2016-03-21 Nr. AB-6403-3-61-3-02826-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1285-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02826-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 260 Lt neturtinei žalei atlyginti (b. l. 1).

Nurodė, kad 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Vilniaus pataisos namų administracijos 2014 m. kovo 26 d. atsakymo į prašymą. Sprendimą Kalėjimų departamentas priėmė 2014 m. balandžio 30 d., t. y., pareiškėjo manymu, pažeidęs Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą 20 darbo dienų administracinės procedūros sprendimo priėmimo terminą, kurį galima pratęsti 10 dienų. Apie administracinės procedūros termino pratęsimą pareiškėjas informuotas nebuvo. Pareiškėjo tvirtinimu, tai ne pirmas terminų pažeidimas, toleruoti to jis negali, todėl prašė simbolinio žalos atlyginimo. M. N. teigimu, pareigūnai sąmoningai jį ignoruoja kaip nuteistąjį ir atliekantį bausmę asmenį, nesiskaito su juo kaip piliečiu, minėtais veiksmais jį pažemino, sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir sukėlė neturtinę žalą, kurią vertina 1 MGL suma už kiekvieną termino praleidimo dieną, t. y. 260 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo departamento, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–10).

Nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. kovo 28 d. skundas Kalėjimų departamente buvo gautas 2014 m. kovo 31 d. Skundas išnagrinėtas ir sprendimas priimtas 2014 m. balandžio 30 d., t. y. per dvidešimt vieną darbo dieną nuo šio skundo gavimo dienos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. R. N. remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Darė išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

Pareiškėjas M. N. taip pat pateikė skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento, 34 500 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 30–32).

Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų direktorius 2014 m. sausio 10 d. skyrė jam drausminę nuobaudą už tai, kad 2014 m. sausio 9 d. dėl sveikatos sutrikimo pavėlavo į rytinio patikrinimo rikiuotę. Į Laisvės atėmimo vietų ligoninės medikus dėl (duomenys neskelbtini) kreipėsi dar 2011 m. vasario 25 d., tačiau, atlikus tyrimus, gydymas nebuvo paskirtas. Į Vilniaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl (duomenys neskelbtini) kreipėsi 2014 m. sausio 10 d. Laivės atėmimo vietų ligoninėje buvo tiriamas nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. (duomenys neskelbtini) buvo oficialiai patvirtinti, tačiau gydymas nebuvo paskirtas.

Todėl 2014 m. vasario 26 d. raštu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių prašydamas dėl (duomenys neskelbtini) leisti miegoti dienos metu. Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas 2014 m. kovo 26 d. sprendime teigė, neva „gydantis gydytojas rekomendavo ne miegą dienos metu, o fizinį aktyvumą“. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 2S-2315 į skundą iš esmės nieko neatsakė. Sprendime išsakė savo nuomonę, kuri kardinaliai priešinga Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo asmeninei nuomonei.

Kalėjimų departamento pareigūnas jokių oficialių rekomendacijų sveikatos priežiūros specialistams nepateikė. Pareiškėjas tvirtino, kad jo skunde pateiktas prašymas liko neišnagrinėtas, todėl Kalėjimų departamentas pažeidė pareiškėjo teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę. Vilniaus pataisos namų direktorius 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtino nuteistųjų dienotvarkę, kurios pirmo priedo antrame punkte yra numatytas „leidimas gulėti lovose, bet neužsiklojus antklode, pledu“. Šis teisiniu požiūriu niekinis „leidimas“ įkalinimo įstaigoje yra interpretuojamas kaip draudimas miegoti dienos metu, kas prilygsta kankinimams.

Tai, kad jis yra kankinamas pasinaudojant sveikatos sutrikimu, yra kaltininkų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pažymėjo, kad dėl (duomenys neskelbtini) dažnai jaučia silpnumą, sunkiai įveikiamą mieguistumą. Tokie veiksmai – draudimas bei trukdymas miegoti, grasinimai nepelnytomis bausmėmis, sveikatos būklės ignoravimas, faktinis atsisakymas nagrinėti prašymus ir skundus, pareiškėjo manymu, yra jo teisių pažeidimai, kurie sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su skundu nesutiko ir prašė jį palikti nenagrinėtą (b. 1. 45–47).

Pažymėjo, kad Kalėjimų departamente buvo gautas pareiškėjo 2014 m. kovo 28 d. skundas dėl teisės miegoti dienos metu, nes pareiškėjas serga. Departamentas atsakė pareiškėjui 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 2S-2315. Nurodė, kad tik gydytojas gali įvertinti, ar pareiškėjas dėl sveikatos būklės turėtų ilsėtis dienos metu. Kalėjimų departamento teigimu, 2014 m. balandžio 30 d. raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Nustačius, kad pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą iš esmės sieja su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo, darytina išvada, jog reikalavimai susiję tik su žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais. Šie santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundas, atsakovo nuomone, turi būti paliktinas nenagrinėtas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 63–65).

Paaiškino, kad 2014 m. spalio 10 d. Vilniaus pataisos namų direktorius nutarimu Nr. 28-27(1) paskyrė M. N. nuobaudą – draudimą 1 mėnesį pirkti maisto produktus – už Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 3-83 dėl nuteistųjų dienotvarkės reikalavimų pažeidimus. Nutarimas priimtas remiantis: 2014 m. sausio 9 d. Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo T.

Š. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-46(1), kuriuo pareigūnas informavo, kad 2014 m. sausio 9 d. apie 9.05 val. 7-ojo būrio nuteistasis M. N. neišėjo į nuteistųjų rytinį patikrinimą (skaičiuotę). Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde Vilniaus pataisos namų direktoriaus priimto nutarimo dėl pareiškėjo nubaudimo neskundžia. Dienotvarkė Vilniaus pataisos namuose patvirtinta direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83. Pataisos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nurodyta, kad 9.00 val. – 9.20 val. nuteistiesiems vyksta rytinis patikrinimas (skaičiuotė).

Dienotvarkės nuteistiesiems privaloma laikytis. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl mieguistumo ir silpnumo kreipėsi tik jam paskyrus drausminę nuobaudą, t. y. 2014 m. sausio 10 d. Iki šios datos pareiškėjas nėra kreipęsis dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su mieguistumu, silpnumu bei žemu kraujo spaudimu. Iki 2014 m. sausio 10 d. jam nebuvo skirtas joks gydymas ir nebuvo skirti tokio gydymo reikiamo pagrindo, susijusiu su pareiškėjo nurodytomis sveikatos problemomis. 2014 m. sausio 13 d. pareiškėjui buvo rekomenduota vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui.

M. N. 2014 m. vasario 26 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu, kuriame nurodė, kad, Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos medikai neskiria jam reikalingų vaistų, taip pat prašė atleisti nuo nustatyto įstaigoje režimo ir leisti miegoti dienos metu. Išnagrinėjus prašymą bei įrašus medicininėje dokumentacijoje paaiškėjo, jog Vilniaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos medikai pareiškėjui paskyrė visus Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų rekomenduotus vaistus. Pažymėjo, kad gydantis gydytojas rekomendavo pareiškėjui M.

N. ne miegą dienos metu, o fizinį aktyvumą. Pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių Vilniaus pataisos namų draudimą bei trukdymą pareiškėjui miegoti, grasinimą nepelnytomis bausmėmis, sveikatos būklės ignoravimą, skunde teismui nenurodo ir nepateikia, o jo pateikto skundo motyvai ir argumentai yra abstraktaus pobūdžio. Taigi, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos. Pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu (b. l. 141–146) pareiškėjo M. N. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos priimdamas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2S-2315 pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat ir pareiškėjo teisę į savalaikį skundo išnagrinėjimą. M. N. skundų reikalavimus dėl piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Pažymėjo, jog ginčo atveju analizuojant, ar yra sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, pirmiausiai būtina įvertinti Departamento ir Vilniaus pataisos namų veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildiną jam padarytą neturtinę žalą.

Nustatė, kad M. N. 2014 m. kovo 28 d. kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių su skundu, kuriame buvo prašoma panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014 m. kovo 26 d. sprendimą bei, atsižvelgus į pareiškėjo ligą, leisti jam miegoti dienos metu. M. N. skundas buvo išnagrinėtas ir Kalėjimų departamentas 2014 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-2315. Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėta, kad pagal BVK 183 straipsnio 1 dalį, viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui.

Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjo 2014 m. kovo 28 d. skundas Kalėjimų departamente buvo gautas 2014 m. kovo 31 d., todėl, įvertinus poilsio bei šventines dienas, pripažinta, kad Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas pateiktas per 21 darbo dienas. Atsižvelgus į tai, daryta išvada, kad Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas buvo priimtas 1 diena praleidus BVK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Taip pat pripažinta, kad šio sprendimo priėmimo terminas buvo praleistas labai nežymiai. Pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo sprendimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.

L. prieš Prancūziją ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Teismo vertinimu, aptartas Kalėjimų departamento pažeidimas yra mažareikšmis, iš esmės negalėjęs M.

N. sąlygoti didelių neigiamų išgyvenimų, taip pat ir tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri privalėtų būti atlyginama priteisiant pareiškėjui piniginę kompensaciją. Todėl, nagrinėjamu atveju, teisės pažeidimo pripažinimas, t. y. konstatavimas, kad Kalėjimų departamentas priimdamas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą pažeidė BVK 183 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat ir pareiškėjo teisę į savalaikį skundo išnagrinėjimą, savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o skundo reikalavimas dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo atmestinas.

Dėl Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo prašymą leisti miegoti dienos metu, teisėtumo, teismas vadovavosi BVK 12, 113 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalimi. Iš šių teisės nuostatų matyti, kad nuteistieji asmenys privalo griežtai laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, taip pat ir dienotvarkės. Kita vertus, BVK įtvirtintos nuostatos numatančios, kad atsižvelgiant į nuteistųjų amžių, sveikatos sutrikimus ir esant atitinkamai gydytojo išvadai ar leidimui, bausmės atlikimo režimas atskiriems nuteistiesiems gali būti keičiamas arba apibrėžiamas kitoks likusiems (BVK 55 str. 4 d., 87 str. 1 d. 4 p., 87 str. 4 d., 110 str. 2 d. 3 p., 125 str. 2 d., 128 str. 1 d., 144 str. 3 ir 6 d., 147 str. 2 d. ir kt.).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. – 2014 m. sausio 24 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, įvertinus nustatytus sveikatos sutrikimus, jam buvo skirtas medikamentinis gydymas, rekomenduota racionali mityba, neperšalti. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam joks gydymas nebuvo paskirtas, yra nepagrįsti. Taip pat pažymėta, kad ginčų dėl neturtinės žalos, pažeidžiant nustatytas pacientų teises, ikiteisminė nagrinėjimo tvarka yra nustatyta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, ir šiuos ginčus nagrinėja Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, kurios sprendimas gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui.

Taigi, nesant atitinkamų gydytojų išvadų dėl pareiškėjo susirgimų gydymo, taip pat dėl bausmės atlikimo režimo pakeitimo, Vilniaus pataisos namų administracija pagrįstai reikalauja, kad pareiškėjas laikytųsi Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintos dienotvarkės bei joje nustatyto miego režimo. Todėl pripažinta, kad tokie Vilniaus pataisos namų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Be to pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimas nėra nagrinėjamo ginčo dalykas.

Taip pat pažymėta, kad ginčų dėl neturtinės žalos, pažeidžiant nustatytas pacientų teises, ikiteisminė nagrinėjimo tvarka yra nustatyta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, ir šiuos ginčus nagrinėja Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, kurios sprendimas gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui. Iš Kalėjimų departamento 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo matyti, kad jame pareiškėjo keliamo ginčo klausimu pozicija yra išdėstyta aiškiai ir nedviprasmiškai, rekomenduota pakartotinai kreiptis į gydytoją, kuris gali rekomenduoti poilsį dienos metu.

Taigi, M. N. skundo motyvas, kad Kalėjimų departamentas jo skundo iš esmės neišnagrinėjo, yra nepagrįstas. Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės institucijos – Vilniaus pataisos namai ir Departamentas – veikė neteisėtai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, kitų atsakomybės sąlygų nagrinėjimas nebuvo tikslingas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jo nurodytą 34 500 Lt kompensaciją neturtinei bei turtinei žalai atlyginti atmestas.

III. Pareiškėjas M. N. apeliaciniu skundu (b. l. 152–154) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėti bylą iš esmės bei tenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnį teisės pažeidimo fakto konstatavimas nėra teismų priimamų sprendimų rūšimi, taigi, negali būti savarankišku pažeistų teisių gynimo būdu. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma pripažinti, kad tam tikri subjektai pažeidė teisės normas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 30 d. nutartimi atmetęs pareiškėjo atskirąjį skundą, išaiškino, kad savaime tam tikrų teisės aktų nuostatų pažeidimo pripažinimas (neteisėtų veiksmų konstatavimas) ir jo teisinis įvertinimas šiuo atveju nėra administracinių teismų veiklos tikslas ir nesukelia ABTĮ numatytų teismo sprendimo pasekmių.

Pirmosios instancijos teismo manymu, ligos diagnozės konstatavimas yra nepakankamas pagrindas dėl pareiškėjo sveikatos būklės. Pareiškėjas teigia, kad toks sprendimas laikytinas pasityčiojimu iš pareiškėjo sveikatos ir orumo.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino situaciją ir Kalėjimų departamento raštą, kuris iš esmės nėra sprendimas, nes joks sprendimas dėl pareiškėjo skundo nėra priimtas – nėra rezoliucinės dalies, pareiškėjo prašymas neišnagrinėtas.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė ir nevertino pareiškėjui diagnozuotos ligos, taigi, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, todėl pareiškėjo skundo neišnagrinėjo, jo pažeistų teisių neapgynė ir teismo sprendimas naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos neteisėtais Kalėjimų departamento ir Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo M. N. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad Kalėjimų departamentas, priimdamas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 2S-2315 pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat ir pareiškėjo teisę į savalaikį skundo išnagrinėjimą. M. N. skundų reikalavimus dėl piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Dėl Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo prašymą leisti miegoti dienos metu, nusprendė, jog pagal byloje pateiktus įrodymus nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos valstybės institucijos – Vilniaus pataisos namai ir Kalėjimų departamentas – veikė neteisėtai, todėl reikalavimą priteisti kompensaciją neturtinei žalai atlyginti atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo tik konstatuoti pažeidimo faktą, be to, teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, todėl pareiškėjo skundo neišnagrinėjo, jo pažeistų teisių neapgynė ir teismo sprendimas naikintinas.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti žalą, kildinamą iš to, kad Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė praleidęs nustatytus terminus, pagrįstumo, pažymėtina, kad BVK 183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos.

M. N. į Kalėjimų departamento direktorių su skundu kreipėsi 2014 m. kovo 28 d.; šis skundas Kalėjimų departamente buvo gautas 2014 m. kovo 31 d., o Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs šį skundą, sprendimą Nr. 2S-2315 priėmė 2014 m. balandžio 30 d. (b. l. 2). Taigi, nors sprendimą dėl M. N. skundo Kalėjimų departamentas priėmė praėjus 21 darbo dienai nuo skundo gavimo, įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ši aplinkybė dar nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta tokia neturtinė žala, kurią būtina įvertinti ir atlyginti pinigais: neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, kad minėtas pažeidimas būtų įtakojęs pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, pareiškėjo psichinę ar fizinei sveikatą.

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Vilniaus pataisos namai ir Kalėjimų departamentas nesuteikė jam teisės miegoti dienos metu.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. kovo 28 d. skunde Kalėjimų departamentui (b. l. 14–15) nurodė, kad būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d., gydytojai tik konstatavo ligas – (duomenys neskelbtini), tačiau vaistų nepaskyrė; rekomendavo fizinį aktyvumą. Nepaisant to, kad kasdien sportuoja, tai situacijos nekeičia; dėl ligos jaučia nuovargį ir mieguistumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų 2014 m. kovo 26 d. raštą (kuriame nurodyta, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą atleisti nuo nustatyto įstaigoje režimo ir leisti miegoti dienos metu) ir suteikti leidimą miegoti dienos metu. Kalėjimų departamentas, atsakydamas į šį skundą, 2014 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. 2S-2315 (b. l. 18) rekomendavo pakartotinai kreiptis į gydytoją, kuris galėtų įvertinti pareiškėjo sveikatos būklę ir, atsižvelgdamas į stebėjimus, esant reikalui, paskirtų tyrimus ar būklės stebėseną, koreguotų jo dienotvarkę, miego ritmą ir fizinio aktyvumo krūvius. Kalėjimų departamentas pažymėjo, jog tik gydantis gydytojas gali įvertinti, ar pareiškėjui dėl sveikatos būklės reikėtų ilsėtis dienos metu, ar tai neišprovokuoja naktinės nemigos ir ar galima sveikatos sutrikimus koreguoti keičiant dienotvarkės režimą.

Vadovaujantis BVK 112 straipsniu, režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (1 d.). Pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu (2 d.). Pažymėtina, jog BVK 117 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką (1 d.). Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu (2 d.). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 buvo patvirtinta Nuteistųjų dienotvarkė (b. l. 73–74). Joje numatytas miego laikas: darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis – nuo 23 val. iki 7 val.; prieš poilsio ir švenčių dienas – nuo 24 val. iki 8 val. Nurodyta, kad lova turi būti paklota: darbo dienomis nuo 7.20 val. iki 22.40 val.; poilsio ir švenčių dienomis nuo 8.30 val. iki 22.40 val. Minėtu laiku nuteistieji gali gulėti lovose apsirengę, bet neapsikloję antklode, paklode, lovatiese, pledu ir pan.

Vis dėlto, įvertinus BVK normas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tam tikrais atvejais BVK yra įtvirtintos nuostatos, numatančios, kad, atsižvelgiant į nuteistųjų amžių, sveikatos sutrikimus ir esant atitinkamai gydytojo išvadai ar leidimui, bausmės atlikimo režimas atskiriems nuteistiesiems gali būti keičiamas arba apibrėžiamas kitoks likusiems (Bausmių vykdymo kodekso 55 str. 4 d., 87 str. 4 d., 110 str. 2 d. 3 p., 125 str. 2 d., 128 str. 1 d., 144 str. 3 ir 6 d., 145 str. 4 ir 5 d., 147 str. 2 d. ir kt.).

Šiuo atveju, nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų leista nesilaikyti Vilniaus pataisos namų nuteistųjų dienotvarkės ir miegoti ne tik joje numatytu laiku, jis nepateikė jokių duomenų, kad gydytojai būtų nurodę, jog atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, jam reikia miegoti kitu nei nustatyta nuteistųjų dienotvarkėje metu. Priešingai – pats pareiškėjas savo 2014 m. kovo 28 d. skunde nurodė, kad gydytojai jam rekomendavo fizinį aktyvumą; tai nurodyta ir byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos 2014 m. sausio 13 d. gydytojo išrašuose (b. l. 116–117).

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, galima teigti, kad nei Vilniaus pataisos namai, nei Kalėjimų departamentas, esant tik ligų diagnozei, tačiau nesant atitinkamų gydančio gydytojo rekomendacijų, neturėjo pagrindo pakeisti pareiškėjui nustatytą dienotvarkę ir leisti miegoti dienos metu.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. N. skundo argumentai, jog Kalėjimų departamentas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, yra nepagrįsti: iš pareiškėjo 2014 m. kovo 28 d. skundo matyti, kad pareiškėjas nesutiko su Vilniaus pataisos namų 2014 m. kovo 26 d. sprendimu neatleisti jo nuo nustatyto įstaigoje režimo ir neleisti miegoti dienos metu bei prašė Kalėjimų departamento suteikti tokį leidimą. Nors Kalėjimų departamentas 2014 m. balandžio 30 d. sprendime tiesiogiai ir neįvardijo Vilniaus pataisos namų 2014 m. kovo 26 d. sprendimo, iš šio Kalėjimų departamento sprendimo turinio akivaizdu, kokio Vilniaus pataisos namų sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas analizuojamas, koks sprendimas yra priimtas priėmė. Pažymėtina, jog pareiškėjo skundo teiginius, kad Kalėjimų departamentas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, vertino ir pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas pareiškėjo skundo neišnagrinėjo.

Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir šioje dalyje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs ginčui reikšmingas faktines, tinkamai aiškinęs ir taikės materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan