2015-11-23 Nr. AB-23062-3-62-3-01739-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2200-624/2015 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01739-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo

G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 158,48 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, jog jis buvo etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių ir paskirtas į kamerą Nr. 139, kurios gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų: joje buvo laikomi

5 nuteistieji, nors kameros plotas pritaikytas tik 2 asmenims. Kadangi kameroje gyvenamojo ploto teko mažiau nei numatyta teisės aktuose, todėl tokios laikymo sąlygos prilygsta žmogaus kankinimui. Kameroje, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas, rūkantieji asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais asmenimis. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina

1 158,48 Eur. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą (b. l. 8–10) paaiškino, jog Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laiko tarpais buvo laikomas netenkinant ploto normatyvo, nustatyto vienam laikomam asmeniui tenkančiam plotui (3,6 kv. m). Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad kameroje kartu laikomi rūkantieji ir nerūkantys asmenys: asmenys raštu pareiškę, jog yra nerūkantys, kamerose laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Tokio prašymo pareiškėjas nepateikė. Būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje, pareiškėjas turėjo teisę būti pasivaikščiojimo kieme, naudotis sporto kiemeliu, teniso kambariu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje. Pažymėjo, jog nurodytu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas, laikytina, jog pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą dėl nepatenkinto minimalaus ploto reikalavimo bus pripažinimas, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu (b. l. 25–28) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 7 d. buvo pažeista G. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas, pareiškėjo G. V. reikalavimą dėl 1 158,48 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsniais, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktu. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 139, kurios gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovo parengtos lentelės apie jo laikymą Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Lentelė) duomenimis teismas nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 7 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje.

Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog mažesnio ploto, nei teisės aktai numato, sąlygomis pareiškėjas buvo visą minėtą laikotarpį, kai buvo laikomas kameroje Nr. 139, kurios plotas 14,25 kv. m. Tuo laikotarpiu kameroje buvo laikomi 4–5 asmenys. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui šiuo laikotarpiu teisės aktų nustatytas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas. Tačiau iš atsakovo pateiktos Lentelės matyti, jog 2014 m. rugsėjo 25 d. ir 2014 m. spalio 7 d. vyko jo etapavimas, todėl minėtu laiku jis buvo laikomas pažeidžiant ploto normos reikalavimus ne ištisą parą.

Iš minėtos Lentelės matyti, jog pareiškėjui, būnant kameroje Nr. 139, gyvenamojo ploto normos trūko labai nežymiai, t. y. 10 pilnų parų trūko 0,75 kv. m ploto, pusę paros trūko 0,04 kv. m ploto. Minėti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darė išvadą, jog pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 7 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.

Atsakovas taip pat neginčijo fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y.

G. V. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė taip pat aplinkybe, jog buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje nėra įrengta kamerų, skirtų nerūkantiesiems, tačiau suimtasis (nuteistasis) raštu pareiškęs norą yra laikomas kameroje kartu su kitais nerūkančiais asmenimis. Gavusi nerūkančiojo prašymą, Kauno tardymo izoliatoriaus administracija, perkelia jį į nerūkančiųjų kamerą. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas per visą jo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį tokio prašymo administracijai nepateikė, paneigiančių šiai aplinkybei įrodymų byloje nesurinkta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje mažesnio ploto, nei teisės aktai numato, sąlygomis buvo kalinamas neilgą laiką (nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 7 d.).

Jam tuo metu buvo užtikrinta galimybė vieną valandą į dieną pasivaikščioti gryname ore, taip pat jis turėjo teisę lankytis nuteistųjų koplyčioje, skaitykloje, sveikatos priežiūros tarnyboje. Šios aplinkybės, teismo nuomone, iš dalies kompensavo judėjimo trūkumą. Įrodymų, kad dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės ar dėl nuovargio jis būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, į gydytojus, byloje nepateikta. Teismas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, vadovavosi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkto, CK 1.138 straipsnio, jo 6, 8 punktų nuostatomis.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. trumpą pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, neesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 7 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas G. V. apeliaciniu skundu (b. l. 34) prašo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti iš Kauno tardymo izoliatoriaus 1 158,48 Eur žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti dokumentus, įrodančius sveikatos pablogėjimą, tačiau tai padaryti nespėjo dėl nuolatinių išvykimų, todėl juos pateikia su apeliaciniu skundu. Nurodo, kad buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, jo teigimu, padaryta jį laikant Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, neesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama

dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog

žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, taip pat kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr.

EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Nagrinėjamam ginčui taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės

11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija), kurio 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pareiškėjo galimybės pateikti duomenis, patvirtinančius jo

kalinimo sąlygas, yra ribotos, todėl šiuo atveju pareiga įrodyti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, tenka atsakovui. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio

7 d. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 139, kurios plotas 14,25 kv. m. Iš atsakovo pateiktos lentelės matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 10 pilnų parų ir 3 nepilnas paras kameroje Nr. 139 būdavo 5 asmenys, taigi, vienam asmeniui tekdavo 2,85 kv. m ploto. 1 paros dalį kameroje buvo 4 asmenys, taigi tuo metu vienam asmeniui teko 3,56 kv. m. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 139 ginčo laikotarpiu ne tik 10 pilnų parų, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, bet ir dar 3 nepilnas paras (2014 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. spalio 2 d. ir 2014 m. spalio 7 d.) buvo laikomas suteikiant 0,75 kv. m mažesnį kalinimo kameros plotą nei nustatyta norma, o pusę 1 paros

– 0,04 kv. m mažesnį plotą. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. spalio 7 d. nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, dėl ko pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis,

amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą,

teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktos Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės (b. l. 35) nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjui sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje (epikrizėje nurodyti pareiškėjo nusiskundimai dėl buvimo drausmės grupėje, į kurią nuteistieji nukreipiami būnant laisvės atėmimo bausmę vykdančiose pataisos įstaigose (pataisos namuose), o ne kardomojo kalinimo įstaigose (Bausmių vykdymo kodekso 62 str., 72 str.). Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto

14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Taigi Kauno tardymo izoliatoriaus administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką.

Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje, būtų pranešęs administracijai, jog yra nerūkantis, ar teikęs prašymą laikyti jį kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis, todėl nėra pagrindo manyti, kad buvo nevykdoma pareiga imtis priemonių apsaugoti pareiškėją nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.

3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą

administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeistos tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo konstatavimo fakto. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G.

V. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario

24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan