2021-02-10 Nr. AB-2995-3-61-3-02146-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-173-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02146-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Š. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) bei Vilniaus PN priteisti po 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K, o nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN buvo kalinamas nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui.

3. Pareiškėjas nurodė, kad tualetai buvo įrengti kamerose ir nuo gyvenamųjų patalpų buvo atskirti tik pertvara, todėl kalinimo metu D. Š. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kadangi jis galėjo būti stebimas kitų asmenų ir pareigūnų. Pareiškėjas taip pat teigė, kad negalėjo pakankamai dažnai naudotis dušu, tik vieną kartą per savaitę. Nurodė, kad kamerose neveikė aliarmo sistema, o pasivaikščiojimo kiemeliuose, mankštos kambariuose ir dušuose jos iš viso nebuvo, todėl norint prisikviesti pareigūną, reikėjo daužyti į duris. D. Š. taip pat nebuvo užtikrinama teisė 8 valandas praleisti ne kameroje ir tikslinguose užsiėmimuose užsiimti skirtingo pobūdžio veikla.

4. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo nuolat laikomas vienas, serga sunkia (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) simptomais, todėl jam nuolat tenka vartoti stiprius (duomenys neskelbtini) preparatus. D. Š. akcentavo, kad dieną iš jo buvo paimamas čiužinys. Kadangi lovos buvo metalinės, pareiškėjas negalėjo pagulėti ar pasėdėti. D. Š. teigė, kad įstaigoje buvo naudojamos lempos, skirtos šviesoforams ir netinkamos naudoti buityje, todėl prastėjo jo regėjimas, išsivystė (duomenys neskelbtini) bei nemiga. Be to, kamerose nebuvo šviesos jungiklių, todėl šviesa degė nepertraukiamai.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Vilniaus PN nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose D. Š. buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. birželio 11 d., numerius, jų plotus bei informaciją apie asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose (pareiškėjas buvo laikomas vienas). Atsakovo atstovas paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas akcentavo, kad į Lukiškių TI-K atvykusius asmenis skirstant į kameras, buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatų.

7. Vilniaus PN pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokojo valstybės turtą, gadino elektros instaliaciją, daužė apšvietimo lemputes, langus, stiklus ir klozetus bei griovė atitvarines sieneles, kurios klozetą skiria nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai teko daryti pakartotinį remontą.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos, stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Vilniaus PN akcentavo, kad gyvenamųjų kamerų įrengimas nustatytus reikalavimus atitiko. Už kamerų valymą ir tvarkymą buvo atsakingi patys jose esantys asmenys, jiems buvo duodamas reikalingas inventorius. Buvo atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas nustatytus reikalavimus atitiko. Nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu ir praustuve, šios patalpos matmenys – 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Vilniaus PN pažymėjo, kad kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengtos atskiros kabinos su durimis arba buvo užuolaidos privatumui užtikrinti.

10. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai, siekdami užtikrinti nuolatinę laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebėjo per kamerose įrengtas stebėjimo akutes.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi nustatytų elgesio taisyklių bei reikalavimų ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo bei etikos principų.

12. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai buvo pritaikyti vėdinti patalpas, kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus. Teigė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Vilniaus PN nurodė, kad kamerose buvo įrengtas dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas atitinkantis dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Akcentavo, kad teisės aktai atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo nenustato, o šviesos perjungimo mygtukai yra įrengti prie kamerų. Vilniaus PN pažymėjo, kad išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kamerose esančių asmenų ir užkirsti kelią galimiems drausmės pažeidimams bei žalojimuisi. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos kameroms apšviesti naudojamos lemputės perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras; „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, kad gaminys pagrindinius Europos Sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos atitinka. Gaminio ženklinimas „CE“ ženklu valstybinėms rinkos priežiūros institucijoms rodo, kad gaminys tos šalies rinkai yra tiekiamas legaliai. Atsakovo atstovas teigė, kad įstaigos kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nebuvo kenksmingos sveikatai. Atlikus patikrinimus, netinkamos oro temperatūros nebuvo nustatyta.

13. Atsakovo atstovas akcentavo, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose buvo laikomi suimtieji (nuteistieji). Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros, kurių aukštis 1,6 m, plotis – 1,2 m, į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Suimtiesiems ir nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę visą kūną prausti po šiltu dušu. Vilniaus PN nuomone, dušai buvo įrengti tinkamai.

14. Atsakovo atstovas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka pagal nustatytą grafiką buvo išvedami į mankštos kambarį.

15. Vilniaus PN pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 220 punktu, patalynė (t. y. čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems buvo išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Tai reiškia, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę galėjo turėti tik miegui skirtu laiku. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie buvo išvedami po vieną, todėl vienu metu iš kamerų išleisti visus nuteistuosius patalynei paimti ar padėti saugoti nėra įmanoma. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui, o teisės aktuose, reguliuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nėra nustatyti reikalavimai patalynės surinkimo ir išdavimo eigai, todėl Vilniaus PN pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui, iš nuteistųjų paimdami patalynę nuo 6 valandos, vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nebuvo pažeidžiamos.

16. Vilniaus PN nurodė, kad pradedant 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėnesio įstaigoje visose kamerose buvo sumontuota nauja aliarmo sistema ir ji veikė. Pažymėjo, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Atsakovo atstovas akcentavo, kad tardymo izoliatorių veiklą reguliuojantys teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje yra įjungta pareigūnų iškvietimo sistema ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad D. Š. skunde nenurodė nei vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba ir dėl to galėjo būti patirta žala, todėl manė, kad pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis.

17. Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą per dieną mankštintis ar pasivaikščioti atvirame ore. Nurodė, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jeigu su tuo asmuo sutinka. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji kasdien gali pasivaikščioti pusantros valandos, o drausmės grupei priskirti nuteistieji – vieną valandą. Vilniaus PN akcentavo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tinkamai įrengti, reikalavimo juose įrengti pareigūnų iškvietimo sistemą nėra; kiemeliai nuolat valomi, esant būtinybei – barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atliko kiemsargis. Pasivaikščiojimo kiemelius taip pat tvarkė nuteistieji, kurie buvo įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo bei į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatų 48 punkte yra išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore turi būti pripažįstamas pakankamu, o 8 valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta 47 punkte ir yra taikoma įvairiai veiklai kalinimo metu (darbui, sportui, švietimui ir panašiai), tačiau ne pasivaikščiojimui gryname ore.

18. Vilniaus PN nuomone, D. Š. savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, juose nebuvo konkretumo. Atsakovo atstovas teigė, kad yra būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Nurodė, kad D. Š. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų. Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas aptarė su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir toks įrengimas yra tinkamas, tačiau akcentavo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį ir yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą bei kitų reikalavimų laikymąsi, įrodymų, paneigiančių D. Š. nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, nepateikė, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir padarė išvadą, kad jis, naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, galėjo patirti nepatogumų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo aspektu D. Š. teisės buvo pažeistos (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

21. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, jog D. Š. Lukiškių TI-K buvo laikomas 125 paras. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas visas 125 paras kalėjo vienas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

22. Teismas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punkte yra nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reguliuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, nuolat suimtuosius bei nuteistuosius stebi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

23. Aptaręs su teise nusiprausti duše ir dušų įrengimu susijusį teisinį reguliavimą bei atsakovo atstovo pateiktą informaciją, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ir praustuve buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. D. Š. neneigė, kad šiuos reikalavimus Lukiškių TI-K vykdė, o jo argumentai dėl dažnesnio prausimosi negali būti pripažinti pagrįstais. Teismas sprendė, kad šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

24. Teismas pažymėjo, kad D. Š. tik abstrakčiai nurodė, kad kameroje nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko ir dėl to jam grėsė pavojus, tačiau skunde pareiškėjas nenurodė nei vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės nebuvo iškvietęs pareigūnų ir D. Š. nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalą. Teismo nuomone, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės siejo vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. žala buvo grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog D. Š. dėl jo laikymo sąlygų ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į jo skundus bei prašymus, būtų kreipęsis į pataisos įstaigos veiklą prižiūrinčias institucijas. Teismas nurodė, kad pateikta Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pažyma patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN Turto valdymo skyrių su skundais ar prašymais (pareiškimais) dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.

25. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo teiginiai dėl šviesos ir jos įrengimo reikalavimų pažeidimų yra abstraktūs, todėl nesudarė pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Taip pat ypač reikšminga buvo pripažinta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais, į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, jog tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus. Atsižvelgus į tai, D. Š. skundo argumentas dėl patalpų įrengimo neatitikties teisės aktų reikalavimams buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas taip pat nenustatė pagrindo abejoti Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėnesio pažymoje pateikta su apšvietimu susijusia informacija.

26. Teismas pažymėjo, kad Komitetas Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf (1992)3) 47 punkte nurodė manantis, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne kamerose. Teismas atkreipė dėmesį, kad norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turėjo parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose Lukiškių TI-K užimtumo programose, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių.

27. Pacitavęs aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcijos 220 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad D. Š. skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reguliavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas dėl čiužinio paėmimo buvo grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, o vien aplinkybė, jog nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo atsakovo atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

28. Teismas akcentavo, kad Vilniaus PN atsiliepime paaiškino, jog Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie buvo išvedami po vieną, todėl vienu metu iš kamerų išleisti visus nuteistuosius patalynei paimti ar padėti saugoti nėra įmanoma; čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui, teisės aktuose, reguliuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nėra nustatyti reikalavimai patalynės surinkimo ir išdavimo eigai, Vilniaus PN pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui iš nuteistųjų paimdami patalynę nuo 6 valandos, vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nebuvo nepažeidžiamos.

29. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustatęs neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas argumentų dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo nepateikė. Įvertinęs tai, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta, teismas sprendė, jog atsakovo atstovo veiksmai teisės aktų reikalavimus atitiko, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 30. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti ir jam iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

31. Pareiškėjas paaiškina, kad nors jo Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos kalinimo sąlygos buvo apsunkintos, tačiau teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. D. Š. akcentuoja, kad nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, o nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. birželio 21 d. – Vilniaus PN. Pažymi, kad visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, kurios žemino jo garbę ir orumą. Nurodo, kad tualetas buvo kameroje ir nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik maždaug 1,5 m aukščio sienele ir nebuvo užtikrinta, kad D. Š., būdamas tualete, nebūtų matomas pareigūnų. Be to, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas.

32. D. Š. akcentuoja, kad po pasivaikščiojimo gryname ore jis negalėdavo naudotis dušu, nors pasivaikščiojimo metu sportuodavo ir suprakaituodavo, tačiau dušu buvo leidžiama pasinaudoti tik kartą per savaitę, o tai yra labai mažai, kadangi būnant kameroje 22 valandas per parą ir laikantis tinkamos higienos, kartą per savaitę nusiprausti nepakanka.

33. Pareiškėjas pažymi, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl norint išsikviesti pareigūnus, tekdavo daužyti duris ir laukti, kol jie ateis, kadangi poste pareigūnų dažniausiai nebūdavo.

34. D. Š. nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė 8 valandas užsiimti individualia veikla ne kameroje, o už jos ribų.

35. Pareiškėjas teigia, kad nuo 6 valandos ryto iš jo buvo paimamas čiužinys, antklodės, pagalvės ir visa tai būdavo atiduodama tik 22 valandą, todėl jis turėdavo sėdėti ant kamerose buvusios metalinės lovos ir tai kenkė D. Š. sveikatai.

36. Pareiškėjas pažymi, kad įstaiga naudoja naktinio apšvietimo lempas, kurios yra naudojamos eismo reguliavimo šviesoforams, o jų naudojimas buityje yra netinkamas ir negalimas. Dėl tokių lempų naudojimo prastėjo D. Š. regėjimas ir atsirado kitų sveikatos problemų (galvos skausmai, nuolatinis miego trūkumas ir kita).

37. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su jo skundu nesutiko, tačiau padarytus pažeidimus pripažino. Nurodo, kad pataisos įstaigos administracija nuteistuosius izoliavo savo nuožiūra ir laikė vieną, o tai, jo nuomone, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas bei prilygsta kankinimui. D. Š. akcentuoja, kad visas 125 paras kamerose jis buvo kalinamas vienas, o tai prilygo kankinimui, kadangi pareiškėjas neturėjo su kuo pasikalbėti, jam teko kęsti vienatvę, o tai labai kenkia žmogaus psichikai. Dėl to D. Š. teko gerti paskirtus vaistus, lankytis pas psichologę. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas pripažino ploto trūkumą.

38. D. Š. atkreipia dėmesį, kad įstaiga jau seniai turi vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), tačiau vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, o tai yra daroma dėl to, kad nereiktų pripažinti daugiau esančių pažeidimų.

39. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus PN teigė, jog kamerose esantis dirbtinis apšvietimas yra ne mažesnis kaip 200 lx, tačiau to negali įrodyti, kadangi taip nėra. Akcentuoja, kad visa tai galima patikrinti atlikus patikrinimus. D. Š. nėra aišku, kaip Lukiškių TI-K Turto valdymo skyrius 2019 m. liepos mėnesį galėjo patikrinti ir nustatyti, kad dirbtinė apšvieta nustatytus reikalavimus atitiko, nors tai turėjo padaryti Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

40. Pareiškėjas nurodo, kad nors atsakovo atstovas pažymėjo, jog dušų įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko, tačiau taip nėra, kadangi duše nebuvo atskiros persirengimo kabinos, todėl maudantis nuo susidarančių garų sušlapdavo drabužiai. Be to, duše nebuvo lentynėlių higienos priemonėms susidėti, pakabos buvo nulaužytos, todėl nebuvo kur pasikabinti drabužių ir kitų daiktų, duše taip pat nebuvo kilimėlių, todėl buvo slidu.

41. D. Š. teigia, kad nors yra nustatyta tvarka, pagal kurią švenčių dienomis asmenys turi būti vedami į mankštos kambarį, tačiau ji nebuvo vykdoma.

42. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimus, čiužiniai, pagalvės ir antklodės nėra patalynė, kaip nurodo atsakovo atstovas. Be to, nors atsakovo atstovas nėra susipažinęs su nauju Lietuvos teisingumo ministro patvirtintu įsakymu, kuriuo buvo patvirtintos naujos redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tačiau teigia, kad jų nepažeidžia. D. Š. akcentuoja, kad nors minėtas įsakymas negaliojo, tačiau čiužiniai, pagalvės ir antklodės būdavo paimami. Atsakovo atstovas taip pat nesikreipė į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kad išsiaiškintų, kas yra čiužinys, pagalvė ir antklodė. D. Š. akcentuoja, kad Vilniaus PN pripažino, jog nebuvo nustatytas patalynės surinkimo ir išdavimo grafikas, nors tai turėjo būti padaryta. Pareiškėjo nuomone, tai yra stiprus jo teisių pažeidimas, kadangi D. Š. nebuvo supažindintas su patalynės surinkimu ir išdavimu.

43. Pareiškėjas nurodo, kad jo teisės teikti įrodymus yra suvaržytos, o atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, kad D. Š. su skundais, prašymais ir pareiškimais ir paaiškinimais dėl kalinimo sąlygų netinkamumo kreipėsi į psichiatrus, psichologus bei pataisos namų administraciją. Nurodo, kad jeigu tokie duomenys būtų buvę pateikti, teismas būtų matęs, kad į Lukiškių TI-K administraciją buvo kreiptasi.

44. D. Š. pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog kalinčiam asmeniui turi būti užtikrinamas pakankamas privatumas, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa ir pareiškėjas buvo stebimas įkalinimo įstaigos administracijos darbuotojų.

45. D. Š. pažymi, kad teismas neišreikalavo jo skunde nurodytų duomenų, kuriuos išreikalavus, būtų paaiškėjusios netinkamos kalinimo sąlygos bei pareiškėjo teisių pažeidimas. D. Š. paaiškina, kad nuo 2019 m. vasario 8 d. atvykęs į Lukiškių TI-K nuolat jo administracijai teikė skundus, prašymus, paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, skelbė bado akcijas, tačiau teismas šių duomenų nereikalavo, o Lukiškių TI-K jų nepateikė, kadangi taip būtų buvusi įrodyta tiesa. Nurodo, kad šių duomenų pats pateikti negalėjo, nes Lukiškių TI-K administracija jam jų neteikė. Pažymi, kad į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą kreipėsi 2019 m. birželio 10 d. ir dalis jo teikto skundo buvo persiųsta nagrinėti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pareiškėjo nuomone, teismo neatidumu ir papildomų įrodymų nereikalavimu buvo dangstomi atsakovo atstovo padaryti pažeidimai.

46. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra daug klaidų. Nurodo, kad teikė prašymas dėl dalyvavimo visuomeninėje ir kitokioje veikloje, tačiau atsakovo atstovas tokių duomenų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo D. Š. prašymo atlyginti jam patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

48. Pareiškėjas 2019 m. birželio 24 prašyme paaiškino, kad nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. balandžio jis buvo laikomas Lukiškių TI-K (Lukiškių skg. 6, Vilnius), o nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad visą ginčo laikotarpį D. Š. buvo laikomas Lukiškių TI-K (toliau – ir įkalinimo įstaiga) patalpose, tačiau reorganizavus Lukiškių TI-K, patalpos buvo prijungtos prie Vilniaus PN. Taigi, dėl tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui užtikrinimo iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo tiesiogiai atsakingas Lukiškių TI-K, o vėliau – Vilniaus PN, kuriems perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.

49. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų įkalinimo įstaigų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. D. Š. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį pakeisti bei pareiškėjui iš Lietuvos valstybės atstovo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos D. Š. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

51. D. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad nors jo Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos kalinimo sąlygos buvo apsunkintos, tačiau teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą. Akcentuoja, kad visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, kurios žemino jo garbę ir orumą. D. Š. nurodo, kad jo teisės teikti įrodymus yra suvaržytos, atsakovo atstovas duomenų nepateikė, o teismų visų būtinų rašytinių įrodymų neišreikalavo.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

53. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. Š. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytų institucijų – Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde D. Š. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei galimybės pakankamai dažnai nusiprausti duše neužtikrinimą, pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimą, galimybės 8 valandas per parą užsiimti veikla ne kameroje nesudarymą, pareiškėjo laikymą kamerose vieną, čiužinio ne miego metu paėmimą ir tinkamo apšvietimo neužtikrinimą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną D. Š. nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, konstatavo, kad jo argumentai nėra pagrįsti. Jokių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.

55. Apeliacinį skundą D. Š. pirmiausia grindžia tuo, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

57. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas D. Š. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN, D. Š. neužtikrindami privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas įkalinimo įstaigos kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant su kitais asmenimis. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. Š. teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo pažeista. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių D. Š. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, matė.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

59. Atsakydama į D. Š. argumentą, kad suteikiant galimybę naudotis dušu ne dažniau kaip kartą per savaitę, buvo pažeista jo teisė į tinkamą asmens higieną, teisėjų kolegija pažymi, kad nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. D. Š. neneigė, kad tokia teisė jam buvo suteikta, tačiau naudotis dušu dažniau, kaip pareiškėjas pageidauja, galiojantis teisinis reguliavimas nenustato. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte yra įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, kad įkalinimo įstaigos atliko neteisėtus veiksmus ir pareiškėjui padarė žalos. Atkreiptinas dėmesys, kad nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jam paprašius, nebuvo suteikta galimybė po sporto pasivaikščiojimo kiemelyje nusiprausti duše. Apeliaciniame skunde D. Š. taip pat akcentuoja netinkamą dušų įrengimą, tačiau tokio argumento pirmosios instancijos teismui jis nebuvo nurodęs, o ginčijo tik nepakankamą galimybės nusiprausti sudarymo dažnumą. Pažymėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti D. Š. tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų dušų įrengimo.

60. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog D. Š. tik abstrakčiai teigė, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, tačiau nenurodė nei vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir pareiškėjui nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalos. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, nesaugių kalinimo sąlygų būtų patyręs kokių nors papildomų nepatogumų, dėl to įkalinimo įstaigos administracijai būtų teikęs skundus ar panašiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad saugių kalinimo sąlygų užtikrinimas reiškia teisės aktuose numatytų priemonių visumos įgyvendinimą, pagalbos iškvietimo mygtukai nėra vienintelė kameroje esančių asmenų saugumą užtikrinanti priemonė. Tai, kad viena iš kalinių saugumą užtikrinančių priemonių dažniausiai neveikia (ir tai dėl pačių kalinamų asmenų netinkamo elgesio), negali būti siejama nei su atsakovo atstovo siekiu pažeminti kalinamų asmenų orumą, iš jų pasityčioti, nei su tokio pobūdžio asmenų išgyvenimais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl neveikiančių pareigūnų iškvietimo mygtukų pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti.

61. D. Š. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nuo 6 valandos ryto iš jo buvo paimamas čiužinys, antklodės, pagalvės ir visa tai būdavo atiduodama tik 22 valandą, todėl jis turėdavo sėdėti ant kamerose buvusios metalinės lovos ir tai kenkė D. Š. sveikatai. Įvertinęs šiuos pareiškėjo nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu buvo grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus įkalinimo įstaigos pareigūnų veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės akto nuostata, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, buvo taikoma visiems be išimties nuteistiesiems, todėl ginčijamu laikotarpiu iš pareiškėjo, kai jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, įpareigojimo įkalinimo įstaigos nustatyti tokių daiktų paėmimo ir grąžinimo grafiką teisės aktai nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, įkalinimo įstaigos pareigūnai veikė taip, kaip juos įpareigojo veikti galiojantys teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede yra nustatyta, kad patalynei priskiriama čiužinys, antklodė, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose vartojamos sąvokos turi būti suprantamos taip, kaip jos yra apibrėžtos teisės aktuose, tačiau nebūtinai teisės aktuose vartojamos sąvokos turi sutapti su sąvokomis, kaip jos yra suprantamos bendrinėje kalboje. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad žodžio „patalynė“ reikšmė, teikiama „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ yra tokia: patalynė – visas lovos paklojimas (paklodė, antklodė, pagalvė)“, nereiškia tad šiai sąvokai čiužinys, kuris teisės aktuose yra priskiriamas patalynei, nepriklauso.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors D. Š. teigia, kad nebuvo sudaryta galimybė 8 valandas užsiimti individualia veikla ne kameroje, o už jos ribų, o būdamas kamerose vienas, jautėsi izoliuotas, tačiau šių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde jis nedetalizavo ir nepaaiškino, kokių socialinių pareiškėjo poreikių įkalinimo įstaigos nepatenkino, ko konkrečiai pareiškėjas pageidavo, todėl jo teiginiai vertinami kritiškai. D. Š. taip pat nenurodė, kokių socialinės reabilitacijos ar užimtumo programų trūko ir kada jam buvo atsisakyta suteikti galimybę dalyvauti jose. Administracinėje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus dalyvauti minėtuose užsiėmimuose ar socialinės reabilitacijos programose, kurių įstaiga netenkino. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitą kamerą, kurioje jis galėtų būti laikomas ne vienas. Nors D. Š. teigia, kad dėl dalyvavimo visuomeninėje ir kitokioje veikloje įstaigos administracijai teikė prašymas, tačiau šių teiginių nedetalizavo: nenurodė nei kada, nei į ką kreipėsi, nei kokiose veiklose pageidavo dalyvauti. Atsižvelgiant į tai, aptartos pareiškėjo pretenzijos laikomos nepagrįstomis. Aplinkybės dėl pareiškėjo nevedimo mankštintis pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodyta, todėl vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija šios D. Š. nurodytos aplinkybės nevertina.

63. Pareiškėjas taip pat akcentavo netinkamą kamerų apšvietimą, tačiau administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie netinkamą Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN kamerų ginčo laikotarpiu buvusį apšvietimą, pareiškėjo argumentas dėl šios kalinimo sąlygos neužtikrinimo buvo pagrįstai atmestas. D. Š. teiginių, kad įkalinimo įstaiga naudojo naktinio apšvietimo lempas, kurios yra naudojamos eismo reguliavimo šviesoforams, o jų naudojimas buityje yra netinkamas ir negalimas, niekuo nepagrindė. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus pataisos įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių kalinimo sąlygų objektyviai negalima nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde D. Š. nurodytų aplinkybių dėl netinkamų kamerų apšvietimo tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais.

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019, 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-492/2020). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019, 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-789-502/2020). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių būtų nepaisęs ir pareiškėjui taikęs per didelę įrodinėjimo naštą. Iš D. Š. nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, kurių jis objektyviai negalėtų pateikti, o pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamai aiškios bei detalios ir vien tokio aplinkybių nurodymo pataisos įstaigos neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka. Nors pareiškėjas teigė, kad pataisos įstaigos administracijai teikė skundus, prašymus ir paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, bet jie teismui nebuvo pateikti, tačiau šių teiginių jis nepagrindė: nenurodė nei kada (bent apytiksliai), nei į ką, nei dėl ko konkrečiai kreipėsi, todėl šie jo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad D. Š. ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas.

65. Taip pat nepagrįsti yra ir D. Š. argumentai, kad atsakovo atstovas padarytus pažeidimus pripažino, kadangi byloje esantys dokumentai, kuriuose buvo išreikšta Vilniaus PN pozicija, suponuoja priešingą išvadą. Pareiškėjas nepagrindė, kaip atsakovo atstovo rėmimasis neaktualiu teisiniu reguliavimu pažeidė jo teises.

66. Atsižvelgusi į konstatuotą pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o D. Š. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio ar Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas.

67. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad D. Š. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pataisos įstaigos darbuotojų padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovų pažeidimo ir D. Š. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

68. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

69. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

70. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

71. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 124 dienas), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui turi būti priteista 150 Eur suma neturtinės žalos atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, ji suma yra proporcinga atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pakankama D. Š. patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

72. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, neišreikalavo papildomų įrodymų, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo: nenurodė, nei kokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų konkrečius jo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas neišreikalavo nei kodėl buvo svarbu juos išreikalauti. Priimdamas pareiškėjo skundą, teismas atsakovo atstovą įpareigojo pateikti visą su nagrinėjamu ginču susijusią medžiagą. Šis teismo įpareigojimas buvo įvykdytas, jokių pretenzijų dėl jo įvykdymo tinkamumo D. Š. pirmosios instancijos teismui nereiškė ir papildomų įrodymų išreikalauti neprašė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai įvertino administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje buvo surinka pakankami duomenų D. Š. teiginiams apie jo nurodytose Lukiškių TI-K kamerose buvusias kalinimo sąlygas įvertinti ir tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas nepagrindė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai neišreikalavęs konkrečių įrodymų, teisėjų kolegija tokios aplinkybės taip pat nenustatė.

73. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė D. Š. privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimas atitinkamai keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui D. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 150 Eur (vieną šimtą ir penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius