2021-01-27 Nr. AB-1887-3-61-3-02742-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-112-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02742-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 24 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K). Gavęs žiniaraščio sąskaitą jis pastebėjo, jog 2019 m. balandžio 24 d., 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d. ir 2019 m. birželio 19 d. iš jo asmeninės sąskaitos buvo nepagrįstai nuskaičiuotos lėšos už prekių, kurios pareiškėjui nebuvo teikiamos, įsigijimą. Jam buvo duodama pasirašyti ant kvito žadant, kad prekės bus pristatytos vėliau.

3. Pareiškėjo teigimu, jis kamerose buvo laikomas netinkamomis sąlygomis t. y. perpildytose kamerose buvo su dar vienu nuteistuoju. Jam trūko gerovės, jautė didelius nepatogumus ir dvasines kančias. Pareiškėjo manymu, atsakovas pažeidė tiek nacionalinės, tiek ir tarptautinės teisės aktus, reglamentuojančius vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 24 d. buvo laikomas vienas ar su kitu asmeniu kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,15 kv. m iki 7,99 kv. m. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas taisykles vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovo teigimu, pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl jo teiginys, kad jis buvo laikomas perpildytos kamerose, neatitinka tikrovės.

6. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis pateikė teiginius apie tariamai atsiradusią žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, t. y. neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

7. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo: 1) dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo, vertinamas 2019 m. balandžio 4 d. – 2019 m. birželio 24 d. laikotarpis; 2) dėl neteisėto lėšų nuskaitymo nuo sąskaitos už parduotuvėje įsigytas prekes 2019 m. balandžio 24 d., 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d. ir 2019 m. birželio 19 d.

10. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas ar su kitu asmeniu kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,15 kv. m iki 7,99 kv. m, todėl jam teko nuo 3,69 kv. m iki 7,42 kv. m. Taip pat teismas pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams teismas pripažino nepagrįstais.

11. Teismas vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas 1) 1.3.1 punktu ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas 2) 1.3.1 punktu, kuriuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

12. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimu Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie sanitarinio mazgo patalpos plotą (apie 0,56 kv. m) ir atskaičiavęs šį plotą iš bendro kameros ploto, teismas nustatė, kad Konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas.

13. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl nepagrįsto lėšų nuskaitymo nuo jo sąskaitos, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalį nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo apsilankymus parduotuvėje ir pirkinių sąskaitas, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d., 2019 m. birželio 19 d. apsipirko parduotuvėje. Šią aplinkybę patvirtino ir pareiškėjo ranka surašytas prekių sąrašas bei uždėtas parašas. Neturėdamas pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, teismas pareiškėjo argumentus dėl neteisėtai nuskaičiuotų lėšų atmetė. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė atsakovui jokių rašytinių nusiskundimų, susijusių su lėšų nuskaitymu nuo jo sąskaitos.

14. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų (dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

III. 15. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti ar panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas pažymi, kad kartu su juo sėdėjusiam asmeniui pirmosios instancijos teismas skundą dėl tokių pačių aplinkybių tenkino iš dalies (bylos Nr. I-4033-473/2019). Pareiškėjo vertinimu, teismas šioje byloje neteisingai išnagrinėjo pareiškėjo patirtas neigiamas pasekmes, teismas turėjo išsiaiškinti, kiek ploto kiekvienoje iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, užima sanitarinio mazgo patalpa, ir į tai atsižvelgti, spręsdamas, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

17. Pareiškėjo nuomone, teismas taip pat netinkamai konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė jokio žalos fakto. Pagal administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose nereikalaujama įrodymais pagrįsti neturtinės žalos atsiradimo faktą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir neištyrė aplinkybių dėl privatumo tualete neužtikrinimo, aliarmo mygtuko neveikimo, minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, neteisėto lėšų nuskaitymo nuo sąskaitos apsiperkant parduotuvėje.

19. Pareiškėjo įsitikinimu, teismo sprendimas yra šališkas ir nepagrįstas.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją ir pažeminimą, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas pateikia savo teiginius apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kaip pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, t. y. neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio.

22. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinosios CK 6.271 straipsnyje numatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. K. skundo reikalavimas priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo priimto nagrinėti skundo dalį, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo pretenzijų, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 24 d., neteisėtai nuskaitytos lėšos nuo sąskaitos už parduotuvėje įsigytas prekes 2019 m. balandžio 24 d., 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d. ir 2019 m. birželio 19 d. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui galėtų būti atlyginta priteisiant piniginę kompensaciją, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl privatumo tualete neužtikrinimo, aliarmo mygtuko neveikimo, minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo bei neteisėto lėšų nuskaitymo nuo sąskaitos.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas tualete, neveikė aliarmo mygtukas, tačiau šie skundo argumentai nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo užimtumo, privatumo tualete neužtikrinimo ir aliarmo mygtuko neveikimo atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų buvo nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4227-1047/2019 priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas), dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 27 d. dėl tų pačių pažeidimų, kurie nurodomi ir šioje byloje paduotame skunde.

29. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi priimta nagrinėti pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 25 d. ir išskaitymų iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos ir pareiškėjo skundžiamu sprendimu yra išnagrinėta ši skundo dalis, todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina, ar teisingai buvo įvertinti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 25 d. ir lėšų išskaitymu iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl jo nurodomų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

30. Nesutiktina su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog jam (pareiškėjui) buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

31. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

32. Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 1.3.1 punktuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

33. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

34. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Be to, pirmosios instancijos teismas išsiaiškino ir nustatė, jog Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde), įvertino šiuos duomenis ir patikrino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, ir konstatavo, jog atskaičius 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, plotas nėra mažesnis nei 3 kv. m, t. y. Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto turėtų būti pripažintos neteisingomis.

36. BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

37. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 22 d.) 77 punkte buvo nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, jog kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d., 2019 m. birželio 19 d. apsipirko parduotuvėje, nes tai patvirtina pareiškėjo ranka surašytas prekių sąrašas ir uždėtas parašas. Įvertinus pareiškėjo byloje išsakytas pretenzijas dėl neteisėtai nurašytų lėšų, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl neteisėtai nurašytų lėšų yra nepagrįsti ir neįrodyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo byloje pateiktų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą.

39. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjo skundo dalyje, kuri priimta nagrinėti, nurodyti argumentai yra nepagrįsti, Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidus jo teisių, nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), patirtos neturtinės žalos.

40. Kadangi nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ir nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jo (pareiškėjo) patirta neturtine žala.

20. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Byloje nenustatyta, kad sprendimą priėmė šališkas teismas. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė