2020-02-05 Nr. AB-2626-3-61-3-01268-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-449-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01268-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. N. (D. N.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, bei pagerinti visas kitas jo skunde nurodytas laikymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: trūko ploto, kurį dar mažino kamerose esantys baldai, kamerose nebuvo karšto vandens, trūko natūralios šviesos, buvo drėgna, prasta ventiliacija, o tualete jos iš viso nebuvo, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, neužteko tualetinio popieriaus, kuris buvo nekokybiškas, grindų paviršius buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/inf (92)3 nuostatoms, pagal kurias suimtasis arba nuteistasis ne mažiau kaip 8 valandas per dieną turi praleisti lauke. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo, o iš jų elgesio akivaizdu, kad daugelis iš jų serga sadistiniu asmenybės sutrikimu. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

3. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (Lukiškių TI-K teises ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Lukiškių TI-K teigimu, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, reikalingos priemonės yra išduodamos į kameras. Atsakovas nurodė, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Asmens privatumui užtikrinti dalies gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kai kurios sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas įstaigoje. Pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintomis etikos taisyklėmis, Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Lukiškių TI–K kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Oro temperatūra ir apšvietimas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad asmenys, kurie nuolat vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

7. Lukiškių TI–K teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 675 Eur neturtinei žalai atlyginti, bylos dalį dėl įpareigojimo nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, bei pagerinti visas kitas jo skunde nurodytas laikymo sąlygas, nutraukė ir likusią skundo dalį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2017 m. rugsėjo 29 d.–2018 m. balandžio 4 d. ir konstatavo, kad kalint Lukiškių TI-K pareiškėjas 45 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m) ir 167 dienas buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį. Įvertinęs kitas pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

III. 10. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

11. Apeliantas, be jo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, akcentuoja, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo atskirti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

12. Pareiškėjas D. N. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad dvasinės žalos negalima apskaičiuoti pinigais. Nors yra pripažinta, kad Lukiškių TI-K kalinimo sąlygos yra netinkamos nėra imamasi jokių priemonių, siekiant šias sąlygas pagerinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą. Nustačius, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatęs, kad 45 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) ir 167 dienas buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui 675 Eur neturtinei žalai atlyginti, bylos dalį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Apeliantas nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 29 d. – 2017 m. spalio 1 d., 2017 m. spalio 5–19 d., 2017 m. spalio 21–22 d., 2017 m. spalio 24 d. – 2017 m. lapkričio 8 d., 2017 m. gruodžio 2–3 d., 2017 m. gruodžio 5–11 d., iš viso 45 dienas, buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 kv. m).

21. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

22. Dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, skaičiavimo pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro kameros ploto atskaitė sanitarinio mazgo plotą, nors byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir su juo laikytų asmenų skaičių (b. l. 7–8), nustatė, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimali ploto norma (3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tiek, kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo ginčo laikotarpiu konstatavimu, sutiktina su apelianto argumentais, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

25. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog 167 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių ir individualizuotų nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų.

26. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

27. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

28. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas apelianto teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

29. Pasisakydamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį (167 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atmetant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto, už nustatytą pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas ir bylos dalis dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukta, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui D. N. (D. N.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė