2020-09-30 Nr. AB-18076-3-61-3-04162-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2938-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04162-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Lobby baltic“ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 ir 23 straipsniams ir oficialiai konstitucinei doktrinai.

2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad bendrais neteisėtais veiksmais Kybartų PN ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) Įsakymu pažeidė jo specialiąją teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje. Įsakyme įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, jeigu nėra nurodyta giminaičių, sutuoktinio ar kitų asmenų, kuriems gali būti perduodami saugoti daiktai, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Yra ribojama jo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (tris savaites iš eilės), kadangi neparduodama daugiau kaip 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę. Parduotuvėje taip pat nėra konservų, pomidorų padažo, pieno, kefyro, aliejaus ir kitų produktų, kuriuos gamintojai fasuoja į litrinę tarą. Parduotuvėje neparduodamos razinos, datulės, medus, uogienė. Su skundu kreipėsi į Kybartų PN administraciją ir žodžiu buvo informuotas, kad jo skundas bus ignoruojamas, rašytinio atsakymo negaus. Kybartų PN administracija neteisėtai atiminėja stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, nes metaliniai šaukštai ir keraminiai puodeliai nėra numatyti Įsakyme. Dėl Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktų jam yra padaryta žala, kuri turi būti atlyginta. Žalos padarymą tiesioginiais neteisėtais veiksmais inicijavo Teisingumo ministerija Įsakymu. Dėl šių atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią kankinimu alkiu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų PN atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Įsakymu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas), t. y. pasikeitė reikalavimai daugelio produktų pakuotėms ir jų kiekiams. Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie jiems yra reikalingi. Taisyklių besilaikantiems nuteistiesiems pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi apsipirkdami du kartus per savaitę jie turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams patenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių. Didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos bei buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didelė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad dar nesuvartoti jie taps nebetinkami vartoti. Draudimas pataisos įstaigų parduotuvėse prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų ir pataisos įstaigose dirbančių asmenų saugumą, kadangi sumažėja galimybė pasigaminti žalojimui skirtų įrankių. Pareiškėjui bei kitiems nuteistiesiems Kybartų PN parduotuvėje yra sudarytos sąlygos nusipirkti maisto produktų mažesnių talpų pakuotėse. Visiems nuteistiesiems tris kartus per dieną yra teikiamas visavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomas maisto produktų įsigijimas Kybartų PN parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinu nuteistųjų poreikių tenkinimu. Pareiškėjas į Kybartų PN administraciją dėl negalėjimo apsipirkti parduotuvėje nesikreipė. Pareiškėjas nurodė tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant Įsakymo skundžiamus punktus. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo apsipirkimo sąlygos bei Kybartų PN pareigūnų veiksmai atitiko visus galiojančius teisės aktus. Iš pareiškėjo kratų metu nebuvo paimta indų, taip pat nebuvo teikta pareiškėjo skundų. Po Taisyklių pakeitimo maždaug vieną mėnesį parduotuvėje nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Teisingumo ministerija nurodė, kad Įsakymu buvo siekiama didinti laisvės atėmimo vietų įstaigų, jose dirbančių ir laikomų asmenų saugumą, užkardyti teisės pažeidimus, užtikrinti sanitarinių ir higienos sąlygų laikymąsi nuteistųjų (suimtųjų) gyvenamosiose patalpose. Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Sąraše numatyta galimybė įsigyti ir turėti džiovintų vaisių, neapibrėžiant konkrečiai kokių. Pareiškėjas nenurodo jokių individualių ir išskirtinių objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kodėl jam būtinos razinos ar datulės. Taigi, pareiškėjas gali įsigyti ne razinų, o kitų džiovintų vaisių. Visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas visavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pavyzdžiui, cukrus, medus, uogienės, džemai ir pan.), kurie minimi ir pareiškėjo skunde. Įsigaliojus pakeitimams sumažintos galimybės įkalintiems asmenims kaupti žaliavą, skirtą nelegaliai alkoholinių gėrimų gamybai, o pas nuteistuosius (suimtuosius) aptinkamo alkoholio raugo pastebimai sumažėjo. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, kadangi sumažėja galimybė pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtų įrankių. 2 kg vaisių ir daržovių kiekis įsigyti per savaitę, kuris sudaro 0,285 kg per dieną, yra visiškai pakankamas suaugusio žmogaus vaisių ir daržovių poreikių tenkinimui. Pagal Sąrašą asmenys gali įsigyti kečupo ir pomidorų padažo, taip pat aliejaus, pieno produktų. Kečupo pakuotė turi būti ne didesnė nei 200 ml (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes). Pieno produktų, aliejaus pakuotės Sąraše nėra apibrėžtos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl Sąrašo pakeitimo jis negali pirkti pieno ir aliejaus, yra nepagrįsti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lobby baltic“ atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

8. UAB „Lobby baltic“ nurodė, jog viešo konkurso būdu yra išsinuomojusi Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) Kybartų skyriuje patalpas parduotuvės veiklai, kurioje aprūpina nuteistuosius būtiniausiomis prekėmis. Parduotuvės veiklą vykdo vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, todėl neturi jokių išlygų nesilaikyti galiojančių teisės aktų: 2018 m. spalio 20 d. buvo įpareigota parduotuvėje pardavinėti maisto produktus atsižvelgiant į naują Taisyklių redakciją. Įsigaliojus Įsakymui, parduotuvės veikla dėl pasikeitusio Taisyklių reglamentavimo buvo pasunkėjusi, nes reikėjo ieškoti naujų maisto produktų, naujų tiekėjų, kad parduodami maisto produktai atitiktų teisės aktų reglamentavimą. Nepaisant to, yra užtikrinta galimybė nuteistiesiems įsigyti leidžiamų jiems įsigyti ir turėti maisto produktų. Nuteistieji nuo 2018 m. spalio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. galėjo įsigyti pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų ir džiovintų vaisių.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. P. skundą.

10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, BVK 64 straipsnyje, 92 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Teisingumo ministerijos patvirtintos Taisyklės, įvertinęs Taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 1.1–1.15 punktuose įtvirtintus galimus įsigyti maisto produktus, nurodė, kad Kybartų PN paaiškinimai, kad pataisos įstaigos parduotuvėje maždaug mėnesį nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos iš esmės leistų konstatuoti neteisėtus veiksmus, ginčo laikotarpiu neužtikrinant nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) teisės apsipirkti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, tačiau pareiga nurodyti faktines aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti konkrečius pareiškėjo teisių pažeidimus, tenka pačiam pareiškėjui. Be to, UAB „Lobby Baltic“ nurodė, jog nuo 2018 m. spalio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. nuteistieji galėjo įsigyti pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų ir džiovintų vaisių ir tai patvirtina pirkimo analizės.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tris savaites neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno, tačiau nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada ir kokių konkrečių produktų jam nebuvo parduota, ar buvo pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę (prekes) ir pan. Nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje teigė, kad su skundu kreipėsi į atsakovą, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, ją patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, t. y. nenustatė konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimo atvejų. Teismas pareiškėjo argumentus dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytų maisto produktų vertino kaip deklaratyvius.

12. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl galimybės įsigyti razinų, datulių, medaus, uogienės pagrįstumą, atkreipė dėmesį, kad Įsakymu patvirtintame 18 priede nėra numatyta, kokie konkrečiai džiovinti vaisiai gali būti parduodami. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į Kybartų PN dėl parduotuvės asortimento, taip pat nėra, o medaus ir uogienės patvirtintame leidžiamų įsigyti produktų sąraše iš viso nėra numatyta.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada tiksliai kreipėsi į Kybartų PN, kokio pobūdžio skundai bei prašymai buvo teikti. Todėl pareiškėjo argumentus dėl atsakymų į skundus ir prašymus nepateikimo vertino kaip deklaratyvius.

14. Teismas, įvertinęs BVK 173 straipsnio 4 dalyje ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1, 22.3 ir 22.4 punktuose įtvirtintas nuostatas, nenustatė, kad nuteistiesiems tiekiamas maistas, jo energinė vertė, jo tvarkymo procesai neatitinka teisinio reglamentavimo, o pareiškėjas su rašytiniais prašymais dėl netinkamo maitinimo į Kybartų PN administraciją nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl maisto kokybės nepatvirtina Kybartų PN (pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

15. Teismas nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių faktinę aplinkybę apie iš pareiškėjo paimtus metalinius stalo įrankius bei keraminius puodelius, todėl vien šiuo pagrindu Kybartų PN neteisėti veiksmai, galimai paėmus iš pareiškėjo nurodytus daiktus, negali būti konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 18 priede galimybė nuteistiesiems turėti keraminių ar metalinių indų bei įrankių nėra numatyta, taigi, Kybartų PN paėmus iš pareiškėjo keraminius ir metalinius stalo įrankius ir indus, nebūtų jokio teisinio pagrindo šiuos atsakovo atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

16. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl Įsakymo 1.1, 1.2, 1.5, 1.4 ir 1.12 punktuose nustatytų ribojimų, apžvelgė BVK 64 ir 91 straipsniuose, 112 straipsnio 6 dalyje, 152 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir akcentavo, kad teisingumo ministras, Įsakymu nurodytais punktais nustatydamas tam tikrus pakeitimus, veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų pagrindu. Įsakymas yra galiojantis, nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas atsakovo atstovo paaiškinimų pagrindu nustatė, kad iš pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai, pareiškėjas nebuvo etapuojamas, taip pat nebuvo uždarytas kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl negalėjimo įsigyti maisto produktų (pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų, daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių, razinų, datulių, medaus ir uogienės) nesikreipė. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų atsakovo atstovo pozicijai neišdėstė, nedetalizavo aplinkybių dėl galimai jam taikytų ribojimų, todėl jo pretenzijos dėl Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 1.12 punktais numatytų ribojimų įtakos jo teisėms ar teisėtiems interesams nepagrįstos.

17. Teismas, vadovaudamasis BVK 112 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.) 57 ir 220 punktais, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovo atstovo pozicijai neišdėstė. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog iš jo buvo paimti konkretūs daiktai. Pareiškėjo teiginiai dėl galimai ateityje paimtinų daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktų, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra deklaratyvūs, nukreipti į ateitį, nesukeliantys pareiškėjui jokių realių teisinių pasekmių, todėl jų pagrindu negali būti konstatuota pareiškėjui galimai padaryta neturtinė žala.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais. Pareiškėjas teisės aktų nuostatų nesusieja su faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą.

19. Teismas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, konstatavo, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi teisės aktams. Teismas pažymėjo, kad teismas gali kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, kai nagrinėjamoje byloje jis yra taikomas. Šiuo atveju pareiškėjas jokiais faktiniais įrodymais nepagrindė, kad administracinio akto taikymas jam sukėlė negatyvias teisines pasekmes. Pareiškėjo išreikštos abejonės yra nukreiptos į ateityje galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją. Teismas vertino, kad tinkamo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo ir dalyko.

20. Teismas, Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimų kontekste įvertinęs pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar BVK nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 21. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 16 d. sprendimą, t. y. tenkinti skundą pilna apimtimi ir priteisti žalos atlyginimą bei procesines palūkanas arba panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, pripažindamas atsakovo atstovo neteisėtos veikos faktus, nepateikė šios veikos teisinio įvertinimo. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į nuosavybės neliečiamumą, teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje, taip pat absoliuti teisė nepatirti žmogiškojo orumo žeminimo. Teismas, suabsoliutindamas BVK ir Įsakyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nepagrįstai nekonstatavo šių pareiškėjo teisių pažeidimo. Įsakymo nuostatomis yra ribojama BVK 92 straipsnyje įtvirtinta kalinamo asmens specialioji teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje, todėl Įsakymas prieštarauja Konstitucijai, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi niekiniu norminiu aktu.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad BVK 112 straipsnio 4 dalimi ir Įsakymu yra ribojama Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta prigimtinė teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar nuosavybės teisės suvaržymai atitinka konstitucinę doktriną ir konstitucinio proporcingumo principą. Šį klausimą spręsti gali tik Konstitucinis Teismas. Pirmosios instancijos teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, todėl privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, o to nepadaręs, pažeidė Konstitucijos 110 straipsnį.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas, pasisakydamas dėl teikiamo maisto atitikimo teisės aktų reikalavimams, peržengė skundo reikalavimo ribas, tokiu būdu siekdamas atmesti skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Kybartų PN nuteistiesiems teikiamas maistas neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, valgiaraščiai yra diskriminacinio pobūdžio.

25. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovo argumentai ir teismo pritarimas, jog nėra duomenų apie atimtą iš pareiškėjo privatinę nuosavybę, yra neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjo teigimu, kalinamų asmenų nuosavybė atiminėjama ir naikinama ne tik kratų metu, bet nuolat. Šios aplinkybės rašytiniais įrodymais pagrįsti nėra įmanoma.

26. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir neužtikrina teisės į pažeistų teisių gynimą.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad yra Kredito unijų narių asociacijos pirmininkas ir byloje gina ne tik savo, bet ir viešąjį interesą.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovo atstovas, pritardamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, akcentuoja, kad nuteistųjų apsipirkimas yra reglamentuotas BVK 92 straipsnyje ir Taisyklių XII skyriuje. Vadovaujantis Įsakymu buvo pakeistas Taisyklių 18 Priedas ir buvo pakeisti reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Atsakovo atstovas vadovaujasi Įsakymu, o tai yra objektyvios aplinkybės, kurios nuo pataisos namų nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos.

30. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tris savaites neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno. Pareiškėjas nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų.

31. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui, yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigos parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Taisyklių besilaikantiems nuteistiesiems pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi jiems apsiperkant ne rečiau kaip du kartus per savaitę, pastarieji turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams tenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojami atitinkami daiktai.

32. Atsakovas paaiškina, kad iš nuteistųjų paimami tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti Sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam asmeniui. Iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai.

33. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad Kybartų PN jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

35. Teisingumo ministerija nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, į kuriuos teismas išsamiai atsakė.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lobby baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37. UAB „Lobby baltic“ nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu iš dalies keičia skundo pagrindą. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad Kybartų PN parduotuvėje negali įsigyti įstatyme numatytų būtinųjų maisto produktų. UAB „Lobby baltic“ pateikė patvirtinančius dokumentus, kad parduotuvės veiklą vykdo vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir užtikrina, kad nuteistieji galėtų įsigyti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistiesiems teikiamas maitinimas yra diskriminavimas, kuris žemina žmogiškąjį orumą, dėl ko neturtinės žalos atlyginimas yra privalomas. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš maitinimo, tačiau UAB „Lobby baltic“ Kybartų PN maitinimo paslaugų neteikia. Pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su maisto produktų pardavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl teisingumo ministro veiksmų, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 bei Kybartų PN veiksmų, vykdant šį Įsakymą (nuo 2018 m. spalio 19 d. pažeidus pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje, paėmus maisto produktus ir daiktus), atlyginimo.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, nesudarančiais pagrindo konstatuoti atsakovo atstovų neteisėtus veiksmus ir spręsti, kad dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo, taip pat sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad Įsakymu buvo pažeista jo teisė į nuosavybės neliečiamumą, teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje, taip pat absoliuti teisė nepatirti žmogiškojo orumo žeminimo. Įsakymas prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl Įsakymo teisėtumo patikros buvo būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo teigimu, teismas, pasisakydamas dėl teikiamo maisto atitikimo teisės aktų reikalavimams, išėjo už reikalavimo ribų. Kalinamiems asmenims priklausanti nuosavybė atiminėjama nuolat ir nėra įmanoma šią aplinkybę pagrįsti. Skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir neužtikrina teisės į pažeistų teisių gynimą. Pareiškėjas byloje gina ne tik savo, bet ir viešąjį interesą.

41. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas.

43. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

44. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

46. Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 ir Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu), vykdant (taikant) Įsakymą, t. y. Kybartų PN nuo 2018 m. spalio 19 d. paimant ir sunaikinant leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijančius daiktus ir maisto produktus, ribojant teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, t. y. neparduodant daugiau kaip 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno, neaprūpinant Kybartų PN parduotuvės leidžiamais įsigyti ir turėti maisto produktais, atimant stalo įrankius, indus, puodelius ir kt. daiktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad Įsakymo 1.1 papunktyje ir 2 punktuose įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Byloje nėra jokių duomenų, kad vykdant minėtas Įsakymo nuostatas, iš pareiškėjo kokie nors daiktai ar maisto produktai faktiškai buvo neteisėtai paimti.

47. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykdant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų asortimentas / kiekis, tačiau jis nedetalizavo, t. y. nenurodė nei kada ir nei kokių produktų jis Kybartų PN esančioje parduotuvėje negalėjo įsigyti. Be to, iš UAB „Lobby Baltic“, Kybartų PN vykdančios parduotuvės veiklą, į bylą pateiktos 2018 m. spalio ir 2018 m. lapkričio mėnesio pirkimo analizės matyti, kad nurodytais mėnesiais nuteistieji galėjo įsigyti pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų ir džiovintų vaisių. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Kybartų PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl būtinybės užtikrinti konkrečių maisto produktų įsigijimą, o Kybartų PN būtų ignoravę tokio pobūdžio prašymus.

48. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad, vykdant Įsakymo nuostatas, iš pareiškėjo buvo atimti stalo įrankiai, indai, puodeliai. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad asmeniniai daiktai yra atimami nuolat ir šios aplinkybės pareiškėjas įrodyti negali, pažymėtina, kad pareiškėjas, net nedetalizavo, kada minėti daiktai iš jo buvo paimti.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia abstrakčiais ir neindividualizuotais argumentais (aplinkybėmis).

50. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Kybartų PN tiekiamo maisto atitikimo teisės aktų reikalavimams, išėjo už pareikšto skundo ribų: pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą siejo, be kita, su teisės tinkamai maitintis pažeidimu. Argumentus dėl netinkamo maitinimo pataisos įstaigoje pagal skirtingas mitybos normas bei valgiaraščius dirbantiems ir nedirbantiems asmenims pareiškėjas nurodė skundo IV dalyje „Žalos dydis“. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas nurodytu aspektu, peržengė nagrinėjimo ginčo ribas.

51. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teisės aktų – Įsakymo, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir BVK – nuostatų atitikimu aukštesnės galios teisės aktams, pažymėtina, kad pagal BVK nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis.

52. BVK 92 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), nustatančio nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, 1 ir 4 dalys nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

53. BVK 112 straipsnio, numatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami.

54. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.12 papunkčiu keičiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, 2 punkte buvo nustatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d. Paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka.

55. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.).

Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.

Tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais, kartu laikantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad BVK 92 straipsnio 4 dalies nuostata, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir BVK 112 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašas nustatomas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, o maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir / ar konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjo kvestionuojamos minėtų Taisyklių 18 priedo nuostatos, kurios nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat yra nukreiptos į minėtos BVK 92 straipsnio 4 dalies ir 112 straipsnio 4 dalies įgyvendinimą, dėl ko pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo iniciuoti minėtų teisės aktų teisėtumo tyrimą, nėra pagrįsti.

56. Pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad pataisos įstaigoje iš pareiškėjo buvo paimti ir sunaikinti maisto produktai ar kokie nors daiktai, todėl pareiškėjo, kuris nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 1 d.), argumentai, susiję su tai nustatančio teisinio reglamentavimo teisėtumu, nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė