2020-07-15 Nr. AB-13554-3-61-3-00082-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1623-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00082-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su teisingumo ministro priimtu 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo buvo pablogintos apsipirkimo sąlygos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) parduotuvėje bei nustatyti ribojimai maisto pasirinkimui, kiekiui ir pakuotėms. Įsigaliojus minėtam Įsakymui, buvo apribotas leidžiamų pirkti vaisių ir daržovių kiekis vieno apsipirkimo metu iki 2 kg. Teigė, kad jis nuolat pirkdavo vaisių ir daržovių dideliais kiekiais, todėl Įsakymu apribojus jų kiekį iki 2 kg (per savaitę – 4 kg), jam kilo neturtinė žala.

3. Teigė, kad jis maistą Vilniaus PN gaminasi pats, todėl jam būtinas didesnis kiekis vaisių ir daržovių, kad galėtų maitintis tinkamai. Priėmus Įsakymą, kuriuo buvo apribotas leidžiamų pirkti vaisių ir daržovių kiekis iki 2 kg, buvo pažeistos jo teisės, galimybė sveikai maitintis. Dėl to jaučiasi kankinamas, patiria neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas) sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Vidaus tvarkos besilaikantiems nuteistiesiems (suimtiesiems) pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi jiems apsiperkant ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, pastarieji turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams tenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių.

6. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) vykdo suimtųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir nustačius, kad jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į KD prie TM) su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis.

7. Nurodė, kad sudarant Sąrašą, buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, t. y. nuteistiesiems neleidžiama naudotis daiktais, kuriuos galima lengvai pritaikyti duriamiesiems ar pjaunamiesiems įrankiams pasigaminti (metaliniai, stikliniai ar keramikiniai indai, stalo įrankiai ir pan.), tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai.

8. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisingumo ministro priimto teisės akto – 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213, kuriuo, pareiškėjo teigimu, buvo pablogintos apsipirkimo sąlygos Vilniaus PN parduotuvėje bei nustatyti ribojimai maisto pasirinkimui, kiekiui ir pakuotėms, atlyginimo.

11. Nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, jog teisingumo ministro Įsakymu patvirtinus Sąrašą buvo apribota galimybė įkalinimo įstaigos parduotuvėje nusipirkti vaisių ir daržovių (tik iki 2 kg).

12. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 straipsnio 4 dalis).

13. Teismas nurodė, kad Sąrašo 18 priede nustatyti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų kiekiai. Pažymėjo, kad minėtas teisės aktas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Sąrašo 1.1 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti vaisių ir daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų), tačiau ne daugiau nei 2 kg.

14. Atsakovo atstovas nurodė, kad Sąrašas sudarytas taip, jog jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad teisingumo ministro Įsakymu patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti vaisių bei daržovių, Sąrašu buvo nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg.

15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti vaisius, daržoves, razinas bei maisto papildus, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, kad Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti vaisių, daržovių kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo argumentą, kad jam būtinas didesnis vaisių ir daržovių kiekis, teismas vertino kaip subjektyvaus pobūdžio teiginį.

16. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog perka vaisius bei daržoves. Pareiškėjo teiginiai, kad iš valstybės negauna organizmui reikalingų vitaminų yra abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, jog nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Teismas nenustatė, kad Sąrašu būtų pažeidžiamos pareiškėjo, kaip vartotojo, teisės. Be to, Sąrašas gali būti peržiūrėtas nustačius, kad jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių, taip pat jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į KD prie TM su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad tokiu reguliavimu jam apribojama galimybė pačiam gamintis maistą, nurodė, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

18. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo, todėl atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga dėl kitų sąlygų atskirai pasisakyti.

III. 19. Pareiškėjas R. Č. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai, neobjektyviai ir šališkai, gindamas Lietuvos valstybės, o ne pareiškėjo, interesus.

21. Teigia, kad kreipėsi su prašymu į Ministeriją dėl Sąraše nurodyto vaisių ir daržovių kiekio, tačiau gavo atsakymą, kuris neturi nieko bendro su jo prašymu. Atsakymą skundė teismui. Nurodo, kad atliko visus veiksmus, kuriuos skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas.

22. Pareiškėjas pažymi, kad skunde nurodė, jog dėl blogo maitinimo Vilniaus PN yra laimėjęs bylą teisme, jam buvo priteista neturtinė žala dėl nepilnavertės mitybos. Prašė teismo susipažinti su sprendimu byloje. Taigi pirmosios instancijos sprendime nurodyti argumentai, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nepagrįsti.

23. Nurodo, kad Vilniaus PN valgiaraštyje nėra nurodyta, kad kalinčiam asmeniui duoda vaisių ir daržovių, kurie būtini jo organizmui ir pilnavertei mitybai. Vilniaus PN duoda burokėlių, morkų, bulvių, svogūnų, du kartus per mėnesį po pusę obuolio, tačiau jų kiekis yra nepakankamas pilnavertei mitybai. Todėl Vilniaus PN yra parduotuvė, kur galima nusipirkti pilnaverčio, organizmui reikalingo maisto.

24. Pareiškėjas teigia, kad maistą gamina pats Vilniaus PN virtuvėje, tačiau negali nusipirkti vaisių ir daržovių tiek, kiek suvartoja, kiek jam reikalinga pilnavertei mitybai ir kokių nori. Taigi jo teisė į pilnavertę mitybą yra labai apribota. Teisingumo ministro Įsakymas yra nelogiškas, absurdiškas, iš esmės draudžiantis sveikai maitintis, valgyti pilnavertį maistą. Kitų produktų leidžiama pirkti neribojant kiekio (saldainių, sausainių, mėsos gaminių), cigarečių kiekis taip pat neribojamas, tačiau vaisių ir daržovių įsigijimo kiekis yra nepagrįstai ribojamas, pareiškėjas gali per savaitę nusipirkti tik 4 kg (per du kartus) vaisių ir daržovių. Be to, dalis daržovių ir vaisių lupami, todėl realiai lieka suvartoti lieka apie 3 kg.

25. Pažymi, kad negaudamas reikiamo kiekio vaisių ir daržovių, jis yra kankinamas, nuolat jaučia alkį, jam trūksta vaisių ir daržovių, kurie yra pagrindinis jo maistas, kurį nusipirkti jis turi finansines galimybes. Anksčiau tokio ribojimo nebuvo. Lietuvos valstybė už asmenį nusprendė, kiek kalinamam asmeniui reikia vaisių ir daržovių, nors kitiems produktams ribojimų nėra.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

27. Atsiliepime nurodo, kad iš pareiškėjo skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, pasisakė dėl jo argumentų, todėl iš sprendimo motyvų galima spręsti, kad dėl visų reikalavimų yra pasisakyta.

28. Pareiškėjo teiginiai, kad ribojama galimybė įsigyti didelį kiekį tik vaisių ir daržovių, nepagrįsti.

29. Šioje byloje pareiškėjas nesutiko su norminiu teisės aktu, tačiau neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo laikyti, kad teisėtu ir galiojančiu tesės aktu, taikant jo nuostatas, pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjui yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Todėl pareiškėjas gali papildomai įsigyti papildomo maisto parduotuvėje tiekiamais produktais.

30. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Ministerijos veiksmų priimant Įsakymą, kuriame buvo nustatyti ribojimai įsigyti pageidaujamą kiekį vaisių ir daržovių, t. y. iš esmės pareiškėjas nesutiko su Įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1.1 punktu, atlyginimo. Pareiškėjas teigė, kad dėl Taisyklių pakeitimo susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, dėl to pareiškėjui buvo padaryta žala.

32. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo neteisingai, neobjektyviai ir šališkai, gindamas Lietuvos valstybės, o ne pareiškėjo, interesus, nesusipažino su pareiškėjo skunde nurodytu teismo sprendimu.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

36. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius pareiškėjo nurodytos institucijos – Ministerijos – darbuotojų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

37. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Ministerijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

38. BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 straipsnio 4 dalis).

39. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 22 d.) 76 punkte nustatyta, kad Nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Šio Sąrašo 1.1 punkte numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti vaisių ir daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų) ne daugiau nei 2 kg.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad priimant Įsakymą, kuriuo Sąrašo 1.1 punkte buvo apribotas leidžiamų įsigyti vaisių ir daržovių kiekis, buvo pažeistos jo teisės, kadangi jis maistą Vilniaus PN gamina pats ir leidžiamo įsigyti vaisių ir daržovių kiekio jam nepakanka pilnavertei mitybai užtikrinti.

41. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių neteisėtų Ministerijos veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme, nenurodė. Kadangi pareiškėjas skunde be abstrakčių samprotavimų apie galimą Ministerijos Įsakymo, kaip teigiama, ribojančio įsigyti vaisių ir daržovių kiekį, neteisėtumą, jokių konkrečių Ministerijos aktų, turėjusių įtakos jo teisėms ar teisėtiems interesams nenurodė, prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą individualioje byloje nereiškė, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų Ministerijos veiksmų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmetė.

42. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo turinys patvirtina, jog jis siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevencinis teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundo atmeta. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo, nėra pagrindas spręsti, kad teismo spendimas yra nemotyvuotas ar nepakankamai motyvuotas.

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

45. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas šias įrodymų vertinimo taisykles pažeidė ar byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesusipažino su pareiškėjo nurodytu sprendimu kitoje išnagrinėtoje byloje, kadangi ji niekaip nesusijusi su šioje byloje nagrinėjamu ginču.

47. Vertinant pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyviąja prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Teiginio, esą teismas buvo šališkas, pareiškėjas nepagrindė jokiais faktais ir motyvuotais argumentais. Bylos proceso šaliai nepalankus teismo sprendimas, kuris priimtas laikantis įstatymų reikalavimų, nesuteikia pagrindo išvadoms, kad teismas buvo šališkas.

48. Pažymėtina, kad pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjui nušalinimo nereiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teisėjo nešališkumo abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo neobjektyvus, nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų pirmiau minėto objektyviojo testo kriterijus. Minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Minėta, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė