2017-08-17 Nr. AB-15305-3-65-3-00485-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1029-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00485-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 8 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 3 870 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. kovo 1 d. jis buvo laikytas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis sąlygomis, pareiškėjui teko vos daugiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto. Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas iš viso laikytas 69 paras ir visą šį laikotarpį buvo kalintas su rūkančiais asmenimis, nors buvo nerūkantysis, o į jo prašymus perkelti į kitą kamerą nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas buvo buvęs pareigūnas, bet laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. liepos 27 d. jis buvo kalinamas kartu su asmenimis, kurie nebuvo buvę pareigūnai. Kamerose buvę sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo bendro gyvenamosios paskirties patalpos ploto, juose nebuvo mechaninės vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, taip pat nebuvo klozeto, todėl visą parą kamerose sklisdavo nemalonus kvapas, naudojantis tualetu pareiškėją galėjo stebėti kiti kameroje laikomi asmenys ir pareigūnai. Kamerose dėl neskaidraus stiklo langų ir grotų taip pat trūko šviesos. Kameros nebuvo dezinfekuojamos ir kvarcuojamos. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, nepatogumus, sveikatos pablogėjimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. vasario 27 d. (imtinai) buvo laikytas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko žymiai daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse, todėl atliekant kamerų stebėjimą pro kamerų duryse esančius langelius, jose esantys asmenys nėra matomi. Kamerose sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu pasinaudojant sanitariniame mazge įrengtais kabliukais. Natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, kuriuos iš vidaus valo kamerose esantys asmenys, iš lauko pusės – įmonės, su kuria sudaryta sutartis, darbuotojai. Kamerų dezinfekcija atliekama periodiškai. Panevėžio visuomenės sveikatos centras nenustatė jokių pažeidimų dėl švaros palaikymo kamerose. Panevėžio AVPK areštinėje nerūkantys asmenys laikomi atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu neteikė jokių prašymų dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančiųjų. Laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 1 d. ir nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d. pareiškėjas laikytas kartu su asmeniu, kuris taip pat buvo valstybės tarnautojas. Pareiškėjas nepateikė jokių prašymų dėl jo laikymo atskirai nuo kitų sulaikytųjų.

Atsakovas teigė, kad 2011 m., pareiškėją pristačius į areštinę, jis nurodė, jog naudojo vaistus nuo astmos, tačiau kitų nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Pareiškėją etapavus 2012 m. vasario 27 d., po trijų dienų, jis kreipėsi dėl padidėjusio kraujospūdžio. Pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba, patikrinta jo sveikata, nustačius diagnozę paskirti vaistai. Buvimo Panevėžio AVPK metu pareiškėjas sveikatos nusiskundimų neturėjo, todėl jo teiginiai dėl sveikatos pablogėjimo buvo nepagrįsti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė 2015 m. gruodžio 8 d. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismas nusprendė pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. liepos 27 d. taikyti ieškinio senatį ir vertinti tik pareiškėjo reikalavimą už laikotarpius nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

Teismas akcentavo, jog Areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 80 punkte įtvirtinta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 9 d. kameroje Nr. 21 (11,50 kv. m.) buvo laikytas vienas, nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 1 d. – su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 17 (10,05 kv. m.), o nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d. – su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 12 (12,17 kv. m.). Šiais laikotarpiais pareiškėjui teko atitinkamai 10,23 kv. m, 4,5 kv. m. ir 5,44 kv. m ploto. Kadangi pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikytas tik dvi paras, laikytina, kad tai labai nepakenkė jo fizinei ir psichinei sveikatai.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pastebėjo, jog Panevėžio visuomenės sveikatos centras, 2012 m. spalio 23 atlikdamas operatyviąją kontrolę Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 11, Nr. 12, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 18 ir Nr. 20, o 2013 m. sausio 9 d. – kamerose Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 16 ir Nr. 18, nustatė, kad sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 120-130 cm aukščio pertvara, turėjo atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Panevėžio visuomenės sveikatos centrui 2012 m. vasario 7 d. atliekant periodinę kontrolę užfiksuota, kad visose kamerose, išskyrus vienvietę kamerą karcerį Nr. 5, buvo įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir 120 cm aukščio mūrinės pertvaros; sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su šaltu vandeniu; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, buvo patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nenumatė konkrečių reikalavimų sanitarinio įrenginio (unitazo) įrengimui, todėl sanitarinis įrenginys su nutekamąja vandens sistema (turkiško tipo tualetas) nelaikytinas pažeidžiančiu Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl absoliutus jo privatumo užtikrinimas nebuvo objektyviai įmanomas. Visose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu laikytas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirtas 120 cm aukščio sienele. 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kameros Nr. 11 – Nr. 26) ir 2013 m. pirmojo korpuso (kameros Nr. 1 – Nr. 10) kapitalinį remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, skirti audeklui pakabinti. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų dešiniame arba kairiame kampe prie durų, todėl, atliekant kamerų stebėjimą, matoma tik dalis sanitarinio mazgo. Taigi, pareiškėjo teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista.

Dėl švaros ir šviesos kamerose teismas atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, jog už švaros ir tvarkos palaikymą kameroje buvo atsakingi joje laikomi asmenys, langus iš lauko pusės valė įmonės, su kuria sudaryta valymo paslaugų teikimo sutartis, darbuotojai. Visose kamerose buvo skaidraus stiklo langai. Vadovaujantis Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. H5-46 nustatytais patikrinimo rezultatais, areštinėje patalpų dezinfekcijai naudojamas biocidas „Bacticid“; esant reikalui, profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, darbai registruojami Kenkėjų kontrolės ir dezinfekcijos darbų atlikimo žurnale. Kamerose buvo talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui. Asmenys švaros ir tvarkos palaikymui kamerose aprūpinami valymo inventoriumi ir valikliais; kiekviename poste buvo biocido, kempinėlių, šveistuvų, ūkiško muilo, šveitimo miltelių“. Pareiškėjas neteigė, jog jam nebuvo sudaryta galimybių kamerose palaikyti švarą. Be to, teisinis reguliavimas nenumatė tokio patalpų valymo būdo kaip kvarcavimas. Iš to darytina išvada, kad Panevėžio AVPK pareiškėjui užtikrino tinkamas laikymo sąlygas.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas atsižvelgė į atsakovo argumentus, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nepateikė jokių prašymų dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas nenurodė, kuriuo konkrečiai laikotarpiu ir kuriose kamerose jis laikytas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo teiginys, jog visą laikotarpį jis buvo laikytas kartu su rūkančiaisiais, kėlė abejonių įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas kameroje Nr. 21 buvo vienas, o vėliau dvi paras kameroje Nr. 17 ir dvi paras kameroje Nr. 12 buvo su dar vienu asmeniu. Teismas taip pat nenustatė, jog sveikatos sutrikimai pareiškėjui atsirado būtent ginčo laikotarpiu. Vien deklaratyvaus pobūdžio teiginys, jog į žodinį pareiškėjo prašymą nebuvo reaguota, nepatvirtino, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teismas pabrėžė, jog asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 8 d., darytina išvada, jog pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė pažeista, pernelyg ilgai delsė pasinaudoti teismine gynyba. Tai reiškė, kad skunde nurodytų nepatogumų sukelta dvasinė skriauda nebuvo itin didelė. Įvertinęs tai, jog ginčo laikotarpiu (laikotarpiais po dvi paras) Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas iš viso buvo laikytas 6 paras, teismas nenustatė, jog aptartos laikymo sąlygos būtų padariusios ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK areštinė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nebuvo pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

III. Pareiškėjas D. J. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad Panevėžio AVPK areštinėje bet kokia teisinė informacija apie laikymo sąlygas ir apskundimo galimybes neteikiama. Apie šias galimybes pareiškėjas sužinojo tik atvykęs į Vilniaus pataisos namus. Tai, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas, nereiškia, jog jis žino visus teisės aktus. Pareiškėjo prašymai Panevėžio AVPK pareigūnams dėl laikymo sąlygų nebuvo susiję su teisės aktais. Pareiškėjo nuomone, jis ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, todėl šis terminas turėtų būti atnaujintas.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas neteisingai apskaičiavo jo laikymo netinkamomis sąlygomis trukmę. Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis iš tiesų buvo laikytas 3 paras (sausio mėnuo turi 31 dieną). Pareiškėjas nesutinka ir su tuo, kad kamerose sanitariniai mazgai įrengti tinkamai, užtikrinant nuteistųjų (suimtųjų) privatumą, nes jų netinkamumą 2014 m. birželio mėn. pripažino ir Seimo kontrolierius. Pareiškėjas šio patikrinimo akto teismui pateikti negali, nes apie jį žino tik iš dienraščio „Sekundė“, Nr. 156 (5511)., 2014 m. rugpjūčio 14 d. straipsnio. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2015 m. gruodžio 17 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog pareigūnai gali matyti dalį sanitarinio mazgo, asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami ir gali naudoti savo ar išduodamas paklodes. Pareiškėjas pabrėžia, jog papildomos paklodės nėra išduodamos, tai matyti iš registrų žurnalo, todėl pareiškėjas turėtų naudoti paklodę, ant kurios miega. Pareiškėjas akcentuoja, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras nėra tikrinęs kameros Nr. 17, kurioje pareiškėjas taip pat buvo laikytas. Be to, patikrinimų metu klaidingai nustatyta, kad sanitariniuose mazguose yra atskira oro šalinimo sistema. Unitazo anga nebuvo uždaroma, todėl kameroje nuolat tvyrojo dvokas.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis negali teismui pateikti duomenų apie tai, su kokiais asmenimis ir kokiais laikotarpiais jis buvo laikytas, nes jis neturėjo teisės tų asmenų kamantinėti, o, jei susipažindavo, jie pasakydavo tik savo vardus ar pravardes, kurie galėjo būti melagingi. Pareiškėjo nuomone, šiuos duomenis turėtų pateikti Panevėžio AVPK. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad, sprendžiant dėl paskyrimo į kamerą, jokios apklausos nebuvo atliktos. Be to, pareiškėjas nurodo, jog jis su skundais ir prašymais į pareigūnus kreipdavosi žodžiu, nė vienas jų nereikalavo prašymą pateikti raštu. Pagal Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Panevėžio AVPK taisyklės) 36 punktą, leidimą rašytiniam prašymui suteikia atsakingas areštinės pareigūnas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK neužtikrinimu pareiškėjui D. J., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą, skundą kitoje dalyje atmetė konstatavęs, kad Panevėžio AVPK neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jis buvo laikytas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, o ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvia aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną buvimo tomis sąlygomis dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (trūko vietos, teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pablogėjo sveikata, negalėjo ramiai miegoti, jautė baimę ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. kovo 1 d. laikytas Panevėžio AVPK areštinės kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (CK 1.125 str. 8 d.). Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo 2014 m. rugsėjo 20 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2011 m. rugsėjo 21 d. – 2014 m. rugsėjo 21 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 8 d. (žyma ant voko, b. l. 18), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas savo reikalavimui už laikotarpius nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 8 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodo, kad jis neturi teisinių žinių, o Panevėžio AVPK teisinė pagalba, informacija apie tinkamas laikymo sąlygas nėra teikiama. Apie galimybę apskųsti laikymo sąlygas pareiškėjas sužinojo tik atvykęs į Vilniaus pataisos namus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai yra skelbiami viešai ir, net jei Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos su jais susipažinti, jis tai galėjo padaryti kitose įstaigose, kadangi areštinėje būdavo ne ilgesniais nei 15 parų laikotarpiais. Byloje nėra duomenų apie tai, jog Panevėžio AVPK ar kiti asmenys pareiškėjui būtų sudarę kliūtis su šiais aktais susipažinti arba gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas nenurodė, kad pats ėmėsi aktyvių veiksmų šiems teisės aktams gauti (pvz., atliko paiešką bibliotekoje, teikė prašymus) arba kad atitinkami jo prašymai nebuvo patenkinti. Pareiškėjas teigia, jog Panevėžio AVPK veiksmai neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, pakenkė sveikatai ir prilygo kankinimui, todėl jo nurodytų pažeidimų padarymo metu jis negalėjo nenumanyti, jog jo atžvilgiu galbūt nebuvo užtikrintos sveikatai saugios kalinimo sąlygos. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas nurodo apie Seimo kontrolierių patikrinimą ir jo metu Panevėžio AVPK nustatytas netinkamas sąlygas areštinės kamerose sužinojęs iš straipsnio laikraščio „Sekundė“ 2014 m. rugpjūčio 14 d. numeryje (straipsnio ištrauka, b. l. 17). Vadinasi, pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrintas pakankamas kameros plotas bei kitos tinkamos kalinimo sąlygos, net jei nežinojo konkrečių teisės aktais nustatytų normų, ir galėjo kreiptis į teismą ar kitas kompetentingas institucijas dėl savo teisių gynybos. Taip pat pastebėtina, kad, net ir 2013 m. kovo 8 d. atvykęs į Vilniaus pataisos namus (įrašas asmens sveikatos istorijoje, b. l. 24), kur, kaip pats teigė apeliaciniame skunde, galėjo domėtis ir gilintis į teisės aktus bei reikšti pretenzijas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo (pareiškėjas konkrečiau nenurodė, kada susipažino su aktualiais teisės aktais), pareiškėjas delsė ir į teismą kreipėsi tik praėjus 2 metams ir 9 mėnesiams – 2015 m. gruodžio 8 d., nors, kaip minėta, dėl kalinimo sąlygų už visą jo nurodytą laikotarpį į teismą galėjo kreiptis iki 2014 m. rugsėjo 20 d. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpius nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d., todėl nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2012 m. gruodžio 8 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Ginčui aktualių Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. gruodžio 8 d. iki 2013 m. kovo 1 d.) kalint Panevėžio AVPK areštinės kamerose, pareiškėjo teisė atlikti bausmę patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), buvo pažeista 2 paras. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (Panevėžio AVPK 2015 m. gruodžio 17 d. tarnybinis pranešimas „Dėl D. J. laikymo areštinėje“, b. l. 56; 2013 m. sausio 30 d. - 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 27 d. - 2013 m. kovo 1 d. ataskaita apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą, b. l. 57-62, ir kt.), sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad minimalaus ploto norma jam nebuvo užtikrinta ne 2, o 3 paras. Pažeidimų metu pareiškėjui teko 4,5 kv. m gyvenamojo ploto. Konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 3 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija nurodo, kad, pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau Higienos normos HN 37:2009 2 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Panevėžio AVPK nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas.

Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2012 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. H5-46 (b. l. 50-51) užfiksavo, kad visose kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 5 ir karcerį, įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 16 d. patikrinimo akte Nr. H5-4 (b. l. 45-46) pažymėta, kad kamerose, kurių sąlygomis skundėsi kiti asmenys, t. y. kamerose Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 16 ir Nr. 18, įrengti sanitariniai mazgai, kurie nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 120-130 cm aukščio pertvara. Pareiškėjas neneigė, kad kamerose, kuriose jis laikytas, t. y. kameroje Nr. 17 (2013 m. sausio 30 d. - 2013 m. vasario 1 d.) ir Nr. 12 (2013 m. vasario 27 d. - 2013 m. kovo 1 d.), tokia pertvara buvo. Panevėžio AVPK 2015 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimų langelių“ (b. l. 66) nurodyta, kad, kadangi sanitariniai mazgai yra kamerose kampuose, pareigūnas mato „galima sakyti pusę sanitarinio mazgo“, tačiau asmenys tualetu naudojasi įėjimą į sanitarinį mazgą užsidengę audeklu. Panevėžio AVPK 2015 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ (b. l. 65) paaiškinta, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, jie įėjimą į sanitarinį mazgą užsidengia iš jiems išduotų arba iš savo turimų paklodžių. Taigi, pareiškėjo teiginiai, jog tam, kad galėtų privačiai pasinaudoti tualetu, jis turėjo naudoti miegojimui skirtą paklodę, atitiko atsakovo nurodytas aplinkybes.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, 2012 m. gegužės 10 d. sprendime byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino ir tai, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12)). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje toks sanitarinio mazgo įrengimas taip pat nelaikytinas tinkamu ir pakankamu asmens privatumui naudojantis tualetu užtikrinti (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas.

Dėl pareiškėjo laikymo atskirai nuo kitų nuteistųjų (suimtųjų) teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (10 str. 1 d. 5 p.). Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas yra buvęs pareigūnas. Panevėžio AVPK 2015 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime „Dėl D. J. skundo“ (b. l. 63-64) nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 1 d. ir nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d. buvo laikytas kartu su A. J., kuris iki sulaikymo ar suėmimo buvo dirbęs teisėsaugos institucijose. Pareiškėjo laikymą kameroje tik su A. J. patvirtino įrašai ataskaitoje apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą (b. l. 57-62). Taigi, pareiškėjo nusiskundimas dėl laikymo kartu su asmenimis, kurie nebuvo buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, buvo nepagrįstas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Atsižvelgdama į tai ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, teisėjų kolegija jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti egzistavimo, nusprendė, kad Panevėžio AVPK neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas pats konstatavo, jog pareiškėjas buvo kalinamas nepriimtinomis (pažeidžiančiomis Areštinių tvarkos taisyklių 80 str.) sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – vienam asmeniui tenkančios minimalaus ploto normos, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas nurodė dėl laikymo Panevėžio AVPK netinkamomis sąlygomis patyręs psichologinį sukrėtimą, depresiją, negalėjęs ramiai miegoti ir jautęs padidėjusią baimę, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau pirminės gydytojų apžiūros 2011 m. rugsėjo 26 d. metu (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 24-37) nustatyta, kad pareiškėjas sirgo hipertonine liga, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis šia liga susirgo ir jo kraujospūdis padidėjo būtent dėl tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje nesudarymo, laikytini paneigtais. Pareiškėjo pirmasis nusiskundimas blogu miegu taip pat užfiksuotas dar 2011 m. gruodžio 27 d. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į psichiatrą ar į psichologą. Panevėžio AVPK medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnale (b. l. 91-94) taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatą.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Nors pareiškėjas tvirtino ne kartą žodžiu kreipęsis į areštinės pareigūnus, Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2015 m. gruodžio 17 d. tarnybiniame pranešime teigė, jog per visą pareiškėjo buvimo areštinėje laiką jis dėl laikymo sąlygų jokių skundų nepateikė. Jokių rašytinių įrodymų apie pareiškėjo pasikreipimus byloje nėra. Pareiškėjas apeliaciniame skunde paaiškino, kad jis skundų raštu negalėjo pateikti, nes, pagal Panevėžio AVPK taisyklių 36 straipsnį, leidimą rašytiniam prašymui suteikia atsakingas areštinės pareigūnas. Teisėjų kolegija pastebi, kad, pagal Panevėžio AVPK taisyklių (b. l. 72-84) 36 straipsnį, žodiniai asmenų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai priimami tik tais atvejais, kai juos galima išnagrinėti tuoj pat, nefiksuojant jų rašytiniuose dokumentuose, ir dėl jų nenukenčia nei asmens, nei policijos pareigūnų interesai; kitais atvejais areštinės viršininkas (jo nesant – areštinės budėtojas) reikalauja, kad asmenys pateiktų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) ir skundus raštiškai. Taigi, iš šios formuluotės akivaizdu, jog pareiškėjui nereikėjo gauti specialaus leidimo norint skundą (prašymą) pateikti raštu. Net tuo atveju, jei pareiškėjas iš tiesų teikė žodinius skundus, jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas bei matydamas, kad į jo skundus nėra reaguojama, turėjo savo nusiskundimus išdėstyti raštu, bet to nepadarė. Remiantis tuo, nėra pagrindo pripažinti, jog tinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK neužtikrinimas pareiškėjui sukėlė žymias neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 3 870 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi Panevėžio AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 3 paras teko 0,5 kv. m mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), du kartus po 3 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą, kuris yra keistinas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas buvo pažeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė