2018-03-21 Nr. AB-5939-3-61-3-00684-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-127-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00684-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. U. ir J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. U. ir J. U. skundą atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Č. U. ir J. U. (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. sausio 29 d. teismui pateikė skundą, prašydami: 1) kompensuoti iš valstybės lėšų jiems priteistą ir neatlygintą R. L. įvykdytu nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 300 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti.

2. Pareiškėjai patirtą neturtinę žalą kildino iš atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) veiksmų netinkamai vykdant ikiteisminį tyrimą jų dukters nužudymo byloje, taip pat nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose. Pareiškėjai 2014 m. gruodžio 8 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, siekdami gauti kompensaciją už jiems priteistą ir neatlygintą R. L. įvykdytu nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. 2014 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8598 atsisakyta tenkinti jų prašymą, nes nusikalstama veika buvo įvykdyta iki Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) 17 straipsnyje nurodytos datos, t. y. 2005 m. liepos 1 d. Pareiškėjai teigė, kad dukters netektis jiems sukėlė dideles dvasines kančias.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija paaiškino, kad smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą iš valstybės lėšų nustatė Kompensavimo įstatymas, kurio 17 straipsnis (pareiškėjų kreipimosi metu galiojusi redakcija) nustatė, kad pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala. Pareiškėjai prašyme nurodė, jog nusikaltimas buvo įvykdytas 2001 m. sausio 1 d. Taigi, Ministerija neteisėtų veiksmų neatliko. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų atžvilgiu padarytus neteisėtus veiksmus, t. y. nebuvo vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Vien tik pareiškėjų subjektyvi nuomonė negali būti pagrindu atlyginti jų prašomą žalą. Be to, pareiškėjų teigimu, kaltinamasis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu. Šis nuosprendis negalėjo būti peržiūrimas nagrinėjamoje byloje. Atsakovas pareiškėjų reikalavimui taip pat prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo 2006 m. gegužės 9 d. nuosprendžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjų Č. U. ir J. U. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog Kompensavimo įstatymo 17 straipsnyje numatyta, kad pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala. Smurtinis nusikaltimas pareiškėjų dukters O. U. atžvilgiu buvo įvykdytas iki 2005 m. liepos 1 d., t. y. 2001 m. sausio 1 d., todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjams kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Pareiškėjų argumentai laikytini subjektyvia nuomone, nepagrįsta jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad valstybė veikė neteisėtai.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2014 m. gruodžio 9 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo. Ministerija 2014 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8558 netenkino šio prašymo, vadovaudamasi Kompensavimo įstatymo 17 straipsniu. Teismo vertinimu, Ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą. Ministerija veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nebuvo atlikti neteisėti veiksmai. Nesant vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negalėjo kilti pareiga atlyginti žalą.

8. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 2K-360/2006 pagal nukentėjusiųjų Č. U., J. U., J. U. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą 12 metų 6 mėnesiams (galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 metų). Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Č. U. iš R. L. priteista 17 356,40 Lt (5 026,76 Eur) turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Č. U. 5 000 Lt (1 448,10 Eur) ieškinys dėl paminklo, tvorelės, antkapio pastatymo paliktas nenagrinėtu, paliekant jam teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nukentėjusiųjų Č. U., J. U. ir J. U. kasacinis skundas atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis įsiteisėjo 2006 m. gegužės 9 d.

9. Teismas pabrėžė, kad reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai.

III. 10. Pareiškėjai Č. U. ir J. U. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Pareiškėjai apeliaciniame skunde apžvelgia bylos nagrinėjimo eigą. Pareiškėjai teigia, kad teismo posėdžio metu jiems nebuvo paaiškinta, kodėl Ministerija į bylą įtraukiama atsakovu. Posėdžio pradžioje nebuvo teisėjo pranešimo, nenurodytos ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Iš esmės nebuvo rašytinių įrodymų paskelbimo ir ištyrimo. Pareiškėjų nuomone, teismas išsamiai neištyrė bylos faktinių aplinkybių, nevertino bylai reikšmingų įrodymų, rėmėsi tik Ministerijos paaiškinimais, ignoravo pareiškėjų paaiškinimus. Teismo posėdyje nebuvo tirti kiti įrodymai, kuriuos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta ištirti: liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo aktyvus. Teismo sprendimas buvo neteisingas, neargumentuotas ir nepagrįstas.

12. Pareiškėjai nurodo, kad jų atžvilgiu padaryti neteisėti pareigūnų veiksmai apima laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d., kai O. U. buvo pagrobta, iki 2003 m. sausio 28 d., kai R. L. prisipažino ją nužudęs 2001 m. sausio 1 d. Šis nusikaltimas dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų vadovų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų tiriant baudžiamąją bylą, netinkamų veiksmų paaiškėjo tik po 2 metų ir 28 dienų nuo kreipimosi į teisėsaugos institucijas, kurio metu pareigūnams buvo nurodytas O. U. pagrobęs asmuo – R. L.. Teismas neteisingai ir neteisėtai pareiškėjų reikalavimus sujungė į vieną. Teismas didesnę sprendimo dalį skyrė Ministerijos atsiliepimo ištraukų citavimui, nenustatė neteisėtų valstybės veiksmų ir, pakartodamas Ministerijos teiginius, pažymėjo, jog pareiškėjų argumentai yra subjektyvi jų nuomonė – tai įrodo teismo neobjektyvumą ir šališkumą Ministerijos atžvilgiu. Pareiškėjams neaišku, kodėl teismo sprendime apžvelgti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai, tai galbūt padaryta atsižvelgiant į Ministerijos atsiliepime pateiktas aplinkybes. Teismas visiškai nepasisakė, kaip buvo išspręstas antrasis jų reikalavimas – priteisti 300 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjai paaiškina skunde atsakovu nurodę tik valstybę, atstovaujamą Ministerijos, nes niekas jų nereikalavo nurodyti kitus atsakovus. Be to, Lietuvos Respublika yra tik viena ir nesvarbu, kokia institucija jai atstovauja sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo posėdžiu metu pareiškėjams pasiūlius į bylą atsakovu įtraukti ir Ministeriją, jiems buvo paspęsti savotiški spąstai, siekiant pateisinti Ministerijos veiksmus. Teismo posėdyje buvo išnagrinėti ne pareiškėjų argumentai, o Ministerijos atsiliepimas į skundą. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis keliose vietose sutampa su Ministerijos atsiliepimu – tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti. Teismas išsamiai ir visapusiškai nevertino valstybės valdžios institucijų veiksmų, neatskleidė bylos esmės.

13. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus. Ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir pakartotinai pabrėžia, jog pareiškėjų nurodyti, jų manymu, neteisėti veiksmai nelaikytini pagrindu jiems priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro kompensacijos dėl nusikaltimu padarytos ir neatlygintos žalos priteisimas, bei turtinės ir neturtinės žalos, kuri patirta dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, atlyginimas.

16. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

17. Pirmuoju reikalavimu pareiškėjai prašo iš valstybės kompensuoti jiems iš R. L. priteistą, bet neatlygintą, jo įvykdytu nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjai skunde pažymi, kad 2005 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 straipsnio redakcija nebenumatė žalos atlyginimo teismo sprendimu. 2005 m. birželio 30 d. priimtas Kompensavimo įstatymas, numatantis smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo tvarką. Kompensavimo įstatymo 17 straipsnyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų nusikaltimų atsiradusi žala. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas, 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje netenkindamas jų prašymo iš R. L. priteistą žalą atlyginti avansu iš valstybės tam skirtų lėšų, o kartu ir Lietuvos Respublika pažeidė jų kaip nukentėjusiųjų teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, ir kartu teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje pareiškėjų kasacinį skundą atmetė. Šia galutine ir neskundžiama nutartimi pareiškėjams buvo užkirstas kelias reikalauti atlyginti dėl nusikalstamos veikos padarytą žalą. Kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą 2006 m. pareiškėjams sutrukdė Č. U. liga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. liepos 12 d. raštu atsisakė atnaujinti baudžiamąją bylą. Ministerija 2007 m. liepos 5 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjų 2007 m. birželio 4 d. prašymą dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, kadangi šiuo atveju nusikaltimas buvo padarytas iki 2005 m. liepos 1 d., bei pažymėjo, jog pareiškėjams priteista suma iš nuteistojo galės būti išieškota, kai jis įgys turto ir pajamų, į kuriuos galės būti nukreiptas išieškojimas. Pareiškėjai į Teisingumo ministrą su tokiu pačiu prašymu kreipėsi 2014 m. gruodžio 8 d., akcentuodami, jog R. L. jiems žalos neatlygino iki šiol. Ministerija tuo pačiu pagrindu vėl atsisakė šį prašymą tenkinti.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą ir smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu nustato Kompensavimo įstatymas (Kompensavimo įstatymo 2 str.), įsigaliojęs 2005 m. liepos 14 d. Teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba patvirtino sutartį dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo (Kompensavimo įstatymo 3 str. 1 d.). Pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala (Kompensavimo įstatymo 20 str. (anksčiau – 17 str.)). Teisės aktai nenumato jokių išimčių iš pastarosios taisyklės. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nusikaltimas, už kurį pareiškėjai siekia gauti turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu, buvo padarytas iki 2005 m. liepos 1 d., t. y. O. U. buvo nužudyta 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Ministerijos atsisakymas kompensuoti dėl smurtinio nusikaltimo, įvykdyto iki 2005 m. liepos 1 d., atsiradusią žalą pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu (žr., pvz., 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-661/2007, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1372/2013). Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas pareiškėjams nenumato teisės, remiantis Kompensavimo įstatymu, iš valstybės gauti turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu už R. L. 2001 m. sausio 1 d. įvykdytą smurtinį nusikaltimą. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Ministerija, 2014 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8558 (II t., b. l. 44-45) atsisakydama tenkinti pareiškėjų 2014 m. gruodžio 8 d. prašymą tuo pagrindu, kad ginčui aktualus nusikaltimas buvo įvykdytas iki 2005 m. liepos 1 d., jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

19. Antruoju reikalavimu pareiškėjai siekia iš valstybės gauti neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ne dėl bet kokios institucijos ar įstaigos (jos darbuotojų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) padaryta žala yra atlyginama CK 6.271 straipsnio pagrindu. Žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimas yra vykdomas CK 6.272 straipsnio pagrindu. Tokio pobūdžio ginčai pagal bylų rūšinį teismingumą yra priskirtini bendrosios kompetencijos teismui. Be to, pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

21. Pareiškėjai valdžios institucijų neteisėtais veiksmais įvardija Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų vadovų ir pareigūnų neteisėtus veiksmus, laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 28 d. tiriant baudžiamąją bylą. Pareiškėjai skunde apžvelgia policijos pareigūnų, prokurorų ir kitų O. U. dingimą, vėliau – nužudymą tyrusių įstaigų ir jų darbuotojų veiksmus, R. L. paieškos ir sulaikymo aplinkybes. Pareiškėjų pateiktame Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2003 m. balandžio 9 d. atsakyme į jų prašymą (II t., b. l. 59) be kita ko nurodyta, kad, kaip pareiškėjams jau buvo pranešta anksčiau, jog O. U. dingimo tyrimas pradiniame etape buvo vykdomas netinkamai, todėl Šiaulių m. vyriausiojo policijos komisariato Paieškos skyriaus darbuotojai už padarytus pažeidimus buvo nubausti drausmine tvarka. Tačiau šios aplinkybės nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos dalyką, ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo jas tirti bei vertinti. Kaip minėta, administraciniams teismams nėra teismingi reikalavimai, reiškiami CK 6.272 straipsnio pagrindu dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

22. Pareiškėjai Ministerijos neteisėtus veiksmus sieja išimtinai su jos atsisakymu kompensuoti avansu jiems smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, kuri jiems buvo priteista iš R. L., bet jo dar neatlyginta.

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija) 8.26 papunktyje Ministerijai numatyta funkcija vykdyti teismų sprendimus ir taikos sutartis dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus dėl žalos atlyginimo ir kitus dokumentus įstatymų nustatytais atvejais (8.26 p.), tačiau tai nereiškia, jog, siekiant gauti neturtinės žalos atlyginimą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), reiškiant skundą teismui atsakovu pakanka nurodyti Ministeriją ar valstybę, atstovaujamą Ministerijos, į bylą neįtraukiant konkrečios institucijos ar įstaigos, kurios veiksmais (neveikimu) galbūt buvo padaryta žala, ir nereiškiant dėl to savarankiškų reikalavimų. Pareiškėjai, skunde atsakovu nurodydami tik Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Ministerijos, patys apibrėžė, jog byloje bus nagrinėjamas tik Ministerijos veiksmų teisėtumas. Kaip minėta, administraciniai teismai negali vertinti pareiškėjų nurodytų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijų ir įstaigų (jų darbuotojų), teismų ar teisėjų veiksmų byloje dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų sutikimu vėliau į bylą atsakovu įtraukė ir pačią Ministeriją tiesiogiai, šiuo atveju esminės reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas posėdžio metu paaiškino, jog į bylą atsakovu derėtų įtraukti ir Ministeriją, kadangi vienas iš reikalavimų buvo reiškiamas tiesiogiai Ministerijai, pareiškėjai papildomų klausimų nekėlė, nereiškė jokių prieštaravimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, į bylą atsakovu įtraukdamas Ministeriją, tinkamai taikė administracinio bylų teisenos normų reikalavimus ir, skundžiamame teismo sprendime spręsdamas dėl pareiškėjams atlygintinos neturtinės žalos, pagrįstai taikė CK 6.271 straipsnį ir analizavo tik Ministerijos veiksmus.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – Ministerijos neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, Ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų 2014 m. gruodžio 8 d. prašymą, taip pat ankstesnį prašymą suteikti kompensaciją, pareiškėjai jokių kitų galbūt neteisėtų Ministerijos veiksmų neįvardijo. Pareiškėjai neteigė, kad Ministerija nukrypo nuo teisės normų reikalavimų, bet pažymėjo, jog patys įstatymai yra ydingi. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą ir jiems priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjų nurodytus Ministerijos veiksmus (atsisakymą skirti kompensaciją), išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su kai kuriais Ministerijos argumentais ir jais rėmėsi skundžiamame sprendime, savaime nerodo teismo šališkumo, subjektyvumo atsakovo ar Ministerijos atžvilgiu. Taigi, pareiškėjų argumentai dėl teismo šališkumo yra atmestini.

26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat įvardijo galimus teismo posėdžio eigos neatitikimus ABTĮ nustatytai tvarkai. Kaip minėta, pareiškėjai klaidingai nurodė, jog jiems nebuvo paaiškinta, kodėl Ministerija į bylą įtraukiama atsakovu. Iš 2016 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio garso įrašo girdėti, kad posėdžio pradžioje pirmosios instancijos teismas pagarsino pareiškėjų reikalavimus ir atsakovo argumentus, apibrėžė bylos dalyką. Teismas kiek abstrakčiai apžvelgė byloje esančius rašytinius įrodymus, pažymėdamas, kad daugelį dokumentų pateikė patys pareiškėjai, todėl jie buvo su jais susipažinę, išvardijo teismo procesinius dokumentus. Ginčo šalys teismui nurodė neturinčios kuo papildyti bylos medžiagą (išskyrus pareiškėjų pateiktus papildomus paaiškinimus ir medicinos dokumentų išrašus), jokių prašymų nereiškė. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė, kad jie nebuvo susipažinę su kokiais nors dokumentais, esančiais byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors 2016 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio eiga galbūt nevisiškai atitiko visas ABTĮ nustatytas taisyklės, šie neatitikimai nepažeidė ginčo šalių procesinių teisių ir nesukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį motyvuotumo ir kitus reikalavimus.

27. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neištyrė visų įrodymų, kuriuos ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta ištirti (liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai), nebuvo aktyvus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012). Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai neįvardijo jokių įrodymų (rašytinių, daiktinių ar kt.), kuriuos turėjo išreikalauti ar įvertinti teismas, asmenų, galinčių patvirtinti ar atskleisti kokias nors bylai reikšmingas aplinkybes, aplinkybių, kurioms ištirti būtų būtina pasitelkti specialistą ar ekspertą, taip pat veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti teismas, siekdamas priimti teisingą sprendimą, bet neatliko.

Šie pareiškėjų argumentai yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nesiejami su jokiomis konkrečiomis teismo galbūt neteisingai nustatytomis aplinkybėmis, todėl atmestini.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Č. U. ir J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė