a8f5830077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2317/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02709-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui M. V.,

atsakovo atstovams J. O.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovams L. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo laukas“ skundą atsakovui Žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vėjo laukas“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Vėjo laukas“) 2010 m. gegužės 18 d. Nacionalinės mokėjimo agentūrai (toliau – ir NMA; Agentūra) pateikė paraišką (toliau – ir Paraiška) dėl paramos projektui UAB „Vėjo laukas“ perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos, skirtą elektros energijos gamybai plėtoti (toliau – ir Projektas), pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinimo taisykles. Paraiškoje nurodė, kad planuoja užsiimti elektros energijos gamyba (EVRK 2 D 35.11) ir, kad šiam tikslui įgyvendinti, planuoja įsigyti vėjo jėgainę bei atlikti jos statybai ir eksploatacijai reikalingus darbus.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) kancleris 2010 m. spalio 21 d., pirmą kartą įvertinęs pareiškėjo pateiktą paraišką, priėmė potvarkį Nr. 4D-138, kuriuo buvo nuspręsta jo Projektui paramos neskirti, nustačius, jog jis neatitiko trijų Žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-583 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Perėjimas ne prie žemės ūkio veiklos“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 20.16 punkte, 20.19 punkte ir 22.2.1 punkte nustatytų tinkamumo paramai gauti kriterijų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu ŽŪM kanclerio potvarkiu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl akto panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu jo skundą tenkino, ŽŪM kanclerio potvarkį panaikino ir įpareigojo ŽŪM grąžinti Projektą Agentūrai vertinti iš naujo, be kita ko, konstatuodamas, jog ŽŪM potvarkio dalis, kuria nuspręsta neskirti paramos pareiškėjui, remiantis tuo, jog Projektas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 20.16, 20.19 ir 22.2.1. punktuose nustatytų tinkamumo gauti paramą kriterijų, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Pakartotinai vertindama pareiškėjo paraišką, Agentūra, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas kartu su paramos paraiška nepateikė statybos techninio projekto ir statybos leidimo, 2011 m. birželio 3 d. išsiuntė pareiškėjui paklausimą Nr. PPD-(SD)-196, prašydamas pateikti Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkte nurodytus dokumentus bei priminė, kad jų išdavimo data negali būti vėlesnė, negu 2010 m. gegužės 18 d.

Pareiškėjas pateikė Statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 2010/67, kuris Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas 2010 m. rugsėjo 16 d., t. y. po paramos paraiškos pateikimo Agentūrai datos.

Agentūra pakartotinio Projekto vertinimo metu įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nustatė, kad tuomet, kai Agentūroje buvo užregistruota pareiškėjo Paraiška, pareiškėjas neturėjo Taisyklių 20.17.2 punkte nurodytų dokumentų, taigi Paraiška jos registravimo dieną neatitiko (ir negalėjo atitikti) tinkamumo gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ kriterijų, todėl nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Taisyklių 20.17.2 punkte nustatyto tinkamumo kriterijaus ir yra netinkamas gauti paramą. ŽŪM savo ruožtu priėmė sprendimą – ŽŪM kanclerio 2011 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu Nr. 4D-88 patvirtinto Projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ sąrašo dalį – (toliau – ir ŽŪM kanclerio 2011 m. rugsėjo 21 d. potvarkis; Potvarkis) kuria nuspręsta pareiškėjo projektui, paraiškos Nr. 3VĮ-KM-10-1-002421-PR001, paramos neskirti, motyvuojant tuo, jog jis neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkte įtvirtinto tinkamumo kriterijaus, nes paraiškos pateikimo Agentūrai dieną pareiškėjas neturėjo išduoto Statinio projektavimo sąlygų sąvado.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ŽŪM kanclerio 2011 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu, su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir VAGK; Komisija), prašydamas minėtojo potvarkio sąrašo patvirtinimo dalį, kuria nuspręsta jo projektui paramos neskirti, panaikinti.

VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 3R-288 (AG-254/05-2011) (toliau – ir VAGK 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė.

II. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti: 1) VAGK 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą; 2) ŽŪM kanclerio 2011 m. rugsėjo 21 d. potvarkio sąrašo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo projektui paramos neskirti.

Skunde išdėstė faktines bylos aplinkybes bei argumentavo, jog atsakovas, pakartotinai nagrinėdamas jo Paraišką, turėjo ištaisyti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu konstatuotus trūkumus tik tuo aspektu, dėl kurių buvo paduotas skundas teismui, ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu atsakovas peržengė teismo įpareigojimo ribas, iš esmės naujai vertino pareiškėjo Paraišką, nustatė kitus trūkumus. Todėl skundžiamas Potvarkis nepagrįstai blogina pareiškėjo padėtį, nes po teismo sprendimo atsakovas surado „naujų“ trūkumų, nors kartą tos pačios aplinkybės jau buvo įvertintos kaip atitinkančios reikalavimus. Manė, jog atsakovas neturėjo teisės antrojo vertinimo metu iš naujo visa apimtimi vertinti Paraiškos, neturėjo teisės nustatyti naujų Paraiškos trūkumų, nes tai atsakovas privalėjo padaryti jau pirmojo vertinimo metu. Pridūrė, jog sąlygų sąvado pateikimas nurodytomis aplinkybėmis nėra ir nebuvo kliūtis paraiškos teigiamam įvertinimui, ką pripažino ir pati Agentūra pirmą kartą vertindama paraišką, kai net ir nepateikus sąlygų sąvado, projektas šioje dalyje nebuvo vertinamas kaip turintis esminių trūkumų. Teigė, jog dėl Agentūros ir atsakovo galimų klaidų viešojo administravimo srityje atsakomybė neturėtų būti perkeliama jam, klaidos viešojo administravimo srityje neturi būti taisomos jo sąskaita, juo labiau, jog reikiamus dokumentus pateikė, projektas yra realus, bus realiai įgyvendintas, o kitų trūkumų neturi. Manė, jog atsakovui nevykdant jo kompetencijai priskirtų pareigų, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, o būtent – jo sudėtiniais elementais esantys teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pridūrė, jog skundžiamu potvarkiu patvirtintas sąrašas, kuriuo atsisakyta suteikti paramą pareiškėjui, grindžiamas tik formaliu pažeidimu, visiškai neatsižvelgus į tai, kad juos sąlygojo Agentūros vertintojų veiksmai ir ypač tai, jog pirmojo vertinimo metu tos pačios aplinkybės nebuvo pripažintos kaip trūkumas paramai skirti.

Atsakovas ŽŪM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad siekiant priimti naują sprendimą dėl paramos skyrimo, būtina vadovautis paraiškos vertinimo ir sprendimo priėmimo procedūra, nurodyta Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakyme Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Administravimo taisyklės) ir Įgyvendinimo taisyklėse. Išdėstė, jog pagal Administravimo taisyklių 39 punktą, visos pateiktos paraiškos turi būti vertinamos pagal Įgyvendinimo taisyklėse nustatytus tinkamumo ir pirmumo kriterijus paramai gauti, išskyrus 63 punkte numatytą atvejį, ir šie kriterijai vertinimo metu negali būti keičiami.

Agentūra, vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą ir vadovaudamasi Administravimo taisyklių 5.7 punktu, pakartotinai įvertino pareiškėjo paraiškos atitiktį visiems tinkamumo reikalavimams, numatytiems Įgyvendinimo taisyklių 20 punkte. Atkreipė dėmesį, jog išnagrinėjusi pareiškėjo skundą VAGK pažymėjo, jog „Ministerijos sprendimo pagrįstumui turi reikšmės tai, kaip iš naujo vertindami paraišką nauji Agentūros vertintojai ištyrė su paraiška esamus dokumentus ir nustatytas aplinkybes ir kokias išvadas padarė 2011 m. liepos 5 ir 15 d. vertinimo ataskaitose“.

Pažymėjo, jog ypatingai akcentuotinas ir Komisijos sprendime išsakytas vertinimas, kad skundžiamas Potvarkis, kuriuo pareiškėjo projektas pripažintas kaip netinkamas paramai gauti, buvo priimtas remiantis naujais dokumentais – 2011 m. rugpjūčio 31 d. Paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones vertinimo rezultatų suvestine Nr. (SV)-240 bei 2011 m. rugsėjo 7 d. Projektų, finansuojamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemones, V atrankos komiteto posėdžio Nr. 36 protokolu Nr. 8D-355(5.50).

Manė, jog Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pagrįstai nevertino pirmojo paraiškos vertinimo metu pateiktų ataskaitų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, nes tai nėra susiję su skundžiamu Potvarkiu, o pareiškėjas nepagrįstai remiasi teisėtų lūkesčių principu. Atkreipė dėmesį, jog Europos Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog, sprendžiant klausimą dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, institucijos turi būti suteikusios asmenims konkrečias garantijas, dėl kurių neįvykdymo gali atsirasti tam tikrų teisinių pasekmių, bei šis klausimas visuomet turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į žinias ir informaciją, kuri yra ar turėtų būti prieinama apdairiam bei informuotam verslininkui (Teisingumo Teismo bylos:

C-104/89 Mulder and others / Council and Commission; T-571/93 Lefebvre and others / Commission). Pažymėjo, jog Agentūra, vertindama paraišką ir priimdama sprendimą dėl jos neigiamo vertinimo, o ŽŪM – sprendimą nefinansuoti projekto įformindama ministerijos kanclerio potvarkiu, vadovavosi VAĮ, Administravimo taisyklėmis, Priemonės įgyvendinimo taisyklėmis ir kitais teisės aktais, nustatančiais paraiškų vertinimo tvarką ir pareiškėjo informavimą. Pridūrė, jog ŽŪM sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, nes tokio pobūdžio dokumentui minėtose Administravimo taisyklėse viešojo administravimo subjektas nustatė konkrečius reikalavimus ir skundžiamas potvarkis šiuos reikalavimus atitinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-426/2009).

Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo Projekto antrojo vertinimo metu, atsižvelgdama į tai, kad pirmojo Paraiškos vertinimo metu Agentūrai nebuvo pateikti visi Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkte nurodyti dokumentai, remdamasi gero administravimo principu bei turėdama tikslą išsamiai įvertinti visus Projekto įgyvendinimui pateiktus dokumentus, išsiuntė pareiškėjui 2011 m. birželio 3 d. paklausimą Nr. PPD-(SD)-196 „Dėl reikiamų dokumentų pateikimo/duomenų tikslinimo“, kuriuo prašė pateikti nurodytus dokumentus. Pareiškėjas, atsakydamas į Agentūros paklausimą, pateikė reikalingus dokumentus bei Statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 2010/67, kuris Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintas 2010 m. rugsėjo 16 d., t. y. po Paraiškos pateikimo Agentūrai datos. Pažymėjo, jog antrojo Projekto vertinimo metu pareiškėjo pateikti dokumentai Agentūroje išsamiai įvertinti ir nustatyta, kad tuomet, kai Agentūroje buvo užregistruota pareiškėjo Paraiška, pareiškėjas neturėjo Taisyklių 20.17.2 punkte nurodytų dokumentų, taigi Paraiška jos registravimo dieną neatitiko (ir negalėjo atitikti) tinkamumo gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ kriterijų. Nepaisant to, kad pirmojo Projekto vertinimo Agentūroje metu Paraiškos vertinimo ataskaitoje Nr. V-PP-0110881/PVA bei Įvertintos Paraiškos ataskaitoje Nr. V-PP-0110891/IPA per klaidą nurodyta, kad visi reikiami dokumentai yra pateikti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Agentūra savo veikloje turi vadovautis teisės aktų nuostatomis bei paramos lėšas pareiškėjams paskirstyti teisingai, ji negalėjo neatsižvelgti į antrojo Projekto vertinimo metu nustatytus pažeidimus (t. y. tai, kad Agentūrai nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai) ir bet kokiu atveju skirti Pareiškėjui paramą. Atkreipė dėmesį, jog ir pats pareiškėjas neneigė ir pripažino, kad Statinio projektavimo sąlygų sąvado Paraiškos pateikimo dienai nebuvo pateikęs, nes jis dar nebuvo parengtas. Apibendrino, jog atsižvelgiant į tai, kad Statinio projektavimo sąlygų sąvadas pateiktas po paraiškos pateikimo Agentūrai datos, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkte nustatyto tinkamumo kriterijaus ir yra netinkamas gauti paramą.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino VAGK 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą bei ŽŪM kanclerio 2011 m. rugsėjo 21 d. potvarkio sąrašo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo projektui paramos neskirti.

Teismas apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir akcentavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendime nenurodė, kad Paraiška turi būti vertinama iš naujo tik dėl teismo sprendime nurodytų pažeidimų, bet teismas įpareigojo ŽŪM perduoti Paraišką Agentūrai vertinti iš naujo, t. y. visa apimtimi. Rėmėsi Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2, 39 punktais bei Administravimo taisyklių 5.2 – 5.7, 28, 29, 31, 37 punktais ir pažymėjo, jog nurodytų norminių aktų, reglamentuojančių paraiškų pateikimą ir priėmimą, normos numato, kad papildomi dokumentai gali būti teikiami ir po paraiškos užregistravimo bei tai, kad į dokumentus, kurie buvo pateikti Agentūros iniciatyva, atsižvelgiama paraiškos vertinimo ir atrankos metu. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju teismui grąžinus paraišką naujam vertinimui, prieš atliekant šį vertinimą, NMA pati paprašė pareiškėjo pateikti papildomą medžiagą, o pareiškėjas pateikė statinio projektavimo sąlygų sąvadą, tačiau jį buvo atsisakyta vertinti, motyvuojant tuo, kad šis sąvadas Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriaus buvo patvirtintas 2010 m. rugsėjo 16 d., t. y. jau po paraiškos pateikimo Agentūrai datos. Pakartotinai akcentavo, jog norminiai aktai numato galimybę teikti papildomus dokumentus po paraiškos registravimo Agentūroje dienos ir numato, kad į šiuos dokumentus turi būti atsižvelgiama paraiškos vertinimo metu, jei šie dokumentai buvo pateikti Agentūrai pareikalavus, todėl darė išvadą, jog pareiškėjo pretenzijos yra pagrįstos ir skundas tenkinamas, t. y. atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens motyvai, kad pareiškėjo tinkamumas vertinamas tik remiantis duomenimis, kurie buvo paraiškos pateikimo metu, prieštarauja minėtiems norminiams aktams. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad visi dokumentai, kuriuos minėti norminiai aktai leidžia pateikti po paraiškos padavimo, gali būti pateikiami tik po paraiškos registravimo datos. Išdėstė, jog teismui panaikinus ŽŪM kanclerio potvarkį ir perdavus paraišką vertinti iš naujo, statinio projektavimo sąlygų sąvadas buvo pateiktas Agentūros iniciatyva iki naujo vertinimo, kas dar kartą patvirtina teismo išvadas, jog nepagrįstai buvo atsisakyta vertinti pareiškėjo paraišką.

IV. Atsakovas ŽŪM, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 23 – 27), kuriuo prašė skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog Administravimo taisyklių 41 punktas skelbia, kad pareiškėjo tinkamumas gauti paramą vertinamas pagal paramos paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis, viešuosiuose registruose esančius duomenis, taip pat pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po Agentūros paklausimo, taigi pareiškėjas, siekdamas gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, visus tinkamumo reikalavimus, nurodytus Įgyvendinimo taisyklių 20 punkte, privalo atitikti būtent paramos paraiškos pateikimo dieną.

Teigia, jog atsižvelgiant į tai, Agentūra siųsdama pareiškėjui paklausimus (2010 m. liepos 16 d. paklausimas Nr. S-PP-0027878, 2011 m. birželio 3 d. paklausimas Nr. PPD-(SD)-196) dėl Įgyvendinimo taisyklių 20.17 punkte nurodytų dokumentų pateikimo, aiškiai pažymėjo, jog minėti dokumentai turi būti išduoti ne vėliau kaip paramos paraiškos pateikimo dieną, t. y. 2010 m. gegužės 18 d. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo neatitiktis Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkte nurodytam tinkamumo reikalavimui galėjo būti konstatuota ir nesiunčiant pareiškėjai paklausimo, tačiau Agentūra, vadovaudamasi gero administravimo principu, pasinaudojo diskrecija prašyti papildomų dokumentų, kaip nurodyta Administravimo taisyklių 37 punkte, tuo suteikdama pareiškėjui galimybę įrodyti atitiktį Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkto nuostatoms, tačiau tik tomis sąlygomis, kaip to reikalauja Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punktas, t. y. paramos paraiškos pateikimo momentu.

Mano, jog Agentūra negalėjo vertinti pareiškėjo pateikto Statinio projektavimo sąlygų sąvado Nr. 2010/67, išduoto 2010 m. rugsėjo 16 d., nes tokiu atveju būtų pažeisti asmenų lygybės ir teisėtumo principai, be kita ko – konstitucinis asmenų lygybės principas (remiasi Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimais). Priduria, jog Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (remiasi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu).

Taip pat remiasi VAĮ 3 straipsnyje išvardytais principais bei Europos Tarybos M. K. 2007 m. birželio 20 d. rekomendacijoje CM-Rec(2007) 7 „Dėl gero administravimo“ pirmuoju gero administravimo principu įvardytu teisėtumo principu (2 straipsnis). Teigia, jog pagal šio teisės akto 2 straipsnį viešosios valdžios institucijos turi veikti vadovaudamosi teise, t. y. jos negali imtis savavališkų priemonių net ir tais atvejais, kai įgyvendina joms suteiktą diskreciją.

Pareiškėjas UAB „Vėjo laukas“ atsiliepimu į atsakovo ŽŪM apeliacinį skundą (b. l. 35 – 36) prašo šį apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, taip pat akcentuoja, jog skundžiamame teismo sprendime ginčo santykius reglamentuojančios normos buvo taikomos ir vertinamos sistemiškai, skirtingai nei tai daro ŽŪM apeliaciniame skunde ir viso bylos nagrinėjimo metu, t. y. itin formaliai ir siaurai vadovaudamasi Administravimo taisyklių 41 punkto nuostata. Pažymi, jog visiškai palaiko skundžiamo teismo sprendimo motyvus, kuriais remiantis buvo konstatuotas apelianto potvarkio neskirti Pareiškėjo projektui paramos neteisėtumas. Pabrėžia, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas tinkamai vertinant faktines aplinkybes ir byloje surinktus rašytinius įrodymus, todėl visiškai pagrįstai buvo konstatuota, jog būtent šioje konkrečioje situacijoje, esant šioms individualioms paraiškos vertinimo aplinkybėms pareiškėjo atveju, sistemiškai taikant ir aiškinant ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, apelianto potvarkis neskirti paramos negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 31 – 33) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą byloje, t. y. pripažinti, jog ŽŪM kanclerio potvarkio dalis, kuria nuspręsta pareiškėjo projektui paramos neskirti, yra teisėta ir pagrįsta, bei atmesti pareiškėjo skundą.

Atsiliepime išdėsto tapačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotą skundą. Taip pat pažymi, jog nesutinka su teismo sprendime nurodytu motyvu, kad norminiai aktai numato galimybę teikti papildomus dokumentus po paraiškos registravimo Agentūroje dienos bei įtvirtina, kad į šiuos dokumentus turi būti atsižvelgiama paraiškos vertinimo metu, jei šie dokumentai buvo pateikti Agentūrai pareikalavus, nes pareiškėjai, siekiantys gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, tinkamumo kriterijus, kurie nurodyti Taisyklių 20 punkte, turi atitikti paraiškos pateikimo metu. Pažymi, kad Agentūra pareiškėjo Projekto antrojo vertinimo metu, remdamasi Administravimo taisyklių 28 ir 41 punktais bei vadovaudamasi gero administravimo principu, išsiuntė pareiškėjui paklausimą, kuriuo prašė pateikti nurodytus dokumentus, tačiau iš jo pateiktų dokumentų paaiškėjo, kad pareiškėjo Paraiška Taisyklių 20.17.2 punkte nurodytų reikalavimų Projekto pateikimo metu neatitiko, t. y. jis nebuvo ir nėra tinkamas subjektas paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ gauti, todėl Paraiška jos registravimo dieną tinkamumo gauti paramą pagal pateiktą Projektą kriterijų neatitiko bei buvo pagrįstai pripažinta netinkama paramai gauti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas; ŽŪM) kanclerio 2011 m. rugsėjo 21 d. potvarkio Nr. 4D-88 „Dėl projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ (toliau – ir Priemonė) sąrašo patvirtinimo dalyje, kurioje nustatyta, jog pareiškėjo UAB „Vėjo laukas“ (toliau – ir pareiškėjas) projektas yra netinkamas gauti Europos Sąjungos paramą (toliau – ir Skundžiamas potvarkis).

Ginčo santykius, be kita ko, reglamentuoja Žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 3D-583 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Perėjimas ne prie žemės ūkio veiklos“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) ir Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Administravimo taisyklės).

Iš teisės aktuose įtvirtinto atsakingų institucijų kompetencijos pasiskirstymo matyti, jog sprendimą skirti paramą priima ŽŪM, o Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA; Agentūra) atlieka pateiktų paramos paraiškų vertinimą, tikrina, ar pareiškėjas atitinka nustatytas tinkamumo gauti paramą sąlygas bei nustatytus paramos paraiškų tinkamumo kriterijus bei teikia informaciją apie priimtą sprendimą dėl paramos paraiškų atrankos ŽŪM.

Byloje nustatyta ir nėra ginčijama, jog pareiškėjas, kuris planavo statyti vėjo jėgainę, 2010 m. gegužės 18 d. pateikė Agentūrai paraišką (toliau – ir Paraiška), siekdamas gauti paramą pagal projektą UAB „Vėjo laukas“ perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos, skirtą elektros energijos gamybai plėtoti (toliau – ir Projektas), pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ įgyvendinimo taisykles. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo pateikta paraiška buvo vertinama du kartus. Pažymėtina, jog pirmą kartą ŽŪM kanclerio 2010 m. spalio 21 d. potvarkiu paramos UAB „Vėjo laukas“ nuspręsta neskirti, nustačius, jog jis neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 20.16 punkte, 20.19 punkte ir 22.2.1 punkte nustatytų tinkamumo paramai gauti kriterijų, t. y. ekonominio gyvybingumo kriterijų, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu minėtas viešojo administravimo potvarkis buvo pripažintas neteisėtu ir Paraišką teismas įpareigojo vertinti iš naujo. Tuo tarpu antrą kartą (pakartotinio vertinimo metu) paramos nuspręsta neskirti, nustačius, jog pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkto reikalavimų, t. y. konstatavus, jog paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas neturėjo išduoto statinio projektavimo sąlygų sąvado.

Pareiškėjas su pastarojo vertinimo rezultatais nesutiko, teigdamas, jog vertinant jo Projektą antrą kartą buvo peržengtos teismo įpareigojimo ribos, nepagrįstai bloginama jo padėtis, nes pirmą kartą vertinant jo pateiktą Paraišką tos pačios aplinkybės nebuvo pripažintos kaip trūkumas paramai skirti.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nusprendė, jog pareiškėjo argumentai yra pagrįsti, nes statinio projektavimo sąlygų sąvadas, kurio nepateikimas laiku vertinimo metu buvo kertinis motyvas neskirti pareiškėjui paramos, buvo pateiktas Agentūros iniciatyva iki naujo vertinimo, o norminiai aktai numato galimybę teikti papildomus dokumentus po paraiškos registravimo Agentūroje dienos ir numato, kad į šiuos dokumentus turi būti atsižvelgiama paraiškos vertinimo metu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokiu pirmosios instancijos teismo teisiniu vertinimu nesutinka ir sprendžia, jog Skundžiamas potvarkis yra teisėtas ir parama pareiškėjo Projektui neskirta pagrįstai.

Pažymėtina, jog Įgyvendinimo taisyklių 20.17 punktas įtvirtina, jog jei projekte numatyti statybos ir (arba) infrastruktūros projekto įgyvendinimo vietoje kūrimo darbai, būtina pateikti dokumentus, numatytus Įgyvendinimo taisyklių 20.17.1 – 20.17.4 punktuose. Įgyvendinimo taisyklių 20.17.2 punkte, be kita ko, nurodyta, jog jei nėra galimybės statybos leidimo ir statinio techninio projekto pateikti kartu su paramos paraiška, paramos paraiškos pateikimo momentu turi būti pateiktas statinio projektavimo sąlygų sąvadas.

Administravimo taisyklių 28 punktas savo ruožtu įtvirtina, jog užregistravus paramos paraišką Agentūroje, pareiškėjas negali teikti papildomos informacijos, jei jos nepareikalauja Agentūra (išskyrus informaciją apie pasikeitusius kontaktinius duomenis ir 29 punkte nurodytus atvejus), o į papildomą informaciją, kurią pareiškėjas pateikia savo iniciatyva, paramos paraiškos vertinimo ir atrankos metu neatsižvelgiama.

Administravimo taisyklių 37 punktas taip pat įtvirtina, jog iškilus klausimams, susijusiems su paramos paraiškos vertinimu ir (arba) projekto vykdymu ar pareiškėjo veikla, pareiškėjo gali būti paprašyta pateikti papildomų dokumentų. Tuo atveju Agentūra pareiškėjui paštu (registruotu laišku) išsiunčia pranešimą.

Administravimo 41 punktas inter alia įtvirtina, jog pareiškėjo tinkamumas gauti paramą vertinamas pagal paramos paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis, viešuosiuose registruose esančius duomenis, taip pat pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po Agentūros paklausimo (-ų).

Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjas nei statybos leidimo ir statinio techninio projekto, nei statinio projektavimo sąlygų sąvado paramos paraiškos pateikimo momentu, t. y. 2010 m. gegužės 18 d. nepateikė. Priešingai – jis buvo pateiktas Agentūrai, jai 2011 m. birželio 3 d. įgyvendinus Administravimo taisyklių 37 punkte įtvirtintą diskreciją prašyti papildomų dokumentų, antrojo vertinimo metu. Pabrėžtina, jog iš pateiktojo Kalvarijos savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinto statinio projektavimo sąlygų sąvado Nr. 2010/67 (I. t., b. l.

43) matyti, jog jis pareiškėjui buvo išduotas 2010 m. rugsėjo 16 d., t. y. po paraiškos pateikimo Agentūrai datos. Be to, matyti ir tai, kad dėl minėtojo statinio projektavimo sąlygų sąvado išdavimo pareiškėjas kreipėsi tik 2010 m. rugpjūčio 10 d., o visus reikiamus dokumentus pristatė 2010 m. rugsėjo 9 d. Iš paminėtojo akivaizdu, jog paramos paraiškos pateikimo momentu pareiškėjas statinio projektavimo sąlygų sąvado neturėjo ir negalėjo turėti, o dėl jo išdavimo kreipėsi ex post (lot. – po fakto), t. y. Agentūrai pasinaudojus diskrecijos teise prašyti papildomų dokumentų, kurie nebuvo pateikti kartu su paramos paraiška.

Todėl konstatuotina, jog paramos paraiškos pateikimo momentu pareiškėjas neatitiko ir negalėjo objektyviai atitikti tinkamumo paramai gauti kriterijų arba, kiek kitais žodžiais, jis minėtu momentu neturėjo statinio projektavimo sąlygų sąvado, kuris pagal Įgyvendinimo taisykles yra būtinoji sąlyga paramai gauti. Tuo tarpu tai, kad Agentūra pasinaudojo savo diskrecijos teise prašyti iš pareiškėjo trūkstamų dokumentų faktinės padėties nepakeitė ir nepanaikino imperatyvios Įgyvendinimo taisyklėse formuluojamos pareigos išduotą statinio projektavimo sąlygų sąvadą turėti būtent paraiškos pateikimo, o ne vėlesniu, momentu.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui parama nebuvo skirta teisėtai, nustačius objektyvią jo neatitiktį tinkamumo kriterijams. Pridurtina, jog tai, kad teiktinas statinio projektavimo sąlygų sąvadas turėjo būti išduotas ne vėliau kaip paramos paraiškos pateikimo dieną, o Administravimo taisyklėse pareiškėjui numatyta galimybė teikti papildomus dokumentus nesuponuoja pareiškėjo teisės teikti dokumentus, turinčius įtaką paraiškos tinkamumo vertinimui po paraiškos registracijos, kai šie dokumentai privalėjo būti pateikti kartu su paraiška, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., administracinę bylą Nr. A63-2759/2011).

Nurodytina ir tai, jog nepagrįsti yra tie pareiškėjo teiginiai, kad Agentūra nustatydama minėtąją Projekto neatitiktį teisės aktuose įtvirtintiems kriterijams peržengė teisminio įpareigojimo ribas ir tokiu būdu pablogino jo padėtį, nes pirmojo vertinimo metu tos pačios aplinkybės nebuvo pripažintos kaip trūkumas paramai skirti, o atsakomybė dėl klaidų viešojo administravimo srityje neturėtų būti perkeliama jam. Šiuo aspektu nurodytina, jog, pirma, Vilniaus apygardos administracinio teismas įpareigojo pareiškėjo pateiktą Paraišką iš naujo vertinti ne dėl konkrečių nustatytųjų pažeidimų bet visa apimtimi. Antra, pareiškėjo padėtis nėra nepagrįstai bloginama, nes jis negalėjo kliautis tuo, jog nenustačius statinio projektavimo sąlygų sąvado neturėjimo paraiškos pateikimo dieną fakto pirmojo atlikto vertinimo metu, tai nebus nustatyta ir antrojo (pakartotinio) paraiškos vertinimo metu. Pabrėžtina, jog, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, niekas negali savo reikalavimų grįsti teisėtų lūkesčių principu, nes teisėti lūkesčiai iš neteisės nekyla. Toks teisės aiškinimas visiškai atitinka konstitucinį principą, pagal kurį iš neteisės teisė negali būti kildinama (lot. – Ex injuria ius non oritur) (žr. administracinę bylą Nr. A-261-1840-08). Taigi, asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų. Todėl nagrinėjamu atveju būtų nepagrįsta teigti, jog pareiškėjas pats neišpildydamas Įgyvendinimo taisyklėse jo teikiamam Projektui keliamų imperatyvių tinkamumo reikalavimų, buvo teisus tikėdamasis, jog parama Projektui antrą kartą vertinant jo teiktą Paraišką bus bet kuriuo atveju skirta.

Apibendrinant pasakytina, kad su 2010 m. gegužės 15 d. Agentūrai teikta Paraiška pareiškėjas nepateikė (kadangi net neturėjo) Įgyvendinimo taisyklėse numatytos dokumentacijos, t. y. neatitiko tinkamumo gauti paramą pagal Priemonę kriterijų, todėl vertintina, kad atsakovas priėmė teisėtą sprendimą minėtąją paraišką atmesti. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, su kuria apeliacinės instancijos teismas aukščiau išdėstytais motyvais nesutinka, spręstina, jog apeliacinis skundas yra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinimas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo laukas“ skundą atmesti. Palikti galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 3R-288 (AG-254/05-2011) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kanclerio 2011 m. rugsėjo 21 d. potvarkiu Nr. 4D-88 patvirtinto Projektų, kuriems neskiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ sąrašo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo laukas“ projektui, paraiškos Nr. 3VĮ-KM-10-1-002421-PR0001, paramos neskirti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Kliškauskas

Veslava Ruskan