P-438-62-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P438-62/2013

Teisminio proceso Nr.

3-61-3-02856-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556–2572/2012 pagal pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Utenos rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) viršininko 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-9004 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad VMI prie FM priimdama skundžiamą sprendimą rėmėsi patikrinimo aktu, kurio nei turinys, nei forma neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD, Departamentas) Utenos rajono agentūra (toliau – ir Utenos r. agentūra) pirminį 2009 m. savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos patikrinimą atliko ir patikrinimo aktą Nr. (11-KD)-159 surašė 2010 m. gruodžio 13 d., o detalųjį patikrinimą – tik 2011 m. vasario 19 d.

Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimas buvo atliktas ir aktas surašytas pažeidžiant LR aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nurodytą terminą, patikrinimo aktas yra neteisėtas. Teigė ir tai, kad apie tariamus pažeidimus pareiškėjas sužinojo pasibaigus dar vieneriems kalendoriniams metams, kuriais taip pat buvo planuojamos ir daromos išlaidos, suderintos su Utenos r. agentūros vedėju E. Puodžiuku.

Utenos r. agentūra 2010 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (11-s)-599 informavo Administraciją, kad 2010 m. gruodžio 13 d. atliks „planinį-kompleksinį“ 2009 m. Specialiosios programos patikrinimą, tačiau 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte Nr. (11-KD)-159 teigė, jog patikrinimo tikslas ir rūšis yra „Specifinis-neplaninis“. Pažymėjo, kad Utenos r. agentūra, planuodama atlikti Specialiosios programos patikrinimą, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 9 (1) straipsniu, kuris yra negaliojantis. Todėl patikrinimas buvo atliktas neteisėtai.

Administracijoje 2009 m. kovo 9 d. įvyko medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių vertinimo komisijos posėdis, kuriame dalyvavo ir šios komisijos narys, Utenos r. agentūros vedėjas E. Puodžiukas. Utenos r. agentūra pritarė, kad 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos būtų naudojamos medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencijai, skiriant lėšas ir medžiotojų klubams. Todėl, pareiškėjo manymu, tai yra akivaizdus teisinio tikrumo principo, kuris reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties, pažeidimas.

Nurodė ir tai, kad 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinus Utenos rajono savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą pažeidimų nustatyta nebuvo, tik pateiktos pastabos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio 2010 m. spalio 22 d. raštą Nr. (9-2)-D8-9968 ir išdėstytos teisės aktų nuostatos, prieštaraujančios Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio 2010 m. spalio 22 d. rašte Nr.(9-2)-D8-9968 išsakytai nuomonei. Akcentavo, kad Aplinkos ministerijos nuomonė dėl medžiotojų būrelių nepripažinimo miško plotų naudotojais formaliosios logikos požiūriu yra klaidinga, nes medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas medžioklei yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių.

Asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įsigiję dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai, galintys Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir SAARP įstatymas, Įstatymas) nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą. Pareiškėjas, pagal SAARP įstatymo 4 straipsnio nuostatas skyręs lėšas medžiotojų būreliams (klubams), elgėsi teisėtai, nes šie būreliai yra miško sklypų naudotojai.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai nei jos nuostatai, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia teisės aiškinti teisės aktų nuostatų. Bet kokie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštuose pateikti teiginiai yra tik šios institucijos specialistų nuomonė, tačiau Departamentas traktavo juos kaip privalomą nurodymą. Pažymėjo, kad patikrinimo akte nurodyta, kad lėšų panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį pagrindimas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio 2010 m. spalio 22 d. raštas Nr. (9-2)-D8-9968.

Todėl jokio teisinio pagrindo šiam patikrinimui atlikti nebuvo. Pareiškėjo nuomone, Utenos RAAD nesiekė užtikrinti teisėtumo aplinkos apsaugos srityje, nevykdė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, nekontroliavo, ar tikslingai naudojamos savivaldybės aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšos, o vykdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pavedimą Utenos rajono savivaldybėje konstatuoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nurodytus tariamus pažeidimus. Daug metų Utenos rajono savivaldybė teikdavo ataskaitas už Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą Aplinkos ministerijai ir jokių pastabų negaudavo.

Apie tai, ar Specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, spręstina ne pagal subjektą, kuris gavo lėšas, bet ar lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį. Medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimui Utenos rajone finansinės paramos teikimo tvarka patvirtinta Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. AĮ-20. Medžiotojų klubai teikdami paraiškas finansavimui gauti, paraiškas, o vėliau ir priemonių įdiegimo darbus, suderino su sklypų savininkais ir valdytojais, kurie tai patvirtino savo parašais.

Taigi, pareiškėjas, skyręs lėšas medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencinėms priemonėms diegti, elgėsi teisėtai. Administracijoje 2009 m. vasario 13 d. vyko aplinkosauginės veiklos prioritetų nustatymo 2009 m. Utenos rajono savivaldybės teritorijoje posėdis, kuriame dalyvavo Utenos r. agentūros vedėjas E. Puodžiukas. Posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl aplinkosauginės veiklos prioritetų nustatymo 2009 m., buvo nustatyti 2009 m. aplinkosauginės veiklos prioritetai (kryptys). Dėl gyvūnų priežiūros buvo nuspręsta, kad reikia numatyti savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiojoje programoje lėšas gyvūnų registracijos sistemai tobulinti ir plėsti ekskrementų surinkimo dėžių pastatymo tinklą Utenos mieste.

Posėdžio protokole nurodytus 2009 m. aplinkosauginės veiklos prioritetus suderino Utenos r. agentūros vedėjas E. Puodžiukas. Vėlesniuose, t. y. 2010 m. ir 2011 m. posėdžiuose, kuriuose buvo aptariami metinės aplinkosauginės veiklos prioritetai (kryptys), taip pat Utenos r. agentūros vedėjas yra suderinęs, kad būtų numatomos savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiojoje programoje lėšos gyvūnų registracijos sistemai tobulinti, plėsti ekskrementų surinkimo dėžių pastatymo tinklą. Utenos RAAD pateikta patikrinimo akte išvada, kad 24,3 tūkst.

Lt panaudota ne pagal paskirtį, priemonėms, reikalingoms Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo taisyklėms įgyvendinti (žetonams, gyvūnų registracijos pažymėjimams, informaciniams ženklams „Nepalik“, ekskrementų surinkimo dėžėms), nėra pagrįsta. Pareiškėjas, pagal SAARP įstatymo 4 straipsnio nuostatas, skyręs lėšas įsigyti žetonams, gyvūnų registracijos pažymėjimams, informaciniams ženklams „Nepalik“, ekskrementų surinkimo dėžėms, elgėsi teisėtai. Šios priemonės buvo patvirtintos Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. TS-35.

Be to, Departamentas patikrinimo akte nedetalizuoja, kokį konkrečiai SAARP įstatymo straipsnį pareiškėjas pažeidė, o tai reiškia, kad 2011 m. vasario 19 d. patikrinimo aktas neatitinka ir Rekomendacijų, kurių 7.4 punkte nustatyta, jog patikrinimo akto lentelės 5 skiltyje aprašoma nustatytų pažeidimų esmė. Utenos r. agentūros 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte Nr. (11-KD)-159 pažeidimų, susijusių su priemonėmis, reikalingomis Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo taisyklėms įgyvendinti (žetonų, gyvūnų registracijos pažymėjimų, ekskrementų surinkimo dėžių bei informacinių ženklų „Nepalik“ įsigijimu) nustatyta nebuvo, o jau 2011 m. vasario 19 d. patikrinimo akte traktuojamas kaip pažeidimas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta mokesčių administratoriaus pareiga vykdyti ne tik MAĮ, bet ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytas pareigas. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad Specialiosios programos lėšos, panaudotos nenumatytiems šiame įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.

Jeigu savivaldybės pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą išieškoti lėšas ne ginčo tvarka. Sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatymas Valstybinei mokesčių inspekcijai numato pareigą, gavus Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimą, vykdyti išieškojimą ne ginčo tvarka. Tačiau nei šiame įstatyme, nei MAĮ ar Valstybinės mokesčių inspekcijos nuostatuose mokesčių inspekcijai nenumatyta nei teisė, nei pareiga vertinti Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimo pagrįstumo.

MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam MAĮ suteiktas teises atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas Viešojo administravimo įstatymas 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte). Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. motyvuotas, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens. Pažymėjo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nepasisako dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kuriais skundžiamas patikrinimo aktas, nes tai nėra mokesčių administratoriaus kompetencijos klausimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Utenos RAAD nurodė, kad pareiškėjas iškraipo faktus, interpretuodamas savo naudai, sąmoningai nutyli svarbius įstatymuose įtvirtintus vietos savivaldos institucijos veiklos bei atsakomybės reikalavimus, nenurodė, kad buvo ne kartą informuotas apie netinkamai naudojamas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) lėšas, taip mėgindamas išvengti atsakomybės. Tvirtino, kad pareiškėjui gerai žinoma, kad Utenos RAAD Utenos r. agentūra neturi jokių įgaliojimų sudaryti rajono SAARP sąmatą.

Sudarydamas rajono SAARP sąmatą, pareiškėjas privalo ir privalėjo vadovautis įstatyme nustatytais reikalavimais. Utenos rajono agentūros vedėjo E. Puodžiuko dalyvavimas bendruose su Administracijos Aplinkos apsaugos ir civilinės saugos skyriumi pasitarimuose nėra ir negali būti painiojamas su savivaldybių taryboms priskirtomis funkcijomis ir nereiškia, kad pareiškėjas SAARP lėšas ginčijamu atveju panaudojo pagrįstai. Su pareiškėjo atstovės pastabomis buvo suformuotas galutinis patikrinimo aktas su išvada, kad programos lėšos panaudotos prieštaraujant Aplinkos ministerijos išaiškinimui 2010 m. spalio 22 d. rašte Nr. (9-2)-D8-9968.

Utenos r. agentūros 2010 m. gruodžio 13 d. patikrinimo aktas pareiškėjo atstovės pasirašytas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo skunde nurodyta netiesa, esą Utenos RAAD Utenos r. agentūros nuomonė nesutapo su ministerijos pozicija. Priešingai, agentūra, tiek pirminio, tiek detalaus patikrinimų metu nustatydama Utenos rajono SAARP ne pagal paskirtį lėšų panaudojimo pažeidimus, vadovavosi 2010 m. spalio 22 d., 2011 m. sausio 20 d. Nr. (9-1)-D8-699 raštuose pateiktais SAARP lėšų naudojimo išaiškinimais ir pateikta programos lėšų naudojimo pozicija.

Pabrėžė, kad Utenos r. agentūra neturėjo teisės atlikti SAARP lėšų panaudojimo patikrinimų, atsižvelgdama į 2010 m. spalio 22 d. ministerijos pavedimą Nr. (9-2)-D8-9968, kuriame konstatavo, jog savivaldybės, skirdamos lėšų medžiotojų būreliams iš programos, pažeidžia įstatymą. Akcentavo, kad savivaldybės ne kartą buvo informuotos, jog iš Specialiosios programos lėšų negalima finansuoti medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojų (medžiotojų būrelių ar klubų) veiklos ir tai aiškiai pažymėta Aplinkos ministerijos 2011 m. sausio 20 d. rašte Nr.(9-1)-D8-699, adresuotame tiek regionų departamentams, tiek savivaldybių asociacijai.

Aplinkos ministerijos nuostatų 7.2 punkte nustatyta, kad Aplinkos ministerija formuoja aplinkos politiką šalyje. Aplinkos ministerijos nuostatų 10.8 punktas reglamentuojama, kad ministerija turi teisę metodiškai vadovauti pavaldžioms institucijoms, pagal kompetenciją atliekančioms jų nuostatuose numatytas funkcijas. Todėl Utenos RAAD, atlikdamas patikrinimus, Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 22 d. rašte Nr.(9-2)-D8-9968 ir 2011 m. sausio 20 d. rašte Nr. (9-1)-D8-699 išdėstyta pozicija (sutampančia su Departamento) vadovavosi pagrįstai, vietos savivaldos institucijoms ministerijos pozicija taip pat buvo ne kartą išsakyta, todėl pareiškėjas nepagrįstai vengia atsakomybės už netinkamą 34 500 Lt programos lėšų panaudojimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina LR aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymą ir nepagrįstai jį priskiria prie norminio teisės akto. Atkreipė dėmesį, kad šis įsakymas susideda iš dviejų punktų, iš kurių pirmuoju yra patvirtintos Rekomendacijos, o antruoju nustatomas įpareigojimas regionų aplinkos apsaugos departamentams tikrinti savivaldybes, kaip jos naudoja SAARP lėšas. Pareiškėjo manymu, toks įsakymas nėra laikytinas norminiu teisės aktu, nes neatitinka norminiams teisės aktams nustatytų reikalavimų.

Pažymėjo, kad tokią teisminę praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris 2008 m. birželio 2 d. nutartyje Nr. A556-868/2008 nurodė, kad lingvistinis (kalbinis) teisės aiškinimas – vienas iš pagrindinių teisės aiškinimo metodų, o dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodį „rekomenduoti“ aiškina (čia taikytina kontekstinio aiškinimo taisyklė), kaip siūlymą pasinaudoti, patarti, ką daryti, kaip elgtis. Vadinasi, teisėkūros subjektas (šiuo atveju aplinkos ministras), priimdamas įsakymą, kuriuo buvo patvirtintos Rekomendacijos, tik pasiūlė atitinkamiems viešojo administravimo subjektams vadovautis (pasinaudoti) priimta tvarka, taip siekdamas palengvinti regionų aplinkos apsaugos departamentams priskirtų funkcijų įgyvendinimą.

Taigi, rekomendacijos tik siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai ir atsižvelgiant į tai, kad tai nėra savo esme norminis teisės aktas, nėra galimas jo pažeidimas. Todėl laiko, kad dėl tos pačios priežasties nepagrįstas pareiškėjo argumentas neva patikrinimo aktas neteisėtas, nes patikrinimas atliktas ne per pirmąjį einamųjų metų pusmetį. Akcentavo, kad Rekomendacijos buvo parengtos siekiant palengvinti regioniniams aplinkos apsaugos departamentams priskirtų funkcijų įgyvendinimą. Tačiau tai, kad atitinkamas regiono aplinkos apsaugos departamentas patikrinimą atliko ne per pirmą einamųjų metų pusmetį, jokiu būdu nepanaikina fakto apie patikrinimo metu nustatytą pažeidimą.

Pareiga regiono aplinkos apsaugos departamentams tikrinti, ar savivaldybės tinkamai naudoja SAARP lėšas, pasibaigus pirmajam metų pusmečiui neišnyksta, todėl pareiškėjo dėstomas argumentas dėl patikrinimo akto negaliojimo dėl to, kad patikrinimas atliktas ne per pirmąjį pusmetį, yra nepagrįstas ir teisiškai nereikšmingas. Bet kuriuo atveju, vien formaliu procedūriniu pagrindu naikinant sprendimą, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principai. Tai negali būti teisinis pagrindas išvengti atsakomybės. Pabrėžė, kad teisės aktuose įtvirtintų procedūrų laikėsi tiek Aplinkos ministerija, tiek Utenos RAAD, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, priimdama Sprendimą.

Taip pat tvirtino, kad nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad medžiotojų būreliai yra miško sklypų ar miško naudotojai. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Akcentavo, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytoją ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Pažymėjo, kad pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei teismui nepateikė įrodymų, kas surinkus ekskrementus į atskiras dėžes, kurių pastatymas buvo finansuojamas iš programos lėšų, buvo toliau su tomis dėžėmis daroma, t. y. kyla pagrįstas klausimas, kokia aplinkosauginė priemonė buvo vykdoma, jei surinkus ekskrementus į atskiras dėžes, viskas buvo vežama į tą patį bendrą sąvartyną.

Ar šiuo atveju apskritai reikalingos atskiros dėžės (ar negalima naudotis bendromis šiukšliadėžėmis esančiomis mieste).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino visiškai. Teismas panaikino VMI prie FM viršininko 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-9004.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI prie FM viršininko sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-9004, kuriuo iš Administracijos nuspręsta išieškoti 34 500 Lt sumą, kuri susidarė panaudojant lėšas ne Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytiems tikslams. Šis faktas buvo nustatytas Utenos RAAD 2011 m. vasario 19 d. savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo akte (toliau – ir Patikrinimo aktas) bei patvirtintas Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 9 d. raštu (prašymu) Nr. (9-1)-D8-2316 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad surašant 2011 m. vasario 19 d. patikrinimo aktą buvo pažeistas Rekomendacijų 2 punktas. Kaip nustatyta anksčiau, Utenos r. agentūra pirminį 2009 m. savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos patikrinimą atliko ir patikrinimo aktą surašė 2010 m. gruodžio 13 d., o detalųjį patikrinimą – tik 2011 m. vasario 19 d. Šis aktas negali būti laikomas kaip atitinkantis gero viešojo administravimo reikalavimus. Pagal Rekomendacijų 8 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybės papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant SAARP įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo.

Byloje nėra jokių duomenų, kad Aplinkos ministerija, remdamasi patikrinimo aktu, priėmė kokį nors įvertinimą ar patvarkymą dėl lėšų išieškojimo. Departamento patikrinimo akte yra tik siūlymas išieškoti. Teismas vadovavosi SAARP įstatymo 2 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktais, 4 straipsnio 3 dalimi, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11-14 dalimis, Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalimis, 2 straipsnio 7 dalimi. Teismas iš sisteminės teisės aktų analizės padarė išvadą, kad sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARP įstatyme, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai.

Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Teismas pažymėjo, jog Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisę gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, tame tarpe ir medžiotojų būreliai.

Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato medžioklės plotų naudotojų teisę Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir SAARP įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Tuo tarpu jau minėto SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, jog Specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones <...>, įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą.

Iš paminėtų teisės normų matyti, jog šioje byloje reikšmingos Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, kadangi jos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tačiau Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato skirtingą paramos gavimo pagrindą - medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt. Nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja, kad SAARP įstatyme nėra nurodyta, pagal kuriame įstatyme nustatytą sąvoką asmuo laikytinas valdytoju, nes, kaip matyti iš Miškų įstatymo ir Medžioklės įstatymo nuostatų, juose skirtingai reglamentuojama naudotojo sąvoka.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad skundžiamas VMI prie FM sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

II. Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepasisakė dėl VMI prie FM veiksmų priimant skundžiamą sprendimą, nenurodė kokius įstatymus ar kitus teisės aktus pažeidė VMI prie FM, taip pat nepasisakė, ar VMI prie FM, priimdama ginčijamą sprendimą, neviršijo savo kompetencijos.

2. Teismo sprendime nėra nurodyta, kokias procedūras, priimant ginčijimą sprendimą, pažeidė VMI prie FM.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškina LR aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymą. Įsakymas nėra laikytinas norminiu teisės aktu, nes neatitinka norminiams teisės aktams nustatytų reikalavimų. Tokią teisminę praktiką formuoja ir LVAT (2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-868/2008). Nukrypimas nuo Rekomendacijos negali būti laikomas imperatyvios teisės akto normos pažeidimu.

2. Teismas neįvertino, jog Departamento pareiga tikrinti, ar savivaldybės tinkamai naudoja SAARP lėšas, pasibaigus pirmajam metų pusmečiui neišnyksta, ir tai, kad Departamentas patikrinimą atliko ne per pirmą einamųjų metų pusmetį, jokiu būdu nepanaikina fakto apie patikrinimo metu nustatytą pažeidimą.

3. Nei Rekomendacijos, nei kiti teisės aktai nenumato, kad Aplinkos ministerija turėtų priimti atskirą patvarkymą ar sprendimą dėl lėšų išieškojimo. Be to, Aplinkos ministerijos 2011 m. kovo 9 d. rašte Nr. (9-2)-D8-2316 yra aiškiai išreikšta institucijos valia, t. y. prašoma, tačiau ne siūloma išieškoti nurodytas lėšas.

4. Medžiotojų būreliai neatitinka nei Miškų įstatyme, nei Medžioklės įstatyme pateikiamų naudotojo sąvokų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Todėl, Aplinkos ministerijos nuomone, akivaizdu, medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas Įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones.

5. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo bei kitų proceso šalių argumentų, susijusių su lėšų skyrimo priemonėms, reikalingoms Gyvūnų globai, laikymo ir naudojimo taisyklėms įgyvendinti pagrįstumu ir teisėtumu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantų visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų: akte nėra individualios argumentacijos, aiškiai nenurodyti faktai, kurie lėmė sprendimo priėmimą. Nurodyta, kad priimant teisės aktą buvo atsižvelgta į kitos institucijos „prašymą“, tačiau kitos institucijos prašymas negali būti laikomas teisėtu pagrindu. Pažymėjo, kad Rekomendacijose yra numatyti pagrindiniai RAAD vykdomos SAARP kontrolės principai, todėl administravimo subjektai privalo vadovautis specialiomis normomis, reglamentuojančiomis specialius klausimus. Tokios pozicijos laikosi ir teismai, kurių nei vienas, spręsdamas tokio pobūdžio bylas, nepasisakė, kad aukščiau nurodytas teisės akto nuostatas vykdyti nėra būtina. Tokių viešojo administravimo subjekto veiksmų (teisės akto vykdymo) reikalauja ir gero viešojo administravimo, teisinio tikrumo, teisėtumo principai. Be to, įpareigojimas atlikti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų praėjusių metų lėšų panaudojimo pirminius patikrinimus, prireikus detaliuosius patikrinimus savivaldybėse regionų aplinkos apsaugos departamentams nustatytas ne Rekomendacijose, o pačiame Aplinkos ministro įsakyme - 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. D1-637 2 punkte, todėl šio imperatyvo privalomumas nekvestionuojamas. Nurodę, kad medžiotojų būrelis yra laikytinas tiek medžioklės plotų naudotoju, tiek miško naudotoju, todėl skirdamas paramą pareiškėjas nepažeidė teisės aktų reikalavimo. Tai, kad priemonė neabejotinai yra aplinkosauginė ir patenka į SAARP įstatymo priemonių sąrašą, pareiškėjas detalizavo skunde, todėl pakartotinai nebeargumentavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepimu į apeliacinius skundus prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teismas bylą išnagrinėjo ne tik visiškai neįsigilinęs į vartojamas sąvokas (sutapatino „valdytojo“ ir „naudotojo“ sąvokas), bet dar ir netinkamai taikė ir išaiškino Medžioklės ir Miškų įstatymus, negebėdamas identifikuoti, kuris iš jų yra specialesnis ir kuris reglamentuoja nagrinėjamu konkrečiu atveju ginčo dalyką. Departamento manymu, Miškų įstatymas ir Medžioklės įstatymas reguliuoja skirtingus dalykus, pirmasis - miškų naudojimą, kitas - laukinės gyvūnijos išteklių naudojimą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė tik dėl lėšų skyrimo medžioklės plotų naudotojams, tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl kito Utenos r. agentūros patikrinimo akte nurodyto atvejo - priemonėms, reikalingoms Gyvūnų globai, laikymo ir naudojimo taisyklėms įgyvendinimui, panaudotų įsigyjant žetonus ir gyvūnų registracijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-2572/2012 atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl viešojo administravimo subjektų aktų, kuriais Utenos rajono savivaldybė pripažinta netinkamai panaudojusia Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ir nuspręsta šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje Utenos RAAD Utenos rajono agentūra 2011 m. vasario 19 d. patikrinimo aktu konstatavo, kad Utenos rajono savivaldybės SAARP lėšos buvo panaudotos netinkamai. Po šio akto priėmimo Aplinkos ministerija 2011 m. kovo 9 d. raštu Nr. (9-1)-D8-2316 (toliau – ir Aplinkos ministerijos raštas) kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašydama išieškoti Utenos rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nurodytas Aplinkos ministerijos raštas yra vertintinas kaip Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas Aplinkos ministerijos teikimas VMI prie FM dėl SAARP lėšų išieškojimo. Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. kovo 22 d. raštu Nr. (8.10)-8.16-41 nurodė Utenos rajono savivaldybės administracijai sumokėti netinkamai panaudotas lėšas į Valstybės iždo sąskaitą. Utenos rajono savivaldybei to nepadarius, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-9004 nusprendė išieškoti į biudžetą Utenos rajono savivaldybės administracijos netinkamai panaudotas SAARP lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2003/2012) analogiško ginčo atveju nurodė, kad Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusia SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad RAAD patikrinimo aktas, kuriuo RAAD konstatuoja savivaldybės netinkamo SAARP lėšų panaudojimo faktą, yra dokumentas, atliekantis tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje, nes juo sudaromas pagrindas Aplinkos ministerijai galutinai įvertinti, ar buvo pažeistas Įstatymas, ir priimti galutinį sprendimą, įforminamą teikimu VMI prie FM. Pabrėžė, kad VMI prie FM veiksmai, kuriais VMI prie FM, vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais viešojo administravimo subjektas atlieka vykdymo veiksmus.

VMI prie FM veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Aplinkos ministerijos teikimas pagal savo turinį, pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes iš esmės buvo individualus administracinis aktas, kuriuo (visiškai ar iš dalies) buvo patvirtinti RAAD nustatyti teisės aktų pažeidimai ir nustatyta konkreti savivaldybės grąžintina SAARP lėšų suma, t. y. apibrėžta viešosios piniginės prievolės apimtis ir ją vykdyti turintis subjektas.

Savo ruožtu Valstybinė mokesčių inspekcija, gavusi šį teikimą, turėjo įgaliojimus tik užtikrinti minėto sprendimo vykdymą (jei reikia – ir priverstine tvarka). Todėl VMI prie FM sprendimai ir veiksmai nagrinėjamu atveju galėjo būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI prie FM galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų aptariamo administracinio akto vykdymo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų patikrinimo aktuose išdėstyti argumentai gali būti laikomi sudėtine Aplinkos ministerijos sprendimo motyvų dalimi, jei pačiame Aplinkos ministerijos sprendime nėra pateikiami kiti motyvai.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje įtvirtintą taisyklę dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu, šioje byloje vertindama ginčijamo VMI prie FM sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat pasisakė ir dėl Aplinkos ministerijos rašto, t. y. išsprendė šį ginčą iš esmės. Teismas pabrėžė, jog Aplinkos ministerijos rašto pagrindu esančiame Utenos RAAD Utenos rajono agentūros 2011 m. vasario 19 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Utenos rajono savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas, nes, skirdama 34 500 litus medžiotojų būreliams, pažeidė Įstatyme nustatytą pareigą SAARP lėšomis remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, tačiau priėmė galutinį sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje suformuotai praktikai.

Atsižvelgdamas į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos paminėtoje administracinėje byloje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Utenos rajono savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Aplinkos ministerijos rašte yra pateiktas teisinis pagrindas (nurodyta Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), faktas dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, yra pateikiama nuoroda į Utenos RAAD Utenos rajono agentūros 2011 m. vasario 19 d. patikrinimo akte konstatuotas aplinkybes. Ir, nors sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamame administraciniame akte trūksta aiškios motyvacijos, kurie lėmė sprendimo priėmimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės ne kartą buvo informuotos, jog iš Specialiosios programos lėšų negalima finansuoti medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojų (medžiotojų būrelių ar klubų) veiklos ir tai aiškiai pažymėta Aplinkos ministerijos 2011 m. sausio 20 d. rašte Nr.(9-1)-D8-699, taip pat į suformuotą praktiką analogiško ginčo atveju, pareiškėjo nurodyti administracinio akto trūkumai, taip pat kiti pareiškėjo įvardyti, jo manymu, padaryti viešojo administravimo subjekto procedūriniai pažeidimai, nagrinėjamu atveju nelaikytini esminiais, dėl kurių turėtų būti panaikintas administracinis aktas. Aplinkos ministerijos raštas yra laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Dėl VMI prie FM sprendimo apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad juo VMI prie FM iš esmės vykdo pagalbinę (techninę) funkciją – išieško Utenos rajono savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas ne ginčo tvarka. VMI prie FM sprendimas atitinka bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda Sprendime į gautą Aplinkos ministerijos raštą), pateiktas teisinis pagrindas (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), nurodomi motyvai (nurodoma, kad Utenos rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos sumos per 3 mėnesių terminą). Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus tenkino, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino.

III. Pareiškėjas Utenos rajono savivaldybės administracija pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556–2572/2012.

Prašyme nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas (jo dalis) yra be motyvų; padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, be to, pareiškėjo nuomone, yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjo vertinimu, vadovaujantis administracinių teismų praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A556–2540/2012, A502–1037/2010, A756–700/2008 ir A756–422/2009, galima daryti išvada, jog apeliacinės instancijos teismas šios teismų praktikos nepaisė (į ją neatsižvelgė), dėl ko, esant esminiams administracinio teisės akto trūkumams, nepagrįstai juos laikė nereikšmingais ir priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog, teikdamas šį prašymą, remiasi, visų pirma, Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu (teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų). Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2572/2012 yra tinkamai motyvuota teismo padarytos išvados, kuriomis remiantis konstatuota, jog pareiškėjo skundas atmestinas (t. 2, b. l. 21-23). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo konstatuota, jog nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, kur analogiško ginčo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusia SAARP lėšas yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimo tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalis numato, jog „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skelbia plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, taip pat trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių arba septynių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kurių paskelbimui pritarė dauguma šio teismo teisėjų, bei visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus“.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-2572/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo dominuojančios, vieningos šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, jog šiuo atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose dėl SAARP lėšų panaudojimo, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai.

Dėl šios priežasties taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A556-2572/2012 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, ar šioje byloje egzistuoja būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra netenkintas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2572/2012 pagal pareiškėjo Utenos rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas