2018-03-14 Nr. AB-5227-3-61-3-03753-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1649-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03753-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 9 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Teigė, kad buvo laikomas avarinės būklės, perpildytose kamerose, trūko spintų ir kėdžių. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo tarakonų, nešvarūs langai, kuriuos išsivalyti trukdė grotos, vyravo drėgmė, dėl kurios rūdijo lova, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, vasarą buvo karšta, o žiemą šalta. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kad būtų išmatuota oro temperatūra, tačiau tai daryti buvo atsisakyta. Be to, kamerose neveikė ventiliacija, todėl nuolat sklido nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo, rūkančiųjų cigarečių dūmais buvo priversti kvėpuoti tiek nerūkantys asmenys, tiek patys rūkantieji, kadangi nebuvo galimybės išsivėdinti. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m sienele, todėl buvo pažeidžiamas privatumas. Taip pat Lukiškių TI-K neužtikrinama tiekiamo maisto kokybė, jis yra neskanus, o jo energinė vertė yra nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Teigė, kad jo atžvilgiu yra apriboti skambučiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su šeimos nariais. Ne kartą dėl visų minėtų pažeidimų kreipėsi į Lukiškių TI-K, tačiau jo skundai buvo ignoruojami ir neregistruojami. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinius išgyvenimus.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–22).

4. Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Paaiškino, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia pasimatyti, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam pasimatyti. Suimtojo pasimatymai vyksta tardymo izoliatoriaus atstovo akivaizdoje specialiose patalpose, įrengtose taip, kad lankytojų ir suimtojo fizinis kontaktas negalimas. Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Teisės aktai nustato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (ne mažiau kaip 2 298 kcal).

Atlikus laboratorinius maisto tyrimus nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davimo energinę vertę sudaro 2 856 kcal. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Prašė atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 49 eurus neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė (b. l. 111–119).

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. Pareiškėjas nurodytu periodu buvo laikomas kaip suimtasis. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 10 d., 2015 m. gruodžio 12–13 d. buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažinta, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą.

8. Pareiškėjas teigė, kad kameros neatitiko higienos normų, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl oro temperatūros išmatavimo, tačiau tą daryti buvo atsisakyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko kamerose patikrinimus, tačiau pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, toliau – ir HN 76:2010) pažeidimų nenustatė. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl oro temperatūros išmatavimų. Taigi šie pareiškėjo abstraktūs ir nekonkretūs argumentai atmesti.

9. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo parazitų. Byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatyta, kad yra graužikų ar buitinių parazitų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

10. Pareiškėjas nurodė, kad ant langų buvo grotos, kurios trukdė juos valyti. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K įrengdamas grotas ant langų vykdė Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkto reikalavimus, taigi teigti, kad buvo padarytas pažeidimas, pagrindo nebuvo, todėl pareiškėjo argumentas atmestas.

11. Pareiškėjas teigė, kad sienelė, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, buvo ne didesnė kaip 1,35 m. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.

12. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu apriboti skambučiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su savo šeimos nariais. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ar jo šeimos nariai būtų kreipęsi su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasimatymų organizavimo, o atsakovas priimdamas sprendimus būtų pažeidęs teisės aktus. Pareiškėjo argumentai stokoja konkretumo, todėl skundo teiginys dėl socialinių ryšių ribojimo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl leidimo paskambinti, o atsakovas, priimdamas sprendimus, būtų pažeidęs teisės aktus.

13. Pareiškėjo manymu, maistas, teikiamas Lukiškių TI-K, buvo nekokybiškas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis teisės aktais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Pateikti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2013 m. gruodžio 19 d. tyrimų protokolo ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22d. cheminių tyrimų protokolo duomenys patvirtino, kad nedirbančių vyrų maisto davinio norma atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentas, kad maisto kokybė neatitinka reikalavimų, atmestas.

14. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose neveikė ventiliacija. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

15. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą buvo kreiptasi dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K, tačiau ši į tai nereagavo ir skundų bei prašymų neregistravo. Šis pareiškėjo argumentas atmestas kaip nepagrįstas, kadangi byloje nebuvo informacijos, kad pareiškėjas tikrai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl skunde nurodytų pažeidimų.

16. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas perpildytose kamerose pažeidžiant jo privatumą su pertraukomis buvo laikomas 3 dienas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad jo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 9 500 Eur suma nebuvo pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs, kad pažeidimas (ploto trūkumas) nebuvo intensyvus, nes per visą laikotarpį tik 3 dienas trūko ploto, kadangi pareiškėjas buvo perkeliamas į kameras, kur ploto užteko, taip pat į privatumo ribojimą naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokestį bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 49 Eur sumos priteisimas.

17. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestas.

III. 18. Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir tenkinti skundą (b. l. 136–139).

19. Nurodo, kad atsakovas su atsiliepimu į skundą teismui buvo pateikęs priedus (62 lapus), tačiau teismas šių priedų pareiškėjui neįteikė ir su jais nesupažindino. Nesusipažinęs su pateikta atsakovo medžiaga, pareiškėjas negalėjo tinkamai dalyvauti procese ir pareikšti savo papildomus argumentus, atsikirtimus.

20. Teigia, kad atsakovas pateikė netikslius duomenis, todėl teismas priteisė nepakankamą sumą neturtinei žalai atlyginti. Mano, jog vertinant asmeniui tekusį plotą, atsižvelgtina ir į plotą, kuris užstatytas baldais ir kitais įrenginiais. Prastas miegas esant mažam plotui kameroje tiesiogiai sietinas su kamerų plotu. Teigia, kad dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos. Kai kuriose kamerose plotas buvo nežymiai pažeidžiamas tiek, kad savaime sukeltų problemų dėl nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimo nepaisymo.

21. Pažymi, kad kamerose Nr. 278, 387, 404, 391 remontas nedarytas daugiau nei 10 metų, sienos nepritaikytos plovimui, higienos normų visiškai neatitinka, drėgmė, puvo čiužiniai, lovos rūdijo, būklė nepatenkinama.

22. Mano, kad vien faktas, jog formaliai sudaryta sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia bendrove, nepatvirtina, kad tokios paslaugos teikiamos kokybiškai, būtent tose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 9 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-449 matyti, kad deratizacija ir dezinfekcija neatliekama kiekvieną mėnesį. Be to, Seimo kontrolierius 2016 m. birželio 2 d. pažymoje Nr. 4D-2016/1-179 pripažino skundą pagrįstu dėl deratizacijos ir dezinfekcijos pažeidimų.

23. Teigia, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog kamerose būtų vidinės grotos. Šiuo metu Lukiškių TI-K nurodo, kad tokios grotos bus demontuotos, kas reiškia, kad atsakovas pripažįsta, jog vidinės grotos yra sumontuotos nepagrįstai. Mano, kad grotos įrengtos tokiu būdu, kad asmenys negalėtų pasiekti lango ir vėdinti patalpų, be to, dėl to yra nepakankamas apšvietimas.

24. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu, tačiau visiškai nepriteisė neturtinės žalos.

25. Nurodo, kad Suėmimo vykdymo įstatymas iki 2017 m. nenumatė ilgalaikių pasimatymų, be to, ir atsakovas ilgalaikių pasimatymų sąlygas sudarė tik nuo 2017 m., todėl argumentas, kad dėl tokių pasimatymų pareiškėjas nesikreipė, yra nereikšmingi, nes tuo metu tiesiog nebuvo sąlygų.

26. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 147–151), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Teigia, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

28. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui V. G., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

30. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

31. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 49 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

33. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

34. Visų pirma, vertindama apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad pareiškėjui nebuvo pateikta susipažinti visa bylos medžiaga, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Proceso šalims jų procesinės (išskyrus teismus, advokatus ir prokurorus) teisės išaiškinamos įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą (ABTĮ 52 str. 3 d.). Byloje yra įrodymai, kad teismo šaukimas pareiškėjui buvo įteiktas asmeniškai (b. l. 101). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pirmosios instancijos teismo prašęs leisti susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga. Be to, pareiškėjui išsiųstas atsiliepimas į skundą (b. l. 86), o jame nurodyta, kad yra teikiami priedai. Taigi būdamas atsakingu proceso dalyviu pareiškėjas galėjo teikti prašymą dėl galimybės susipažinti ar gauti atitinkamus priedus. Pažymėtina, kad ABTĮ 71 straipsnis nustato, jog proceso šalims siunčiami tik atsiliepimai. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aptariama pareiškėjo teisė nebuvo pažeista.

35. Kiek tai liečia pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

36. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 3 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą: 2015 m. gruodžio 10 d. kameroje Nr. 114 pareiškėjui teko 1,83 kv. m ploto; 2015 m. gruodžio 12–13 d. kameroje Nr. 163 – 2,52 kv. m ploto (b. l. 11–12). Pažymėtina, kad nustatytu pažeidimo laikotarpiu kamerų gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti kalinamų asmenų patirti nepatogumai, iš esmės atsiradę dėl kamerų perpildymo (kaip, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuojamas vietos prie stalo trūkumas), vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017 ir kt.).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo subjektyvūs teiginiai, kad Lukiškių TI-K kamerose remontas nedarytas daugiau nei 10 metų, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi į bylą pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, iš kurių matyti, kad patikrinus Lukiškių TI-K kameras, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, jo nurodytų higienos normų pažeidimų nenustatyta, o anksčiau nustatyti pažeidimai buvo pašalinti.

39. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad vien tik sudaryta sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia bendrove nėra pakankamas įrodymas, pažymėtina, jog pats pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių ir objektyviai pagrįstų argumentų, kad kenkėjų kontrolės paslaugos nebūtų teiktos ar jos būtų teiktos nekokybiškai. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad patikrinus kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų dėl graužikų ir buitinių parazitų nustatyta nebuvo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde minimais Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktu ir Seimo kontrolieriaus 2016 m. birželio 2 d. pažyma, kurių pareiškėjas į bylą nepateikė, kadangi nėra duomenų, jog nurodyti dokumentai būtų susiję su nagrinėjamam ginčui aktualiomis Lukiškių TI-K kameromis ir ginčo laikotarpiu. Pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013, 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

40. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai taip pat paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo bendro pobūdžio teiginius dėl pažeidimų, susijusių su ant langų įrengtomis grotomis. Pažymėtina, kad patikrinus ginčui aktualias kameras, apšvietos ar oro judėjimo greičio pažeidimų nebuvo nustatyta.

41. Kiek tai liečia pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris šiuos nekonkrečius teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neįvardijo konkrečių būtent jo teisių pažeidimo atvejų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų, tačiau tokie pasimatymai jam nebūtų buvę suteikti.

42. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo įrengimas, jį nuo gyvenamosios patalpos atskiriant 1,5 m aukščio pertvara, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio tokiu sanitariniu mazgu, privatumą. Pažymėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Visais atvejais, sprendžiant dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, atsižvelgiama į teismų praktikoje suformuotus žalos atlyginimo nustatymo kriterijus (pvz., pažeidimo mastą, intensyvumą, pobūdį ir pan.).

43. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į visas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėją laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. laikant Lukiškių TI-K, tik 3 dienas buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma. Tačiau jį laikant Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamas ir pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Vis dėlto, vertinant pažeidimo mastą, taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, kitų higienos normų pažeidimų nustatyta nebuvo.

44. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 49 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 300 Eur.

46. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius