A-143-2908-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2908/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02872-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 28; 1.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Dovilei Greblikienei,

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovėms Vilmai Skinderytei, Daivai Gasiūnaitei ir Elenai Piatinai,

atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovui Egidijui Purliui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Danieliui Žepnickui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ (toliau – pareiškėjas, UAB „Vilniaus energija“) skundu (1 t., b. l. 1–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau – Energetikos ministerija) bei Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija) (toliau – ir atsakovai, apeliantai) priimti Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas) 8 straipsnio 3 dalies ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimas, kuriuo buvo pakeistos tam tikros šilumos punktų klausimus reglamentuojančios nuostatos, kurios, be kita ko, numatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Buvo numatyta, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimas įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d. ir kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo privalo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotomis institucijomis šiuo atveju yra Energetikos ministerija ir Komisija. Komisija 2011 m. spalio 26 d. priėmė nutarimą Nr. O3-303 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimas Nr. O3-303), kuriuo pakeitė 2010 m. gruodžio 15 d. nustatytą bazinę šilumos kainą bei 2011 m. kovo 22 d. nustatytas šilumos kainos dedamąsias ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (t. y. atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainos.

Atitinkamai, nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimui ir priėmus Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303, UAB „Vilniaus energija“ nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Šiuo skundu UAB „Vilniaus energija“ ginčija atsakovų neveikimą, t. y. vilkinimą numatyti tvarką, kuri užtikrintų bendrovės atliktų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą. Toks atsakovų neveikimas pažeidžia bendrovės teises ir teisėtus interesus, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį bei Konstitucijoje įtvirtintus teisės principus.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos energetikos sektoriaus teisiniame reglamentavime yra įtvirtintas energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą energetikos srityje sugrąžinimo principas, vadovaujantis kuriuo bendrovei turi būti sugrąžinamos jos atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą. Dėl neveikimo bendrovės teisė į investicijų sugrąžinimą yra paneigta ir taip yra pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Investicijų į šilumos tiekimo veiklą sugrąžinimo principas yra svarbus bendrovės teisių užtikrinimo atžvilgiu, nes nuo 2003 m. ji yra investavusi milijonus į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą.

Atliktos investicijos buvo suderintos pagal teisės aktų reikalavimus, o tai atitinkamai reiškia, kad šios investicijos vėlesniuose kainodaros procesuose yra pripažintinos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudomis. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir pagal teisės aktų reikalavimus su Komisija ir Vilniaus miesto savivaldybe suderintų investicijų atžvilgiu yra taikomas energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principas, bendrovė turėjo pagrįstą teisę ir teisėtą interesą tikėtis, kad šių investicijų grąža nebus paneigta Energetikos ministerijos ir Komisijos neveikimu, tačiau būtent dėl atsakovų vilkinimo priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus ir atitinkamus individualius sprendimus dėl investicijų sugrąžinimo bendrovės atliktos investicijos tapo jos nuostoliais, nes iš šilumos kainos išėmus išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, ir kartu nepriėmus sprendimų dėl alternatyvios investicijų atsipirkimo tvarkos, bendrovės atliktos investicijos, kurios nebuvo sugrąžintos iki paminėto Komisijos nutarimo priėmimo, lieka nepadengtos.

Atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą, nustatantį, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, akivaizdu, kad turi būti numatyta nauja energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principo įgyvendinimo tvarka, t. y. turi būti sukurtas naujas kainodaros mechanizmas ir (ar) priimti individualūs sprendimai, kurie užtikrintų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimą. Šiuo tikslu Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje ir yra įtvirtinta atsakovų pareiga priimti visus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus, kuri nebuvo įvykdyta iki šiol.

Vadovaudamasis Energetikos ministerijos funkcijas ir veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjas tvirtino, jog, įgyvendindama valstybės politiką energetikos srityje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (Energetikos ministerija) turi užtikrinti, kad šilumos tiekėjų veikla nebūtų nepagrįstai paversta nuostolinga (neatlygintina), o tai neabejotinai sukeltų grėsmę šilumos tiekimo saugumui, o tai reiškia, kad valstybės politiką energetikos srityje įgyvendinanti Energetikos ministerija neabejotinai turi kompetenciją numatyti naują energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principo įgyvendinimo tvarką ir šios savo pareigos vykdymą nepagrįstai vilkina.

Analogiškai elgiasi ir Komisija, nepaisant to, kad jos kompetencijai yra priskirta priimti atitinkamus sprendimus, užtikrinančius bendrovės teisę į jos atliktų investicijų į šilumos punktų sistemas sugrąžinimą. Pabrėžė, kad bendrovė ne kartą kreipėsi į atsakovus, prašydama įtvirtinti naują jos investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimo tvarką, tačiau jokie poįstatyminiai teisės aktai ir individualūs sprendimai, užtikrinantys bendrovės teisę į jos atliktų investicijų sugrąžinimą, iki šiol nėra priimti, o į šiuo klausimu pateiktus bendrovės prašymus atsakovai nėra atsakę.

Atkreipė dėmesį, kad Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, parengė tris Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. O3-54 (toliau – Metodika), pakeitimo nutarimo projekto variantus, tačiau Komisijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. O3-426 patvirtintas trečiasis variantas, kuriame apskritai joks šilumos tiekėjų investicijų į šilumos punktus sugrąžinimo klausimo sprendimas vėl nebėra teikiamas, o tai reiškia, kad Komisija neišsprendžia investicijų sugrąžinimo klausimo ir taip pažeidžia šilumos tiekėjų teises ir teisėtus interesus bei sukelia riziką šilumos tiekimo saugumui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo nuomone, atsakovai turi būti įpareigoti numatyti tvarką, užtikrinančią bendrovės investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą. UAB „Vilniaus energija“ teigimu, toks atsakovų neveikimas pažeidžia Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, o taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, leido bendrovei pagrįstai tikėtis, kad atsakovai, įgyvendindami Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, kartu atitinkamai įgyvendins ir jų kompetencijai priskirtą pareigą užtikrinti bendrovės investicijų atsipirkimą. Tačiau atsakovai iki šiol nėra priėmę jokių sprendimų šiuo klausimu ir taip grubiai pažeidė bendrovės teisėtus lūkesčius, kad, atlikdama šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindama susijusias investicijas, vėliau ji nebus verčiama patirti nuostolių.

Be to, atsakovams tenka pareiga užtikrinti bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, t. y. apsaugoti bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su Komisija suderintą veiklą. Taigi savo neveikimu atsakovai pažeidė ir konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.

Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 100–106) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Komisija nurodė, kad jos veiksmai įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą yra atlikti tinkamai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir neviršijant nustatytos Komisijos kompetencijos. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių Komisijos kompetenciją priimti papildomus sprendimus, susijusius su Šilumos ūkio įstatymo įgyvendinimu, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme. Nurodė, jog, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, priėmė nutarimus, kuriais panaikino galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su pastatų ir vidaus šildymo ir karšto vandens sistemomis, pakeitė pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, taip pat parengė daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros maksimalių tarifų nustatymo metodiką, kurioje panaikino tarifo diferencijavimą pagal šilumos punkto nuosavybės teisės subjektą.

Pažymėjo, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Energetikos įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais bei Komisijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 (toliau – Komisijos nuostatai), o Komisijos funkcijas bei kompetenciją centralizuoto šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sektoriuje nustato Šilumos ūkio įstatymas. Dėl to, perkeldama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir įgyvendindama kitas teisės aktų numatytas pareigas, Komisija negali priimti sprendimų ir atlikti veiksmų, nenumatytų įstatymuose.

Komisija negali išplėsti įstatymų leidėjo nustatytų kompetencijos ribų šilumos sektoriaus kainodaroje ir nustatyti kitus papildomus ir nenumatytus įstatymuose patirtų sąnaudų padengimo mechanizmus. Būtent veikdama pagal kompetenciją ir numatydama, kad dėl pasikeitusio reglamentavimo bus panaikintas šilumos kainų diferencijavimas pagal šilumos punktų nuosavybę, Komisija, atsižvelgdama į Energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 punktu nustatytą Energetikos ministerijos funkciją įgyvendinti valstybės politiką energetikos srityje, kreipėsi į Energetikos ministeriją, siekdama atkreipti šios institucijos dėmesį į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo svarbius klausimus.

Atkreipė dėmesį, kad Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, neleidžianti į šilumos kainą įskaičiuoti sąnaudų, susijusių su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Taigi tiek Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, tiek pačios bendrovės skunde išdėstyta pozicija tik patvirtina, kad Komisija pagal savo kompetenciją nėra įgaliota įtvirtinti tvarkos ir priimti sprendimų dėl investicijų sugrąžinimo per valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų kainodarą, kol kompetentingi subjektai nepriims atitinkamų teisėkūros sprendimų.

Komisija nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad tariamai dėl Komisijos veiksmų pažeidžiami bendrovės teisėti lūkesčiai, pabrėždama, kad Komisija jau paminėtus sprendimus, panaikinant šilumos kainų diferencijavimą pagal šilumos punktų nuosavybę, priėmė įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, todėl, Komisijos nuomone, bendrovės teisėtų lūkesčių patenkinimas negali būti siejamas su Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, priimamais sprendimais įgyvendinant imperatyvias įstatymų nuostatas.

Be kita ko, pareiškėjo skunde keliamas konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo užtikrinimo klausimas nėra nagrinėtinas šios bylos kontekste, nes Komisija, priimdama paminėtus spendimus, tinkamai vadovavosi Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis bei sistemiškai jas taikė. Pabrėžė, kad institucijos veiksmų neatitikimas Konstitucijos įtvirtintiems principams galimas tik tuomet, kai Konstitucijai prieštaraujančiu būtų pripažintas institucijos taikomas įstatymas.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 96–99) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Energetikos ministerija nurodė, kad, siekdama išspręsti pareiškėjo keliamą problemą ir įgyvendinti jo teisę į įvykdytų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą, yra parengusi ir pateikusi derinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą (toliau – Nutarimo projektas), kuris reglamentuoja šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų, renovuotų (atstatytų) ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių bendrai naudojamų šilumos punktų ir (ar) jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui gaminti, išpirkimo tvarką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, UAB „Litesko“) atsiliepimu į skundą (2 t., b. l. 1–8) prašė patenkinti skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovai turi pareigą numatyti investicijų atsipirkimo tvarką. Atsakovų pareigą numatyti investicijų atsipirkimo tvarką UAB „Litesko“ pagrindė iš esmės atkartodama pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir cituodama tą patį teisinį reglamentavimą ginčo klausimu. Nurodė, kad, priėmus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą, pagal kurį su šilumos punktais susijusios sąnaudos negali būti įtraukiamos į šilumos kainas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Energetikos ministerija turi įtvirtinti alternatyvią tvarką investicijų sugrąžinimui per valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų kainodarą, nepadengtų investicijų išpirkimo tvarką ar kitais teisėkūros sprendimais, užtikrinančiais suderintų ir atliktų investicijų padengimą (atsipirkimą).

Kalbėdama apie Komisijos kompetenciją nagrinėjamu atveju, atkreipė dėmesį į tai, kad Komisijai yra suteikta aiški kompetencija, susijusi su investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų sugrąžinimu energetikos įmonėms, nes, pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punktą, Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, o, pagal to paties įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 10 punktą, būtent Komisija yra tas subjektas, kuris sprendžia, kiek sąnaudų, susijusių su investicijų nusidėvėjimu (amortizacija), bus pripažįstamos grąžintinomis per šilumos kainodarą.

UAB „Litesko“ nesutiko su atsakovų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą pateikta pozicija, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis neįtvirtina jiems pareigos tokius sprendimus priimti. UAB „Litesko“ tokie atsakovų argumentai nesuprantami, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turi neginčijamą teisę, atsakovų pripažinimą dėl poreikio numatyti šios teisės įgyvendinimo tvarką bei aiškų įstatymo nurodymą, kad tokią tvarką privalo numatyti būtent atsakovai. UAB „Litesko“ nurodė, kad Komisija pagal jai teisės aktuose numatytas funkcijas bei pagal aiškų Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nurodymą ir yra tas subjektas, kuris tarpinstituciškai bendradarbiaudamas su Energetikos ministerija privalėjo numatyti investicijų sugrąžinimo tvarką.

Tokia pareiga jai yra numatyta todėl, kad, skirtingai nei yra nurodyta Komisijos atsiliepime, Komisija yra ne vien energetikos sektoriaus kainodaros reguliatorius, bet ir energetikos sektoriaus reguliatorius bendrąja prasme. Būtent Komisija yra tas subjektas, kuris sprendžia, kiek sąnaudų, susijusių su investicijų nusidėvėjimu (amortizacija), bus pripažįstamos grąžintinomis per šilumos kainodarą. Atitinkamai jos kompetencijai yra priskirta užtikrinti, kad visais atvejais priimant sprendimus dėl reguliuojamų kainų būtina įvertinti ir investicijų, susijusių su reguliuojama veikla, sugrąžinimo klausimą.

Vien tas faktas, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimas numatė „jungtinę pareigą“, t. y. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nurodo, kad pareigą numatyti investicijų sugrąžinimą Komisija privalo vykdyti bendradarbiaudama su Energetikos ministerija, nereiškia, kad Komisija gali apskritai neveikti tol, kol Energetikos ministerija neatliks vienų ar kitų veiksmų. Šiuo atveju Komisija įgyvendino tik dalį Šilumos ūkio įstatymo pakeitime nurodytų pareigų, t. y. atliko šilumos kainos dedamųjų pakeitimus, iš šilumos kainos išimant šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, tačiau neatliko veiksmų pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą įpareigojimą, t. y. nenumatė tvarkos, užtikrinsiančios sąnaudų, susijusių su investicijomis, padengimą.

Dėl Energetikos ministerijos atsiliepime į bendrovės skundą išdėstytų argumentų pasisakė, jog nepaisant to, kad ši ministerija, nors ir pripažindama savo pareigą numatyti investicijų sugrąžinimo tvarką, galiausiai priėmė sprendimą tokios tvarkos Nutarimo projekte nenumatyti, taip sąlygodama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytų įpareigojimų nevykdymą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, UAB „Litesko“ prašė teismo įpareigoti atsakovus priimti Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Litesko“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu (2 t., b. l. 85–94) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas įpareigojo Energetikos ministeriją bei Komisiją priimti Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą. Teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas).

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas, ar Komisija ir Energetikos ministerija turi pareigą nustatyti tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą. Ginčo dalykas – UAB „Vilniaus energija“ įvykdytų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą įvertinimo ir sugrąžinimo principo įgyvendinimas. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes. Teismas atsižvelgė į iki 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalis, taip pat 2011 m. rugsėjo 29 d.

Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeistas Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalis, šio įstatymo 8 straipsnio 3, 6 dalis. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad iki šiol Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatoje įtvirtintas įpareigojimas iki Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus visa apimtimi nėra įgyvendintas, t. y. atsakovai neginčija, jog, nepaisant to, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas galioja nuo 2011 m. lapkričio 1 d., nuostatai, draudžiančiai šilumos kainas diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę, įgyvendinti reikalingi teisės aktai visa apimtimi nėra priimti.

Teismas nustatė, kad Komisija ir Energetikos ministerija, vadovaudamosi Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamos įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo nuostatą, draudžiančią šilumos kainas diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis įpareigoja Komisiją ir Energetikos ministeriją nustatyti ir tvarką, kuri užtikrintų pareiškėjo, kaip šilumos tiekėjo, atliktų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą susigrąžinimą, nes nuo 2011 m. lapkričio 1 d. jis nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.

Argumentavo, kad toks atsakovų neveikimas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį bei Konstitucijoje įtvirtintus teisės principus. Teismas pažymėjo, kad atsakovai iš esmės neginčija pareiškėjo argumentų dėl būtinybės po Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo teisiškai reglamentuoti šilumos tiekėjų atliktų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą susigrąžinimą, tačiau nei vienas nesutinka, kad tai yra jų kompetencija ir kad jie iki šiol neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymą.

Atsižvelgiant į tai, teismo manymu, nagrinėjamo ginčo apimtis apsiriboja Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos ir atsakovų kompetencijos ribų neatskiriamu vertinimu. Teismas, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.), šios įstatymo dalies 5 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad Energetikos ministerija ir yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, t. y. kaip įstatymų leidėjas ją įvardija Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje.

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Energetikos ministerijos nuostatų 1, 5.1, 6.3.8, 6.4.13 punktais. Teismas akcentavo, kad Energetikos ministerija, kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi yra įpareigota kartu su Komisija parengti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų projektus. Išvadą, kad parengti šilumos tiekėjų atliktų investicijų į šilumos punktų įrengimą/ jų modernizavimą susigrąžinimą reglamentuojantį teisės aktą įstatymų leidėjo pavesta ir Energetikos ministerijai, patvirtina ir Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis.

Nepaisant to, kad pagrindinis kainų reguliatorius energetikos sektoriuje yra Komisija, Energetikos ministerija, kuriai jos nuostatų 6.4.13 punktu pavesta rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, Vyriausybės nutarimų, sprendimų ir rezoliucijų projektus šios ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais, negali atsiriboti nuo pareigos parengti šilumos tiekėjų atliktų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą susigrąžinimą reglamentuojantį teisės aktą, nes tokią pareigą, Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį aiškinant lingvistiškai, solidariai jai ir Komisijai numato įstatymų leidėjas, tarp įgaliotos institucijos ir Komisijos parašęs jungtuką „ir“.

Teismas vadovavosi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.), šio straipsnio 8 dalies 6, 9, 14 punktais, 12 straipsnio 10 dalimi, Komisijos nuostatų 5, 6.6, 6.17 punktais. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad Komisijai yra suteikta pakankamai aiški kompetencija spręsti klausimus, susijusius su investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų apskaičiavimu ir įvertinimu, tačiau nesutiko, kad Komisija vienašališkai yra įgaliota spręsti tokių sąnaudų sugrąžinimo energetikos įmonėms klausimą.

Sisteminė aukščiau pateiktų teisės aktų nuostatų analizė pagrindžia, kad Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalis šį įstatymą įgyvendinančius teisės aktus priimti įpareigoja solidariai abu atsakovus, t. y. ir Komisiją, ir Energetikos ministeriją, jų tarpusavio funkcijų atliekant šią pareigą pasiskirstymą palikdama spręsti patiems, tačiau nenumatydama galimybės kurį nors vieną atriboti nuo šios funkcijos vykdymo. Komisija ir Energetikos ministerija yra viešojo administravimo subjektai, todėl savo veikloje privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais principais.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovai, neveikdami taip, kaip juos įpareigoja veikti įstatymas, pažeidžia UAB „Vilniaus energija“ teises ir teisėtus interesus, taip pat ir Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį bei Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovų neteisėtą neveikimą ir, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 88 straipsnio 2 punktu, patenkinti pareiškėjo skundą, įpareigojant atsakovus atlikti prašomus veiksmus.

Teismas, be to, nurodė, kad yra gautas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) ir 32 straipsnio 2 dalis (2011 m. spalio 11 d. redakcija), nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos, atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą, turėtų būti sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 64 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad patenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, nes nagrinėjamos administracinės bylos ginčas apsiriboja Komisijos ir Energetikos ministerijos kompetencijos klausimu, kiek tai reikšminga sprendžiant, ar jos turi pareigą nustatyti tvarką, kuri užtikrintų visų UAB „Vilniaus energija“ atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą sugrąžinimą.

Kadangi pareiškėjo prašomos ištirti teisės aktų nuostatos ir prašymo turinys išplečia ginčo ribas iki jau priimtų įstatymo nuostatų vertinimo, teismas konstatavo, kad prašomų ištirti teisės aktų nuostatų apimtyje tarp šalių ginčas nėra kilęs ir, nepaisant to, kad šios nuostatos nagrinėjant bylą konkrečiai buvo taikytos, jų atitikties Konstitucijos nuostatoms vertinimas šiuo atveju neturi reikšmės. Be to, teismui nekilo abejonių dėl UAB „Vilniaus energija“ prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą įvardytų teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai.

III. Atsakovas Komisija apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 97–103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, susijusią su Komisija, ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kuria konstatuotas Komisijos neteisėtas neveikimas, yra nepagrįsta, neatitinka galiojančių teisės aktų nuostatų ir yra nemotyvuota. Teismas apsiribojo tik Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies vertinimu ir tame kontekste Komisijos ir Energetikos ministerijos kompetencijos ribų neatskiriamu vertinimu. Komisija ir Energetikos ministerija yra atskiros, subordinacijos ryšiais nesusijusios, savarankiškus veiklos pagrindus ir tikslus turinčios valstybės institucijos. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme nėra detalizuota, kokius teisės aktus turi priimti kiekviena institucija.

2. Komisija savo veikloje vadovaujasi ne tik Energetikos įstatymu ir Komisijos nuostatais. Komisijos funkcijas bei kompetenciją centralizuoto šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sektoriuje taip pat nustato ir detalizuoja Šilumos ūkio įstatymas ir kiti teisės aktai. Teismas neišsamiai, nesistemiškai įvertino ir išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias Komisijos kompetenciją priimti sprendimus dėl investicijų į šilumos punktus atsipirkimo įvertinimo šilumos kainoje ar kitos paminėtų investicijų atsipirkimo tvarkos priėmimo.

3. Komisija, vykdydama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą įpareigojimą, pagal kompetenciją priėmė visus teisės aktus, reikalingus paminėtam įstatymui įgyvendinti. Negali priimti sprendimų ir atlikti veiksmų, nenumatytų įstatymuose; negali išplėsti įstatymų leidėjo nustatytų kompetencijos ribų šilumos sektoriaus kainodaroje ir nustatyti kitus papildomus ir nenumatytus įstatymuose patirtų sąnaudų padengimo mechanizmus.

4. Teismas nenurodė, kokių veiksmų neatliko Komisija, vykdydama pagal kompetenciją Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Konstatuotas Komisijos neteisėtas neveikimas nėra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir nėra motyvuotas.

Atsakovas Energetikos ministerija apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 108–113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Energetikos ministerijai nėra suteiktas įgaliojimas tvirtinti šilumos tiekėjų atliktų investicijų į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą susigrąžinimo tvarką. Energetikos ministerija ir Komisija yra atskiros institucijos, turinčios skirtingą kompetenciją, funkcijas, todėl šių institucijų veikimą ar neveikimą būtina vertinti atskirai. Teisės aktuose nenumatytų veiksmų atlikimas pažeistų teisėtumo principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektas negali viršyti įstatymų suteiktos kompetencijos, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgaliojimų.

2. Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies interpretacija, kad Energetikos ministerija turi parengti visus reikalingus teisės aktus, nereiškia, kad ši ministerija turi diskrecijos teisę nustatyti tvarkas ir taisykles savo nuožiūra. Energetikos ministerijos diskreciją riboja teisės viršenybės, teisinio apibrėžtumo ir kiti teisinės valstybės principai bei aukštesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimai. Pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu.

3. Įstatymų leidėjui nustačius, kad šilumos punktų priežiūros veikla nebus valstybės reguliuojama, pareiškėjui nebuvo atimta ar apribota teisė atliktas investicijas (investuotas lėšas) susigrąžinti kitais Šilumos ūkio įstatyme ir Civiliniame kodekse numatytais būdais. Galiojantis teisinis reguliavimas iš esmės išsprendžia pareiškėjo keliamą problemą dėl patirtų investicijų susigrąžinimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo Komisijos apeliacinį skundą (2 t., b. l. 124–130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Egzistuoja neginčijama jo teisė į investicijų grąžą, Komisija pripažįsta poreikį numatyti šios teisės įgyvendinimo tvarką, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimas numato, kad tokią tvarką iki 2011 m. lapkričio 1 d. privalėjo numatyti būtent Komisija, tačiau ši tvarka nėra numatyta iki šiol.

2. Teismas tinkamai vertino su Komisijos kompetencija susijusius klausimus. Net ir esant aiškiam Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies įpareigojimui, kad tokią tvarką turi numatyti būtent Komisija, teismas išsamiai išanalizavo Komisijos kompetencijos ribas numatyti tokią tvarką.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepimu į atsakovo Komisijos apeliacinį skundą (2 t., b. l. 118–123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas nepagrįstai ir neargumentuotai skundžiamame sprendime apsiribojo tik Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies vertinimu ir tame kontekste Komisijos ir Energetikos ministerijos kompetencijos ribų neatskiriamu vertinimu. Energetikos ministerija ir Komisija yra subordinaciniais ryšiais nesusijusios, savarankiškus veiklos pagrindus ir tikslus turinčios institucijos, todėl šių institucijų veikimą ar neveikimą būtina vertinti atskirai.

2. Komisijos funkcijų analizė yra neišsami, teismas neįvertino visų Komisijos ir Energetikos ministerijos pateiktų argumentų. Teismo sprendime tinkamai neišanalizuotos ir Energetikos ministerijos kompetenciją nustatančių ir nagrinėjamos bylos kontekste investicijų atsipirkimo įvertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Teismas nesistemiškai įvertino ir išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias Energetikos ministerijos kompetenciją priimti sprendimus dėl investicijų į šilumos punktus atsipirkimo.

3. Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nei Komisija, nei Energetikos ministerija neturi kompetencijos poįstatyminiu teisės aktu tvirtinti pareiškėjo atliktų investicijų susigrąžinimo tvarkos. Energetikos ministerija įgyvendinti suteiktus įgaliojimus viešojo administravimo srityje gali tik remdamasi teisės aktuose nustatytais pagrindais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo Komisijos apeliacinį skundą (2 t., b. l. 132–138) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais pačiais argumentais kaip pareiškėjas atsiliepimą į šio atsakovo apeliacinį skundą.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo Energetikos ministerijos apeliacinį skundą (2 t., b. l. 144–146) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Egzistuoja neginčijama jo teisė į investicijų grąžą, Energetikos ministerija pripažįsta poreikį numatyti šios teisės įgyvendinimo tvarką, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimas numato, kad tokią tvarką iki 2011 m. lapkričio 1 d. privalėjo numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, energetikos sektoriuje tai yra būtent Energetikos ministerija, tačiau ši tvarka nėra numatyta iki šiol.

2. Teismas tinkamai vertino su Energetikos ministerijos kompetencija susijusius klausimus. Net ir esant aiškiam Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies įpareigojimui, kad tokią tvarką turi numatyti būtent Energetikos ministerija, teismas išsamiai išanalizavo Energetikos ministerijos kompetencijos ribas numatyti tokią tvarką.

Atsakovas Komisija atsiliepimu į atsakovo Energetikos ministerijos apeliacinį skundą (2 t., b. l. 154–155) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą.

Komisija nurodo, kad palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, nes teismas netinkamai įvertino materialinės teisės normas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo Energetikos ministerijos apeliacinį skundą (2 t., b. l. 148–153) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais pačiais argumentais kaip pareiškėjas atsiliepimą į šio atsakovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo, pareiškėjui (kaip šilumos tiekėjui) siekiant atgauti jo padarytas investicijas į daugiabučių namų šilumos punktų įrengimą bei jų modernizavimą, kurių (investicijų) grąžinimas iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (iki 2011-11-01) buvo vykdomas jas įskaičiuojant į šilumos vartotojams nustatytas ir su Komisija suderintas šilumos kainas. Nurodytas investicijų grąžinimo mechanizmas nustojo galioti nuo 2011 m. lapkričio 1 d., įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatai, pagal kurią į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Pareiškėjas, teigdamas, kad jo padarytų paminėtų investicijų sugrąžinimo per valstybės reguliuojamas kainas principas yra įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, nurodo, kad atsakovai, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taikymo prasme institucijos, kurios yra atsakingos už šiam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų priėmimą, iki 2011 m. lapkričio 1 d. ir iki šiol neįvykdė paminėto Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo jiems nustatyto įpareigojimo, todėl toks jų neveikimas laikytinas neteisėtu neveikimu, kuris pažeidžia jo (pareiškėjo) teises į aukščiau nurodytų investicijų sugrąžinimą.

Kolegija, vertindama aukščiau nurodytus pareiškėjo argumentus, pirmiausia pripažįsta būtina pasisakyti dėl Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad iš tikrųjų šis įstatymas panaikino iki jo įsigaliojimo (iki 2011-11-01) galiojusią šilumos kainodaros tvarką, pagal kurią paminėtų šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos buvo įtraukiamos į šilumos vartotojams nustatytas šilumos kainas. Tai yra nustatyta Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio, kuriuo atitinkamai buvo pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys.

Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (byloje nėra ginčijama, kad tai yra atsakovas Energetikos ministerija) ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Todėl, sprendžiant klausimą, ar atsakovai įvykdė šį Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo jiems nustatytą įpareigojimą, yra būtina išaiškinti, ar pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas atsakovams užtikrinti visų jo atliktų ir iki 2011 m. lapkričio 1 d. per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą ir jų modernizavimą sugrąžinimą, atsižvelgiant tik tai į atsakovų kompetenciją, patenka į šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytą sampratą „priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus“.

Aiškindama pastarąją sampratą, kolegija pažymi, kad ji yra nukreipta tik ir būtent į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimą. Pirmiausia tai reiškia, kad atsakovai pagal savo kompetenciją privalėjo atlikti poįstatyminių teisės aktų korekcijas arba priimti naujus teisės aktus, kurie nebūtų kliūtimis po 2011 m. lapkričio 1 d. laikytis naujos Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nustatytos šilumos kainodaros ir jai neprieštarautų. Kolegijos manymu, tokį aptariamos sampratos aiškinimą patvirtina ir pati Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies konstrukcija, pagal kurią naujos šilumos kainodaros įvedimo laikas nesąlygojamas atitinkamų poįstatyminių teisės aktų priėmimo, o, priešingai, būtinumo priimti reikalingus teisės aktus laikas yra siejamas su konkrečia naujos šilumos kainodaros nustatymo ir įsigaliojimo data - 2011 m. lapkričio 1 d.

Nagrinėjamoje situacijoje tai leidžia daryti išvadą, kad aptartu aspektu pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas (įpareigoti atsakovus nustatyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 str. 3 d. ir Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimus atitinkančią tvarką, kuri užtikrintų visų pareiškėjo atliktų ir iki 2011-11-01 per šilumos kainą nepadengtų investicijų į šilumos punktų įrengimą ir jų modernizavimą sugrąžinimą) nepatenka į aptariamos sampratos ribas.

Grįždama prie Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies, kuria yra grindžiamas pareiškėjo skundo reikalavimas, aiškinimo, kolegija pažymi, kad joje nustatytas įpareigojimas priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus pirmiausia yra adresuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina aptarti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vaidmenį dėl šio įpareigojimo tuo aspektu, kiek jis yra (gali būti) siejamas su pareiškėjo nurodytu atsakovų neveikimu. Tai darydama, kolegija pažymi, kad iš šios straipsnio dalies akivaizdu, jog Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus kompetenciją juos priimti pirmiausia turi Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Iš minėtos normos taip pat matyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba pati pagal savo kompetenciją gali priimti teisės aktus minėtam įstatymui įgyvendinti, arba pavesti tai padaryti kitai institucijai. Tai reiškia, kad tik Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia, ar pati pagal savo kompetenciją priims įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, ar įgalios tai padaryti kitą instituciją, pvz., ministeriją. Todėl, nesant konkretaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimo priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, joks kitas subjektas, taip pat ir ministerija, šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu negali būti laikoma Vyriausybės įgaliota institucija priimti aptariamam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Taigi tik Vyriausybė ir tik priimdama konkretų sprendimą šiuo atveju galėjo nuspręsti įgalioti Energetikos ministeriją priimti minėtam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Pareiškėjas nepateikė ir teismas nenustatė, kad Vyriausybė priėmė nutarimą dėl minėto įstatymo įgyvendinimo ir juo konkrečiai suteikė atitinkamus įgaliojimus Energetikos ministerijai. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ 1 punkte, kuriuo Energetikos ministerija įgaliota priimti tam tikrus teisės aktus, pareiškėjo reikalaujamas priimti teisės aktas nėra nurodytas.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Energetikos ministerija buvo Vyriausybės įgaliota priimti 2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymui Nr. XI-1608 įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo nurodyti teisės aktai patvirtina tik tam tikrą Energetikos ministerijos bendro pobūdžio kompetenciją, tačiau nepatvirtina, kad Vyriausybė šiuo atveju konkrečiai suteikė įgaliojimus (pavedė priimti teisės aktą) kitai institucijai – Energetikos ministerijai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas Energetikos ministerijai negalėjo būti tenkinamas.

Iš aptariamos Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taip pat matyti, kad priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus buvo pavesta ne tik Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, bet ir atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai. Pastebėtina, kad pavedimą priimti įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus įstatymų leidėjas pirmiausia adresavo būtent Vyriausybei, o Komisija savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais (Komisijos nuostatų 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad priimti minėtam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus buvo pavesta Vyriausybei, kuri šiuo konkrečiu atveju niekam neperdavė įgaliojimų, taip pat į nurodytą Komisijos kompetenciją, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašomas priimti teisės aktas šiuo atveju gali (galėjo) būti priimtas tik paminėtoms institucijoms veikiant kartu, nes teisės aktai nenustato, kas konkrečiai turi pareigą priimti pareiškėjo nurodomą teisės aktą. Taigi nagrinėjamoje situacijoje teismas negali įpareigoti priimti teisės aktą vien tik Komisiją, nes šiuo atveju ji gali (galėjo) veikti tik kartu ir bendradarbiaudama su Vyriausybe.

Be to, nesant pakankamai aiškios nuostatos, kad pareiškėjo prašomą priimti teisės aktą turi teisę ir (arba) pareigą patvirtinti tik Komisiją būtent Vyriausybė, kaip aukščiausia valstybės vykdomosios valdžios institucija, vykdydama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, turi (turėjo) pirmiausia apsispręsti, ar toks teisės aktas (tvarka) turi būti priimtas ir kas jį priims – Vyriausybė ar kita institucija. Taigi, nesant konkretaus Vyriausybės pavedimo ar apsisprendimo dėl tokio teisės akto priėmimo, Komisija pati neturi savarankiškos kompetencijos priimti pareiškėjo prašomą teisės aktą.

Kitoks paminėtų teisės normų aiškinimas reikštų, kad būtų paneigtas Vyriausybės, kaip aukštesnės valdžios hierarchijoje institucijos, statusas ir Komisija, nesant atitinkamo pavedimo, galėtų perimti tokius Vyriausybės įgaliojimus, dėl kurių realizavimo arba nerealizavimo turi apsispręsti pirmiausia ir tik pati Vyriausybė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad tiek Vyriausybei, tiek Komisijai buvo pavesta priimti įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus ir nei vienai iš jų konkrečiai nebuvo nurodyta priimti pareiškėjo reikalaujamą teisės aktą, teismo sprendimas įpareigoti būtent Komisiją priimti teisės aktą iš esmės reiškia, kad teismas pašalino ir paneigė iš Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo kylančią Vyriausybės kompetenciją šioje srityje ir tokiu būdu įsiterpė į Vyriausybės vykdomą valstybės valdžios sritį.

Tačiau pagal Konstituciją teismas negali perimti Vyriausybės įgaliojimų ar įpareigoti ją priimti teisės aktus, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, pareiškėjo reikalavimas Komisijai taip pat teismo negali būti tenkinamas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu pareiškėjo nurodytas (jo skundžiamas) atsakovų neveikimas negali būti pripažintas neteisėtu neveikimu. Tuo pačiu šiuo aspektu jis negali būti pripažintas neteisėtu neveikimu ir ABTĮ taikymo prasme.

Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo teismui paduotas skundas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra atmestinas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė aukščiau nurodytas ir kolegijos aptartas teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.), o pareiškėjo teismui paduotas skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kolegija pažymi, kad esminis ir šioje administracinėje bylos spręstinas klausimas yra aukščiau aptartas klausimas dėl atsakovų kompetencijos. Šio klausimo išsprendimas nėra susijęs su pareiškėjo nurodytų Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies taikymu šioje administracinėje byloje. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu pareiškėjo prašomas kreipimasis į Konstitucinį Teismą šioje administracinėje byloje būtų beprasmis.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė