2013-11-04 Nr. AB-7358-3-61-3-01688-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1158/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01688-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. R.–V. (M. R.–W.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R.–V. (M. R.–W.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. R.–V. (M. R.–W.) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 320 Lt žalos atlyginimą.

Pareiškėja paaiškino, kad jos atstovas advokatas T. K. 2012 m. sausio 20 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) su prašymu pateikti Teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 10 d. Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just egzempliorių (jo kopiją) lietuvių kalba, kad galėtų jį pateikti civilinę bylą nagrinėjančiam teismui. 2012 m. vasario 7 d. raštu Nr. (1.13)7R-924 Teisingumo ministerija atsisakė pateikti minėtą dokumentą lietuvių kalba, motyvuodama tuo, kad Teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 10 d. Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just lietuvių kalba neturi. Taigi pareiškėja buvo priversta minėtą dokumentą išversti į lietuvių kalbą ir dėl to patyrė 320 Lt dydžio žalą. Pareiškėjos atstovas advokatas T. K. 2012 m. balandžio 2 d. prašė Teisingumo ministerijos ne ginčo tvarka kompensuoti pareiškėjos patirtus nuostolius, sudarančius 420 Lt. Teisingumo ministerija 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (1.35)7R-3689 pranešė, kad netenkino prašymo atlyginti žalą ne ginčo tvarka. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas) 4 straipsnio nuostata, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 14 straipsnį valstybinė kalba yra lietuvių, todėl Teisingumo ministerija neteisėtu neveikimu, t. y. nepateikdama dokumento valstybine lietuvių kalba, pažeidė Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus ir tuo padarė pareiškėjai turtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu (b. l. 32–33) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnis, pagal kurį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjos skundas Europos Komisijai dėl Bendrijos teisės normų pažeidimo ir nukrypimo nuo Europos Teisingumo Teismo pateikto Bendrijos teisės aiškinimo, rašant pareiškėjų M. L. W. ir L. P. W. vardus gimimo liudijime, buvo pateiktas anglų kalba. Teisingumo ministerija 2011 m. spalio 10 d. pateikė atsakymą Europos Komisijai į 2011 m. rugpjūčio 5 d. paklausimą Nr. 2271/11/Just anglų kalba, t. y. tokia pat kalba, kaip ir pareiškėjos skundas. Europos Komisijai anglų kalba buvo nurodyta kaip korespondencijos kalba. Atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-268/2012. Pažymėjo, kad pareiškėja prašė pateikti dokumentą, kurį Teisingumo ministerija teikė Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui. Atsakovo nuomone, reikalavimas pateikti informaciją lietuvių kalba yra taikytinas tik institucijos teikiamai informacijai ir nėra taikytinas turimiems dokumentams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 45–48) pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos atstovas advokatas T. K. 2012 m. sausio 20 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu pateikti Teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 10 d. Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just egzempliorių (jo kopiją) lietuvių kalba, kad galėtų jį pateikti civilinę bylą nagrinėjančiam teismui (b. l. 3). 2012 m. vasario 7 d. raštu Nr. (1.13)7R-924 Teisingumo ministerija atsisakė pateikti minėtą dokumentą lietuvių kalba, motyvuodama tuo, kad 2011 m. spalio 10 d. Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr.2271/11/Just lietuvių kalba neturi (b. l. 4). Pareiškėjos atstovas T. K. 2012 m. balandžio 2 d. pateikė Teisingumo ministerijai prašymą Nr. S-2012-00220 ne ginčo tvarka atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius, sudarančius 420 Lt, ir pervesti juos į pareiškėjos sąskaitą (b. l. 20). Teisingumo ministerija 2012 m. gegužės 11 d. rašte Nr. (1.35)7R-3689 nurodė, kad netenkina prašymo atlyginti žalą ne ginčo tvarka (b. l. 21–22).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, pasiūlė pareiškėjai tikslinti skundą ir ginčyti Teisingumo ministerijos 2012 m. gegužės 11 d. raštą Nr. (1.35.)7R-3689 (b. l. 25), tačiau pareiškėja atsisakė tai padaryti ir paaiškino, kad savo pažeistas teises gins reikalaudama žalos atlyginimo (b. l. 28). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, kurią ji patyrė dėl, jos teigimu, Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, t. y. dokumento, pateikto Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui, vertimo į lietuvių kalbą nepateikimo.

Teismas rėmėsi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, kuriame nurodyta, jog turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Teismas pažymėjo, kad ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasis Konstitucijos 14 straipsniu, Valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsniu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybinė kalba yra lietuvių. Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Pagal 1958 m. balandžio 15 d. Europos Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (toliau – ir Reglamentas) (konsoliduota redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 1 straipsnį, Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių. Reglamento 2 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė narė ar jos jurisdikcijoje esantis asmuo Bendrijos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš oficialių kalbų, siuntėjo pasirinkimu. Atsakymas rengiamas ta pačia kalba. Teismas, įvertinęs Reglamento tekstą anglų ir vokiečių kalbomis, darė išvadą, kad Reglamento tekste lietuvių kalba 2 straipsnyje pateiktas netikslus vertimas. Nors lietuviškame tekste parašyta „institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš keturių oficialių kalbų“, tačiau minėtomis užsienio kalbomis surašytame Reglamente nėra vartojamas žodis „keturių“. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas laikė, kad Reglamento vertime padarytas netikslumas, todėl taip pat vertino Reglamento tekstus anglų ir vokiečių kalbomis.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėja skundą Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui pateikė anglų kalba, taigi Europos Komisijai korespondencijos kalba buvo nurodyta anglų. Europos Komisijos Teisingumo generalinis direktoratas 2011 m. rugpjūčio 5 d. anglų kalba pateikė Teisingumo ministerijai paklausimą Nr. 2271/11/JUST, į kurį 2011 m. spalio 10 d. atsakymą Teisingumo ministerija parengė anglų kalba, t. y., tokia kalba, kokia buvo parašytas pareiškėjos skundas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pati pareiškėja anglų kalbą pasirinko kaip korespondencijos kalbą, todėl šiuo atveju buvo laikytasi Reglamento nuostatos.

Pareiškėjos manymu, valstybės institucijos turi pareigą dokumentus Lietuvos Respublikos piliečiams teikti valstybine lietuvių kalba ir dėl šios pareigos nevykdymo jai buvo padaryta turtinė žala. Teismas pabrėžė, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas bendrasis principas, nustatantis, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir žmogui neturi būti kliudoma gauti informaciją (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis). Asmens teisę gauti informaciją, šios teisės įgyvendinimo tvarką, valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d.).

Teismas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija yra valstybės institucija, taigi, jai taikytinos nurodyto įstatymo nuostatos ir jame įtvirtinta pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti pareiškėjui prašomą informaciją, išskyrus pačiame įstatyme numatytas išimtis. Informacijos teikimas – tai jos atskleidimas perduodant ar kitu būdu padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems teisę laisvai susipažinti su dokumentais ir (ar) panaudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams (Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).

Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateikta dokumento ir informacijos sąvoka. Aiškinant nurodytas teisės normas sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad asmeniui kreipiantis į institucijas gali būti teikiama jo prašoma informacija arba dokumentai (Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Įvertinęs Teisės gauti informaciją įstatyme pateiktą dokumentų sąvokos aiškinimą, pareiškėjos Teisingumo ministerijai pateiktą 2011 m. sausio 10 d. prašymą, teismas darė išvadą, jog pareiškėja siekė, kad jai būtų pateiktas būtent dokumentas, t. y. dokumento, pateikto Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui (2011 m. spalio 10 d.

Teisingumo ministerijos atsakymas Nr. (1.13)7R-8241), vertimas į lietuvių kalbą. Teisės gauti informaciją įstatyme nustatyta, kad informacija pareiškėjams yra teikiama lietuvių kalba (Teisės gauti informaciją įstatymo 17 straipsnio 4 dalis), tačiau šią teisės normą aiškindamas sistemiškai su Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 12 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad reikalavimas pateikti informaciją lietuvių kalba yra taikytinas tik institucijos teikiamai informacijai ir nėra taikytinas turimiems dokumentams.

Teisės gauti informaciją įstatymo 17 straipsnio 4 dalis šiuo atveju negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti valdžios institucijas jų turimus dokumentus kitomis kalbomis visada teikti pareiškėjams tik lietuvių kalba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis byloje Nr. A858-268/2012).

Atsižvelgęs į tai, kad Europos Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių (1958 m. balandžio 15 d. Europos Tarybos reglamentas Nr. 1), o Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui pareiškėja pateikė prašymą anglų kalba, teismas sprendė, kad atsakovas neprivalėjo rengti atsakymą lietuvių kalba. Be to, Teisingumo ministerija neprivalėjo Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto dokumento pateikti pareiškėjai dar ir lietuvių kalba. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas pateikti jai šio dokumento vertimą reiškia valstybės institucijoms pareigą paruoštus dokumentus papildomai versti į lietuvių kalbą, gi Teisės gauti informaciją įstatymas šiuo atveju suteikia teisę įstaigoms atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis (Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad Teisingumo ministerija, nepateikdama pareiškėjai prašomo dokumento vertimo į lietuvių kalbą, nepažeidė Konstitucijos 14 straipsnio, Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnio ar Teisės gauti informaciją įstatymo 17 straipsnio 4 dalies, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla ir prievolė atlyginti turtinę žalą.

III. Pareiškėja M. R.–V. apeliaciniu skundu (b. l. 54–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 320 Lt žalos atlyginimą. Pareiškėja taip pat prašo, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog galiojantis Valstybinės kalbos įstatymas neįpareigoja, kad Lietuvos Respublikos ministerijų raštai Europos Sąjungos institucijoms būtų rašomi valstybine kalba, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Valstybinės kalbos įstatymas, ta apimtimi, kurioje nenustatyta, kad ministerijų raštai Europos Sąjungos institucijoms privalomai rašomi valstybine kalba, neprieštarauja konstituciniam valstybinės kalbos principui.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog pareiškėja siekė, kad jai būtų pateiktas būtent dokumentas. Pareiškėjos teigimu, tai prieštarauja bylos medžiagai – kartu su pareiškėjos skundu pateiktam prašymui dėl informacijos pateikimo (b. l. 3).

2. Pareiškėja prašė pateikti Teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 10 d. Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo dėl paklausimo Nr. 2271/11/Just egzempliorių (jo kopiją) lietuvių kalba, tai yra pirminį dokumentą, kuris pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą privalėjo būti surašytas lietuvių kalba. Todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėja prašė atsakymo į paklausimą vertimo į lietuvių kalbą.

3. Teismas rėmėsi neegzistuojančiu reglamentavimu, kadangi Reglamente nėra numatyta, jog valstybė narė (ar jos jurisdikcijoje esantis asmuo) Bendrijos institucijoms atsakymą turi rengti ta pačia kalba. Priešingai, Reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad Bendrijos institucijos valstybei narei ar jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui siunčiamus dokumentus rengia tos valstybės kalba.

4. Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu, 2006 m. gegužės 10 d. nutarimu.

5. Pareiškėjos teigimu, Teisingumo ministerijos raštai, siunčiami Europos Sąjungos institucijoms, vienu ar kitu pagrindu gali būti aktualūs visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, ir jie turi teisę su jais susipažinti. Šiuo atveju susiklostytų situacija, kad piliečiai, taip pat kitos valstybės institucijos neturėtų galimybės valstybine kalba susipažinti su atsakymu dėl paklausimo Nr. 2271/12/Just. Tokiu būdu yra pažeidžiami neapibrėžto rato asmenų, įskaitant pareiškėją, interesai.

6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar Teisingumo ministerijos atsakymas dėl paklausimo anglų kalba neprieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsniui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 63–66) atsakovas nurodo, kad:

1. Pareiškėjos atstovas prašyme Teisingumo ministerijai prašė pateikti pirminį dokumentą lietuvių kalba, nes jis bus teikiamas į civilinę bylą. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad pareiškėja siekė gauti pirminio dokumento vertimą į lietuvių kalbą, t. y. Teisingumo ministerija turėjo atlikti vertimo paslaugas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

2. Reglamento nuostatos besąlygiškai neįpareigoja nei valstybės, nei piliečio dokumentus rengti tik valstybės, kurios pilietis kreipiasi į Bendrijos institucijas, kalba. Reglamento 1, 2, 3 straipsnių nuostatos suteikia pasirinkimo laisvę dėl vartotinos kalbos, o Valstybinės kalbos įstatymas nenustato pareigos rengti dokumentus Bendrijos institucijoms lietuvių kalba. Minėtas įstatymas reglamentuoja kalbos vartojimą valstybėje. Be to, Reglamento 3 straipsnis taikytinas tik Bendrijos institucijų rengiamiems dokumentams, o ne valstybėms Bendrijos narėms, kuomet pilietis pasirinko dokumentų rengimui ne valstybės, kurios pilietis jis yra, kalbą.

3. Pareiškėjos argumentas, kad yra pažeidžiami neapibrėžto rato asmenų interesai, yra nepagrįstas, nes remiamasi prielaida, jog piliečiams ar institucijoms gali būti reikalingas Teisingumo ministerijos atsakymas, pateiktas Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui. Atsakovo nuomone, šiuo atveju reikia vertinti konkretų atsakymą, o ne prielaidą apie atsakymo poreikį tretiesiems asmenims.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos atsisakymo pateikti pareiškėjai (jos atstovui) Teisingumo ministerijos parengto 2011 m. spalio 10 d. atsakymo į Europos Komisijos Teisingumo generalinio direktorato paklausimą Nr. 2271/11/Just egzempliorių lietuvių kalba teisėtumo. Pareiškėja padavė administraciniam teismui skundą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 320 Lt turtinės žalos atlyginimą, žalos atsiradimo pagrindu nurodydama tai, kad buvo priversta apmokėti reikalaujamo dokumento vertimo į lietuvių kalbą išlaidas iš savo lėšų, dėl to patyrė tiesioginius nuostolius (CK 6.249 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, teisingai nurodė, kad valstybės (viešoji) atsakomybė pagal minėtą Civilinio kodekso straipsnį atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems valdžios institucijos veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Be to, pažymėtina, kad neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Teisingumo ministerija nepažeidė su ginču susijusių teisės aktų reikalavimų.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 342 straipsnyje nustatyta, kad kalbų vartojimą Sąjungos institucijose reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto nuostatų, priimdama reglamentus vieningai nustato Taryba. Atsižvelgdama į tai, Europos Taryba 1958 m. priėmė Reglamentą Nr. 1, nustatantį kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje. Reglamento 1 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių. Pagal Reglamento 2 straipsnį, valstybė narė ar jos jurisdikcijoje esantis asmuo Bendrijos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš oficialių kalbų, siuntėjo pasirinkimu. Atsakymas rengiamas ta pačia kalba.

2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2343 Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo papildyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo, inter alia, nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Kaip minėta, klausimas dėl kalbų, kurios turi būti vartojamos Europos Bendrijos institucijose, yra sureguliuotas Europos Tarybos priimtu reglamentu, kuris tiesiogiai taikytinas visoms valstybėms narėms (tarp jų ir Lietuvos Respublikai) ir yra privalomas vykdyti teisės aktas. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintos normos turi aukštesnę juridinę galią Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchijoje, lyginant jas su nacionaliniais teisės aktais nustatytomis normomis, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams taikytinas Reglamento nustatytas teisinis reguliavimas, nustatantis, kad Bendrijos institucijoms teikiami dokumentai turi būti rengiami viena iš oficialių Europos Sąjungos institucijų kalbų, siuntėjo pasirinkimu, o atsakymas rengiamas ta pačia kalba. Reglamentas nenustato privalomo valstybės narės kalbos (šiuo atveju lietuvių kalbos) vartojimo minėtiems dokumentams rengti. Atsižvelgiant į tai, negali būti tenkinamas kaip teisiškai nepagrįstas pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, ta apimtimi, kurioje šiame įstatyme nenustatyta, jog ministerijų raštai Europos Sąjungos institucijoms privalomai rašomi valstybine (t. y. lietuvių) kalba, neprieštarauja konstituciniam valstybinės kalbos principui. Pirmiausia, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, inter alia įtvirtinantis valstybinės (lietuvių) kalbos apsaugą, taikytinas išimtinai šios kalbos vartojimui viešajame Lietuvos gyvenime (1 straipsnis) ir nereglamentuoja lietuvių kalbos vartojimo teritorijose ir srityse, nepriklausančiose Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, įskaitant susirašinėjimą su Europos Sąjungos institucijomis. Antra, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme įtvirtinus privalomą reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos institucijų Europos Sąjungos institucijoms siunčiamų dokumentų rengimo išimtinai lietuvių kalba, neišvengiamai atsirastų kolizija (prieštaravimas) tarp nacionalinio (Valstybinės kalbos įstatymas) ir Europos Sąjungos (Reglamento 1, 2 straipsniai) teisės aktų reikalavimų, kuri (kolizija) būtų spręstina vienareikšmiškai pripažįstant Europos Sąjungos nustatyto teisinio reguliavimo viršenybę.

Kolegijos vertinimu, reikalavimas pateikti Europos Sąjungos institucijoms dokumentus viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų (ne būtinai lietuvių), pats savaime nepaneigia Lietuvos Respublikoje jurisdikcijoje galiojančio konstitucinio valstybinės (lietuvių) kalbos principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnyje, kadangi minėtu principu siekiama užtikrinti lietuvių kalbos vartojimą išimtinai Lietuvos viešajame gyvenime – t. y. užtikrinti, kad Lietuvos valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų dokumentai būtų tvarkomi, gyventojai aptarnaujami, teismo procesas organizuotas, sandoriai sudaromi ir kiti Lietuvos viešojo gyvenimo procesai vyktų valstybine (lietuvių) kalba. Taigi, valstybinės (lietuvių) kalbos principas negali būti privalomai taikomas srityse, kurios nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos jurisdikcijai (kaip šiuo atveju dokumentų pateikimas ne Lietuvos, o Europos Sąjungos institucijoms). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad ginčo atveju nenustačius reikalavimo teikti dokumentus Europos Sąjungos institucijoms lietuvių kalba, tokiu būdu pažeidžiamas valstybinės kalbos principas.

Dėl aukščiau nurodytų priežasčių pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo konstitucingumo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad ji skundą Europos Komisijai pateikė anglų kalba, taigi, susirašinėjimo su Europos Komisija (dokumentų pateikimo) kalba buvo pasirinkta anglų. Europos Komisijos Teisingumo generalinio direktorato 2011 m. rugpjūčio 5 d. paklausimas Nr. 2271/11/JUST buvo pateiktas Teisingumo ministerijai anglų kalba. Todėl Teisingumo ministerija parengė 2011 m. spalio 10 d. atsakymą į šį paklausimą taip pat anglų kalba. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šiuo atveju Teisingumo ministerija, teikdama 2011 m. spalio 10 d. atsakymą į Europos Komisijos Teisingumo generalinio direktorato paklausimą būtent (ir vien tik) anglų kalba, laikėsi aukščiau aptartų Reglamento reikalavimų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, pagrįsta Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 4 dalių normų sistemine lingvistine analize bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje, kuri buvo priimta analogiškoje nagrinėjamai administracinėje byloje Nr. A858-268/2012, pateiktu to paties įstatymo normų aiškinimu, kad Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatų taikymo prasme asmeniui kreipiantis į institucijas gali būti teikiama jo prašoma informacija arba dokumentai. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos atstovas 2012 m. sausio 10 d. prašyme prašė Teisingumo ministerijos pateikti jam Teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 10 d. Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui išsiųsto atsakymo į paklausimą Nr. 2271/11/JUST egzempliorių lietuvių kalba (b. l. 3), taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į valstybės instituciją būtent dėl dokumento (o ne dėl informacijos) pateikimo.

Teisės gauti informaciją įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacija teikiama lietuvių kalba; išimtiniais atvejais, jeigu pareiškėjas sutinka, informacija gali būti teikiama nevalstybine kalba. Taigi, įstatymas imperatyviai reikalauja teikti asmenims informaciją lietuvių kalba, tačiau nereglamentuoja įstaigos turimų dokumentų teikimo pareiškėjams kalbos. Kitaip tariant, reikalavimas pateikti informaciją lietuvių kalba nėra taikytinas įstaigos turimiems dokumentams. Pažymėtina, jog analogiška išvada buvo padaryta ir jau minėtoje administracinėje byloje Nr. A858-268/2012, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad Teisės gauti informaciją įstatymo 17 straipsnio 4 dalis negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti valdžios institucijas jų turimus dokumentus kitomis kalbomis visada teikti pareiškėjams tik lietuvių kalba. Analogiškos praktikos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1187/2013, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo atlikti panašius veiksmus, kurių teisėtumas yra ginčijamas nagrinėjamoje byloje vertinant reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kad dalis įstaigos turimų dokumentų gali būti surašyti nevalstybine kalba ir įstaigai neturint šių dokumentų rašytinio vertimo į lietuvių kalbą (kaip yra nustatyta kilusio ginčo atveju), akivaizdu, jog įtvirtinus įstatyme reikalavimą teikti pareiškėjams visus įstaigos turimus dokumentus tik valstybine (lietuvių) kalba, įstaiga susidurtų su šių dokumentų vertimo problema, o toks reikalavimas tam tikrais atvejais dėl verstinų dokumentų specifikos ar (ir) apimties, finansinių, žmogiškųjų ir pan. išteklių įstaigoje stokos arba dėl kitų priežasčių būtų sunkiai įgyvendinamas.

Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Analogiška norma yra įtvirtinta ir šio įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įstaigos neprivalo kurti dokumentų ar informacijos rinkmenų pagal pareiškėjų prašymus, jeigu tai susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 10 d. atsakymas Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui į paklausimą Nr. 2271/11/JUST buvo parengtas tik anglų kalba ir šio atsakymo vertimo (kopijos) lietuvių kalba Teisingumo ministerija neturėjo, nes jo ir neprivalėjo rengti pagal Reglamento nuostatas. Tai reiškia, jog vykdydama pareiškėjos atstovo 2012 m. sausio 10 d. prašymą, Teisingumo ministerija būtų turėjusi išversti reikalaujamą dokumentą iš anglų į lietuvių kalbą, o tai, atsižvelgiant į minėto dokumento apimtį bei turinį (b. l. 5–10), būtų susiję su papildomomis didelėmis darbo laiko ir (ar) finansinėmis sąnaudomis.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad nesant galimybės valstybine kalba susipažinti su Teisingumo ministerijos atsakymu į paklausimą Nr. 2271/12/JUST, tokiu būdu yra pažeidžiami neapibrėžto asmenų rato, įskaitant pareiškėją, interesai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nei Reglamentas, nei Lietuvos nacionaliniai teisės aktai neįpareigoja Lietuvos valstybės ar savivaldybės įstaigos versti į lietuvių kalbą Europos Sąjungos institucijoms pateiktus, kitomis kalbomis parengtus dokumentus. Kita vertus, įstaiga, užtikrindama asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, laikydamasi Teisės gauti informaciją įstatymo nustatytos tvarkos, privalo pateikti pareiškėjams jų prašomą informaciją ar dokumentus (Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnis). Todėl kitų asmenų, įskaitant pareiškėją, teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimą galima būtų konstatuoti tik tuo atveju, jeigu įstaiga, nesilaikydama Teisės gauti informaciją įstatymo nustatytų sąlygų ir pagrindų, atsisakytų teikti jos turimą informaciją ar dokumentus. Nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija neatsisakė teikti pareiškėjai jos turimo dokumento – anglų kalba parengto Teisingumo ministerijos 2011 m. spalio 10 d. atsakymo Europos Komisijos Teisingumo generaliniam direktoratui į paklausimą Nr. 2271/12/JUST (tokio prašymo pareiškėja (jos atstovas) ir neteikė). Savo ruožtu Teisingumo ministerijos atsisakymas pateikti šio atsakymo vertimą į lietuvių kalbą, kurio ministerija neturi, nes nebuvo tokio apskritai parengusi, nesuponuoja pareiškėjos (ar kitų asmenų) teisių ir interesų pažeidimo. Todėl teisėjų kolegija atmeta nurodytą pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdama į ginčo santykių teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teisingumo ministerija tinkamai vykdė aukščiau įvardytus teisės aktų reikalavimus ir pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjai (jos atstovui) Teisingumo ministerijos parengto 2011 m. spalio 10 d. atsakymo į Europos Komisijos Teisingumo generalinio direktorato paklausimą Nr. 2271/11/Just egzempliorių (vertimą) lietuvių kalba. Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatytas Teisingumo ministerijos veiksmų neteisėtumas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra vienos iš būtinų sąlygų atsirasti valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį. Todėl teismas pareiškėjos skundo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovo netenkino pagrįstai ir teisėtai.

Patikrinusi administracinę bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla pirmosios instancijos teismo buvo išspręsta teisingai. Teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino turinčias bylai esminės reikšmės aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą teisės normas, teismo sprendimas yra pagrįstas išsamiais motyvais ir teismo padarytomis išvadomis. Dėl nurodytų priežasčių apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimas laikytinas teisėtas ir pagrįstas ir negali būti panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos M. R.–V. (M. R.–W.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius