a8aeab7b-3e27-4e6f-8da3-d3aa58da199f · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-567-516/2010Procesinio sprendimo kategorija: 121.15; 121.18.; 121.21.                                                                                                                            (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. birželio 15 d.Vilnius              Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės, kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės (pranešėja) ir Neringos Švedinės,sekretoriaujant M.Armalieneidalyvaujant ieškovei A.

M. ieÅ¡kovės atstovui advokatui K.Baranauskuiatsakovui R. M.              vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės A. M. ieÅ¡kinį atsakovui R. M. dėl santuokos nutraukimo.              Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,              n u s t a t ė:              IeÅ¡kovė A.

M. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydama santuokÄ su atsakovu nutraukti, pripažinti, kad santuoka iÅ¡iro dėl atsakovo kaltės, po santuokos nutraukimo palikti jai pavardę M. padalinti santuokoje įgytas transporto priemones, priteisiant jai automobilį VW PASSAT valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovui - automobilį OPEL OMEGA valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)              Nurodė, kad bendras gyvenimas nebuvęs darnus, nes vyras piktnaudžiavo alkoholiu, jos atžvilgiu elgėsi agresyviai, smurtavo, buvo neiÅ¡tikimas. 2008 metų rugpjūčio mėnesį atsakovas, palikęs Å¡eimÄ , apsigyveno sode.

FaktiÅ¡kai Å¡eima iÅ¡iro, todėl buvimas santuokoje neteko jokios prasmės.              Atsakovas R. M. pateikė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo prašė santuokÄ nutraukti dėl ieÅ¡kovės A. M. kaltės, sutiko su jos pasiÅ«lytu transporto priemonių padalinimo variantu. Taip pat prašė padalinti santuokos metu įgytÄ butÄ (duomenys neskelbtini), pripažįstant jam, R. M. , nuosavybės teisę į ½ dalį minėto buto. Nurodė, kad butas buvo įgytas santuokoje, iÅ¡ bendrų lėšų.

Santuoka iÅ¡iro dėl to, kad ieÅ¡kovė grįždavusi į namus labai vėlai, neblaivi, keldavo konfliktus, buvusi atsakovui neiÅ¡tikima.             Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino, prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė.             SantuokÄ , sudarytÄ 1998-09-25 Vilniaus miesto CM skyriuje tarp R. M. ir A. M. nutraukė. Pripažino, kad santuoka iÅ¡iro dėl atsakovo R. M. kaltės. Priteisė ieÅ¡kovei A.

M. keleivinį automobilį VW PASSAT valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovui R. M. - keleivinį automobilį OPEL OMEGA valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)              ButÄ (duomenys neskelbtini) teismas pripažino A. M. asmenine nuosavybe.             Teismas nustatė, kad atsakovas smurtavo sutuoktinės atžvilgiu, pats prisipažino, kad „retkarčiais“ buvęs neiÅ¡tikimas. Nustatęs, kad atsakovas žiauriai elgėsi su ieÅ¡kove ir buvo jai neiÅ¡tikimas, teismas pripažino R.

M. kaltu dėl Å¡eimos iÅ¡irimo. Atsakovas, tvirtindamas esant ieÅ¡kovės kaltei dėl santuokos iÅ¡irimo, privalėjo pateikti A. M. kaltės įrodymus, tačiau nepateikė įrodymų, kad ieÅ¡kovė girtavo, nesirÅ«pino Å¡eima ir buvusi neiÅ¡tikima.              Spręsdamas dėl buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės, teismas nurodė, kad ieÅ¡kovė pateikė 1999-07-13 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimÄ , iÅ¡ kurio matyti, kad A. M. , atsisakius kitiems įpėdiniams, paveldėjo dviejų kambarių butÄ (duomenys neskelbtini) ir piniginį indėlį su procentais sÄ skaitoje AB „Lietuvos taupomajame banke.

PaveldėtÄ butÄ A. M. 1999-07-28 pardavė už 30000 Lt. Tokiu bÅ«du, teismo nuomone, ieÅ¡kovė, realizavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtÄ , už gautas lėšas įgijo butÄ (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad iÅ¡ R. M. iki sudarant buto pirkimo sandorį buvo priteisti ir iÅ¡ieÅ¡komi alimentai penkiems vaikams, 1997 metais jis negrÄ Å¾ino 3000 JAV dolerių skolos ir prarado butÄ (duomenys neskelbtini). Teismas iÅ¡siaiÅ¡kino, kad atsakovas niekada nesinaudojo nupirktu butu, jame nėra atsakovo daiktų, butu disponavo – jį nuomojo A.

M. . Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teismas pripažino įrodyta aplinkybę, jog butas (duomenys neskelbtini)., yra asmeninė A. M. nuosavybe.             Apeliaciniu skundu atsakovas R. M. praÅ¡o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ pakeisti nutraukiant 1998-09-25 sudarytÄ santuokÄ tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo dėl abipusės kaltės bei padalijant santuokos metu įgytÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis, pripažįstant atsakovui nuosavybės teisę į ½ minėto buto dalį.

Likusioje dalyje teismo sprendimÄ praÅ¡o palikti nepakeistÄ .              Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:             1)nebuvo pakankamo pagrindo paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijÄ Ä¯ butÄ . Pirma, 1999-07-01 – 2001-07-01 laikotarpiu ieÅ¡kovė niekur nedirbo ir jokių įrodymų į bylÄ nepateikė. Apelianto nuomone, Å¡ių aplinkybių kontekste, abejotina, ar neturintis nuolatinių pajamų asmuo 23 mėnesius namuose laikytų 30 000 Lt jais nesinaudodamas.

Teigia, kad nors teismas atkreipė dėmesį, jog iÅ¡ apelianto pajamų buvo atskaitomi alimentai vaikams, Å¡i aplinkybė dalijant jungtinę nuosavybę turėtų bÅ«ti vertinama kaip pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, bet ne kaip pagrindas paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijÄ . Be to, pati ieÅ¡kovė pripažino, jog tuo metu apeliantas dirbo. Atsakovo nuomone, tai reiÅ¡kia, kad su ieÅ¡kove jis vedė bendrÄ Å«kį ir jo pajamos užskaitytinos formuojant bendrÄ jungtinę nuosavybę.

Apelianto teigimu, Å¡ios aplinkybės patvirtina argumentus, kad bendrÄ jÄ jungtinę nuosavybę atsakovas turėjo galimybę įsigyti. Antra, ieÅ¡kovė paveldėjo piniginį indėlį su procentais, tačiau iÅ¡ byloje esančių įrodymų nematyti, ar buvo Å¡ios sumos iÅ¡mokėtos ieÅ¡kovei, kada ir kokiomis sumomis iÅ¡mokėtos paveldėtos sumos ieÅ¡kovei. Taigi negalima teigti, kad Å¡ios sumos buvo panaudotos ginčo buto pirkimui. Trečia, aplinkybė, jog 1997 m. atsakovas negrÄ Å¾ino 3000 JAV dolerių nebuvo teisine prasme reikÅ¡minga prieÅ¡ieÅ¡kiniui atmesti.

Ketvirta, aplinkybė, kad ginčo butu atsakovas nesinaudojo ir kad jame nėra jo daiktų, taip pat nėra teisiÅ¡kai raiÅ¡kinga buto padalijimo klausimams iÅ¡spręsti. Teigia, kad butas tam ir buvo pirktas už jų bendrus pinigus, kad užsitikrinti bent kokias nuolatines pajamas iÅ¡ nuomos. Apeliantas pažymi, kad gyvendamas santuokoje, jis su ieÅ¡kovu nuomavo minėtÄ butÄ , todėl natÅ«ralu, kad jame atsakovas negyveno ir jame nebuvo jokių jo daiktų.              2) Teigia, jog egzistavo aplinkybės nutraukti santuokÄ dėl abipusės kaltės. IeÅ¡kovė dažnai grįždavo į namus labai vėlai, neblaivi, keldavo konfliktus, triukÅ¡maudavo.

Be to, atsakovas buvo ieÅ¡kovę užtikęs lovoje su kitu asmeniu.              Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė A. M. praÅ¡o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .              Pažymi, kad ginčijamo buto priklausymÄ jai asmeninės nuosavybės teise, patvirtina byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai, nes šį butÄ ieÅ¡kovė įsigijo už lėšas, gautas realizavus paveldėtÄ turtÄ ir aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ Ä¯gyti butÄ asmeninėn nuosavybėn, įregistruodama asmeninės nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre.

             Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog ieÅ¡kovė niekur nedirbo. Teigia, jog ji dirbo turguje. Atsakovo tvirtinimas, kad buto pirkimui jis davė 14 800 Lt nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Be to, iÅ¡ atsakovo buvo priteistas iÅ¡laikymas net 5 vaikams, pastoviai buvo didelės įsiskolinimo sumos. IeÅ¡kovės nuomone, tokiu bÅ«du, skunde nurodytos aplinkybės dėl buto padalinimo teisniu požiÅ«riu visiÅ¡kai nepagrįstos. Nėra nurodoma įstatyminių normų, kurių pagrindu galima bÅ«tų pakeisti Å¡ioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Atsakovas nepatiekė jokių įrodymų, kad butas buvo pirktas už bendrus pinigus.              Dėl santuokos nutraukimo ieÅ¡kovė pabrėžia, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos kaltę. PrieÅ¡ingai, atsakovas naudojo smurtÄ . Be to, atsakovas teisme pats prisipažino, jog jis ieÅ¡kovei buvo neiÅ¡tikimas, todėl bendras gyvenimas su juo tapo negalimas dėl atsakovo kaltės.              Apeliacinis skundas netenkintinas.

             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).             IÅ¡nagrinėjusi Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas vieÅ¡asis interesas, todėl bylÄ kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.             Dėl santuokos iÅ¡irimo priežasčių.             Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad santuoka iÅ¡iro dėl jo kaltės ir praÅ¡o pripažinti abipusę kaltę dėl iÅ¡irusios santuokos.

Remiantis CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio „Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės“ normomis, santuoka gali bÅ«ti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį santuokÄ nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek prieÅ¡ieÅ¡kinyje, tiek nepateikdamas prieÅ¡ieÅ¡kinio gali praÅ¡yti nutraukti santuokÄ dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 str. 1 d.).                          Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iÅ¡irimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iÅ¡ esmės, kai dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiÅ¡ko rÅ«pinimosi Å¡eima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. IeÅ¡kovė, reikÅ¡dama ieÅ¡kinį santuokÄ nutraukti dėl atsakovo kaltės, rėmėsi Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d. nuostata, pagal kuriÄ sutuoktinis laikomas kaltu dėl santuokos iÅ¡irimo, jeigu jis žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar Å¡eimos nariais ir yra jam neiÅ¡tikimas.

Atsakovas, pareikÅ¡damas prieÅ¡ieÅ¡kinį, iÅ¡ dalies rėmėsi ta pačia įstatymine nuostata ir reikalavimÄ pripažinti ieÅ¡kovę kalta dėl santuokos iÅ¡irimo grindė jos neiÅ¡tikimybe, taip pat nurodė kitas aplinkybes, jo nuomone, lėmusiais santuokos iÅ¡irimÄ - kad ieÅ¡kovė dažnai namo grįždavo vėlai, bÅ«dama neblaivi, keldavo konfliktus, triukÅ¡maudavo.             Preziumuojama, kad santuoka iÅ¡iro dėl vieno iÅ¡ sutuoktinių kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimÄ arba yra neiÅ¡tikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar Å¡eimos nariais, arba paliko Å¡eimÄ ir daugiau kaip vienerius metus ja visiÅ¡kai nesirÅ«pina (Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d.).

Taigi, įrodžius Å¡ioje teisės normoje nurodytų faktinių aplinkybių egzistavimÄ , gali bÅ«ti preziumuojamas santuokos iÅ¡irimas dėl vieno iÅ¡ sutuoktinių kaltės. Pagal įstatymÄ preziumuojamų aplinkybių įrodinėti nereikia (Civilinio proceso kodekso 182 str. 4 p.). Tai reiÅ¡kia, kad nustačius bent vienos iÅ¡ Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d. numatytų aplinkybių egzistavimo faktÄ , nereikia įrodinėti, kad tai buvo santuokos iÅ¡irimo priežastimi; įstatyminės prezumpcijos gali bÅ«ti paneigtos, o tai reiÅ¡kia, kad kita Å¡alis, atsikertanti į tokio pobÅ«džio prezumpcijÄ , turi įrodyti ne tik tai, kad kitas sutuoktinis iÅ¡ esmės pažeidė tam tikras savo pareigas, bet ir tai, jog dėl tokio pažeidimo bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimu, t.y. kad santuokos iÅ¡irimo priežastis buvusi visiÅ¡kai kita.

Žiauraus elgesio su sutuoktiniu ar kitais Å¡eimos nariais faktas, taip pat santuokinės neiÅ¡tikimybės faktas, kuriais buvo grindžiamas ieÅ¡kinio ir iÅ¡ dalies (dėl santuokinės neiÅ¡tikimybės)-prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimai, priskiriamas prie sutuoktinių kaltės prezumpcijų, todėl pakanka įrodyti tokių aplinkybių egzistavimÄ ir tai yra pagrindas konstatuoti vienos iÅ¡ Å¡alių kaltę dėl santuokos iÅ¡irimo, tačiau jeigu įrodoma, kad abiejų sutuoktinių elgesys atitiko Civilinio kodekso 3.60 str. 3 d. nurodytus kriterijus, konstatuojama abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iÅ¡irimo.

             Atsakovas apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės neginčija teismo sprendime konstatuotų aplinkybių dėl jo kaltės prezumpcijos (neiÅ¡tikimybės bei žiauraus elgesio su ieÅ¡kove), tačiau remiasi ir atsakovės kaltės prezumpcija- jos santuokine neiÅ¡tikimybe. Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai remiamasi viena iÅ¡ sutuoktinio kaltės prezumpcijų, nereikia įrodinėti, kad tokia aplinkybė buvusi santuokos iÅ¡irimo priežastimi (Civilinio proceso kodekso 182 str. 4 p.), tačiau bet kokiu atveju Å¡alis, kuri remiasi Å¡ia prezumpcija, turi įrodyti atitinkamos aplinkybės egzistavimo faktÄ (Civilinio proceso kodekso 178 str.), t.y. tokių aplinkybių egzistavimas nėra preziumuojamas.Remiantis Civilinio proceso kodekso 177 str. 1 d., įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių Å¡alių reikalavimus bei atsikirtimus, arba kad jų nėra.

Civilinio proceso kodekso 185 str. nustato, kad įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Å¡alių paaiÅ¡kinimai yra priskiriami prie Civilinio proceso kodekso 177 str. 2 d. numatytų įrodinėjimo priemonių, abiejų ginčo Å¡alių paaiÅ¡kinimai turi vienodÄ Ä¯rodomÄ jÄ reikÅ¡mę, todėl kai atsakovas tvirtina ieÅ¡kovę buvus jam neiÅ¡tikima, o Å¡i tokiÄ aplinkybę kategoriÅ¡kai neigia, nesant kitų atitinkamÄ aplinkybę patvirtinančių įrodymų, ji negali bÅ«ti pripažinta nustatyta bei įrodyta.

Be atsakovo paaiÅ¡kinimų byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų apelianto nurodomÄ aplinkybę dėl ieÅ¡kovės santuokinės neiÅ¡tikimybės ir pats apeliantas pripažįsta, jog tokių įrodymų pateikti negali. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė tiek ieÅ¡kovės neiÅ¡tikimybės fakto, tiek ir kitų aplinkybių, kuriomis grindė A. M. kaltę dėl santuokos iÅ¡irimo. Nesant įrodymų, kad ieÅ¡kovė buvo neiÅ¡tikima sutuoktiniui ar kitokiu bÅ«du iÅ¡ esmės bÅ«tų pažeidusi savo, kaip sutuoktinės pareigas, nėra teisinio pagrindo konstatuoti egzistuojant jos kaltę dėl santuokos iÅ¡irimo ir atitinkamai- nėra pagrindo pripažinti, jog santuoka iÅ¡iro dėl abiejų sutuoktinių kaltės.              Dėl buto nuosavybės teisės             A.

M. ir R. M. susituokė 1998-09-25 (b.l. 7). Butas (duomenys neskelbtini)buvo įgytas 2001-06-13 pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu (b.l. 50), t.y. Å¡alims esant santuokoje. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisė į ginčo butÄ Ä¯gyta dar iki Civilinio kodekso (patvirtinto 2000-07-18 įstatymu Nr. VIII-1864) įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo2 str.), t.y. buto įgijimo momentu sutuoktinių turtiniai santykiai buvo reglamentuojami tuo metu galiojusio Santuokos ir Å¡eimos kodekso normomis.

Å io kodekso 23 str. numatė, kad turtas, įgytas sutuoktinių santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė (aptariamo straipsnio 1 d.), be to, numatyta, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iÅ¡ jų vardu (aptariamo straipsnio 3 d.). Taigi, kaip ir Å¡iuo metu galiojančio Civilinio kodekso 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 1 d. 1 p. numato turto, įgyto po santuokos sudarymo, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijÄ , taip ir ginčo buto įgijimo metu galiojęs Santuokos ir Å¡eimos kodekso 23 str. numatė prezumpcijÄ , kad po santuokos sudarymo įgytas turtas pripažįstamas bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tiek Å¡iuo metu galiojančio Civilinio kodekso normos, tiek ir tuo metu galiojusio Santuokos ir Å¡eimos kodekso normos numatė galimybę egzistuoti sutuoktinių asmeninei nuosavybei (Santuokos ir Å¡eimos kodekso 22 str.). Vienas iÅ¡ tokių atvejų- turtas, kuris santuokos metu buvo paveldėtas. IeÅ¡kovė įrodė, kad jai esant su atsakovu santuokoje, 1999-07-13 paveldėjimo pagal įstatymÄ teisės liudijimo pagrindu ji paveldėjo dviejų kambarių butÄ (duomenys neskelbtini)ir piniginį indėlį su procentais sÄ skaitoje AB „Lietuvos taupomajame banke“ (b.l. 70).

Taigi, ji įgijo asmeninės nuosavybės teisę į paveldėtÄ turtÄ Santuokos ir Å¡eimos kodekso 22 str. 1 d. pagrindu. PaveldėtÄ butÄ A. M. 1999-07-28 pardavė už 30000 Lt (b.l. 24). Butas (duomenys neskelbtini)įgytas už 29 600 Lt (pirkimo- pardavimo sutarties 3 punktas- b.l. 50) 2001-06-13, t.y. taip pat, dar iki 2000-07-18 redakcijos civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl jo nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas remiantis nuosavybės teisės atsiradimo momentu galiojusiomis teisės normomis, t.y. jau minėtuoju Santuokos ir Å¡eimos kodeksu (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d., 19 str.), tačiau Civilinio kodekso normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d.).

Kaip minėta, įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiÅ¡kia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (3.87 str. 1 d.). BendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (Civilinio kodekso 3.88 str. 1 d. 1 p.) ir preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.88 str. 2 d.).

Taigi, turto įgyto po santuokos sudarymo statusas, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, yra viena iÅ¡ įstatyminių prezumpcijų. Tačiau įstatyminės prezumpcijos gali bÅ«ti paneigiamos bendra tvarka (Civilinio proceso kodekso 182 str. 4 p.). Å iuo atveju įrodinėjimo pareiga tenka Å¡aliai, kuri siekia paneigti įstatyminę prezumpcijÄ .             Kaip minėta, ieÅ¡kovė pateikė įrodymus, jog ji asmeninėn nuosavybėn santuokos su atsakovu metu buvo įgijusi butÄ , kurį pardavė už 30 000 Lt bei atkurtas santaupas 5249,90 Lt sumai (b.l.

71) ir įrodinėjo, jog bÅ«tent už paveldėtÄ turtÄ gautos lėšos buvo panaudotos įsigyjant butÄ (duomenys neskelbtini). Sprendžiant, ar Å¡ių įrodymų pakanka paneigti įstatyminę prezumpcijÄ , jog butas buvo įgytas už lėšas, kurios yra asmeninė A. M. nuosavybė, kyla įrodymų pakankamumo klausimas. Ä®rodymai yra civilinei bylai reikÅ¡mingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse iÅ¡vardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka.

Viena iÅ¡ įrodinėjimo priemonių yra Å¡alies paaiÅ¡kinimai. Joje esantys faktiniai duomenys yra įrodymai ir jie vertinami kartu su kitais įrodymais, neturi iÅ¡ankstinės ar padidintos įrodomosios galios (CPK 185 straipsnis). Ä®rodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimÄ ar nebuvimÄ . Faktai, kuriais pagrįsti Å¡alių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias bÅ«tina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti.

Ä®rodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009). AiÅ¡kindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines nuostatas, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas; kad teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu teismo posėdyje; kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintÄ supratimÄ faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiÅ«riu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiÅ¡kam arba beveik visiÅ¡kam vidiniam teismo įsitikinimui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).

Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir neÅ¡aliÅ¡kai atlikto vertinimo rezultatas. Å iuo požiÅ«riu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat nurodyta teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo - kai abejonių visiÅ¡kai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiÅ«riu bÅ«tų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali bÅ«ti Å¡alutiniai, netiesioginiai, nereikÅ¡mingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų bÅ«ti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panaÅ¡aus pobÅ«džio abejonės. Tais atvejais, kai byloje yra prieÅ¡taringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi iÅ¡naudoti prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimo galimybes per įrodinėjimo naÅ¡tos patikslinimÄ , iÅ¡aiÅ¡kinimus, o po to įvertinti įrodymų visumÄ .

Ä®rodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymÄ , teisę ir nurodytÄ teismų praktikÄ Â nereikalauja, kad visi prieÅ¡taravimai bÅ«tų paÅ¡alinti, bet esminiai prieÅ¡taravimai turi bÅ«ti paÅ¡alinti ar įtikinamai paaiÅ¡kinti. Tik ta aplinkybė, kad Å¡alies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 straipsnis. Turi bÅ«ti patikrinta, ar teismo iÅ¡vada yra pagrįsta visapusiÅ¡ku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu.

Teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl ginčo buto nuosavybės teisės, tyrė, analizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus: Å¡alių paaiÅ¡kinimus, raÅ¡ytinius ir kitus įrodymus. Buvo analizuojama ne tik tai, kad ieÅ¡kovė turėjo turto, kuris priklausė jai asmeninės nuosavybės teise, tačiau ir tai, ar atsakovas turėjo turto ar pajamų, kurios galėjo bÅ«ti panaudotos įsigyjant butÄ Statybininkų g. 9-26, Vilniuje. Ä® bylÄ pateikti įrodymai, jog už 1999 m. laikotarpį iÅ¡ R.

M. buvo iÅ¡ieÅ¡kota 4020,45Lt, o už 2000 m. laikotarpį 1130 Lt alimentų iÅ¡ieÅ¡kotojai G. B. (b.l. 62), taip pat- kad buvo iÅ¡ieÅ¡komi alimentai iÅ¡ieÅ¡kotojos D. M. naudai: 1999 m. buvo iÅ¡ieÅ¡kota 2594,92 Lt, 2000 m.- 838,97 Lt, 2001 m. -2015,06 Lt (b.l. 66). Jokio turto, už kurį gautos lėšos galėtų bÅ«ti panaudotos perkant butÄ , atsakovas neturėjo: jis pats teisme paaiÅ¡kino, kad savo turėtÄ butÄ buvo įkeitęs ir, negražinus paskolos, butas iÅ¡ jo buvo paimtas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog Å¡i aplinkybė, kaip ir alimentų mokėjimas, nėra reikÅ¡mingi, sprendžiant buto nuosavybės klausimÄ : kai ieÅ¡kovė pateikia įrodymus, jog turėjo pakankamai asmeninių lėšų turtui įsigyti, o kiti byloje esantys įrodymai liudija, jog nei turimas turtas, nei gaunamos pajamos negalėjo leisti atsakovui sukaupti jo nurodomus 14 800 Lt, kuriais jis neva prisidėjo perkant butÄ , teismo įsitikinimas, jog butas buvo įgytas tik už ieÅ¡kovės asmenines lėšas ir Å¡ių lėšų asmeninės nuosavybės teisė transformavosi į buto asmeninės nuosavybės teisę, yra pagrįstas, vertinant jau paminėtu tikimybių pusiausvyros bei įrodymų pakankamumo principu.

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo taikymo atmeta kaip teisiÅ¡kai nepagrįstus, nes įrodymų visuma Å¡iuo atveju yra visiÅ¡kai pakankama įstatyminei turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijai paneigti.              Remdamasi iÅ¡dėstytais argumentais, teisėjų kolegija teismo sprendimÄ palieka nepakeistÄ (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.), o atsakovo apeliacinį skundÄ atmeta.             Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidos priteisiamos iÅ¡ apelianto (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

             Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas              n u t a r ė :              Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Priteisti iÅ¡ apelianto R. M. valstybei 8,40 Lt (aÅ¡tuonis litus ir 40 centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (paÅ¡to) iÅ¡laidų (įmokos kodas 5660).

             Kolegijos pirmininkė                                       Alma Urbanavičienė              Kolegijos teisėjos                                       Rasa GudžiÅ«nienė                                                                  Neringa Å vedienėÂ