2016-03-15 Nr. AB-5547-3-64-3-01815-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-2482-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01815-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (nuo 2015 m. liepos 1 d. teisių perėmėjas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 43–52), prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, Tarnyba) 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. SP-2279-(7.0406) ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių VGTPT, 200 Lt turtinės bei 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. sausio 23 d. jis kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Vilniaus VGTPT) su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui I.

T. apskundimo. Vilniaus VGTPT 2014 m. sausio 30 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo prašymas persiunčiamas į Šiaulių VGTPT, motyvuojant tuo, jog tarp pareiškėjo ir Vilniaus VGTPT šioje byloje yra interesų konfliktas. Šiaulių VGTPT 2014 m. vasario 17 d. atsiuntė pareiškėjui raštą Nr. SD-206(7.0406), prašydama papildomų dokumentų byloje. Pareiškėjas 2014 m. vasario 20 d. nusiuntė Tarnybai atitinkamą prašymą, išsamiai atsakydamas į minėtą raštą Nr. SD-206(7.0406), ir paprašė jo 2014 m. sausio 23 d. prašymą grąžinti atgal Vilniaus VGTPT pagal jo gyvenamąją vietą.

Tačiau Šiaulių VGTPT 2014 m. kovo 14 d. atsiuntė pareiškėjui raštą Nr. SD-340(7.0406), kuriame nurodė sumokėti 50 proc. teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2014 m. kovo 20 d. nusiuntė Šiaulių VGTPT prašymą, kuriame išsamiai atsakė į raštą Nr. SD-340-(7.0406), ir dar kartą pabrėžė, jog jo 2014 m. vasario 20 d. prašymas lieka galioti bei jis laukia konkretaus reagavimo į jį. Šiaulių VGTPT 2014 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą Nr. SP-1094-(7.0406), kuriuo atsisakė pareiškėjui teikti teisinę pagalbą.

Šį sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, kuris 2014 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. I-1664-362/2014 priėmė sprendimą bylą nutraukti, kadangi Šiaulių VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. SP-1094-(7.0406) pats panaikino apskųstą sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. SP-1094-(7.0406) buvo atnaujintas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš advokato I. T., rengiant procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas Z. B.. Tačiau pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog advokatas Z. B. byloje nieko neveikė, neparengė nei vieno procesinio dokumento, nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, neatsakydavo į pareiškėjo kreipimusis, nesusipažino su byla, kurioje buvo paskirtas, nei karto nebandė susitikti su savo klientu (pareiškėju). Tuo tarpu Tarnyba skundžiamame sprendime esminiu motyvu nurodo tai, kad pareiškėjas tariamai nebendravo su advokatu Z. B. ir taip piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, kad Tarnyba žinojo, jog jis dešimtis kartų raštiškai kreipėsi į advokatą su prašymais atlikti veiksmus byloje, kurioje jis paskirtas atstovauti. Todėl Tarnybos motyvai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui yra išgalvoti, neteisėti ir nepagrįsti. Dėl Tarnybos teiginių, kad byla neperspektyvi, pareiškėjas nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką apie bylos perspektyvumą sprendžia tik teismas, peržiūrėjęs bylą.

Kartu pabrėžė, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi yra nepagrįstas teisės normomis, neatsako į iškeltą klausimą, paliesta minimali pareiškėjo kreipimosi dalis ir ignoruotas daugybės trūkumų faktas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų jis patyrė turtinę žalą, kuri susideda iš visų išlaidų sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2012 m., ir neturtinę žalą, kadangi buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės tyčia buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 57–59) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba paaiškino, kad nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui nutraukė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ) įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo, ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principais ir VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu – atstovavimas byloje neperspektyvus.

Šiame kontekste akcentavo, kad atstovavimo byloje neperspektyvumą lemia akivaizdus procedūros pažeidimas – pareiškėjas praleido terminą ir nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių jis nesikreipė laiku dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo apskundimo. Tuo tarpu Tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti neperspektyvumo vertinimą tuo aspektu, ar visi konkrečiam atvejui reikšmingi faktiniai duomenys leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą.

Tarnyba pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką. Taigi, Tarnyba tvirtino, kad šiuo atveju ji turėjo teisę ir pareigą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, nustačius tokio pobūdžio procedūrinius pažeidimus, dėl kurių atstovavimas byloje neperspektyvus. Tuo tarpu pareiškėjas skundo argumentus grindžia deklaratyviais teiginiais, nepateikia informacijos apie tai, dėl kokių priežasčių jis praleido terminą Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimui apskųsti, taip pat nenurodo, kokiais neteisėtais advokato I.

T. veiksmais jam buvo padaryta žala. Tarnyba kartu akcentavo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas pageidavo naudotis antrine teisine pagalba būtent dėl minėto Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo apskundimo, įrodo pareiškėjo 2014 m. sausio 22 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą ir prie prašymo pateikti reikalavimą pagrindžiantys dokumentai: pareiškėjo 2013 m. liepos 18 d. skundas Lietuvos advokatūrai, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir kt. Atsižvelgusi į pareiškėjo pateikto patikslinto skundo argumentus, Tarnyba manė, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog jis remiasi vien asmeniniu nepasitenkinimu esama situacija, valstybės tarnautojų veiksmais, kurie nėra šios bylos ginčo objektas.

Be to, pažymėjo, jog pareiškėjas patikslintame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti turtinę ir neturtinę žalą, neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, taip pat nepateikė pagrįstų dokumentų, patvirtinančių jo nurodomą patirtą žalą, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą. Papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyta informacija yra įžeidžiančio pobūdžio valstybės tarnautojų atžvilgiu ir akivaizdus nepagarbos teismui demonstravimas, todėl tokie tyčiniai pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas administraciniu procesu.

Atsižvelgusi į tai, Tarnyba prašė teismo skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 145–152) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. SP-2279(7.0406) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Šiaulių VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. SP-1147-(7.0406) nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo dėl drausminės bylos neiškėlimo advokatui I. T. apskundimo, rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo sprendimu teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas Z. B.. Advokatas Z. B. 2014 m. balandžio 9 d. pranešimu nurodė Tarnybai, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui I.

T. atitinka juridinės technikos reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Nutarime išsamiai išnagrinėti visi pareiškėjo skunde iškelti reikalavimai, argumentuotai padarytos išvados dėl advokato I. T. profesinės veiklos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjui. Sprendime yra padarytos pagrįstos ir teisėtos išvados, kad advokatas neatsako už teismo priimamus sprendimus, kadangi tik teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, gali priimti sprendimą. Taip pat minėtame pranešime nurodyta, jog Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visi Lietuvos advokatūros organų sprendimai, kuriems šis įstatymas nenustato specialios skundimo tvarkos, skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos.

Taigi, pareiškėjas praleido nustatytą terminą minėtam sprendimui apskųsti, todėl vien šiuo pagrindu pareiškėjo galimas ieškinys pirmosios instancijos teismo turėtų būti atmestas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, advokatas teigė, jog atstovavimas pareiškėjui šioje byloje būtų neperspektyvus. Advokatas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui byloje dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo neišvengiamai susijęs su advokatų veiklos pagrindinių principų pažeidimu bei interesų konfliktu, trukdančiu tinkamam ir kokybiškam antrinės teisinės pagalbos teikimui, prašė Tarnybos spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui pagal 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. SP-1147-(7.0406) nutraukimo arba advokato pakeitimo kitu advokatu.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad byloje nėra pateiktas Tarnybos atsakymas (raštas, sprendimas) į šį advokato pranešimą, tačiau teismas, įvertinęs Tarnybos 2014 m. balandžio 15 d. raštą Nr. SD-493(7.0406), kuriuo pareiškėjo dokumentai ir prašymas buvo persiųsti advokatui, padarė išvadą, jog Tarnyba, įvertinusi advokato 2014 m. balandžio 9 d. pranešimą, nusprendė toliau tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagal 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą, nekeičiant paskirto advokato. Tuo tarpu advokatas Z.

B. Tarnybai 2014 m. gegužės 8 d. pateikė papildomą pranešimą, kuriame nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir 2014 m. balandžio 9 d. pranešime, papildomai plačiau pasisakydamas apie pareiškėjui teiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose bei nurodydamas, kad papildomai pateiktuose dokumentuose pareiškėjas nenurodo jokių faktinių pagrindų, jog Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui I. T. būtų nepagrįstas ir neteisėtas, nepateikia jokių duomenų, dėl kokių objektyvių priežasčių jis yra praleidęs šio sprendimo apskundimo terminą, nepateikia duomenų, kad antrinė teisinė pagalba pagal Panevėžio valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos sprendimus, pagal kuriuos antrinei teisinei pagalbai teikti buvo skirtas advokatas I.

T., yra nutraukta. Atsižvelgęs į tai, advokatas prašė spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui pagal Tarnybos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. SP-1147-(7.0406) nutraukimo. Tačiau Tarnyba 2014 m. gegužės 29 d. raštu Nr. SD-712(7.0406), atsakydama advokatui į jo 2014 m. gegužės 8 d. pranešimą, nurodė, jog įvertinusi advokato pranešimą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių antrinė teisinė pagalba pareiškėjui turėtų būti nutraukta dėl pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo ar atstovavimo byloje neperspektyvumo.

Advokato pranešime nurodomi motyvai, Tarnybos nuomone, nesusiję su pareiškėjo keliamu konkrečiu reikalavimu apskųsti Lietuvos advokatūros sprendimą. Minėtu Tarnybos raštu taip pat buvo prašoma advokato tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Advokatas Z. B. 2014 m. gegužės 30 d. pateikė pareiškėjui raštą Nr. SP-1147-(7.0406), kuriame nurodė, jog, jo nuomone, Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas atitinka juridinės technikos reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas, atitinka teisės aktų reikalavimus.

Šiuo raštu advokatas informavo pareiškėją, kad išanalizavęs jo skundo dėl advokato I. T. profesinės veiklos ištakas, priimtus sprendimus bei pastaruoju metu teismų priimtus galutinius sprendimus pagal pareiškėjo skundus, padarė išvadą, jog byla dėl advokato I. T. profesinės veiklos neturi teisinės perspektyvos. Advokatas Z. B. pareiškėjui taip pat nurodė, kad apgailestauja, jog pagal esamus duomenis negali jam suteikti veiksmingos ir efektyvios antrinės teisinės pagalbos. Tuo tarpu Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. SD-842(7.0406) informavo pareiškėją, kad Tarnybos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. SP-1147(7.0406) yra galiojantis, antrinė teisinė pagalba nėra nutraukta.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi pareigą toliau bendradarbiauti su antrinę teisinę pagalbą teikti jam paskirtu advokatu Z. B.. Atitinkamai pareiškėjas 2014 m. birželio 26 d. prašymu informavo Tarnybą, kad gali susitikti su advokatu jam tinkamu laiku Vilniuje, nurodė adresą, telefono numerį, elektroninio pašto adresą. Tačiau Tarnyba 2014 m. liepos 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SP-2279(7.0406), kuriame nurodė, kad įvertinusi advokato Z. B. 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. pranešimus bei visas reikšmingas faktines aplinkybes, nustatė, jog pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas byloje – neperspektyvus, todėl, vadovaudamasi VGTPĮ 3 straipsnio 2 ir 4 punktais bei 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nusprendė nutraukti nuo 2014 m. liepos 10 d. antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog Tarnyba advokato Z. B. 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. pranešimus buvo išnagrinėjusi (2014 m. balandžio 15 d. ir 2014 m. gegužės 29 d. raštai) bei, kaip nurodė 2014 m. gegužės 29 d. rašte Nr. SD-712(7.0406), įvertinusi advokato pranešimą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių antrinė teisinė pagalba turėtų būti nutraukta dėl pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo ar atstovavimo byloje neperspektyvumo.

Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog papildomi dokumentai, informacija, leidžianti priešingai vertinti advokato pranešimus, Tarnybai nebuvo pateikti. Be to, Tarnyba 2014 m. birželio 23 d. rašte Nr. SD-842(7.0406) pareiškėjui nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jam nėra nutraukta. Tačiau 2014 m. liepos 10 d., nesant jokių papildomų dokumentų, Tarnyba priėmė sprendimą antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti. Taigi, teismo vertinimu, Tarnyba, nusprendusi nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, nepagrįstai rėmėsi advokato 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. pranešimais, kadangi šiuos pranešimus jau buvo išnagrinėjusi ir nenustačiusi antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindų.

Teismas, vertindamas ne tik skundžiamame sprendime išdėstytus motyvus, bet ir visą bylos medžiagą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos veiksmai, priešingai vertinant tuos pačius dokumentus, faktus, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Tuo tarpu sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą.

Atitinkamai teismas Tarnybos veiksmus, priešingai vertinant tuos pačius dokumentus, nesant jokių papildomų motyvų, dokumentų ar paaiškinimų, ir šių dokumentų pagrindu priimant skirtingus, vienas kitam prieštaraujančius sprendimus, vertino kaip neteisėtus, sudarančius pagrindą naikinti ginčijamą sprendimą. Teismas kartu akcentavo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Tačiau nagrinėjamoje byloje Tarnyba atstovavimo neperspektyvumą vertino tuo aspektu, kad Lietuvos advokatūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi jame nustatytos faktinės aplinkybės sutampa su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1359/2014 nustatytomis aplinkybėmis, jo skųsti teismine tvarka nėra pagrindo. Nors tokį vertinimą pagal nusistovėjusią praktiką turi teisę atlikti ne Tarnyba, o teismas, visapusiškai ir pilnai ištyręs bylos medžiagą.

Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundžiamas Tarnybos 2014 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. SP-2279(7.0406) laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde apsiribojama abstrakčiais teiginiais dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos bei jos dydžio įvertinimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis patyrė 200 Lt turtinę žalą dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos specialia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Teismas kartu akcentavo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog detalesnę informaciją apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą pateiks nagrinėjant bylą teisme, jis į teismo posėdį neatvyko ir prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, jokių papildomų įrodymų nepateikė. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių padarytą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), nepateikė, o byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą, teismas konstatavo, kad pažeidimo fakto konstatavimas, t. y. Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-2279(7.0406) panaikinimas, yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui žalos atlyginimo pinigais.

III. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių VGTPT pateikė apeliacinį skundą (b. l. 156–158), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tarnyba pažymi, jog nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kadangi nėra priežasčių, dėl kurių Tarnyba negalėtų pakartotinai įvertinti visas antrinės teisinės pagalbos teikimui reikšmingas aplinkybes ir priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Priešingai, Tarnybos manymu, nėra jokių kitų administracinių priemonių, nustačius, kad buvo padaryta pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo vertinimo klaida, priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl šiuo atveju Tarnyba turėjo teisę pakartotinai vertinti advokato Z. B. pranešimus bei atlikti vertinimą tuo aspektu, ar tolesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas atitiks valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo principus. Šiame kontekste Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. gegužės 29 d. raštas Nr. SD-712(7.0406) yra nepagrįstas, o įpareigojimas advokatui Z. B. toliau tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą prieštarauja antrinės teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo principams, kadangi anksčiau vertinant advokato Z. B. 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. pranešimus, nebuvo atsižvelgta į reikšmingas faktines aplinkybes, kurioms esant antrinės teisinės pagalbos teikimas yra akivaizdžiai neperspektyvus. Tarnyba kartu akcentuoja, jog teismui panaikinus ginčijamą Šiaulių VGTPT sprendimą, tolesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui vis tiek išliks akivaizdžiai neperspektyvus, kadangi pareiškėjas praleido terminą Lietuvos advokatūros organų sprendimui apskųsti ir nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių jis šį terminą praleido. Taigi Tarnyba turės vėl priimti analogišką sprendimą. Tarnyba papildomai pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ginčijamame Šiaulių VGTPT sprendime nurodytų atstovavimo byloje neperspektyvumo motyvų, t. y. nepatikrino antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrįstumo.

Pareiškėjas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 163–164) prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-2279-(7.0406), kuriuo Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 3 straipsnio 2 ir 4 punktais bei 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nutraukė nuo 2014 m. liepos 10 d. antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų Tarnybos veiksmų nutraukiant antrinės teisinės pagalbos jam teikimą ir ilgo bylinėjimosi su Tarnyba, priteisimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. SP-2279(7.0406) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu Šiaulių VGTPT nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai panaikino minėtą Tarnybos sprendimą. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, be kita ko, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo atstovavimas byloje, kurioje jam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, yra neperspektyvus (VGTPĮ 23 str. 1 d. 8 p.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kuriame apibrėžta, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Atitinkamai VGTPĮ 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. SP-2279-(7.0406) priėmimo motyvus, aktualios VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis, atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011). Kita vertus, apie bylos perspektyvumą nėra spręstina atliekant atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai žinomų konkrečios bylos faktinių duomenų vertinimą bei pasisakant dėl galimos bylos baigties (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1359/2014). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 ir kt.).

Nors VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.).

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. SP-1147-(7.0406) (b. l. 101–102) buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo dėl drausminės bylos neiškėlimo advokatui I. T. apskundimo, rengiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Minėtu sprendimu Tarnyba teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatą Z.

B., kuris tiek 2014 m. balandžio 9 d. pranešime (b. l. 103–104), tiek 2014 m. gegužės 8 d. papildomame pranešime (b. l. 107–110) nurodė Tarnybai, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas dėl drausmės bylos neiškėlimo advokatui I. T. atitinka juridinės technikos reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, jame išsamiai išnagrinėti visi pareiškėjo skunde iškelti reikalavimai, argumentuotai padarytos išvados dėl advokato I.

T. profesinės veiklos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjui, taip pat padarytos pagrįstos ir teisėtos išvados, kad advokatas neatsako už teismo priimamus sprendimus, kadangi tik teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, gali priimti sprendimą, be to, pareiškėjas praleido nustatytą terminą minėtam sprendimui apskųsti, todėl atstovavimas pareiškėjui šioje byloje neperspektyvus. Atsižvelgęs į tai, advokatas Z. B. prašė Tarnybos spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui pagal Šiaulių VGTPT 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. SP-1147-(7.0406) nutraukimo.

Tačiau Tarnyba 2014 m. gegužės 29 d. rašte Nr. SD-712(7.0406) (b. l. 111) nurodė, jog įvertinusi advokato pranešimą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių antrinė teisinė pagalba pareiškėjui turėtų būti nutraukta dėl pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo ar atstovavimo byloje neperspektyvumo. Advokato pranešime nurodytus argumentus Tarnyba vertino kaip nesusijusius su pareiškėjo keliamu konkrečiu reikalavimu apskųsti Lietuvos advokatūros sprendimą. Atitinkamai minėtu raštu Tarnyba prašė advokato tęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Be to, Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 23 d. raštu Nr. SD-842(7.0406) (b. l. 117) informavo pareiškėją, kad Tarnybos 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. SP-1147(7.0406) yra galiojantis, antrinė teisinė pagalba nėra nutraukta. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi pareigą toliau bendradarbiauti su antrinę teisinę pagalbą teikti jam paskirtu advokatu Z. B.. Tačiau vėliau Tarnyba 2014 m. liepos 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SP-2279(7.0406) (b. l. 119–120), kuriame nurodė, kad pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei advokato Z.

B. 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. pranešimus, taip pat įvertinusi visas reikšmingas faktines aplinkybes, nustatė, jog pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas byloje – neperspektyvus, todėl, vadovaudamasi VGTPĮ 3 straipsnio 2 ir 4 punktais bei 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nusprendė nutraukti nuo 2014 m. liepos 10 d. antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Pabrėžtina, jog Šiaulių VGTPT ginčijamą 2014 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. SP-2279(7.0406) grindžia tuo, kad Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendime nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1359/2014 nustatytomis aplinkybėmis, kurios turi prejudicinę galią, be to, pareiškėjo siekiamos apginti teisės yra gerokai atitolusios nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų. Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju Tarnyba atstovavimo pareiškėjui perspektyvumą iš dalies vertino tuo aspektu, ar Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. iš esmės pasisakė dėl galimos bylos baigties. Tačiau, kaip minėta, dėl to, ar minėtas Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas, kurį pareiškėjas siekia apskųsti, yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, galėtų spręsti tik bylą nagrinėjantis teismas. Todėl Tarnyba, konstatuodama, jog nėra pagrindo skųsti teismui atsisakymą iškelti advokatui I. T. drausmės bylą, ir šiuo pagrindu priimdama sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, motyvuodama pareiškėjo reikalavimo akivaizdžiu nepagrįstumu, iš esmės ėmėsi spręsti klausimus, kurie yra tik teismams Lietuvos Respublikos Konstitucija deleguota funkcija, nors šiuo atveju Tarnyba turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų atitinkamam teismui teiktinam įstatymų reikalavimus atitinkančiam dokumentui parengti (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1359/2014).

Kita vertus, kaip minėta, ginčijamas Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. SP-2279(7.0406), be kita ko, grindžiamas tuo, kad pareiškėjas praleido terminą Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimui apskųsti ir nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis nesikreipė laiku dėl minėto sprendimo apskundimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalis numato, jog visi Lietuvos advokatūros organų sprendimai, kuriems šis Įstatymas nenustato specialios skundimo tvarkos, skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos.

Atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 78 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 78 str. 2 d.). Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas (CPK 78 str. 3 d.).

Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas; prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą (CPK 78 str. 4 d.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą bei nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pasiūlė pareiškėjui pateikti papildomus paaiškinimus dėl termino Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimui apskųsti praleidimo priežasčių ir tokias aplinkybes galinčius patvirtinti įrodymus (b. l. 170–176), tačiau pareiškėjas jokių paaiškinimų ir juos patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas nustatyta, išanalizavusi pareiškėjo Tarnybai pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų turinį, taip pat įvertinusi advokato išvadose dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui išsamiai išdėstytas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių VGTPT skundžiamame sprendime nurodytais argumentais ir motyvais iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atstovavimas byloje neperspektyvus, kadangi pareiškėjas praleido terminą Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimui apskųsti ir nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių jis nesikreipė laiku dėl minėto sprendimo apskundimo, t. y. pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai bei kita bylos medžiaga leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti pareiškėjo prašomą įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą.

Todėl Šiaulių VGTPT skundžiamu 2014 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. SP-2279(7.0406) iš esmės pagrįstai ir teisėtai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Tuo tarpu vien tai, kad Tarnyba nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo vertinimu, galbūt skirtingai vertino advokato Z. B. 2014 m. balandžio 9 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. pranešimus, kuriuos jau anksčiau buvo išnagrinėjusi, šiuo konkrečiu atveju savaime nesudaro pagrindo ginčijamą Tarnybos sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimai yra tik vienas iš informacijos, kuria remiantis gali būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltinių, o Šiaulių VGTPT 2014 m. liepos 10 d. sprendimas Nr. SP-2279(7.0406), kaip minėta, priimtas ne tik remiantis nurodytais advokato pranešimais ir juose pateikta informacija, tačiau visapusiškai įvertinus konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kuri, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad šiuo atveju pareiškėjo atstovavimas byloje neperspektyvus ir teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų VGTPĮ apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams (VGTPĮ 3 str.).

Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš esmės visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visas nagrinėjamai situacijai reikšmingas aplinkybes bei detaliai ir aiškiai motyvavo skundžiamo sprendimo faktinį bei teisinį priėmimo pagrindą, sprendimas priimtas ir tinkamai pasirašytas tam įgalioto subjekto, todėl atitinka teisės aktų reikalavimus ir nėra pagrindo jį naikinti.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Atitinkamai nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytais aspektais nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (nuo 2015 m. liepos 1 d. teisių perėmėjas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius