2013-06-19 Nr. AB-2995-3-61-3-01157-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1016/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01157-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. balandžio 24 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama 1) panaikinti 2012 m. balandžio 4 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VRM) sprendimą Nr. 1D-2453 kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti VRM išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūno pensijos dalį 29 915,81 Lt už 2010 m. sausio – 2012 m. vasario laikotarpį.

Skunde (b. l. 1-3) paaiškino, kad 2008 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11D-1346 jai nuo 2008 m. balandžio 10 d. buvo paskirta 1 768,21 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., kurio pagrindu jai kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Analogiško turinio nuostatos įtvirtintos ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio redakcijose. Teigė, jog VRM, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas (tiek ankstesnės, tiek šiai dienai galiojančios redakcijos), 1 ir 2 prieduose nurodytas formules, kiekvieną mėnesį pareiškėjai neišmokėdavo 1 251,99 Lt paskirtos valstybinės pareigūno pensijos dalies. Už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. vasario mėn. laikotarpį pareiškėja nurodė susidariusią 29 915,81 Lt nepriemoką, kurią VRM 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-2453 atsisakė grąžinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 72-74) paaiškino, kad VRM 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-2453 išsamiai ir argumentuotai išaiškino aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jos valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Visi valstybinio valdymo institucijų priimami sprendimai (administraciniai aktai) turi būti pagrįsti įstatymu, pareiškėja neįrodė, kad atsakovas ar jo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Kadangi pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, Vidaus reikalų ministerijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 40-42) nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 11D-1346 nuo 2008 m. balandžio 10 d. A. Š. paskirta pensija už tarnybą – 1 768,21 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, ši pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėjai paskirtosios pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8016, kurį pritaikius, pareiškėjai perskaičiuota pensija sudarė 1 417,40 Lt (1 768,21 Lt x 0,8016 = 1 417,40 Lt). Kadangi 2010 m. sausio mėnesį pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. sausio 1 d. redakcija), 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai jos pensijai pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiuotas ir pritaikytas 0,3642 koeficientas, dėl ko 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. jai buvo išmokėta 516,22 Lt dydžio pensija (1 768,21 x 0,8016 = 1 417,40 Lt x 0,3642 = 516,22 Lt). Pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl nebuvo teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai 1 768,21 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl jai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 98-102) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės 28 801,64 Lt. Kitoje dalyje pareiškėjos skundo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. balandžio 11 d. pareiškėjos prašymu (b. l. 57-58), VRM 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 11D-1346 nuo 2008 m. balandžio mėn. jai paskaičiuota 1 768,21 Lt pensija (b. l. 47), taip pat VRM 2008 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1367 nuspręsta nuo 2008 m. balandžio 10 d. jai mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 59). VRM 2008 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 11SP-4353, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 6 dalies pagrindu, pareiškėjai nutrauktas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas nuo 2008 m. spalio 1 d., išskaičiuota bazinės pensijos dydžio priedo 1 889,20 Lt permoka už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Iš pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nutarta išskaičiuoti po 20 proc. kiekvieną mėnesį, pradedant 2008 m. spalio mėn. (b. l. 60). 2012 m. vasario 27 d. Vidaus reikalų ministrui pareiškėja pateikė prašymą išmokėti 28 663,82 Lt pensijos nepriemoką bei mokėti 1 768,21 Lt valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 64-65). Atsakovas, atsakydamas į šį pareiškėjos prašymą, 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-2453(11), nurodė, kad pensija jai yra paskaičiuota galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo jį tenkinti (b. l. 67-69).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu), nustatantį turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmenų ratą, taip pat šios pensijos skyrimo sąlygas ir dydžius, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos). Nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2011 m. gruodžio 28 d., nustatyta, kad asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau taip pat konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taip pat Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, kuriame nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismas vertino, kad aplinkybė, kai pareiškėjai mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Nustatyta, kad taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, pareiškėjai paskirtos pensijos dydis 1 768,21 Lt, pritaikius pensijos perskaičiavimo koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažintas iki 1 417,40 Lt, kuris, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, dar kartą sumažintas iki 516,22 Lt (b. l. 41). Teismas vertino, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis antrą kartą buvo sumažintas nepagrįstai. Iš byloje pateiktos pareiškėjai paskirtos pensijos nepriemokos suvestinės (b. l. 92) matyti, kad už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. vasario 30 d. periodą, pakartotinai sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pareiškėjai susidarė 28 801,64 Lt nepriemoka (45 356,80-16 555,16=28 801,64). Kadangi ši pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, nes pastaroji priimdama sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu (2012 m. rugsėjo 21 d.) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 28 801,64 Lt, buvo priteista pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, tuo pačiu ir pareiškėjos, kaip dirbančios pensininkės asmens teisių lygiateisiškumas, dirbančių ir nedirbančių pensininkų nediskriminavimas, užtikrinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Pareiškėjos reikalavimo panaikinti VRM 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-2453, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą mokėti jai paskirtą 1 768,21 Lt pensiją bei išmokėti 28 663,82 Lt pensijos nepriemoką, teismas netenkino, kadangi atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, jie neteko galios tik po Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Teismui pripažinus, kad pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis antrą kartą buvo sumažintas nepagrįstai ir iš valstybės priteisus 28 801,64 Lt dydžio nepriemoką, ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-2453 panaikinimas nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 105-106) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjos skundo reikalavimo jį atmetant.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d, į tai, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme nebuvo numatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai neteisingą neišmokėtos valstybinės pensijos dalies sumą. Teismas, tenkindamas pareiškėjos reikalavimą priteisti jai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, vadovavosi į bylą pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos pareiškėjai paskirtos pensijos nepriemokos suvestinės duomenimis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai priteistos neišmokėtos valstybinės pensijos bendros sumos skirtumas susidarė atimant iš pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintos ir išmokėtos valstybinės pensijos bendros sumos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintos ir išmokėtos valstybinės pensijos bendrą sumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.

Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie VRM apeliacinio skundo (b. l. 111).

Pareiškėja A. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 110) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš konteksto ištrauktomis Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo nuostatų interpretacijomis. Tvirtina, jog vertinant šį nutarimą sistemiškai, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją.

Pažymi, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Teigia, jog tokiu atveju būtų pažeista asmens teisė į pažeistų interesų gynybą, taip pat teisinio tikrumo principas.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos priimdamas sprendimą. Todėl pareiškėja nemato pagrindo kvestionuoti teismo pozicijos dėl neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir šią išmoką administruojančios institucijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai A. Š. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjai VRM 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 11D-1346 paskaičiuota 1 768,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nustatė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai 28 801,64 Lt dydžio nepriemoką, susidariusią VRM taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Tačiau nepanaikino Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 1D-2453(11), kadangi sprendė, jog jo panaikinimas nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių teismui pripažinus, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis antrą kartą buvo sumažintas nepagrįstai ir iš valstybės priteisus 28 801,64 Lt dydžio nepriemoką.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-2453(11), Vidaus reikalų ministerija pareiškėjai mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Tačiau, kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjai antrą kartą pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, teisėtas ir pagrįstas buvo tik toks pareiškėjos pensijos sumažinimas, kuris buvo paremtas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 19 d. pažyma Nr. 11D(P)-4848 (b. l. 92) rodo, kad valstybinę pensiją mokančiai institucijai vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį pareiškėja negavo 28 801,64 Lt jai priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies (pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotų išmokų suma buvo 45 356,80 Lt, o faktiškai išmokėta – 16 555,16 Lt). Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Apeliaciniame skunde atsakovai tvirtino, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjos teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atkurti pareiškėjos pažeistas teises priteisdamas visą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Taip pat apeliaciniame skunde buvo tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai neteisingą neišmokėtos valstybinės pensijos dalies sumą. Skundžiamame sprendime buvo nurodyta, jog priteistina pensijos nepriemokos suma susidarė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 30 d. Tačiau nurodyta suma, t. y. 28 801,64 Lt susidarė už periodą, trukusį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu 2012 m. gruodžio 3 d. (teismo posėdžio garso įrašas) pareiškėja pateikė papildomus duomenis apie susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., prašydama priteisti neišmokėtos pensijos sumą ir už šį laikotarpį. Todėl darytina išvada, kad nors Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodyta, jog priteistina suma susidarė už periodą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 30 d., tačiau realiai teismas turėjo pagrindą priteisti ir priteisė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta 28 801,64 Lt suma yra teisinga ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, atsakovų apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan