2013-11-26 Nr. AB-8998-3-61-3-01484-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2628/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01484-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gegužės 7 d. kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-4064 (11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo“; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtą pensijos dalį, t. y. po 158,44 Lt už kiekvieną mėnesį; 3) priteisti solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, t. y. 18 498,68 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2004 m. gruodžio 17 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tačiau Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pensija buvo mažinama dėl tos priežasties, kad pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga, todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Atsižvelgęs į Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, įstatymų leidėjas privalėjo nustatyti teisingą kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems buvo mokama sumažinta pensija. Neteisėti Seimo veiksmai, dėl kurių buvo mokama sumažinta pensija, pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Taigi, neišmokėta pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės ir Vidaus reikalų ministerijos solidariai. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. ir kt.) pateiktais išaiškinimais, o taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 16) prašė bylą nutraukti.

Atsakovai paaiškino, kad byla nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir negalima šia tvarka pasinaudoti. Pažymėjo, kad pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Vidaus reikalų ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pasak atsakovo, pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena 2012 m. rugsėjo 21 d. Šešių mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d., o prašymas surašytas 2013 m. balandžio 9 d. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjo pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kad ši teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, pripažinta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai pensijos apskaičiavimui buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, t. y. pensija perskaičiuota atitinkamu koeficientu pagal kitusias draudžiamąsias pajamas. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Teisės principas skelbia, kad įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma. Todėl prašė atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. sprendimu (b. l. 42–47) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4064(11) dalį, kuria atsisakyta A. V. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 18 498,68 Lt (aštuoniolika tūkstančių keturis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 68 ct), susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-2644 pareiškėjui už tarnybą buvo paskirta 992,71 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mokama sumažinta. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-4064(11) prašymą patenkinti atsisakė, nurodydama, kad išmokėti prašomą pensijos dalį neturi teisinio pagrindo.

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. kovo 1 d. nutartimi priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 pažymėjo, kad atsakovo sprendimas dėl pensijos ribojimo yra neįvykdytas. Teismas nagrinėjamo ginčo atveju taip pat atsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą ir tinkamu atsakovu yra Lietuvos valstybė.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad pareiškėjui paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerijos motyvai, kuriais prašoma nagrinėjamą bylą nutraukti vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, todėl atmestini. Pareiškėjas, vadovaudamasis nustatyta išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, jo prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės ir Vidaus reikalų ministerija 2013 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Taigi pareiškėjo keliamas ginčas, priešingai negu teigia Vidaus reikalų ministerija, buvo išnagrinėtas įstatyme numatyta ikiteismine tvarka. Teismui konstatavus, kad pareiškėjas įstatyme nustatytos ikiteisminės tokio ginčo nagrinėjimo tvarkos nepažeidė, Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais aiškinama, jog pareiškėjo prašymas dėl neišmokėtos pensijos dalies Vidaus reikalų ministerijai buvo paduotas praleidus Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies terminus, yra teisiškai nereikšmingi.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 18 498,68 Lt pensijos dalis (26 696,64 Lt – 8 197,96 Lt = 18 498,68 Lt). Taigi pareiškėjo prašymas dėl šios pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Teismas vadovaudamasis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi neteisėtai neišmokėtą pensijos sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, gavusi pareiškėjo 2013 m. balandžio 9 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos, neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Atsižvelgus į tai, teismas nusprendė, kad yra pagrindas panaikinti tą Vidaus reikalų ministerijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, konstatavo, kad pareiškėjui mokėtina pensija pagrįstai perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atidėjus sprendimo vykdymą bus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai, todėl ginčijamu atveju netikslinga yra taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjui priteistina neišmokėtos pensijos suma nėra itin didelė. Vidaus reikalų ministerijos nurodomos aplinkybės dėl lėšų neišmokėtoms pensijoms kompensuoti neišskyrimo ar lėšų trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Be to, savo prašymo atsakovas nepagrindė jokiais įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. Nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip vieneri metai, kas laikytina pakankamu laiko tarpu pasirengti tinkamam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimui.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Atsakovai nurodo, kad teismas turėjo bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi praleidęs Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d., o ikiteisminis prašymas surašytas 2013 m. balandžio 9 d. Įstatymai nesuteikė Vidaus reikalų ministerijai teisės praleistą terminą atnaujinti. Tai, kad Vidaus reikalų ministerija prašymą dėl teisinės klaidos išnagrinėjo, nepanaikina to, jog pareiškėjas pažeidė ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką. Šiuo atveju Lietuvos valstybė ginčija tai, kad Vidaus reikalų ministerija 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nors pareiškėjas buvo praleidęs apskundimo terminą. Pažymi, kad apskundimo termino nustatymas buvo sudėtingas teisės taikymo klausimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas pats priima skirtingus sprendimus šiuo klausimu. Be to, net ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 metų terminas būtų praleistas ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario mėnesį, nes ji buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., o į Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 9 d.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58–62) prašo atsakovų prašymus atmesti kaip neteisėtus ir nepagrįstus, išspręsti šią bylą iš esmės ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, visą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą 18 498,68 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos po 158,44 Lt kiekvieną mėnesį neišmokamą pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pažymi, kad Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis valstybinių pareigūnų ir karių pensijų reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Be to, jo teisę reikalauti priteisti visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina dar ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas savo iniciatyva kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams, kadangi pats teismas mano, kad yra pagrindas abejoti, ar sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar nevaržo tokias pensijas gaunančių asmenų teisių. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo šiuo metu jau yra visiškai aiški, o dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo teisinė situacija kol kas nėra aiški, mano, kad LVAT, remiantis bendruoju teisės principu iura novit curia, išspręs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kartu priteis iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, visą likusią neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimu, yra reikšminga ir aktualu atsakyti į pagrindinį klausimą, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniame teisme, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. gegužės 7 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Šioje byloje, kaip ir LVAT administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius