2013-05-06 Nr. AB-1495-3-61-3-01246-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-713/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01246-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus tarnyba, Tarnyba) 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (1.10)-SD-1580-12; 2) įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl jo 2012 m. kovo 21 d. prašymo Nr. (1.10)-ATP-1090-12 suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

Paaiškino, kad su 2012 m. kovo 21 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1082-189/2012. Tarnyba, motyvuodama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 3 dalimi, jo prašymą 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (1.10)-ATP-1090-12 persiuntė spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti ištirti, ar VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar neprieštarauja VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies analogiškoms nuostatoms. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o teisinė pagalba skirta nepasiturintiems asmenims, jų prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą prievartinis perdavimas spręsti toli nuo asmens buveinės esančiai kito regiono tarnybai, nesuteikiant asmeniui teisės pasirinkti, kam patikėti spręsti prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo, institucijos interesus iškelia aukščiau žmogaus interesų.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2012 m. kovo 21 d. Tarnyba gavo G. K. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1082-189/2012. Šioje byloje pagal G. K. skundą sprendžiamas klausimas dėl Tarnybos 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (1.10.)-NSP-147-11, kuriuo pareiškėjui buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.10.)-S-2148-10, pagrįstumo. Nurodė, jog pareiškėjas taip pat siekia panaikinti advokato R. V. prašyme išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.10)-S-2148-10 pažymėtų konsultacijų laiką. Tarnyba, atsižvelgusi į tai, kad administracinės bylos Nr. I-1082-189/2012 ginčo dalykas yra Tarnybos sprendimas Nr. (1.10)-NSP-147-11, ir vadovaudamasi VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalimi bei teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurioje ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 ir 4.1 punktais, pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Teigė, jog asmens teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, pagalba teikiama atsižvelgiant į VGTPĮ įtvirtintas sąlygas ir tvarką. Iš VGTPĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse ir 23 straipsnio 1 dalyje nustatytų tarnybų uždavinių matyti, kad tarnybos tam tikra apimtimi gali daryti įtaką rezultatui, susijusiam su antrinės teisinės pagalbos teikimu. Tarnyba, nagrinėdama asmenų prašymus ir priimdama sprendimus, privalo įvertinti, ar nėra objektyvių priežasčių, trukdančių priimti atitinkamą sprendimą. VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies teisinis reguliavimas įtvirtinta prioritetą išvengti asmens ir Tarnybos interesų konflikto, kuris galėtų daryti neigiamą įtaką asmeniui teikiamų teisinių paslaugų kokybei. Tai, kad asmeniui teisinę pagalbą gali teikti kita tarnyba, nepaneigia ir neapriboja šios asmens teisės. Asmens prašymo perdavimas nagrinėti kitai tarnybai nepažeidžia konstitucinių nuostatų, teisė į pagalbą išlieka tos pačios apimties, o teisė pasirinkti advokatą yra išsaugoma ir gali būti realizuota pasirenkant advokatą iš kitos tarnybos sąrašo.

Pažymėjo, kad analogiškas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo vertinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A575-2271/2011, administracinėje byloje Nr. A822-703/2010. Šiose bylose teismui nekilo jokių abejonių dėl VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos prieštaravimo Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas vadovavosi VGTPĮ 9 straipsnio 1–3 dalimis, 18 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-819/2008, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-594/2009, 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-703/2010), Tvarkos aprašo 3, 4.1 punktais.

Sprendė, jog Tarnyba, atsižvelgusi į tai, kad G. K. prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (1.10.)-NSP-147-11, bei tai, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus miesto savivaldybėje, pagrįstai pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Kadangi pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1082-189/2012, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, darė išvadą, kad Tarnyba yra suinteresuota bylos baigtimi. Iškilus interesų konfliktui pareiškėjui siekiant apskųsti Tarnybos priimtą sprendimą, atsakovas pagrįstai nusišalino nuo G. K. prašymo nagrinėjimo. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareiškėjo gyvenamosios vietos požiūriu yra artimiausia kita valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kuri gali spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl pareiškėjo prašymas pagrįstai perduotas šiai institucijai. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, pagrįstai pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Konstatavo, jog Tarnybos 2012 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. (1.10)-SD-1580-12 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, bei darė išvadą, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl jo 2012 m. kovo 21 d. prašymo Nr. (1.10)-ATP-1090-12 suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Teismas sprendė, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl šį pareiškėjo prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos 2012 m. kovo 26 d. aktą Nr. (1.10)-SD-1580-12 ir įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2012 m. kovo 21 d. prašymo Nr. (1.10)-ATP-1090-12 suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtintame Tvarkos apraše nustatyta tvarka, nesuteikianti asmeniui teisės pasirinkti, kam patikėti spręsti ir teikti teisinę pagalbą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio nuostatoms (visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) ir VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies nuostatoms, reglamentuojančioms panašius santykius, arba kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl skunde minėtų aktų konstitucingumo ištyrimo.

Apeliaciniame skunde be aplinkybių, išdėstytų skunde, taip pat nurodo:

1) VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostata neįpareigoja ministro nustatyti prievartinį asmenų prašymų perdavimą spręsti toli nuo jų buveinės esančiai kito regiono tarnybai, nesuteikiant asmeniui teisės pasirinkti, kam patikėti spręsti prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau ministras nustatė būtent prievartinį asmenų prašymų perdavimą spręsti kito regiono tarnybai. Teigia, jog alternatyvaus veiksmų varianto nustatymas Tvarkos apraše – suteikimas asmeniui teisės pasirinkti, kam patikėti spręsti ir teikti teisinę pagalbą, nepažeistų VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatų ir užtikrintų VAĮ 1 straipsnio nuostatos įgyvendinimą.

2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nemato situacijų identiškumo tarp VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies nuostatų ir 18 straipsnio 3 dalies nuostatų. Vien tai, jog vienu atveju kalbama apie pirminės, o kitu – apie antrinės teisinės pagalbos teikimą, šioje situacijoje neturi jokios reikšmės.

3) Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl prašomos ištirti normos konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu, kuriuo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (1.10)-SD-1580-12 ir įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl jo 2012 m. kovo 21 d. prašymo Nr. (1.10)-ATP-1090-12 suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taigi ginčas iš esmės kilo dėl Tarnybos 2012 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (1.10)-SD-1580-12, kuriuo pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą persiųstas nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, jog jis iš esmės siekia, kad jo 2012 m. kovo 21 d. prašymą Nr. (1.10)-ATP-1090-12 suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėtų ta pati Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kuri dėl šio prašymo priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą Tarnybos 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (1.10)-SD-1580-12.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 21 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1082-189/2012 apskundžiant Tarnybos 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (1.10.)-NSP-147-11 ir pareiškėjo patvirtinimą konsultacijų advokato prašyme Tarnybai išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1082-189/2012 (b. l. 33–35). Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalimi, Tvarkos aprašo 3, 4.1 punktais, 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (1.10.)-SD-1580-12 pareiškėjo prašymą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir prašė jos išnagrinėti bei priimti atitinkamą sprendimą (b. l. 39–40).

Teisės aktas, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, yra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Tokia tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinus Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašą. Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) 3 punkte nustatyta, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei pareiškėjas neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, pagal savivaldybę, kurioje pareiškėjas gyvena. Aprašo 4.1 punkte įtvirtinta, kad tuomet, kai pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Vilniaus miesto savivaldybėje, prašymas perduodamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundžiamo Tarnybos sprendimo, būtent šiomis teisės aktų nuostatomis vadovaudamasi Tarnyba 2012 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (1.10.)-SD-1580-12 pareiškėjo prašymą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tarnyba tokiu sprendimu iš esmės siekė išvengti interesų konflikto.

Pažymėtina, jog pareiškėjo ginčui dėl atsakovo sprendimo perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai taikytinos VAĮ 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, kad pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalį viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, jog tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį, privalo vadovautis ne tik VGTPĮ, bet ir Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo subjektams. Taigi, bet kuris viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3168/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat konstatavo, jog VGTPĮ nuostatos negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo prašymas dėl teisinės pagalbos neatsižvelgiant į situaciją būtų tenkinamas skiriant jo pasirinktą advokatą jo pasirinktoje Tarnyboje, bei darė išvadą, kad įstatymo numatytas būdas išvengti asmens ir tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis atskirų asmenų siekiui teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą. Tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos Tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šios asmens teisės, ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-703/2010).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, pagrįstai pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus tarybai perdavus pareiškėjo prašymą nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, netgi, priešingai, – toks Vilniaus tarnybos veiksmas buvo atliktas tam, kad nebūtų pažeisti pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nemato situacijų identiškumo tarp VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies nuostatų ir 18 straipsnio 3 dalies nuostatų. Mano, kad vien tai, jog vienu atveju kalbama apie pirminės, o kitu – apie antrinės teisinės pagalbos teikimą, šioje situacijoje neturi jokios reikšmės. Pažymėtina, jog VGTPĮ 15 straipsnyje yra reglamentuota pirminės teisinės pagalbos teikimo tvarka, todėl minėtas įstatymo straipsnis nėra aktualus nagrinėjamai bylai, kurioje kilo ginčas, susijęs su antrinės teisinės pagalbos teikimu.

Pareiškėjas skundu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka, atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar neprieštarauja VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies analogiškoms nuostatoms. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl prašomos ištirti normos konstitucingumo.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu toks pareiškėjo prašymas nelaikytinas administraciniam teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl tokio prašymo netenkinimas nėra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės teisingumo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas, kuris turėtų būtų taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).

Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui jokių abejonių dėl VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatos konstitucingumo nekilo ir teismas, pasinaudojęs ABTĮ 4 straipsnio teismui suteikta diskrecija kreiptis arba nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, nenustatė pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtintame Tvarkos apraše nustatyta tvarka, nesuteikianti asmeniui teisės pasirinkti, kam patikėti spręsti ir teikti teisinę pagalbą, neprieštarauja VAĮ 1 straipsnio nuostatoms (visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) ir VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalies nuostatoms, reglamentuojančioms panašius santykius, arba kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl skunde minėtų aktų konstitucingumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą su prašymu ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę asmenys, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti tokio pateikto prašymo pagrįstumą, t. y. įvertinti pareiškėjo keliamo ginčo viešojo administravimo srityje pobūdį, nustatyti, ar minėtas norminis teisės aktas faktiškai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą pagrindinėje byloje, inicijuotoje įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, ir vienu iš ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti pradėti arba, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsnio 3 dalimi, nutartimi sustabdžius individualios bylos nagrinėjimą, pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą. Teismas privalo atmesti pareiškėjo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 111 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-303/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos faktines ir teisines aplinkybes, teismų praktiką, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, tai, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, bei tai, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė teismui teisinių motyvų, kuriais grindžia norminio administracinio teisės akto prieštaravimą įstatymų nuostatoms, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą ir tenkinti pareiškėjo prašymą ištirti Tvarkos aprašo nuostatų atitikimą įstatymų nuostatoms.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo skunde minėtų aktų konstitucingumo ištyrimo, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas pirmiau išdėstyta, bei vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnyje įtvirtina teismo diskrecijos teise, pažymi, jog teisėjų kolegijai abejonių dėl VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalies nuostatų prieštaravimo nekyla, bei daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Be to, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Tvarkos aprašo atitikties Konstitucijai ir VGTPĮ 15 straipsnio 8 daliai ištyrimas nepriskirtinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas dėl pirmiau nurodytų teisės aktų teisėtumo ištyrimo bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas jame nurodytais argumentais netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė