2017-11-08 Nr. AB-20462-3-61-3-04652-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. T. (L. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2017-11-08 Nr. AB-20462-3-61-3-04652-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas L. T. (L. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2, 10–11), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Full text
Administracinė byla Nr. A-1734-261/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04652-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. T. (L. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. 1. Pareiškėjas L. T. (L. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2, 10–11), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pusę metų nuo 2012 m. sausio 3 d. LAVL buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo ventiliacijos, tinkamo apšvietimo, buvo pelėsio ir buitinių parazitų. Be to, kamerose įrengti tualetai neužtikrino privatumo, nes nebuvo atskirti nuo likusio kameros ploto, juose nebuvo įrengta ventiliacija, dėl to sklido blogas kvapas. Pareiškėjas paaiškino, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas aiškinantys Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą ir pareiškėjas ilgą laiką negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeistos.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–17) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. sausio 6 d. iki 2012 m. birželio 27 d. buvo gydomas LAVL Infekcinio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 16 (7,33 kv. m., 2 lovos). LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį. Visi higienos reikalavimų neatitikimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką. Kartą per mėnesį LAVL atliekami deratizacijos ir dezinsekcijos darbai, kurie yra registruojami. Natūrali šviesa dienos metu užtikrinama per kameroje esantį langą, esant pacientų pageidavimui paliekama įjungta dieninė šviesa.
5. LAVL atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą, todėl jo skundas atmestinas šiuo pagrindu.
II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu (b. l. 46–48) pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia neturtinės žalos atlyginimo už LAVL netinkamomis sąlygomis praleistą laiką nuo 2012 m. sausio 6 d. iki 2012 m. birželio 27 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. rugsėjo 23 d. (žr. spaudą ant voko). Atsižvelgdamas į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. rugsėjo 23 d. Todėl atsakovo prašymu, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.
III. 9. Pareiškėjas L. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54, 61), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą, atnaujinti praleistą senaties terminą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
10. Nurodo, kad senaties terminą praleido ne tik dėl to, kad EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, bet ir dėl to, kad pirmą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo jis teikė 2015 m. balandžio 14–15 d., tačiau jis nebuvo užregistruotas ir pareiškėjas nežino, kur šis skundas dingo.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65–66) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė objektyvų, pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 12. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.
14. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinęs, jog yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad senaties terminą praleido, nes EŽTT sprendimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Be to, pirmą kartą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas esą surašė ir išsiuntė 2015 m. balandžio 14–15 d., tačiau skundas nebuvo užregistruotas ir pareiškėjas nežino, kur šis skundas dingo. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai.
15. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).
16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2012 m. birželio 27 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2015 m. rugsėjo 22 d. (žr. Alytaus pataisos namų išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (b. l. 4))). Atsakovas prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio (pagal pareigas) patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog tai, kad EŽTT sprendimai, susiję su Konvencijos nuostatų aiškinimu, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, nelaikytina objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas LAVL ir nustatantys sulaikytų (nuteistų) asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).
18. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmą kartą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo jis surašė ir išsiuntė 2015 m. balandžio 14–15 d., tačiau skundas nebuvo užregistruotas ir pareiškėjas nežino, kur šis skundas dingo, pažymėtina, kad šių savo teiginių pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais. Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ taip pat nėra duomenų apie kuriame nors teisme pareiškėjo nurodytu metu (t. y. apie 2015 m. balandžio mėnesį) gautus skundus. Be to, aplinkybes dėl anksčiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui teikto skundo pareiškėjas nurodė tik apeliaciniame skunde prašydamas atnaujinti praleistą senaties terminą. Tuo tarpu skunde pirmosios instancijos teismui nurodydamas priežastis, dėl kurių į teismą nesikreipė anksčiau, apie tai neužsiminė, nenurodė, kad skundas yra teikiamas pakartotinai, šios aplinkybės nenurodė ir patikslintame skunde. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nėra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino, taip pat šį terminą atnaujinti.
19. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje S. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.
20. Kaip minėta, šio ginčo atveju nuo pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pabaigos (2012 m. birželio 27 d.) iki skundo pateikimo teismui (2015 m. rugsėjo 22 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą, todėl nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, daroma išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.
21. Kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta tenkinti, pritaikius ieškinio senaties terminą, byla pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo L. T. (L. T.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Dainius Raižys