitiems asmenims. Teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog, sudarant pirmÄ jÄ reikalavimo perleidimo sutartį, O. G. – atsakovo G. J. sutuoktinės mama – buvo UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė, o sudarant antrÄ jÄ sutartį – direktorė.

G. J. su sutuoktine B. J. iÅ¡siskyrė 2013 m. kovo 8 d., ieÅ¡kovas apie santuokos nutraukimÄ nebuvo informuotas, todėl atsakovo teiginys dėl bendro sutuoktinių Å«kio nevedimo ginčijamų sandorių sudarymo metu laikytinas nepagrįstu. Teismas nevertino aplinkybės, jog teismo posėdžio metu atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ pateikė reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytÄ tarp G. J. ir R. B., kuria atsakovas G. J. dalį UAB „Dituvos prekyba“ skolos pagal 2009 m. balandžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartį perleido R.

B., kuri nuo 2012 m. spalio 18 d. yra G. J. brolio R. Ž. J. sutuoktinė. Å i aplinkybė įrodo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti tarp susijusių asmenų.            Atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ su ieÅ¡kovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .           Atsakovo G. J. atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodoma, kad ginčijami sandoriai nepakeitė atsakovo G.

J. mokumo. Atsakovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, kuriais ieÅ¡kovas įrodinėjo sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumo sÄ lygÄ . PaaiÅ¡kino, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo preziumuoti nesÄ Å¾iningumÄ , kadangi O. G. nėra atsakovo giminaitė. IeÅ¡kovas neįrodė atsakovų nesÄ Å¾iningumo. Atsakovo teigimu, ieÅ¡kovo apeliacinis skundas nepagrįstas dar ir todėl, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ .             Atsakovo UAB „Dituvos prekyba“ atsiliepime nurodoma, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo G.

J. turtinė padėtis nepakito, todėl ieÅ¡kovo interesai nebuvo pažeisti. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas neįrodė atsakovų nesÄ Å¾iningumo. Akcentavo aplinkybę, jog ieÅ¡kovas turėjo įrodyti ne tik skolininko, bet ir trečiojo asmens nesÄ Å¾iningumÄ , kadangi Å¡alys sudarė atlygintinį sandorį. Atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturėjo galimybės žinoti apie ieÅ¡kovo finansinio reikalavimo G. J. egzistavimÄ . Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju sandorio Å¡alių sÄ Å¾iningumas nėra paneigtas.

Atsakovas nurodė, kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovas apie ginčijamus sandorius žinojo dar 2011 metų liepos mėnesį.            IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados            Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.         Dėl actio Pauliana taikymo sÄ lygų ir bylos nagrinėjimo ribų        Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu Å¡ie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti keliÄ skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymÄ , ginant juos nuo nesÄ Å¾iningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiÅ¡kai patenkintas.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ 2009 m. balandžio 6 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas G.

J. už 440 709,80 Lt (127 638,38 Eur) kainÄ atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ perleido reikalavimo teisę į M. M., A. M., G. M. 440 709,80 Lt (127 638,38 Eur) skolÄ . 2010 m. lapkričio 30 d. atsakovai sudarė kitÄ reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas G. J. atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ už 9 000 Lt (2 606,58 Eur) perleido reikalavimo teisę į M. M., A. M., G. M. 9 699,99 Lt (2 809,31 Eur) skolÄ . Å iuos atsakovų sudarytus sandorius ieÅ¡kovas Valstybinė mokesčių inspekcija, kaip atsakovo G.

J. kreditorius, praÅ¡o pripažinti negaliojančiais actio Pauliana ieÅ¡kiniu.     CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡skiriamos tokios actio Pauliana taikymo sÄ lygos:

1) kreditorius turi turėti neabejotinÄ ir galiojančiÄ reikalavimo teisę;

2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;

3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;

4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;

5) skolininkas buvo nesÄ Å¾iningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;

6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dviÅ¡alį sandorį, buvo nesÄ Å¾iningas;

7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistÄ pagal ginčijamÄ sandorį turtÄ (ar jo vertę) tiek, kiek bÅ«tina Å¡iam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu bÅ«tinas visų nurodytų sÄ lygų visetas. Nenustačius bent vienos iÅ¡ nurodytų sÄ lygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).     Kaip jau pažymėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, įsitikinęs actio Pauliana sÄ lygų viseto nebuvimu, ieÅ¡kinį atmetė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas iÅ¡skiria Å¡ias actio Pauliana taikymo sÄ lygas: ginčijami sandoriai pažeidė ieÅ¡kovo (kaip G. J. kreditoriaus) interesus; sudarant ginčijamus sandorius atsakovai buvo nesÄ Å¾iningi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas tokiu bÅ«du apibrėžia apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas (CPK 320 straipsnis). Taigi Å¡ioje byloje apeliacinės instancijos teismas nevertins kitų Å¡ios rÅ«Å¡ies ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimui bÅ«tinų sÄ lygų (kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo; aplinkybės, jog nėra suėjęs vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas, aplinkybės, jog atsakovai ginčijamų sutarčių sudaryti (ne) privalėjo).

Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ atsiliepimuose į apeliacinį skundÄ pažymėjo, kad apeliacinis skundas atmestinas, be kita ko, ir dėl tos priežasties, jog ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė praleidęs vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Atsakovai iÅ¡reiÅ¡kia savo pozicijÄ dėl ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momento, kuri iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms Å¡iuo klausimu. Taigi galima manyti, jog atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl Pauliana ieÅ¡kinio sÄ lygos – sutrumpinto ieÅ¡kinio senaties termino.

Tačiau iÅ¡reikÅ¡dami nesutikimÄ su teismo iÅ¡vadomis, atsakovai nepateikė apeliacinių skundų, kuriais praÅ¡ytų Å¡alinti atitinkamas pirmosios instancijos teismo sprendime esančias iÅ¡vadas (apeliacijos dėl teismo sprendimo motyvų galimybė). Kolegija jau minėjo, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, jog teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas.

Aptariamu atveju nesant pagrindo peržengti ieÅ¡kovo apeliacinio skundo ribų, o atsakovams nepateikus apeliacinių skundų, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momento nustatymo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėdama bylÄ pagal ieÅ¡kovo Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundÄ , nevertins atsakovų atsiliepimuose iÅ¡dėstytų argumentų dėl ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimo, kaip savarankiÅ¡ko pagrindo ieÅ¡kiniui atmesti.

     Dėl kreditoriaus (ieÅ¡kovo) interesų pažeidimo sÄ lygos vertinimo           Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčijamų sandorių sudarymu nebuvo pažeisti ieÅ¡kovo, kaip kreditoriaus, turtiniai interesai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybes, jog ginčijamais sandoriais buvo atlygintinai perleistos skolininkui (atsakovui G. J.) priklausiusios reikalavimo teisės, be to, atsakovai susitarė dėl perleidžiamų reikalavimo teisių kainos, kuri iÅ¡ esmės atitiko perleidžiamo reikalavimo vertę (reikalavimo dydį).

Teismas pažymėjo, kad perleistos reikalavimo teisės nebuvo visiÅ¡kai įgyvendintos, todėl nusprendė, kad po ginčijamų sandorių sudarymo skolininko turto masė nepakito. IeÅ¡kovas Valstybinė mokesčių inspekcija su teismo iÅ¡vadomis Å¡ios Pauliana ieÅ¡kinio sÄ lygos klausimu nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismas nevertino aplinkybės, jog G. J. už perleistÄ reikalavimo teisę į 450 409,79 Lt (130 447,69 Eur) skolÄ gavo tik 14 760 Lt (4 274,79 Eur) atlyginimÄ . Be to, byloje nesÄ duomenų, patvirtinančių, kad reikalavimo teises bÅ«tų siÅ«loma parduoti kitiems asmenims.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus pripažinti pagrįstais.             CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sÄ raÅ¡as atvejų, iÅ¡ kurių įrodžius bent vienÄ pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises:

1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, bÅ«damas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sÄ lygÄ â€“ kitokį kreditoriaus teisių pažeidimÄ , bÅ«tina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali bÅ«ti nukreipiamas iÅ¡ieÅ¡kojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo bÅ«ti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iÅ¡ esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iÅ¡ skolininko turto, nes, sudarius ginčijamÄ sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 423/2007).

Kreditoriaus teisės gali bÅ«ti pažeistos ir kitais bÅ«dais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtÄ , nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtÄ ir taip sukelia realiÄ grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai dėl Å¡io sandorio nebeturi galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų; arba yra reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti.

Nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi bÅ«ti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamÄ sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia iÅ¡vadÄ , kad nėra actio Pauliana taikymui bÅ«tinų sÄ lygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).

Siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, reikia palyginti esamÄ skolininko turtinę padėtį su ta, kuri bÅ«tų, jei ginčijamas sandoris nebÅ«tų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto piniginę iÅ¡raiÅ¡kÄ , bet ir visÄ skolininko iki ginčijamo sandorio turėtÄ turtÄ ir turimÄ po jo sudarymo.          Įvertinusi nustatytas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieÅ¡kovas (apeliantas) neįrodė, jog ginčijami sandoriai pažeidė jo, kaip kreditoriaus, turtinius interesus.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, surinkti duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog po ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo skolininko mokumo situacija (turtinė padėtis) iÅ¡ esmės nepakito. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje analizuojamu atveju iÅ¡ esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog skolininko G. J. turtinė (finansinė) padėtis yra bloga. Å iÄ aplinkybę patvirtina fizinio asmens bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsakovui užsienio valstybėje faktas.

Pas atsakovas G. J. nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente neįrodinėja ginčui aktualiu laikotarpiu turėjęs pakankamai kitokio turto, kurio užtektų ieÅ¡kovo finansiniam reikalavimui patenkinti. Byloje yra surinkti duomenys, patvirtinantys, kad atsakovas G. J. (ieÅ¡kovo skolininkas) ginčo sandoriais perleido reikalavimo teises už adekvačiÄ kainÄ , kurį iÅ¡ esmės atitinka jo turėtų reikalavimų dydį (vertę). Apeliantas nepateikė duomenų, kurių pagrindu bÅ«tų galima vertinti ginčo sandorių fiktyvumo tikimybę.

Tokių duomenų nenustatė ir teisėjų kolegija. PrieÅ¡ingai, ginčijamų sandorių realumÄ patvirtina tai, jog atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ realiai įgyvendina savo, kaip naujojo kreditoriaus, teises – vietoje G. J. įstojo į pastarojo iniciatyva pradėtÄ vykdymo procesÄ , jam pervedamos iÅ¡ skolininkų iÅ¡ieÅ¡komos lėšos, kurių dalis skiriama atsiskaitymui su pradiniu kreditoriumi už Å¡io perleistas reikalavimo teises. Teisėjų kolegija sprendžiamam klausimui teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga pripažįsta aplinkybę, jog naujasis kreditorius UAB „Dituvos prekyba“ iki šiol, t. y. pasibaigus ginčijamose sutartyse numatytam terminui, nėra visiÅ¡kai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi G.

J. už reikalavimo perleidimÄ . Kolegija pažymi, jog ginčo sandorių vykdymo aplinkybės actio Pauliana atveju neturi esmingos reikÅ¡mės (vertinant skolininko valiÄ ir veiksmus, nukreiptus į sÄ moningÄ kreditoriaus interesų pažeidimÄ ar ignoravimÄ ). Aptariamu atveju susiklosčiusi situacija, kada naujasis kreditorius (UAB „Dituvos prekyba“) dar nėra visiÅ¡kai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi (G. J.) už jam perleistÄ reikalavimÄ , gali bÅ«ti vertinama ir kaip palanki G. J. kreditoriui, kadangi ginčijamų atlygintinių sandorių sudarymas lėmė tik Å¡alies pasikeitimÄ prievolėje – buvusius G.

J. skolininkus M. M., A. M. ir G. M. pakeitė kitas skolininkas UAB „Dituvos prekyba“. Taigi, vietoje reikalavimo teisės į skolininkus M. M., A. M. ir G. M., atsakovas G. J. įgijo atlyginimo už perleistÄ reikalavimÄ reikalavimo teisę į atsakovÄ UAB „Dituvos prekyba“. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas neįrodinėjo, o ir byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių atlyginimo už ginčo reikalavimo teisių perleidimÄ iÅ¡ieÅ¡kojimo neperspektyvumÄ ar galimus sunkumus (pvz., jog iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ UAB „Dituvos prekyba“ bÅ«tų negalimas dėl Å¡io juridinio asmens nemokumo ar pan.).

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija prieina iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamų sandorių įtakoje atsakovo G. J. turto (turtinių teisių) sudėtis ir mastas iÅ¡ esmės nepakito.           Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti teiginiui, jog pirmosios instancijos teismas esÄ netinkamai vertino ar visiÅ¡kai nevertino tos aplinkybės, jog 2009 m. balandžio 10 d. atsakovas G. J. trečiajam asmeniui R. B. (Å¡iuo metu R.

J.) perleido teisę į dalį atlyginimo (224 854,90 Lt), gautino pagal atsakovų sudarytÄ 2009 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį (t. 2, b. l. 20-21). Pažymėtina, jog ieÅ¡kovas Å¡ios 2009 m. balandžio 10 d. reikalavimo perleidimo sutarties neužginčijo. Kita vertus, Å¡ios sutarties turinyje nėra duomenų apie perleistos reikalavimo teisės kainÄ (sutarties 1 straipsnio 2 punkte numatytos kompensacijos už reikalavimo perleidimÄ dydį). Todėl Å¡iuo atveju konstatuojama, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog ir Å¡i sutartis apsunkino ieÅ¡kovo, kaip kreditoriaus, galimybes patenkinti savo finansinį reikalavimÄ .

Taip pat nėra duomenų, ar 2009 m. balandžio 10 d. sutartis yra įvykdyta, ar trečiasis asmuo R. B. atsiskaitė su atsakovu už atlygintinai perleistÄ turtinę teisę. Kita vertus, teisėjų kolegija turi pagrindÄ akcentuoti, jog net ir darant prielaidÄ , kad aptartos sutarties pagrindu atsakovas G. J. neteko dalies atlyginimo reikalavimo teisės į UAB „Dituvos prekyba“, likusios G. J. reikalavimo į UAB „Dituvos prekyba“ teisės dalies (atėmus tiek trečiajam asmeniui perleistÄ reikalavimo dalį, tiek atsakovo UAB „Dituvos prekyba“ G.

J. pervestÄ atlyginimo sumÄ ) turi užtekti ieÅ¡kovo reikalavimo, kuris jo pateiktais duomenimis sudaro 185 458,46 Lt (53 712,48 Eur), patenkinimui. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos pozicija leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog byloje buvo įrodinėjama aplinkybė, kad G. J., sudaręs ginčijamus sandorius, tapo nemokus, t. y. perleido vienintelį turtÄ (turtines teises), iÅ¡ kurio galėjo bÅ«ti patenkintas kreditoriaus reikalavimas. Atmetus tokius ieÅ¡kovo argumentus ir priėjus iÅ¡vadÄ , jog sudarius ginčijamus sandorius skolininko turto sudėtis ir mastas, jo turtinė padėtis nepasikeitė (prieÅ¡ingos aplinkybės ieÅ¡kovas neįrodė), konstatuojama, kad ginčijami reikalavimų perleidimo sandoriai apelianto turtinių interesų nepažeidė.

Teisėjų kolegija jau minėjo, kad apeliantas neįrodinėjo kitokio, iÅ¡skyrus pirmiau aptartÄ , kreditoriaus interesų pažeidimo fakto (pvz., jog po ginčo sandorių sudarymo kreditorinio reikalavimo patenkinimas tapo sudėtingesnis, ar kad mokius atsakovo skolininkus fizinius asmenis pakeitė nemokus skolininkas – juridinis asmuo, t. y. atsakovas UAB „Dituvos prekyba“), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kreditoriaus interesų, kaip actio Pauliana sÄ lygos, vertinti kitais aspektais, juolab, kad byloje nėra atitinkamas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad G. J. bÅ«tų ėmęsis priemonių iÅ¡ieÅ¡koti įsiskolinimÄ už atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ atlygintinai perleistÄ reikalavimo teisę, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartyje (t. 1, b. l. 7-8) tam numatytas terminas baigėsi (sutarties 3 p.). Nors Å¡i aplinkybė, kaip minėta, neturi teisinės reikÅ¡mės vertinant sandorio teisėtumÄ Pauliana ieÅ¡kinio sÄ lygų kontekste, visgi pastebėtina, jog ieÅ¡kovas, kaip G.

J. kreditorius, gali priverstinai įgyvendinti skolininko teises, pavyzdžiui, reikÅ¡damas netiesioginį ieÅ¡kinį (CK 6.68 straipsnis). Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ginčijami sandoriai ieÅ¡kovo turtinių interesų nepažeidė.     Dėl ginčo sandorių Å¡alių nesÄ Å¾iningumo          Kaip matyti iÅ¡ pirmiau cituotų kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimų dėl actio Pauliana instituto taikymo, sandorį, pažeidžiantį kreditorių teises, galima pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu tik įsitikinus visų jame iÅ¡vardintų sÄ lygų viseto buvimu.

IeÅ¡kovui neįrodžius (ir teismui nenustačius) bent vienos sÄ lygos, konstatuotinas actio Pauliana sÄ lygų viseto nebuvimas, kas sudaro pagrindÄ atmesti CK 6.66 straipsnio nuostatomis grindžiamÄ ieÅ¡kinį. Taigi, nenustačius bent vienos actio Pauliana taikymo sÄ lygos, kitų sÄ lygų vertinimas tampa hipotetinis, t. y. nedarantis įtakos ginčijamo sandorio teisėtumui. Tačiau įvertinant tai, kad pirmosios instancijos teismas visgi pasisakė dėl argumentų sandorio Å¡alių (ne) sÄ Å¾iningumo sÄ lygos klausimu, o Å¡ios teismo iÅ¡vados ginčijamos apelianto, teisėjų kolegija turi pagrindÄ pagrindÄ Å¡ios Pauliana ieÅ¡kinio sÄ lygos įvertinimo skundžiamame sprendime apeliacinei kontrolei.

          Kaip minėta, ieÅ¡kovas ginčijamų reikalavimų perleidimo sutarčių Å¡alių nesÄ Å¾iningumÄ grindė atsakovų galimu sÄ sajumu, teigdamas, kad atsakovo UAB „Dituvos prekyba“ direktorė O. G. yra atsakovo G. J. sutuoktinės B. J. motina. Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovo argumentuose neįžvelgė pakankamo pagrindo preziumuoti ginčijamų reikalavimo perleidimo sandorių Å¡alių nesÄ Å¾iningumÄ . Teismas akcentavo aplinkybę, jog sudarant pirmÄ jį ginčo sandorį O.

G. nebuvo UAB „Dituvos prekyba“ vadovė, o antrojo sandorio sudarymo metu atsakovas nebevedė bendro Å«kio su sutuoktine B. J.. Apeliantas, nesutikdamas su Å¡iomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog sudarant pirmÄ jÄ reikalavimo perleidimo sutartį, O. G. (atsakovo G. J. sutuoktinės motina) buvo UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė, o sudarant antrÄ jÄ sutartį – Å¡ios bendrovės direktorė. G. J. su sutuoktine B.

J. iÅ¡siskyrė tik 2013 m. kovo 8 d. Apelianto nuomone, teismas nevertino aplinkybės, jog R. B., kuriai 2009 m. balandžio 10 d. sutartimi G. J. perleido dalį reikalavimo teisės į UAB „Dituvos prekyba“ skolÄ , nuo 2012 m. spalio 18 d. yra G. J. brolio R. Ž. J. sutuoktinė. Apelianto teigimu, Å¡i aplinkybė įrodo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti susijusių asmenų. Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su Å¡iais apelianto argumentais.           Pažymėtina, kad sandorio Å¡alių pareigÄ teisiniuose santykiuose elgtis sÄ Å¾iningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

Viena iÅ¡ actio Pauliana taikymo sÄ lygų yra skolininko nesÄ Å¾iningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. SÄ Å¾iningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sÄ Å¾iningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rÅ«pestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos bÅ«klę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, iÅ¡simokslinimÄ , patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009).

CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesÄ Å¾iningumo prezumpcija, pagal kuriÄ preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio Å¡alys buvo nesÄ Å¾iningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdeÅ¡imt procentų juridinio asmens akcijų, yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems priklauso penkiasdeÅ¡imt procentų to juridinio asmens akcijų (CK 6.67 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinio skundo turinys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent Å¡ia prezumpcija ieÅ¡kovas grindžia ginčo sandorių Å¡alių nesÄ Å¾iningumÄ . Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antro laipsnio imtinai, t. y. tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bei Å¡oninės linijos antro laipsnio giminaičiai – broliai ir seserys (CK 3.135 straipsnis). Ä®vertinus G. J. ir jo sutuoktinės motinos (atsakovo uoÅ¡vės) teisinius ryÅ¡ius, nėra pagrindo preziumuoti ginčijamų sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumÄ .

Pažymėtina ir tai, jog įstatymo norma, apibrėžianti nesÄ Å¾iningumo prezumpcijos taikymÄ , numato baigtinį tokių atvejų sÄ raÅ¡Ä . Todėl sprendžiamam klausimui neturi teisinės reikÅ¡mės nurodytų asmenų padėtis ir einamos pareigos skirtingu laikotarpiu (iki ginčijamų sandorių sudarymo, jų sudarymo metu ar dabartiniu metu). Å iuo atveju, nesant pagrindo nesÄ Å¾iningumo prezumpcijos taikymui, ieÅ¡kovui teko pareiga įrodyti ginčijamo dviÅ¡alio sandorio Å¡alių nesÄ Å¾iningumÄ , kaip bÅ«tinÄ jÄ Pauliana ieÅ¡kinio sÄ lygÄ .

Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatuoti Å¡alių nesÄ Å¾iningumo sÄ lygos buvimÄ neleidžia ankstesnėje Å¡ios nutarties dalyje padarytos iÅ¡vados, jog ginčijami sandoriai nepažeidė ieÅ¡kovo turtinių interesų. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog pagal byloje sprendžiamÄ ginÄÄ ieÅ¡kovas turėjo įrodyti, kad abu atsakovai ginčijamų sandorių sudarymo metu žinojo sudarantys atsakovo G. J. kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos (ar kitų kreditorių) interesus pažeidžiantį sandorį.

HipotetiÅ¡kai vertinant situacijÄ , galima bÅ«tų pripažinti, jog skolininkui buvo ir turėjo bÅ«ti žinoma jo sudėtinga turtinė padėtis, kuriÄ lėmė ir kreditoriaus (ieÅ¡kovo) finansinio reikalavimo buvimo faktas. Tokiomis sÄ lygomis sudarydamas sandorius, skolininkas privalo analizuoti ir įvertinti, ar tokiu bÅ«du nepažeis kreditoriaus interesų. Tačiau nėra pagrindo spręsti, kad kita ginčo sandorių Å¡alis – atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ žinojo ar turėjo žinoti apie ieÅ¡kovo skolininko finansinius sunkumus, jo kreditorinius įsipareigojimus ieÅ¡kovui.

Apeliantas nepateikė duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ minėta aplinkybė buvo žinoma arba galėjo bÅ«ti žinoma (CPK 178 straipsnis). Vien tik apelianto prielaidos dėl atsakovų sÄ sajumo, nesant jokių kitų UAB „Dituvos prekyba“ žinojimÄ apie G. J. kreditorius ir jo turtinę padėtį pagrindžiančių duomenų, nėra pakankamos UAB „Dituvos prekyba“ nesÄ Å¾iningumui actio Pauliana sÄ lygų prasme konstatuoti.           Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai).

Pagal rungimosi principo turinį kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiÅ¡kia ir tai, kad: įrodinėjimo dalykÄ byloje nustato ginčo Å¡alys; teismas turi spręsti bylÄ vertindamas tik Å¡alių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiÅ¡kia, kad Å¡alys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis.

Jeigu byloje viena Å¡alis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita Å¡alis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmÄ jÄ iÅ¡ aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrÄ jÄ â€“ neįrodyta. Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovas turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (be kita ko, teikti raÅ¡ytinius įrodymus, inicijuoti liudytojų apklausÄ ir pan.).

Teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę ir iÅ¡ įrodymų viseto padaryti atitinkamas iÅ¡vadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę reikia nustatyti, koks jo ryÅ¡ys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetÄ , teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų iÅ¡vadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokias iÅ¡vadas.

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo iÅ¡raiÅ¡ka, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vienÄ ar kitÄ Ä¯rodymÄ . Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantas siekia kitokių (prieÅ¡ingų) iÅ¡vadų dėl faktinių bylos aplinkybių padarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo procesÄ , pažeidimo.

Apibendrindama iÅ¡dėstytÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis sudariusių atsakovų nesÄ Å¾iningumo, kaip actio Pauliana sÄ lygos, nebuvimo.          Kiti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).           Remdamasi iÅ¡dėstytais motyvais teisėjų kolegija patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ , teismo iÅ¡vados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais įrodymais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų            Atsakovai G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“ praÅ¡o priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsakovo UAB „Dituvos prekyba“ bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimas nesvarstomas, kadangi nepateikti Å¡ias iÅ¡laidas pagrindžiantys įrodymai. Atmetus apeliacinį skundÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo Valstybinės mokesčių inspekcijos priteistinos atsakovo G. J. patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93, 98 straipsniai).

Atsakovas nurodė patyręs 900 Lt (260,66 Eur) teisinės pagalbos iÅ¡laidų. Å ias iÅ¡laidas sudarė atsiliepimo į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ parengimas. Ä®vertinus Å¡ias iÅ¡laidas pagrindžiančius įrodymus, parengto procesinio dokumento turinį ir apimtį, nagrinėjamos bylos sudėtingumÄ , yra teisinga ir protinga bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo dydį sumažinti iki 130 Eur sumos. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti atsakovui G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ ieÅ¡kovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 130 eurų bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjai                                                                                                                                        Danutė GasiÅ«nienė                                                                                                                                                                              Dalia Kačinskienė                                                                                                                                               Gintaras Pečiulis