2013-07-16 Nr. AB-3644-3-61-3-02369-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1396/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02369-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1-4) ir papildytu skundu (I t., b. l. 145-146) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2012 m. liepos 4 d. buvo etapuotas iš Pravieniškių 3 pataisos namų-atvirosios kolonijos į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K). Atvykęs pareiškėjas įspėjo pareigūnus, jog jo byloje yra pažymėta, kad jis yra nerūkantis, todėl paprašė patalpinti jį drauge su nerūkančiais asmenimis. Nurodė, jog po tokio prašymo iš pareiškėjo buvo tyčiojamasi, jam grasinta. Pareigūnai pareiškėją su dar trimis nuteistaisiais (rūkančiais) patalpino į 1,5 kv. m dydžio patalpą, paprašyti parodyti korteles su pavarde, pareigūnai jas pridengė.

Minėtoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas apie 2,5 val. Nurodė, kad keliant jį į karantiną, pasikartojo ta pati istorija – naudojant prievartą ir grasinimus pareiškėją buvo bandoma patalpinti su trimis kitais rūkančiais nuteistaisiais, tačiau jam atsisakius, pareiškėjas buvo perkeltas į laikinąją kamerą (su grotomis), esančią laiptinėje tarp rūsio ir pirmojo aukšto, kurioje jis prabuvo apie 3 val. Per tą laiką, pareiškėjui nebuvo atnešti pietūs, taigi pareiškėjas buvo nevalgęs nuo ryto iki vakaro. Pažymi, jog šią situaciją skundė Lukiškių TI-K direktoriui, o nesulaukęs jo atsakymo kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), kuris tik nurodė gavęs pareiškėjo skundą.

Atsakyme į minėtą pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K melagingai nurodė, kad pareiškėjas pats atsisakė maisto bei nenurodė nieko apie tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas drauge su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašo nubausti tuo metu dirbusius ir už susiklosčiusią padėtį atsakingus pareigūnus bei Lukiškių TI-K už šių pareigūnų dangstymą. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. liepos 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 404, kurioje be jo buvo dar 5 nuteistieji, kreipėsi dėl higienos patikrinimo.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktu ir teigė, kad kalinamam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto. Pabrėžė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis – kameroje buvo tarakonų, drėgmės, trūko oro, dėl po kamera buvusios virtuvės, kameroje sklido virtuvės kvapas, kameros grindys buvo įšilusios, pačioje kameroje buvo nepakenčiama oro temperatūra.

Kalinant tokiomis sąlygomis nesilaikyta teisės aktų reikalavimų, pareiškėjui padaryta didelė neturtinė žala, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir 6.250 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo praktika, turi būti pareiškėjui atlyginta. Paaiškino, jog dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumas, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo regėjimas, bendra savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, taip jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5000 Lt.

Skundo papildyme pareiškėjas paaiškino, kad priešingai, nei nurodė Lukiškių TI-K, pareiškėjui atsisakius būti laikomam drauge su trimis rūkančiais nuteistaisiais, jis nebuvo patalpintas į kamerą Nr. 119, o iki vakarienės buvo laikomas patalpoje su grotomis, esančioje tarp pirmojo ir antrojo aukštų, tik vėliau jis buvo nuvestas į kamerą Nr. 125, kurioje buvo vienas. Pažymėjo, kad su minėtais trimis rūkančiais nuteistaisiais jis apie 3 val. praleido administraciniame bloke, 1,2 kv. m laikinojoje kameroje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime (I t., b. l. 34–38) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2012 m. liepos 4 d., o 2012 m. liepos 20 d. vakare išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3–ąją valdybą. Sutiko su pareiškėjo teiginiais, jog, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:1999 nuostatomis, vienam asmeniui kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, tačiau pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – Įsakymas) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, jog administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymėjo, kad 2012 m. liepos 4 d. į Lukiškių TI-K iš viso atvyko 131 asmuo, duomenų, kiek iš tų asmenų buvo rūkančių, kiek nerūkančių, Lukiškių TI-K pateikti negali, todėl negalima teigti, jog pareiškėjas buvo patalpintas vienoje patalpoje būtent su rūkančiais asmenimis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K suimtieji (nuteistieji) į kameras skirstomi vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Suėmimo vykdymo įstatyme ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytais reikalavimais.

Pareiškėjui pirmą kartą (2009 m. lapkričio 18 d.) atvykus į Lukiškių TI-K buvo užpildytas blankas apie jo asmeninių duomenų tvarkymą, kuriame asmuo turi parašyti, ar jis sutinka būti kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas parašė „Nesutinku“ ir pasirašė, taigi jis nesutiko būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Teigė, kad Lukiškių TI-K buvo atsižvelgta į pareiškėjo norą būti laikomam su nerūkančiais asmenimis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K nėra vedama rūkančių ir nerūkančių asmenų apskaita bei tai, kad Suėmimo vykdymo įstatymas nereikalauja skirstyti asmenis į kameras pagal šį kriterijų, nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo teiginio, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, Lukiškių TI-K negali.

Lukiškių TI-K neneigė, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 9 d. kreipėsi į įstaigos administraciją su skundu dėl jo laikymo ir dėl to, kad jis liko be pietų. Lukiškių TI-K 2012 m. rugpjūčio 9 d. pateikė atsakymą Nr. 22-1924, nurodydama, kad į įstaigą pareiškėjas atvyko apie 12.10 val., paskirstymo skyriuje jis buvo laikomas ne ilgiau kaip 2 valandas, po to, apie 13.10 val. buvo nuvestas į 2-ąjį korpusinį skyrių, t. y. į 8 priežiūros postą. Nurodė, kad atėjus pietų dalinimo metui, pareiškėjui buvo pasiūlyta papietauti, tačiau pietų jis atsisakė.

Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameroje Nr. 119 remonto darbai atlikti 2012 m. kovo mėnesį, kameroje Nr. 125 remonto darbai buvo atlikti 2012 m. balandžio mėnesį, kameroje Nr. 404 – 2011 m. spalio mėnesį. Atkreipė dėmesį, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras pagal gaunamus skundus tikrina Lukiškių TI-K gyvenamąsias kameras: kameroje Nr. 404 tikrinimo darbai buvo atlikti 2012 m. liepos 27 d., pažeidimų nenustatyta; kameroje Nr. 125 2012 m. gegužės 30 d. atlikus tikrinimo darbus pažeidimų taip pat nebuvo nustatyta, o patikrinimo darbus šioje kameroje atlikus 2012 m. liepos 12 d., nustatyta, kad joje visi higienos parametrai atitiko reikalaujamus dydžius, išskyrus per mažą naktinį apšvietimą, tačiau šis trūkumas buvo pašalintas; kameroje Nr. 119 tikrinimo darbai buvo atlikti 2012 m. gegužės 25 d., ir šioje kameroje pažeidimų nebuvo rasta.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, į kameras išduodamas reikalingas inventorius, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, pan.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti patalpų vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjo skunde minimus teiginius, kad būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K jam pablogėjo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, vertino kaip neatitinkančius tikrovės. Lukiškių TI-K 2012 m. spalio 3 d. medicininis pažymėjimas Nr. 56-429 patvirtina, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl sveikatos pablogėjimo, o Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2012 m. spalio 3 d. pažyma Nr. 55-111 patvirtina, kad pareiškėjas nesikreipė ir dėl psichologinės pagalbos suteikimo.

Pažymėjo, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą ir darė išvadą, kad pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, nes nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 91-93) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjo nurodytas reglamentavimas dėl minimalaus asmeniui tenkančio ploto yra pasikeitęs, šiuo metu nustatytas 3,6 kv. m plotas. Pažymėjo, jog nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginusių jo buvimą minėtoje įstaigoje nebuvo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nepagrindė jos dydžio. Nurodė, jog Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizinių veiksnių tyrimo skyriaus darbuotojai 2012 m. liepos 25 d. atliko matavimus pareiškėjo nurodytoje kameroje Nr. 404 ir nustatė, jog ten buvusi drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad nors nėra įmanoma paneigti arba patvirtinti pareiškėjo teiginio dėl to, kad jis buvo laikomas drauge su rūkančiais asmenimis, tačiau galima teigti, jog niekas greta pareiškėjo nerūkė, nes laikino laikymo patalpose rūkyti yra draudžiama. Be to, nėra medžiagos, jog pareiškėjas, būdamas minėtoje patalpoje, būtų kreipęsis į pareigūnus dėl kartu esančių asmenų rūkymo. Atkreipė dėmesį, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nurodė, kad pareiga įrodyti atsiradusią žalą, jos dydį tenka pareiškėjui ir teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti ir konstatuoti atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu (I t., b. l. 186-193) pareiškėjo V. T. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 350 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. liepos 4 d. Jis nurodė patyręs įvairius neigiamus išgyvenimus, kai buvo patalpintas į laikiną patalpą kartu su rūkančiais asmenimis, pareigūnai su juo nepagarbiai elgėsi, neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad jis yra nerūkantis, slėpė korteles su pavardėmis ir pareigomis, laikinoje patalpoje pralaikė ilgiau kaip dvi valandas, po to norėjo perkelti į kamerą Nr. 119 kartu su rūkančiais asmenimis, pareiškėjui atsisakius, buvo uždarytas į laikiną kamerą koridoriuje tarp pirmo ir antro aukšto, jam nedavė pietų. Dėl to pareiškėjas teikė 2012 m. liepos 9 d. skundą Lukiškių TI-K direktoriui (I t., b. l. 118-119) ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. skundą Kalėjimų departamentui (I t., b. l. 95-98). Skundai buvo pripažinti nepagrįstais. Pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimų, priimtų išnagrinėjus jo skundus, teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, tačiau šioje byloje nurodė, kad Lukiškių TI-K 2012 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 22-1924 pateikiama informacija yra melaginga. Ištyręs byloje surinktą medžiagą ir liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tokius pareiškėjo paaiškinimus laikyti pagrįstais.

Vertino Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 1 vyresniojo prižiūrėtojo M. K. (M. K.), Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 1 prižiūrėtojo A. L. (A. L.), Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 1 korpuso vyresniojo M. Š. bei Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 1 prižiūrėtojo V. R. tarnybiniuose pranešimuose pateiktus paaiškinimus ir, patikrinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, jog neturi pagrindo netikėti pareigūnų parodymais: pareigūnų parodymai sutapo tarpusavyje, jie nuoseklūs, pasitvirtina rašytine bylos medžiaga, tuo tarpu pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų dėl ko minėti pareigūnai galėtų būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus. Pats pareiškėjas skundą dėl 2012 m. liepos 4 d. pareigūnų veiksmų pateikė tik 2012 m. liepos 9 d., t. y. praėjus tam tikram laiko tarpui, o ne iš karto, gautų sprendimų, priimtų išnagrinėjus jo skundą, neginčijo, o dėl tariamo sprendimuose pateiktų duomenų tikrovės neatitikimo, pareiškėjas nurodė šioje byloje skunde dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad trumpalaikio sulaikymo kameroje pareiškėjas buvo laikomas ne ilgiau 2 val., t. y. nepažeidžiant Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto nuostatų, kad neįrodytas nepagarbus pareigūnų elgesys su pareiškėju ir tai, kad jam nedavė pietų, nes pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad maisto pareiškėjas atsisakė pats.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Kalėjimų departamentas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad laikino sulaikymo patalpose draudžiama rūkyti (I t., b. l. 153, 157-171), pats pareiškėjas teisme pripažino, kad ant kamerų durų buvo iškabinti rūkyti draudžiantys ženklai, o dėl to, kad kartu su juo buvę asmenys rūkė, jis nesiskundė, taip pat į tai, kad pareiškėjui nepateikus nei žodinių, nei rašytinių skundų dėl rūkymo laikino sulaikymo kameroje, Lukiškių TI-K atitinkamai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto, tuo tarpu Lukiškių TI-K priėmimo–paskirstymo skyriuje dirbę pareigūnai rūkymo fakto nepastebėjo, darė išvadą, kad nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai dėl to, kad pareigūnai neatsižvelgė į prašymus netalpinti jo kartu su rūkančiais, dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nes laikino sulaikymo patalpose rūkyti yra uždrausta. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas teismui nubausti pareigūnus ir Lukiškių TI-K už pareigūnų dangstymą taip pat yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog klausimą dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo sprendžia tik tie pareigūnai (ir institucijos), kurie įgalioti jį pradėti, o jų sprendimų pradėti ar nepradėti tarnybinį patikrinimą asmuo, pranešęs apie pažeidimą, teismine tvarka iš viso ginčyti negali, nes tokie sprendimai asmeniui (šiuo atveju – kaliniui) jokių teisinių padarinių nesukelia bei nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, teismas imasi ginti tik pažeistas asmens teises ar įstatymo saugomus interesus.

Nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. liepos 4 d., o išvyko 2012 m. liepos 20 d. Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus viršininkė 2012 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. 24-2611 nurodė, kad 2012 m. liepos 4 d. jis buvo paskirtas į kamerą Nr. 119, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 125, o 2012 m. liepos 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 404 (I t., b. l.

50) ir nurodė, kad pareiškėjas iš esmės skundžiasi, kad teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista laikant jį kameroje Nr. 404. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos higienos norma 76:1999 pagal sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. V-241 neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d. Rėmėsi Įsakymo 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ir, nustatęs, kad kameroje Nr. 404 pareiškėjas buvo nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. liepos 20 d., kad šios kameros plotas yra 17,02 kv. m, kas reiškia, jog joje gali būti patalpinti ne daugiau kaip 4 asmenys, bei vadovaudamasis Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenis, kad kameroje Nr. 404 įrengtos 8 lovos, 2012 m. liepos 5 d. ryte joje buvo 5, vakare 6 asmenys, nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 9 d. kameroje buvo 6 asmenys, nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 17 d. kameroje buvo 5 asmenys, nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 19 d. kameroje buvo 6 asmenys, 2012 m. liepos 20 d. kameroje ryte buvo 6 asmenys, o vakare pareiškėjas išvyko, teismas konstatavo, kad per visą laiką nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2012 m. liepos 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 404 pažeidžiant teisės normoje nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą.

Teismas, kritiškai vertindamas pareiškėjo pateiktus G. M. ir A. S. paliudijimus (I t., b. l. 147-148) ir remdamasis Lukiškių TI-K pareigūnų parodymais, nustatė, kad 2012 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo uždarytas kameroje Nr. 119 ir Nr. 125. Atsižvelgdamas į tai, kad kameroje Nr. 119, kurios plotas yra 7,31 kv. m ir kurioje tuo metu buvo laikomi 4 asmenys, pareiškėjas buvo laikomas neilgai, taip pat į tai, jog tą pačią dieną jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 125, kurioje jis buvo laikomas vienas, teismas sprendė, jog negalima konstatuoti, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą iš esmės buvo pažeista.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A756-122/2010, byla Nr. A438-121/2009).

Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad kameroje Nr. 404 jis gyveno antisanitarinėmis sąlygomis dėl drėgmės, virtuvės kvapo ir nuo virtuvės šiltų grindų, dėl kurių kameroje buvo karšta bei tarakonų, teismas rėmėsi Lietuvos higienos norma HN 76:2010, kurioje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo, valymo ir kiti reikalavimai. Nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog dėl blogų gyvenimo sąlygų kameroje Nr. 404 (dėl drėgmės, blogos ventiliacijos, nuo virtuvės sklindančios šilumos) pareiškėjas teikė 2012 m. liepos 9 d. prašymą Lukiškių TI-K direktoriui, 2012 m. liepos 10 d. skundą Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, taip pat Vilniaus visuomenės sveikatos centrui. Vilniaus visuomenės sveikatos centrui atlikus kameros Nr. 404 patikrinimą, nustatyta, kad kamera Nr. 404 vėdinama per atvirus langus, kontrolės metu langai buvo pilnai atidaryti, kameros santykinė oro drėgmė atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, patikrinimo išvadoje nurodyta, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų patikrinimo metu nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgė į Kenkėjų kontrolės tarnybos pateiktus duomenis, kad kameroje Nr. 404 kenkėjų naikinimo darbai buvo atlikti 2012 m. liepos 10 d. bei į Lukiškių TI-K 2011 m. lapkričio 4 d. darbų atlikimo aktą už 2011 m. spalio mėnesį Nr. 24-1899, patvirtinantį apie kameroje Nr. 404 atliktus remonto darbus ir tuo remdamasis sprendė, jog, pareiškėjo argumentai dėl blogų gyvenimo sąlygų kameroje Nr. 404 yra nepagrįsti. Įvertinęs bylos medžiagą dėl gyvenimo sąlygų kamerose Nr. 119 ir Nr. 125, teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų yra paneigti.

Remdamasis visu tuo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, ir todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nurodė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (iš viso 16 dienų), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat į tai, kad byloje nėra nustatyta duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, nes beveik per visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir priteisė pareiškėjui 350 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-3), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, kadangi negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galimai mažesnio kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamu laikotarpiu buvusią savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti kokią įtaką pareiškėjo sveikatai turėjo teisės į nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą kameroje pažeidimas. Pareiškėjas nepagrindė ir tariamai patirtų neigiamų pasekmių, išgyvenimų negrįžtamo pobūdžio ir (ar) didelio masto. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pakartotas Civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012, kt.), reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas V. T. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 7-10), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytais argumentais. Taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Įsakyme numatytu reikalavimu, kad vienam kameroje laikomam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2007 m. gegužės 24 d. redakcijos Nr. X-1150 16 straipsniui. Pažymima, kad buvo pažeistos Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklės, nes pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas ilgiau nei 2 val. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo įrodymų, kuriuos išreikalauti jis buvo prašęs ir taip nepadėjo įvykti teisingumui. Pažymi, kad pareigūnų parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas yra melagingi ir būtų buvę paneigti, jei teismas būtų atsižvelgęs į pareiškėjo prašymus išreikalauti iš Lukiškių TI-K vaizdo kameromis užfiksuotą medžiagą, remtis jo pateiktais rašytiniais liudytojų parodymais bei iškviesti šiuos liudytojus į teismo posėdį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareiškėjo kalinimu kamerose, neatitinkančiose nustatytų reikalavimų bei apgyvendinimu kartu su rūkančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus ir iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteisė 350 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, tuo tarpu atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos, o teismas nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjui pirmą kartą (2009 m. lapkričio 18 d.) atvykus į Lukiškių TI-K jis aiškiai (pasirašydamas) nurodė, kad nesutinka būti kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat, kad 2012 m. liepos 4 d. pareiškėjas šį nesutikimą išreiškė dar kartą. Nepaisant to, remiantis byloje surinkta medžiaga (tuo, kad Lukiškių TI-K administracija, visiškai uždrausdama rūkyti laikinojo sulaikymo patalpose, užtikrino draudimo rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose laikymąsi, taip pat tuo, kad pareiškėjas, būdamas laikinojo sulaikymo patalpose, nesiskundė dėl kitų asmenų rūkymo), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, t. y. kad buvo pažeistos Lietuvos higienos normos HN 76:2010.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgdama į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Įsakymo reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu visą laiką nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą. Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentas, kad jis negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui nėra reikšmingas sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Pažymėtina ir tai, kad siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam sąlygomis, kurios atitiktų Lietuvos higienos normų reikalavimus, pažeidimo mastą ir trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir teisingai nusprendė, kad 350 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši pinigų suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamu atveju nėra aiškiai per didelė ar per maža.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė