2017-07-11 Nr. AB-13691-3-64-3-00105-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1859-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00105-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. kameroje Nr. 64, kurioje jis buvo laikomas, 22.10 val. pareigūnai išjungė elektrą ir ją įjungė tik 2015 m. rugsėjo 16 d. apie 9.15 val., tokiu būdu pažeisdami suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę, kadangi jis, atsikėlęs 6.00 val., neturėjo galimybės pasišildyti vandens nusiprausti, nes serga (duomenys neskelbtini) ir gali praustis tik šiltu vandeniu, atsigerti arbatos, pasigaminti maisto, pasižiūrėti žinias, turėjo kentėti būdamas alkanas ir nesiprausęs. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl išjungtos elektros jis rytinio patikrinimo metu, apie 8.00 val., ir vėliau ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI pareigūnus, tačiau pastarieji jo prašymus ignoravo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, jog dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė nepatogumus, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, dvasinis sukrėtimas, kankina nemiga, dažnai skauda galvą, sutriko sveikata, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 63–66) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-58 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę nepertraukiamas miegas yra nuo 22.00 val. iki 6.00 val. Nepertraukiamo miego metu visose gyvenamosiose kamerose dieninis kameros apšvietimas perjungiamas į naktinį. Tačiau 2015 m. rugsėjo 15 d. pareigūnas Ž. P. tarnybiniu pranešimu informavo Šiaulių TI direktorių, jog pareiškėjas 22.10 val. nemiegojo, žiūrėjo televizorių, į pareigūno daugkartinius reikalavimus išjungti televizorių bei laikytis nustatytos tvarkos nereagavo, taip pažeisdamas teisės aktus. Šį faktą 2015 m. rugsėjo 15 d. tarnybiniame pranešime patvirtino ir pareigūnas P. K.. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vienam mėnesiui pirkti maisto produktus. Šiaulių TI kartu pabrėžė, kad individuliai tiekti elektrą į kamerą nėra jokių galimybių ir to nenumato jokie teisės aktai, todėl nagrinėjamu atveju įstaigos pareigūnai veikė teisėtai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Be to, Šiaulių TI manymu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Taigi, Šiaulių TI teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, o pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas turtinės naudos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 22 d. sprendimu (b. l. 146–151) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar teisėtai elektros energijos tiekimas į kameras ribojamas nepertraukiamo miego metu, t. y. nuo 22.00 val. iki 6.00 val. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl elektros energijos kameroje nebuvimo 2015 m. rugsėjo 16 d. nuo 6.00 val. iki 9.15 val. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog 2015 m. rugsėjo 16 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių dėl to, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. 22.00 val. buvo išjungta elektra kameroje Nr. 64 ir nebuvo įjungta 2015 m. rugsėjo 16 d. 6.00 val. ryto, kaip numatyta vidaus tvarkos taisyklėse ir dienotvarkėje, elektra buvo įjungta tik 8.30 val., per rytinį patikrinimą apie tai pranešus pareigūnams.

Tuo tarpu Šiaulių TI pareigūnas Ž. P. 2015 m. rugsėjo 28 d. paaiškinime Šiaulių TI direktoriui nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. 22.00 val. kameroje Nr. 64, kaip numatyta dienotvarkėje, dieninis apšvietimas buvo perjungtas į naktinį, o 2015 m. rugsėjo 16 d. nuo 6.00 val. iš kameros Nr. 64 nuteistųjų jokių žodinių ar rašytinių pareiškimų bei pretenzijų dėl elektros energijos nesulaukta. Atitinkamai Šiaulių TI direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. 22.10 val., stebėdamas suimtųjų elgesį kameroje Nr. 64, Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 3 korpuso vyresnysis pastebėjo, jog pareiškėjas nemiega, žiūri televizorių, korpuso vyresnysis kartu su tos pačios pamainos prižiūrėtoju ne kartą pareikalavo, kad pareiškėjas laikytųsi įstaigoje nustatytų vidaus tvarkos taisyklių, t. y. išjungtų televizorių ir miegotų, tačiau į pareigūnų raginimus pareiškėjas nereagavo.

Atsižvelgęs į Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 3 korpuso vyresniojo paaiškinimą, kad pagal dienotvarkę nuo 22.00 val. iki 6.00 val. nepertraukiamo miego laikotarpiu visose gyvenamosiose kamerose dieninis kameros apšvietimas perjungiamas į naktinį, o 2015 m. rugsėjo 16 d. 6.00 val. visose gyvenamosiose kamerose, taip pat ir kameroje Nr. 64, įjungtas dieninis kameros apšvietimas, iš kameros nuteistųjų negauta nei žodinių, nei rašytinių prašymų, įvertinęs tai, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, negauta, Šiaulių TI direktorius padarė išvadą, kad Šiaulių TI pareigūnai teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Teismas akcentavo, kad šio Šiaulių TI direktoriaus atsakymo pareiškėjas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) neskundė, o iš Departamento 2015 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 2S-4939 matyti, jog pareiškėjas Departamentui skundė tik Šiaulių TI direktoriaus nutarimus dėl nuobaudų paskyrimo. Be to, į bylą pateikti Šiaulių TI pareigūnų P. K. ir Ž. P. tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. kameroje Nr. 64 buvę suimtieji (nuteistieji) J.

S. (pareiškėjas), R. Č. ir J. Š. padarė drausmės pažeidimą – 22.10 val. nemiegojo, žiūrėjo televizorių, į daugkartinius reikalavimus išjungti veikiantį televizorių bei laikytis nustatytos tvarkos nereagavo. Dėl tarnybiniuose pranešimuose nurodyto drausmės pažeidimo pareiškėjas J. S. bei kiti kameroje Nr. 64 buvę asmenys – R. Č. ir J. Š. – surašė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. 22.00 val. prasidėjo krepšinio varžybos, tačiau pareigūnas neleido jų žiūrėti, nes pagal dienotvarkę nuo 22.00 val. iki 6.00 val. yra nepertraukiamas miegas.

Už nurodytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimais pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, o R. Č. ir J. Š. – papeikimai. Tačiau nutarimą dėl paskirtos šios ir kitos nuobaudos Kalėjimų departamentui skundė tik J. S. (pareiškėjas). Teismas taip pat nurodė, kad iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje matyti, jog pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini), laisvės atėmimo vietų medikams jis ne kartą skundėsi (duomenys neskelbtini), buvo gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamos kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A822-81/2014, Nr. AS602-84/2013, Nr. A442-1346/2013, Nr. A525-197/2013).

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl laiku neįjungtos elektros energijos 2015 m. rugsėjo 16 d. rytą, atsiliepime nurodė tik tai, kad nepertraukiamo miego laikotarpiu visose gyvenamosiose kamerose dieninis apšvietimas perjungiamas į naktinį, individualiai tiekti elektrą į kamerą nėra jokių galimybių, taip pat pasisakė dėl pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 15 d. 22.10 val. padaryto pažeidimo, į bylą pateikė pareiškėjo rašytą skundą, pareigūno Ž.

P. paaiškinimą ir Šiaulių TI direktoriaus raštą dėl skundo nagrinėjimo. Tačiau dėl galbūt laiku neįjungtos elektros energijos kameroje Nr. 64 atsakovas nepasisakė, į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Nors pareigūno Ž. P. paaiškinime nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. ryte nuo 6.00 val. iš kameros Nr. 64 nuteistųjų jokių žodinių ar rašytinių pareiškimų bei pretenzijų dėl elektros energijos nesulaukta, teismas pabrėžė, kad Šiaulių TI direktorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, faktiškai rėmėsi tik nurodyto pareigūno paaiškinimu, tačiau skunde nurodytų aplinkybių netyrė, byloje nėra jokių duomenų, kad direktorius būtų apklausęs 2015 m. rugsėjo 16 d. rytinį kamerų patikrinimą atlikusius pareigūnus ir pan.

Tuo tarpu pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų 2015 m. rugsėjo 15–16 d. kartu su pareiškėju kameroje Nr. 64 buvusių asmenų skundai. Tiek nuteistasis R. Č., tiek nuteistasis J. Š. skunduose nurodė analogiškas aplinkybes, kad elektros energijos tiekimas į kamerą 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo įjungtas tik po to, kai per rytinį patikrinimą jie apie tai pranešė vyresniajam pareigūnui. Be to, teismo posėdžio metu liudytojais apklausti pareigūnai Ž. P. ir P. K. nurodė, kad apšvietimui kameroje perjungti iš dieninio į naktinį ir atvirkščiai bei įtampai rozetėse išjungti yra atskiri jungikliai virš kameros durų, apšvietimas kamerose perjungiamas ryte 6.00 val. ir vakare 22.00 val., tuo tarpu elektros energijos tiekimas į kamerose esančias rozetes išjungiamas, jeigu kamerose laikomi asmenys nakties metu naudojasi buitiniais prietaisais, įtampa rozetėse naktį išjungiama pakankamai dažnai, nes kitaip neįmanoma užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) režimo laikymosi.

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamai duomenų ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl 2015 m. rugsėjo 16 d. laiku neįjungto elektros energijos tiekimo į kamerą Nr. 64, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 16 d. nuo 6.00 val. iki 8.30 val. buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso reikalavimus ir Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d.

įsakymu Nr. 1/01-58 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkę.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis (truko tik 2 val. 30 min.), byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, teismas akcentavo, kad jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Tuo tarpu teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atitinkamai teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagridninių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 155–156), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš esmės ir priteisti jam iš atsakovo 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje atmestas jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 160–162) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. jam būnant Šiaulių TI kameroje Nr. 64 neteisėtai nuo 6.00 val. iki 9.15 val. nebuvo įjungtas elektros energijos tiekimas.

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl elektros energijos tiekimo pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Šiaulių TI kameroje Nr. 64, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje konkrečioje byloje nustatytas pažeidimas buvo vienkartinis ir truko itin trumpą laikotarpį (2 val. 30 min.). Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 16–43), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi, teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo iš esmės nėra, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuoto pažeidimo pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija, visapusiškai patikrinusi bylą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tuo tarpu apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė