2018-03-28 Nr. AB-6482-3-62-3-00266-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2124-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00266-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau ‒ ir Alytaus PN), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos Alytaus PN buvo perpildytos, dėl patalpose esančių baldų trūko erdvės. Be to, gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose beveik visi asmenys rūkė. Tualetai nebuvo atitverti sienelėmis, juose taip pat nebuvo durų, todėl nebuvo užtikrintas asmenų privatumas. Galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę, tualetinio popieriaus kokybė buvo labai prasta ir jo trūko. Gyvenamosiose patalpose visada buvo drėgna ir šalta, veisėsi tarakonai ir graužikai. Alytaus PN nebuvo galimybės pasikeiti čiužinių, be to, nebuvo leidžiama turėti nuosavų pledų. Maistas būdavo netinkamos kokybės, be to, jam, kaip sportuojančiam, maisto buvo per mažai, o artimiesiems atnešti maisto produktų nebuvo leidžiama. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, jis pasidarė dirglus, jautė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius ir gyvenimo nepatogumus, depresiją.

3. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato senaties termino ir galimybių apginti savo teises ribojimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tik 2014 metais pradėta viešai skelbti, jog įkalinimo įstaigos pažeidinėja kalinamų asmenų teises, todėl pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas.

4. Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas pažymėjo, jog reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją, gauti teisinę pagalbą, konsultuotis su advokatu. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2003 m. birželio 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2017 m. vasario 20 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo paskutinės laikotarpio, už kurį prašoma priteisti neturtinę žalą, dienos. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, o nagrinėjamu atveju, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl yra pagrindas spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo.

9. Pareiškėjo teiginius dėl senaties termino netaikymo pagal Konvenciją teismas atmetė, nurodydamas, jog ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl jo negalėjimo kreiptis į teismą dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) sprendimai neišversti į lietuvių kalbą. Teismas pažymėjo, jog lietuviu kalba yra paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, įrodymų, jog buvo draudžiamas internetas, ignoruojami prašymai gauti informaciją apie asmens teises ir laisves, pareiškėjas į bylą nepateikė. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad tiek Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, tiek Kauno apygardos administraciniame teisme pareiškėjui atstovavo advokatai, todėl šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas turėjo galimybę konsultuotis su kvalifikuotais teisininkais – advokatais, t. y. net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo pareiškėjas turėjo realią galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą ir tinkamai bei laiku jas ginti.

10. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, konsultuotis su jį kitose bylose atstovaujančiais advokatais (gynėjais), kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

11. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl taikomų teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas, pakartodamas skundo argumentus, papildomai nurodo, kad teismas bylą turėjo nagrinėti vadovaudamasis EŽTT praktika, o ne nacionaliniais teisės aktais. Pareiškėjas, būdamas Alytaus PN, buvo baudžiamas kankinant, kaip tai numatyta Konvencijos 3 straipsnyje, todėl jam trejų metų ieškinio senaties terminas neturėjo būti taikomas. Pareiškėjas pažymi, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas gali spręsti savo iniciatyva, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu nežinojo apie savo teises, nes jie nėra supažindinami su savo teisėmis, Alytaus PN nėra interneto, EŽTT sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, o jo prašymai dėl informacijos suteikimo administracijos buvo ignoruojami. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jo teiginius, ir teigia, jog teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo visų bylai reikšmingų įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo iš atsakovo išreikalauti visus bylai reikšmingus įrodymus, kurių atsakovas nepateikė.

14. Pareiškėjas, esant būtinybei, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant nustatyti, ar teisinis reguliavimas, kai yra atimama teisė gauti žalos atlyginimą dėl kalinimo sąlygų, neprieštarauja Konstitucijai.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas pažymi, kad visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikta Kauno apygardos administraciniam teismui, teismo išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą neparemti faktiniais duomenimis ir įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus, o remiasi tik abstrakčiais teiginiais. Nenustačius ir neįrodžius visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui S. S. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus PN nuo 2003 m. birželio 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti aplinkybes dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais ir teisėtais pareiškėjo argumentų, kad skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo senaties terminas negali būti taikomas dėl to, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

20. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

21. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

22. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

24. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

25. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Alytaus PN nuo 2003 m. birželio 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. (b. l. 7–10), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. vasario 20 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 11), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

26. Byloje nustatyta ir ginčo byloje dėl to nėra, jog pareiškėjas S. S. į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva sprendė šį klausimą, tačiau nenustatė, kad pareiškėjas trejų metų ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

28. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

31. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, kad pareiškėjas negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir jam daroma neturtinė žala. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo šioje byloje nurodytų aplinkybių, dėl kurių jis kalinimo metu patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius ir fizinius gyvenimo nepatogumus, emocinę depresiją ir kt., buvo kankinamas, pablogėjo sveikata, akivaizdu, kad pareiškėjas kalinimo metu suprato, jog jam padaryta neturtinė žala, kurios atlyginimą nustato CK 6.250 straipsnis, todėl nelogiški pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo kreiptis į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

32. Teisiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis nežinojo apie teisės aktus ir teismų praktiką, su kuriais susipažinęs, būtų galėtų apginti savo pažeistas teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pabrėžtina, kad nacionaliniai teisės aktai, kurie reglamentuoja neturtinės žalos priteisimą, yra viešai paskelbti, todėl pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

33. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Alytaus PN administracija trukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ar klaidino pareiškėją, t. y. sudarė pareiškėjui kliūtis realizuoti jo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

34. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar nustatytas teisinis reguliavimas dėl ieškinio senaties taikymo neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

35. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

36. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

37. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl teisinio reguliavimo taikant ieškinio senatį prieštaravimo Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje aptartą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikant teisės normas, reglamentuojančias trejų metų ieškinio senaties termino nustatymą, ieškinio senaties taikymą atsakovo reikalavimu, galimybę atnaujinti šį terminą, esant svarbioms šio termino praleidimo aplinkybėms, į atvejus, kai ieškinio senatis nutraukiama ar sustabdoma, konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo CK 1.124–1.127 straipsniuose nustatyto reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

38. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl minėto teisinio reglamentavimo neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą išreikalauti visus bylai reikšmingus įrodymus, kurie yra susiję su pareiškėjo nurodomomis netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau šis prašymas netenkinamas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas teises, praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, o tai yra savarankiškas pagrindas atmesti skundą (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

40. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

41. Įvertinusi byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė