A-662-1561-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1561/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00149-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui P. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. K. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2011 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 89-2-IL-58 „Atsisakyti išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta jam išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti dujinį ginklą. Taip pat prašė pavesti Komisariatui jo prašymą dėl leidimo išdavimo nagrinėti iš naujo.

Paaiškino, kad dujinį pistoletą įsigijo dar 2010 metais, t. y. tuo metu, kai leidimas dujiniam ginklui įsigyti nebuvo reikalingas. 2011 m. gegužės 25 d. Komisariatui pateikė prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti įgytą dujinį pistoletą (toliau – ir Leidimas). Jo prašymas nebuvo patenkintas, motyvuojant tuo, kad 1994 m. birželio 1 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimu su turto konfiskavimu, todėl nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Nesutiko su tokia atsakovo pozicija, kadangi nuo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip 17 metų. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 6 dalį jis laikytinas neteistu (teistumas išnykęs).

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Komisariato Sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes, atlikus tyrimą pagal P. K. prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį ginklą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas Utenos rajono apylinkės teismo 1994 m. birželio 1 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu įvykdęs tyčinį smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje. Už šią nusikalstamą veiką numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjas negalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, todėl jo prašymas išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį ginklą buvo atmestas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, Komisariato Sprendimą panaikino ir pareiškėjo prašymą grąžino iš naujo nagrinėti Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Pažymėjo, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. galioja Įstatymas, kurio nauja redakcija buvo išdėstyta 2010 m. lapkričio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 1 straipsnyje. Nuo 2011 m. kovo 6 d. įsigaliojo ir nauja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) redakcija. Nurodė Įstatymo 12 straipsnio 1, 3, 10 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Taisyklių 16 punktą, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį. Nustatė, kad P. K. dujinį ginklą, kurio įsigijimui, laikymui (nešiojimui) ir registravimui prašė išduoti leidimą, įsigijo iki 2011 m. kovo 1 dienos. Pažymėjo, kad iki nurodytos datos atsirado ir aplinkybės, susijusios su Utenos rajono apylinkės teismo 1994 m. birželio 1 d. apkaltinamojo nuosprendžio padarius nusikalstamą veiką priėmimu. Teismas darė išvadą, jog Įstatymo nustatyti griežtesni reikalavimai P. K., įsigijusio dujinį pistoletą iki 2011 m. kovo 1 d., atžvilgiu netaikytini, kadangi ankstesnėje Įstatymo redakcijoje (galiojusioje iki 2011 m. kovo 1 d.) tokių apribojimų nebuvo. Be to, dujiniai ginklai buvo priskiriami D kategorijos ginklams, kurių įsigijimui leidimo gauti nereikėjo.

III. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 32-33) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Teigia, kad teismas neįvertino nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos. Nurodo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir daro išvadą, kad P. K. nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašymą leidimo ginklui parašė 2011 m. gegužės 25 d., t. y. po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl, atsakovo manymu, jam taikytini griežtesni apribojimai. Nurodo, kad tai konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3007-426/2011.

Pareiškėjas P. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 40) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį, kad nuo Utenos rajono apylinkės teismo 1994 m. birželio 1 d. nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau nei 17 metų. Nurodo Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies 3 punktą, 6 dalį, pažymi, kad realiai atliko teismo nuosprendžiu skirtą bausmę 1997 m., vėliau naujų nusikaltimų neįvykdė, todėl daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai jį priskyrė prie asmenų, turinčių teistumą, o tuo pačiu priekaištingos reputacijos asmeniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 89-2-IL-58 (b. l. 3), kuriuo nuspręsta pareiškėjui atsisakyti išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį) ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 dienos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. gegužės 25 d. atsakovas gavo pareiškėjo prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį) ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 dienos. Atsakovas skundžiamu Sprendimu atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad Utenos rajono apylinkės teismo 1994 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjas buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimu su turto konfiskavimu už nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios faktinės bylos aplinkybės ginčo šalys neginčija. Šalys taip pat neginčija, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusio nuo 2011 m. kovo 1 d.) taikymo prasme ši aplinkybė laikytina pakankamu pagrindu pripažinti, jog asmuo (pareiškėjas) neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, tarp jų ir dujinio pistoleto (revolverio).

Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl to, kokia nurodytos materialinės teisės normos redakcija (ar galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d., ar įsigaliojusi po šios datos) turėtų būti taikoma byloje nagrinėjamoje situacijoje. Pareiškėjo nesutikimas su skundžiamu atsakovo Sprendimu rodo jo poziciją, kad nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti taikoma Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija, pagal kurią paminėtas jo teistumas nebuvo kliūtimi turėti jo legaliai įsigytą dujinį pistoletą (revolverį) ar nedidelės galios ginklą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad situacija dėl abiejų paminėtų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcijų taikymo laike yra specialiai aptarta (sureglamentuota) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra aptarta situacija, kaip turi būti legalizuoti tie ginklai (tarp jų ir nagrinėjamam ginčui aktualūs dujiniai pistoletai), kuriems pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją leidimai juos įsigyti ir turėti nebuvo reikalingi, o po nurodytos datos (pagal 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakciją) tapo būtini. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6 (šiame punkte kalbama apie dujinius pistoletus (revolverius)), 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, pateikę prašymus išduoti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus iki šio straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos, turi teisę laikyti ginklus ar juos nešiotis be leidimo, iki nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas dėl leidimo išdavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio konstrukcija (jo dalių išdėstymo eiliškumas) leidžia daryti išvadą, jog minėto straipsnio 4 dalyje nurodytos nuostatos (be jų tiesioginio taikymo šioje dalyje aptartoje situacijoje) yra taikytinos ir straipsnio 2 bei 3 dalyse aprašytose situacijose. Pasisakydama atskirai dėl aptariamo straipsnio 4 dalies aiškinimo, teisėjų kolegija išskiria ir pripažįsta esmine šios dalies principinę nuostatą, kurioje įtvirtinamas principas, kad griežtesnį teisinių santykių reglamentavimą nustatanti teisės norma neturi galioti atgal. Tai aiškiai matyti iš šioje dalyje tiesiogiai aptarto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyse (naujos ir prieš tai buvusios redakcijų) taikymo aiškinimo. Atsižvelgiant į paminėtą šios dalies principinį pobūdį bei į aukščiau aptartą šios dalies sąsają su kitomis aptariamo straipsnio dalimis, darytina išvada, kad paminėta nuostata dėl neleistinumo griežtesnio teisinių santykių reglamentavimo taikymo atgal galioja ir šioje administracinėje byloje nagrinėjamai situacijai, t. y. situacijai, kai pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos buvęs nereikalingu leidimas turėti dujinius pistoletus (revolverius) tapo reikalingu (būtinu) pagal naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus ta prasme, kad naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) buvo įsigijęs ir turėjo dujinį pistoletą, o aplinkybė, dėl kurios jo atžvilgiu galėjo būti taikomas apribojimas turėti šį ginklą, taip pat buvo atsiradusi iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo.

Atsižvelgdama į aukščiau pateiktą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio aiškinimą bei į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo pareiškėjui pritaikytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas apribojimas negali būti pripažintas pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė