2018-09-26 Nr. AB-16634-3-64-3-00427-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2307-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00427-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ‒ ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. kovo 6 d. nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Be to, dalį kamerų ploto užėmė jose esantys įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, blogas apšvietimas, kamerose tualetas neatitiko standartų ir teisės aktų keliamų reikalavimų, iš jo sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad vietoje dviejų puodelių gaudavo tik vieną, todėl jamtekdavo atsisakyti pieno arba arbatos, jis negaudavo pilno maisto davinio. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą (b. l. 71–78) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų, įrenginių, sanitarinio mazgo užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. kovo 7 d. buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 2,96 kv. m iki 19,6 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės.

3.2. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Šiaulių departamento 2017 m. vasario 13 d. kamerų Nr. 60 ir Nr. 96 patikrinimo aktai bei aplinkybė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nebuvo gauta skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, patvirtina, jog pareiškėjas Šaulių TI buvo laikomas užtikrinant tinkamas gyvenimo sąlygas.

3.3. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl, vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2, 13 punktais bei Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi, negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris) ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatytus reikalavimus.

3.4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas nenustato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Taigi, sanitarinio mazgo įrengimas Šiaulių TI atitinka teisės aktų reikalavimus.

3.5. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 bei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Kamerose yra reikalingi baldai ir inventorius.

3.6. Šiaulių TI laikomų asmenų aprūpinimą indais ir inventoriumi nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų (toliau – ir Buitinio aprūpinimo normos) 1.12 punktas, tačiau aprūpinimo valgyklos inventoriumi ir indais norma buvo panaikina Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, todėl nuo 2017 m. sausio 1 d. indai išduodami tik tuo atveju, jei suimtieji (nuteistieji) jų neturi.

3.7. Nuteistųjų maitinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4, 7 dalys, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnis, 44 straipsnio 5, 6 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti valgiaraščiai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XV skyrius. Visi Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šis maistas yra subalansuotas iš pagrindinių maisto medžiagų, kurių bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologinės mitybos paros normą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad negauna pilno maisto davinio, tačiau nenurodė, kada būtent jis negavo pilno maitinimo ir kokius teisės aktus atsakovas pažeidė. Tuo tarpu pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamą vykdymą.

3.8. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI administracija veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ir stresą. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė neturtinę žalą, skundą grindžia tik abstrakčiais teiginiais, nenurodydamas, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas, o į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas turtinės naudos. Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių. Tuo tarpu, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio svarbu atsižvelgti į tai, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 4. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 90–101) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Dėl kamerų, kuriose nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. kovo 6 d. buvo kalinamas pareiškėjas, plotų teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, akcentavo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Iš atsakovo atstovo teismui pateiktos 2017 m. balandžio 21 d. pažymos Nr. 60/09-15468 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose Nr. 72, 14, 13, 23, 96, 60, 27, 76, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 4 asmenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 2,96 kv. m iki 19,56 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Iš bendro kameros ploto išskaičiavęs kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą, teismas nustatė, kad iš šio laikotarpio 7 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 72, 13, 96, 27 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,71 kv. m iki 3,58 kv. m. Todėl teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui, kritiškai vertintino teismui atsakovo pateiktą 2017 m. balandžio 21 d. pažymą Nr. 60/09-15468, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje. Pažymėjo, kad iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Nurodytos pažymos turinį teismas vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai ir konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą) iš viso 7 dienas. Teismas vertino, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

7. Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo higienos normų reikalavimams teismas, įvertinęs NVSC Šiaulių departamento 2017 m. vasario 28 d. rašto Nr. 2.6-581 ir 2017 m. vasario 20 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-37 turinį, konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat padarė išvadą, kad Šiaulių TI nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog buvo tinkamai užtikrinama pareiškėjo teisė naudotis tinkamai įrengtu tualetu tose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminami žmogaus garbė ir orumas.

9. Remdamasis Buitinio aprūpinimo normų nuostatomis bei atsižvelgdamas į tai, kad iš Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 2099 matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo suteiktas vienas puodelis, o nuo 2007 m. sausio 1 d. galiojančioje Buitinio aprūpinimo normų redakcijoje nenumatytas dviejų puodelių išdavimas, teismas pareiškėjo argumentus dėl puodelio jam neišdavimo atmetė kaip nepagrįstus.

10. Tuo tarpu pareiškėjo skundo argumentus dėl pilno maisto davinio negavimo teismas atmetė kaip nekonkrečius ir nepagrįstus.

11. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neabejotina, jog dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose bei higienos normų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, tik nurodė, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu jo sveikatos sužalojimu, teismas nepripažino, kad būtent dėl nustatytų pažeidimų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

12. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į pažeidimo trukmę (7 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas ir padarė išvadą, kad šiuo atveju neturtinei žalai atlyginti adekvati suma yra 70 Eur.

III. 13. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 106–107), kuriame prašo panaikinti arba pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad teismas, priteisdamas jam 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą, neįvertino visų Šiaulių TI padarytų pažeidimų, kurie apsunkino kalinimo sąlygas, pažemino jo orumą. Šiuo aspektu nurodo, kad NVSC Šiaulių departamento 2017 m. vasario 28 d. rašte Nr. 2.6-581, kuriuo vadovavosi ir teismas, konstatuodamas Higienos normos HN 134:2015 pažeidimus, užfiksuotas dirbtinės apšvietos neatitikimas higienos normos reikalavimams yra ženklus (nuo 78 lx iki 129 lx vietoje 200 lx), todėl neabejotinai sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmės, t. y. regėjimo pablogėjimą, dėl ko jis negalėjo skaityti, buvo apribotos jo galimybės rašyti laiškus, skundus. Pareiškėjas akcentuoja, kad šis higienos normos pažeidimas turėjo neigiamos įtakos jo emocinei būklei. Be to, pažymi, kad NVSC Šiaulių departamento atliktų patikrinimų duomenimis buvo nustatytas kameros temperatūros nežymus neatitikimas higienos normos reikalavimams, t. y. atsakovas neužtikrino tinkamos temperatūros kamerose palaikymo, o tai reiškia, kad nakties metu temperatūra buvo ženkliai žemesnė, dėl ko pareiškėjui tekdavo kentėti šaltį. Taip pat kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kadangi jie nebuvo visiškai atskirti nuo kameros durų, o kameroje esančio asmens stebėjimas per stebėjimo langelį yra ypač asmens orumą žeminantis pažeidimas, kuris sukėlė pareiškėjui pažeminimą, didelę gėdą, jis laiku negalėjo atlikti gamtinių reikalų, buvo priverstas kentėti ir laukti iki nakties, kai užmiega kiti kameroje laikomi asmenis ir yra mažesnė tikimybė, kad prižiūrėtojas jį stebės pro stebėjimo langelį.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 110–112) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Tuo tarpu ginčijamas teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kalinimas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, buvo trumpalaikis (7 dienos), be to, nenustatyta jokių aplinkybių, jog tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisako abstrakčiai, nenurodo juridinio apeliacinio skundo pagrindo, jokių naujų argumentų ar motyvų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. kovo 6 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

18. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI iš viso 7 dienas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą, taip pat Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktus, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju dėl byloje nustatytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 70 Eur, ir teigia, kad teismas neįvertino visų Šiaulių TI padarytų pažeidimų, kurie apsunkino kalinimo sąlygas, pažemino pareiškėjo orumą, todėl prašo priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakymas Nr. V-124) nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

21. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis minėtu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).

22. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų (b. l. 43–44) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto) buvo laikomas tik 1 dieną – 2017 m. sausio 13 d. Iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą, matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, taip pat buvo laikomas tik 1 dieną – 2017 m. sausio 13 d. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą buvo laikomas iš viso 7 dienas.

23. Be to, pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Atitinkamai atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI kamerų sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros erdvės atskirtos mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida (b. l. 74), pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas dėl apšvietos buvo nustatytas tik kamerose Nr. 60, Nr. 72 ir Nr. 96, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas su pertraukomis iš viso buvo laikomas 20 dienų, o Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimas buvo itin nežymus, kadangi išmatuota patalpų temperatūra buvo tik 1 °C žemesnė, nei nustatyta minimali.

25. Šiame kontekste pabrėžtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

26. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 2 000 Eur. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apskritai nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

27. Kita vertus, nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė. Todėl, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas.

28. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė