2022-09-28 Nr. AB-24103-3-61-3-01157-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-553-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01157-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 23.1; 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo komitetas, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. S-761-(2.5) „Dėl Jūsų pranešimo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. vasario 23 d. su pranešimu (toliau – ir pranešimas) kreipėsi į Komisiją ir prašė įvertinti: ar Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė L. T., priimdama atitinkamus sprendimus, susijusius su Mykolo Romelio universitetu (toliau – ir Universitetas), ir Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus (toliau – ir Kontrolierius) vardu teikdama Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo pataisas, nepažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo reikalavimų; ar Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) tarnautojos K. K. ir K. P., vykdydamos Kontrolierės L. T. duodamus pavedimus ir nurodymus, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų reikalavimo. Pareiškėjas įvertino, kad Komisija netinkamai atliko savo pareigas ir funkcijas, o priimtas Sprendimas yra nepagrįstas faktiniais duomenimis ir teise, neteisingai įvertintos faktinės aplinkybės. Taigi, pareiškėjo vertinimu, priimtas nepagrįstas Sprendimas atsisakyti atlikti tyrimą (neveikimas).

3. Atsakovas Komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad 2021 m. vasario 1 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. SP-1, kuriuo pripažino, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Pranešime Komisijai pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. SP-1 yra galbūt susijęs su Universitetu ir todėl mano, kad L. T., perduodama Tarnyboje gautą pareiškėjo skundą iš dalies vertinti Universitetui, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų įstatymo nuostatas.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas interesų konfliktą vienareikšmiškai sieja su galimybe priimti sprendimus, kuriems daro įtaką ar kurie yra sietini su asmeniniais (privačiais) interesais. Deklaruojančiajam einant tarnybines pareigas priimtas sprendimas fizinio ar juridinio asmens atžvilgiu, su kuriuo jo (ar jam artimų asmenų) nesieja jokie privataus pobūdžio ryšiai, nepriklausomai nuo priimto sprendimo (palankus ar nepalankus), negali būti laikomas pagrindu ateityje nusišalinti nuo tolesnių sprendimų šių asmenų atžvilgiu. Pareiškėjo daroma išvada, kad L. T., perduodama jo skundą vertinti Universitetui, galbūt veikė interesų konflikto situacijoje, turi būti paremta duomenimis apie kontrolierę L. T. ir Universitetą siejančius privataus pobūdžio ryšius (darbo santykiai, sudarytos sutartys, sandoriai, galiojantys įsipareigojimai ir pan.) ir kaip sprendimas perduoti skundą vertinti Universitetui galėtų būti laikomas susijusiu su šiais ryšiais, tačiau tokių duomenų pareiškėjas nepateikė. Nesant šių duomenų, atsakovas priėjo prie išvados, kad L. T. atliko išskirtinai tarnybinio pobūdžio funkcijas ir nėra pagrindo teigti, jog ji galėjo būti asmeniškai suinteresuota. Atsakovas akcentavo, kad pats pareiškėjas nurodė, jog „neaišku, kokie bendruomeniniai ryšiai tebesieja L. T. su Mykolo Romerio universitetu“. Atsakovas nurodė, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo pranešimą, nevertino kontrolierės L. T. priimto sprendimo perduoti gautą pareiškėjo skundą Tarnyboje vertinti Universitetui pagrįstumo ar teisėtumo. Nagrinėjamu atveju Komisija, pagal jai suteiktus įgaliojimus, pasisakė tik dėl pareiškėjo pranešime nurodytų aplinkybių, jog, jo manymu, buvo veikta interesų konflikto situacijoje bei padarė išvadą, kad pranešime pateikti duomenys nebuvo pakankami Komisijos tyrimo pradėjimui.

6. Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad deklaruojančiam asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas, jeigu atliekamos tarnybinės pareigos yra susijusios su jo privačiais interesais. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį institucijos ar įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo arba kitas į pareigas priimantis ar skiriantis subjektas, arba kolegiali valstybės ar savivaldybių institucija (kai deklaruojantis asmuo yra kolegialios valstybės ar savivaldybių institucijos narys), vadovaudamiesi Komisijos nustatytais kriterijais, motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti deklaruojančio asmens pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti jį toliau atlikti tarnybines pareigas. Pareiškėjo kartu su pranešimu Komisijai pateiktame 2021 m. vasario 1 d. Tarnybos atsakyme Nr. S-44 nurodoma, kad L. T., atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo Tarnyboje gautame skunde išdėstytos aplinkybės buvo susijusios ir su pačia kontroliere L. T., vadovaudamasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo valdybai pareiškė apie nusišalinimą nuo pareiškėjo skundo nagrinėjimo. Lietuvos Respublikos Seimo valdyba atsisakė priimti L. T. pareikštą nusišalinimą, taigi L. T. pareiškėjo skundą Tarnyboje nagrinėjo turėdama tokį įpareigojimą.

7. Pareiškėjo teiginiai, jog L. T. vykdė neteisėtą lobistinę veiklą, teikdama Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo siūlymus, yra nepagrįsti. Lobistinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje lobistinė veikla apibrėžiama kaip fizinio asmens, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinio veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kad lobistinės veiklos užsakovo ar lobistinės veiklos naudos gavėjo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai. Lobistinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateikiama ir lobisto sąvoka, kur lobistas – fizinis asmuo, juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, vykdantys lobistinę veiklą. Lobistine veikla nelaikoma valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir priimant teisės aktus, atliekami pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas, ir kitų asmenų, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir priimant teisės aktus, veikla (Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 3 p.), pasiūlymus dėl Mokslo ir studijų įstatymo keitimo teikė Kontrolierė L. T. Tarnybos vardu, o tokių asmenų veikla, vadovaujantis Lobistinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, nėra laikoma lobistine veikla.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Seimo švietimo ir mokslo komitetas raštu su pareiškėjo skundu nesutiko.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad iš Komisijos 2021 m. vasario 1 d. atsakymo Nr. S-44 matyti, jog L. T., vadovaudamasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo valdybai pareiškė apie nusišalinimą nuo pareiškėjo skundo nagrinėjimo. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį institucijos ar įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo arba kitas į pareigas priimantis ar skiriantis subjektas, arba kolegiali valstybės ar savivaldybių institucija (kai deklaruojantis asmuo yra kolegialios valstybės ar savivaldybių institucijos narys), vadovaudamiesi Komisijos nustatytais kriterijais, motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti deklaruojančio asmens pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti jį toliau atlikti tarnybines pareigas. Lietuvos Respublikos Seimo valdyba atsisakė priimti L. T. pareikštą nusišalinimą. Taigi, teismas padarė išvadą, kad L. T. pareiškėjo skundą Tarnyboje nagrinėjo turėdama tokį įpareigojimą.

11. Pareiškėjo manymu, nusišalinimus nuo jo skundo nagrinėjimo Tarnyboje turėjo pateikti ir Tarnybos specialistės, rengusios atsakymą – K. K., turinti ryšių su Universitetu, ir K. P.. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė duomenų, kad Universitetą ir K. K. sietų asmeniniai turtiniai, neturtiniai interesai ar kiti asmeninio pobūdžio santykiai, galintys daryti įtaką jos sprendimams / dalyvavimui priimant sprendimus, susijusius su Universitetu, tokių duomenų nepateikė ir teismui. Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad deklaruojančiam asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas, jeigu atliekamos tarnybinės pareigos yra susijusios su jo privačiais interesais. Teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų kontekste, L. T. ir K. K. elgesio vertinimas negali būti grindžiamas abejonėmis ar spėliojimais, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

12. Pareiškėjo įsitikinimu, L. T. veikla, teikiant Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, yra užslėpta lobistinė veikla, tačiau šį teiginį teismas įvertino kritiškai, nes, kaip Sprendime nurodė Komisija, Lobistinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje lobistinė veikla apibrėžiama kaip fizinio asmens, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinio veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kad lobistinės veiklos užsakovo ar lobistinės veiklos naudos gavėjo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai. Lobistinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateikiama ir lobisto sąvoka, kur lobistas – fizinis asmuo, juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, vykdantys lobistinę veiklą. Lobistine veikla nelaikoma valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir priimant teisės aktus, atliekami pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas, ir kitų asmenų, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir priimant teisės aktus, veikla (Lobistinės veiklos įstatymo 7 str. 3 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo teiginius apie vykdomą neteisėtą lobistinę veiklą, kadangi pasiūlymus dėl Mokslo ir studijų įstatymo keitimo teikė Kontrolierė L. T. Tarnybos vardu, o tokių asmenų veikla, vadovaujantis Lobistinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, nėra laikoma lobistine veikla.

13. Teismas nusprendė, kad atsakovas, veikdamas savo kompetencijos ribose, vadovaudamasis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, pagrįstai nusprendė, jog pateikti duomenys nesuteikia pakankamo teisinio pagrindo pradėti ir atlikti tyrimą dėl galimų Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų pažeidimo. Atsakovas tinkamai naudojosi jam suteiktais įgaliojimais bei suteikta diskrecijos teise spręsti dėl tyrimo pradėjimo pagal pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kaip atsakovo Sprendimas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, t. y. daro įtaką pareiškėjo, kaip suinteresuoto asmens, teisinei padėčiai, ir kad yra būtina ginti pareiškėjo pažeistas teises ar teisėtus interesus pareiškėjo nurodomu būdu. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nėra asmuo, kuriam įstatymų leidėjas yra pavedęs ginti viešąjį interesą, kontroliuoti asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje, kaip jie vykdo Įstatymo nuostatas.

14. Taigi, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą (nagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 23 d. pranešime nurodytas aplinkybes) bei įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. vasario 23 d. pranešime nurodytas aplinkybes įstatymų nustatyta tvarka.

16. Pareiškėjas nurodo, kad 2021 m. vasario 23 d. pranešime Komisijai nurodė pakankamai duomenų, tačiau ne visi jie buvo išanalizuoti ir įvertinti.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime prieina prie išvados, kad pareiškėjas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kaip Komisijos Sprendimas pažeidžia jo teisės ir teisėtus interesus, tačiau pareiškėjas teigia, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas, įtvirtindamas viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimus, tvarką ir suteikdamas galimybę reikalauti, kad tokia tvarka būtų užtikrinama, savaime suteikia pagrįstą teisėtą lūkestį su tokiais santykiais susijusiems asmenims tikėtis, jog būtų užtikrinama viešųjų interesų viršenybė. Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nenagrinėjo tokių skundo argumentų ir nesiėmė priemonių apginti viešuosius interesus.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad Kontrolierė L. T. 2021 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. SP-1, susijusį su Universitetu, todėl, pareiškėjo vertinimu, L. T. tapo šališka Universiteto atžvilgiu ir, be kita ko, 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-44 pavesdama Universitetui, o 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-43 perduodama 2020 m. gruodžio 30 d. skundo kontrolieriui medžiagą Universitetui, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatas.

19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino pareiškėjo argumentų, ar L. T. pateikti pasiūlymai dėl Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 4, 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-239, nebuvo jai asmeniškai naudingi. Trečia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupė susijusi su tuo, kad nusišalinimus nuo jo skundo nagrinėjimo Tarnyboje turėjo pateikti ir Tarnybos specialistės, rengusios atsakymą, t. y. K. K. ir K. P.

20. Pareiškėjas apibendrina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas skundą, neteisingai įvertino skunde nurodytas faktines aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, iš esmės pakartodamas atsiliepime į skundą pateiktus argumentus, papildomai nurodo, kad pareiškėjas apeliacinio skundo dalyje, kurioje pateikia argumentus, susijusius su Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimu, nurodo naujas aplinkybes, kurių nenurodė pateiktame Komisijai pranešime, t. y. pareiškėjas nurodo Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamas konkrečias bylas, Seimo valdybos posėdžių protokolus ir tuo bando pagrįsti Komisijos Sprendimo nepagrįstumą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pradėti ir atlikti tyrimą pagal pareiškėjo A. A. 2021 m. vasario 23 d. pranešimą, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

25. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į skundą, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas. Teismas taip pat nurodė, kad Sprendimas, kuriuo nepradėtas tyrimas ir kuriame nėra jokių imperatyvaus pobūdžio nurodymų, nesukelia pareiškėjui jokių materialiųjų teisinių pasekmių, nepažeidžia jo teisių ar teisėtų interesų, kurie turėtų būti apginti jo prašomu būdu.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir laikosi pozicijos, jog teismas netyrė visų pareiškėjo argumentų, neteisingai įvertino skunde nurodytas faktines aplinkybes, padarė neteisingas išvadas, o tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; kt.).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti į bylą papildomus įrodymus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama iš esmės pirmojoje teismo instancijoje. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundo reikalavimus, pareiškėjo prašymą išreikalauti įrodymus, 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui visą su ginču susijusią medžiagą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teismo sprendimui priimti, todėl pareiškėjo prašymas išreikalauti į bylą papildomus įrodymus atmestinas.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. vasario 23 d. pranešimu „Dėl galimų viešųjų ir privačių interesų konfliktų“ kreipėsi į Komisiją ir prašė įvertinti, ar: 1) Kontrolierė L. T., 2021 m. vasario 1 d. priimdama sprendimą Nr. SP-1, kuris galimai susijęs su Universitetu ir jam naudingas bei palankus (viešieji interesai); 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-44 pavesdama Universitetui, o 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-43 perduodama 2020 m. gruodžio 30 d. skundo kontrolieriui medžiagą Universitetui nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų; 2) Tarnybos valstybės tarnautojos K. K. ir K. P., vykdydamos Kontrolierės L. T. duodamus pavedimus ir nurodymus, t. y. rengdamos Tarnybos 2021 m. vasario 1 d. rašto Nr. S-44 projektą, kuris yra susijęs su Kontrolierės L. T. privačiais interesais, nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų; 3) L. T., Tarnybos vardu teikdama siūlymus, pagal kuriuos Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 4, 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIVP-239 siekiama iš įstatyme įtvirtintos „akademinės etikos“ definicijos pašalinti intelektinės nuosavybės dimensiją, pašalinti pareigą Kontrolieriui išnagrinėti skundą per konkretų terminą, jį apibrėžiant neaiškiais subjektyviais kriterijais, bei įvertinti įgaliojimų pardavimą nušalinimo atveju kitiems asmenims, kartu išlaikant paties kontrolieriaus valdomą institucinę tyrimo kontrolę, kai tokios įstatymų nuostatos yra naudingos asmeniškai pačiai kontrolierei L. T. pareiškėjo 2020 m. birželio 1 d. ir 2020 m. gruodžio 30 d. skundų kontrolieriui administracinių procedūrų kontekste, neatlieka užslėptų lobistinių veiksmų viešųjų ir privačių interesų priešpriešoje.

30. Komisija Sprendimu, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė, kad pareiškėjo pateikti duomenys nesuteikia pakankamo teisinio pagrindo pradėti ir atlikti tyrimą dėl galimų įstatymų, kurių nepriežiūrą vykdo Komisija, nuostatų pažeidimų.

31. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas nustato Komisijos kompetenciją (17 str.), veiklos teisinius pagrindus. Komisija, be kita ko, prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas, Lobistinės veiklos įstatymas ir Valstybės politikų elgesio kodeksas, teikia pasiūlymus dėl šių teisės aktų nuostatų tobulinimo ir įgyvendinimo ir šiais klausimais priima sprendimus bei rekomendacijas (1 d. 1 p.); tiria asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl deklaruojančių asmenų (išskyrus Seimo narius) veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatoms (1 d. 2 p.). Pranešimų ir prašymų pateikimas reglamentuojamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 20 straipsnyje, jiems keliami reikalavimai nustatyti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 21 straipsnyje, o šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad Komisija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gauto pranešimo registravimo Komisijos sekretoriate dienos priima motyvuotą sprendimą nepradėti tyrimo, jeigu pranešime nenurodyti šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose numatyti ar kiti duomenys, be kurių neįmanoma pradėti tyrimo. Pažymėtina, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyta, kad pranešime turi būti nurodyta: skundžiamų asmenų vardai, pavardės ir pareigos, institucija ar įstaiga, kurioje jie dirba (3 p.), skundžiamos veikos apibūdinimas, jos padarymo laikas (data) ir aplinkybės (4 p.).

32. Nagrinėjamo ginčo kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos pranešimas ar skundas dėl asmenų veikos atitikties teisės aktų reikalavimams, pateiktas Komisijai (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 20, 21 str.), yra tik vada (informacija) tyrimui pradėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3419-602/2020). Komisija, gavusiai suinteresuoto asmens pranešimą (skundą), jame pateikti duomenys turi būti pakankami konstatuoti, kad yra valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų asmeninis suinteresuotumas (moralinis įsipareigojimas) dalyvauti priimant atitinkamą sprendimą ar dalyvauti jį priimant, o kilus pagrįstoms abejonėms dėl galimo interesų konflikto buvimo, Komisija turi diskrecijos teisę spręsti klausimą dėl jai adresuoto pranešimo (skundo) apie tariamai padarytus teisės pažeidimus priėmimo nagrinėti iš esmės; Komisijai turi būti pateikti pakankami ir akivaizdūs duomenys, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys galbūt pateko į interesų konflikto situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1601/2013; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-520/2016).

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė visų pareiškėjo argumentų, neteisingai įvertino skunde nurodytas faktines aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas. Prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 147 straipsniu.

34. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.)

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, su minėtais pareiškėjo teiginiais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčui aktualias faktines bylos aplinkybes ištyrė ir jas iš esmės įvertino teisingai, remdamasis byloje surinktais įrodymais. Nepagrįstai nurodomas ir ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindas, kuriuo remiantis prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1813-520/2021). Minėtos pareigos pirmosios instancijos teismas laikėsi ir savo išvadas motyvavo. Tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad Kontrolierė L. T. 2021 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. SP-1, susijusį su Universitetu, todėl, pareiškėjo vertinimu, L. T. tapo šališka Universiteto atžvilgiu ir, be kita ko, 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-44 pavesdama Universitetui, o 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-43 perduodama 2020 m. gruodžio 30 d. skundo kontrolieriui medžiagą Universitetui, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatas, pažymi, kad pareiškėjas, visų pirma, turėjo pateikti pagrįstus duomenis apie Kontrolierę L. T. ir Universitetą siejančius privataus pobūdžio ryšius. Be to, Sprendime pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas, be kita ko, turėjo nurodyti ir tai, kaip sprendimas perduoti skundą vertinti Universitetui galėtų būti laikomas susijusiu su minėtais ryšiais. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo pranešime nurodyti argumentai yra hipotetinio pobūdžio ir grįsti prielaidomis: „<...> neaišku, kokie bendruomeniniai ryšiai tebesieja L. T. su Mykolo Romerio universitetu <...>“; „<...> Kontrolierė L. T. tą pačią dieną – 2021 m. vasario 1 d. priima sprendimą Nr. SP-1, kuris galimai yra susijęs su Mykolo Romerio universitetu“.

37. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad nusišalinimus nuo pareiškėjo skundo nagrinėjimo Tarnyboje turėjo pateikti ir Tarnybos specialistės, rengusios atsakymą, teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad Lietuvos Respublikos Seimo valdybai nepriėmus L. T., kaip institucijos vadovo, pareikšto nusišalinimo, ji buvo įpareigota gautą pareiškėjo skundą Tarnyboje išnagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka, o Tarnyboje dalyvauja ir kiti specialistai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, jog Tarnybos darbuotojos taip pat turėjo teikti nusišalinimus. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas Komisijai nepateikė duomenų, jog Universitetą ir Tarnybos specialistes sietų privataus pobūdžio ryšiai, galintys daryti įtaką jų sprendimams / dalyvavimui priimant sprendimu, susijusius su Universitetu.

38. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir sprendime nepateikė jokių išvadų dėl L. T. veiklos įstatymų leidyboje, kurie gali padėti išvengti (sudaryti teisinį pagrindą) jai asmeniškai nenaudingų tyrimų ir bylų baigties teisme. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas, pagrįstai priėjo prie išvados, kad pasiūlymus dėl Mokslo ir studijų įstatymo keitimo teikė Kontrolietė L. T. Tarnybos vardu, o tokių asmenų veikla, vadovaujantis Lobistinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, nėra laikoma lobistine veikla.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius