2022-04-27 Nr. AB-9973-3-61-3-03029-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1015-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03029-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. D. (ir J. D. teisių perėmėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. (ir J. D. teisių perėmėja) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. D. ir J. D. (mirusio J. D. teisių perėmėja L. D.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimus Nr. S-153(7-124/2020) „Dėl J. D. skundo“ ir Nr. S-154(7-124/2020) „Dėl L. D. skundo“ (toliau – ir MGK sprendimai), kuriais patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 68-38 ir Nr. 68-39; 2) panaikinti VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimus Nr. 68-38 ir Nr. 68-39 (toliau – ir VMI sprendimai); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2020 m. vasario 24 d. sprendimus Nr. (44.1) FR0682-15 ir Nr. (44.1) FR0682-16 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimai).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktais Nr. FR0680-529, FR0680-528 atliko pareiškėjų mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog 2009–2010 metais pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo realiais šaltiniais pagrįstas pajamas. Tokia vietos mokesčių administratoriaus išvada buvo grindžiama tuo, kad V. K. (V. K.) Lietuvoje 2009 metais realiai uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Euda“ (toliau – ir Bendrovė) akcijų pirkimo sandorių nevykdė ir pareiškėjas J.

D. dėl to negavo pinigų už Bendrovės akcijas. Taigi mokesčių administratorius šių sandorių metu gautų pinigų nepripažino pajamas pateisinančiu šaltiniu ir iš esmės UAB „Euda“ akcijų pardavimą vertino kaip apsimestinį sandorį. VMI 2017 m. vasario 23 d. panaikino priimtus sprendimus ir pavedė vietos mokesčių administratoriui priimti naujus sprendimus. MGK paliko VMI sprendimus galioti. Pareiškėjams apskundus MGK sprendimus Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), jų skundas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Tačiau apskundus VAAT sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), minėtas VAAT sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą taip pat atmetė, o LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi paliko VAAT sprendimą nepakeistą. Taigi Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. sprendimais pakeitė 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktus ir nurodė pareiškėjams sumokėti atitinkamas mokestines prievoles. VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimais patvirtino minėtus Šiaulių AVMI sprendimus, o MGK 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimais patvirtino VMI sprendimus.

Pareiškėjų manymu, MGK sprendimai nėra pagrįsti, kadangi ji savarankiškai nenustatinėjo bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai jų nevertino. Pažymėjo, kad iš naujo atliekant mokestinį patikrinimą nebuvo laikomasi LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje esančių išaiškinimų, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalį. Taip pat buvo pažeistos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68, 69 straipsnių nuostatos. Pareiškėjai teigė, kad priimti sprendimai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių ir pagal jas gautų pinigų už akcijas realumą.

Taip pat nurodė, kad mokestinis patikrinimas vyko pernelyg ilgai, t. y. penkerius metus, todėl mokesčių administratorius pažeidė pareigą atlikti jį per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Pažymėjo, kad visą laiką iš esmės tiriamas tik vienas epizodas dėl dviejų sandorių – dviejų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, pagal kurias gautos pajamos pareiškėjų buvo laiku ir tinkamai deklaruotos. Nurodė, kad tai sukelia pareiškėjams neigiamus padarinius, kadangi yra taikomas areštas jų turto atžvilgiu. Pažymėjo, kad vietos mokesčių administratoriaus sprendimai iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie buvo priimti dar 2016 metais, nors jie buvo panaikinti kaip nepagrįsti ir neteisėti.

Nesutiko su MGK pozicija, kad ilgai vykęs pareiškėjų patikrinimas buvo nulemtas iš esmės pačių pareiškėjų veiksmų, kadangi net ir LVAT pasisakė, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės privalėjo būti įvertintos vietos mokesčių administratoriaus, iš naujo priimant sprendimus, taigi, tai reiškė, kad pareiškėjų inicijuotas ginčas teismuose buvo pagrįstas. Pažymėjo, kad MGK 2017 m. gegužės 26 d. sprendimų išvados neatitiko 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimų išvadų, kadangi 2017 m. sprendimuose nurodoma, kad pareiškėjai akcijas perleido, tik ne V.

K., o kitam asmeniui, tačiau šių išvadų nėra 2020 m. priimtuose sprendimuose. LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019 akcentavo, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, būtina įvertinti, ar pareiškėjai buvo deklaravę gautas pajamas, ar įrašai apie akcijų pasikeitimą viešuose registruose buvo atlikti dar iki mokestinio patikrinimo pradžios, taip pat, ar susirašinėjimas su bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Euda“ administratoriumi dėl naujo akcininko vyko tuomet, kai pareiškėjai dar nežinojo apie būsimus mokestinius patikrinimus, tačiau mokesčių administratorius ir MGK, priimdami sprendimus, į šiuos išaiškinimus neatsižvelgė ir šių aplinkybių nevertino.

Teigė, kad įrašai apie akcijų savininko pasikeitimą viešuose registruose buvo atlikti iki mokestinio patikrinimo pradžios, taip pat pareiškėjo J. D. susirašinėjimas su BUAB „Euda“ administratoriumi dėl naujo akcininko įvyko, kai pareiškėjai dar nežinojo apie būsimus mokestinius patikrinimus, tačiau nei vietinis ar centrinis mokesčių administratorius, nei MGK šių aplinkybių nelaikė įrodančiomis pinigų už parduotas akcijas gavimo faktą. Be kita ko, LVAT minėtoje 2019 m. liepos 3 d. nutartyje nurodė išsiaiškinti mokesčių administratoriui liudijusių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau nei vietinis, nei centrinis mokesčių administratorius šių aplinkybių taip pat nenustatinėjo ir neanalizavo liudytojų parodymų dėl akcijų pirkėjo lankymosi įmonėje, dėl akcijų pasirašymo ir valdymo.

Pasak mokesčių administratoriaus, UAB „Euda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartys apskritai nebuvo sudarytos, kas reiškia, kad pareiškėjas J. D. liko šių akcijų savininku, tačiau tokios aplinkybės prieštarautų viešiems įrašams juridinių asmenų registre; visgi, šių prieštaravimų MGK nepaaiškino. Pareiškėjų manymu, Komisija, argumentavusi, jog pareiškėjas pardavė UAB „Euda“ akcijas ne V. K., o kitam asmeniui, privalėjo identifikuoti šį asmenį, tačiau tai padaryta nebuvo. Dėl to pareiškėjams neaišku, kokios pozicijos laikosi vietos mokesčių administratorius, t. y. ar, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartys iš viso nebuvo sudarytos, ar tik nebuvo įvykdytos ir pan.

Taip pat pažymėjo, kad nei mokesčių administratoriai, nei MGK nenurodė, kokios aplinkybės atsirado po tiriamų akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo, kad pareiškėjai dėl tokių sandorių gavo mokestinę naudą. Nei centrinis ar vietos mokesčių administratorius, nei MGK nenurodė, kokio konkretaus dokumento pareiškėjai nepateikė, siekdami įrodyti realių pajamų už parduotas akcijas gavimą. Nurodė, kad iš priimtų sprendimų darytina išvada, jog laikoma, kad 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartys yra tariami sandoriai, tačiau vėliau jau nurodoma, kad šios sutartys yra apsimestinės, tad sprendimai vėlgi yra prieštaringi.

Šiuo atveju mokesčių administratoriaus sprendimuose turėtų būti identifikuojamas tikrasis sandoris, t. y. asmuo, kuris įsigijo UAB „Euda“ akcijas, jų perleidimo kaina, nes tai tiesiogiai susiję su sprendžiamu klausimu, tačiau sprendimuose šių aplinkybių nėra nurodyta. Pažymėjo, kad pareiškėjas J. D., praėjus vos 19 kalendorinių dienų nuo akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, išviešino 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, duomenis apie akcijų perleidimą kitam asmeniui pateikė valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui, kuri nenustatė kliūčių ir šį juridinį faktą įregistravo.

Be to, mokesčių administratorius pats pripažino nustatęs, kad J. D. 2020 m. gegužės 4 d. metinėje deklaracijoje deklaravo 254 928 Lt pajamų už vertybinius popierius, taigi duomenys apie gautas pajamas už vertybinius popierius taip pat buvo išviešinti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjai pateikė visus nuo jų priklausančius įrodymus, pagrindžiančius, kad UAB „Euda“ akcijų pirkimas–pardavimas buvo realus, pirkėjas buvo V. K. ir už akcijas jis sumokėjo J. D. mokesčių deklaracijoje deklaruotas pajamas. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius gali apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Šiuo atveju tikrintas mokesčių laikotarpis galėjo būti tik nuo 2011 m. sausio 1 d., kai tuo tarpu tikrintas laikotarpis buvo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., todėl manė, kad taikytina ir mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senatis.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pirminis pareiškėjo J. D. patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-543. Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-221 pavedė pakartotinai patikrinti pareiškėją, o pakartotinai jį patikrinus, Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-529, kuris buvo pakeistas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-667. Kadangi pareiškėjas nesutiko su minėtu sprendimu, apskundė jį VMI, kuri 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-24 panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pavedė jai priimti naują sprendimą.

Tačiau, pareiškėjui su tuo nesutikus, jis apskundė sprendimą MGK, vėliau VAAT ir LVAT. Be to, ginčas teismuose jau buvo nagrinėjamas du kartus ir LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019 galutinai konstatavo, kad VMI teisėtai ir pagrįstai panaikino Šiaulių AVMI sprendimus. Taigi, iš esmės pareiškėjų pirmas mokestinis patikrinimas truko nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d., pakartotinis mokestinis patikrinimas truko nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., tad iš viso – apie 1,5 metų.

Patikrinimo trukmė, atsižvelgiant į ginčijamų sandorių pobūdį, medžiagos apimtį, į tai, kad nėra duomenų apie specialiai vilkinamą procesą, atitinka protingumo, teisingumo ir operatyvumo kriterijus. Atsakovas teigė, kad mokestinio ginčo trukmė nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2020 m. sausio 22 d. yra nulemta pačių pareiškėjų veiksmų. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. FR0773-1602 išrašytas 2016 m. gegužės 27 d., tikrintas laikotarpis yra nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., tad Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjų patikrinimą, nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų.

Pažymėjo, kad šiuo atveju nustatinėjama esminė aplinkybė, ar pareiškėjas J. D. pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis gavo nurodytą 254 928 Lt pinigų sumą, ar ne. VMI sutiko su Šiaulių AVMI pozicija, kad UAB „Euda“ akcijų pardavimas V. K. pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis faktiškai neįvyko, kadangi buvo tik formaliai suformuoti dokumentai ir sutartyse nurodytos pinigų sumos pareiškėjui nebuvo perduotos. Mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad sutartys buvo pasirašytos Šiauliuose, pinigus už parduotas akcijas gavo grynaisiais, tačiau neprisiminė, kuriomis dienomis, kokia valiuta ir kokiomis kupiūromis buvo sumokėti pinigai.

Pažymėjo, kad duomenys apie Bendrovės akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo VĮ Registrų centrui buvo pateikti 2009 m. liepos 27 d., tačiau apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvykusio akcijų pardavimo VĮ Registrų centrui nebuvo pranešta. Be to, Kauno apylinkės teismo pateiktoje 2011 m. balandžio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 5–4/36 nurodyta, kad Bendrovės akcininkų registracijos žurnale įrašų taip pat nėra. Turimais duomenimis, V. K. paskutinį kartą kirto Lietuvos Respublikos sieną 2003 m. gruodžio 22 d., t. y. tą pačią dieną atvyko į Lietuvą ir iš jos išvyko.

Duomenų, kad V. K. būtų atvykęs į Lietuvą po 2003 m. gruodžio 22 d., nėra. Atsakovas teigė, kad pirminio mokestinio patikrinimo metu Rusijos Federacijos mokesčių administratorius buvo užklaustas dėl UAB „Euda“ akcijų pardavimo sandorių aplinkybių nustatymo, tačiau gautame atsakyme nurodyta, kad V. K. kviečiamas pokalbiui pas mokesčių administratorių neatvyko, nuvykus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), nerastas. Be to, V. K. nėra įregistravęs individualios veiklos, todėl mokesčių apskaitos institucijose duomenų apie minėto asmens sąskaitas ir pajamų šaltinius nėra, jis taip pat nėra pateikęs pajamų deklaracijų.

Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi UAB „Euda“ iškelta bankroto byla pagal kreditorių pareiškimus, o Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-269/2012 UAB „Euda“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Civilinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. D., būdamas vieninteliu UAB „Euda“ akcininku ir vadovu bei UAB „Transeuda“ faktiniu vadovu, po UAB „Transeuda“ įsteigimo blogino UAB „Euda“ turtinę padėtį, visą UAB „Euda“ iki tol vykdytą veiklą, įskaitant ir dalį darbuotojų, perkeldamas į naujai įsteigtą UAB „Transeuda“.

Be to, UAB „Euda“ ūkinė-komercinė veikla buvo sustabdyta, turtas išparduotas už nepagrįstai žemą kainą, gautos lėšos už parduotą turtą išmokėtos pareiškėjui, o ne kitiems kreditoriams, tokiu būdu didinant įmonės skolas, todėl tokiais savo veiksmais UAB „Euda“ vadovas tyčia siekė UAB „Euda“ privesti prie bankroto, o sudarytais sandoriais bei kita įmonės akcininkų ir valdymo organų veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. spalio 25 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjas Šiaulių AVMI teiktuose paaiškinimuose teigė, jog jį su V. K. supažindino A. B., tačiau Šiaulių AVMI nepavyko identifikuoti minėto asmens. Nors pareiškėjas su skundu VMI pateikė 2020 m. kovo 10 d. paaiškinimą, kuris pasirašytas būtent A. B., tačiau šis dokumentas vertintinas kritiškai, kadangi paaiškinimas nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Atkreipė dėmesį, kad jis yra pateiktas praėjus beveik penkeriems metams nuo kontrolės veiksmų. Nei vieno iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (toliau – ir FNTT) apklaustų darbuotojų parodymuose nėra duomenų, jog asmenys, lankęsi UAB „Euda“, buvo identifikuoti, taip pat nėra ir patvirtinimo, kad UAB „Euda“ lankėsi būtent V.

K. ar jo įgaliotas atstovas A. B., taip pat apklaustieji nematė tariamo A. B. įgaliojimo atstovauti V. K. Teigė, kad UAB „Euda“ veikla po akcijų pardavimo V. K. faktiškai buvo sustabdyta, o apklaustieji teigė, jog įmonėje nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio apskritai nebuvo vykdoma jokia veikla, naujasis UAB „Euda“ akcininkas V. K. nedalyvavo Bendrovės veikloje, nebuvo jokių jo pasirašytų dokumentų, susijusių su įmonės veikla, jis nepriiminėjo su jos veikla susijusių sprendimų, akcijos nebuvo perleistos kitiems asmenims.

Be to, remiantis FNTT specialisto išvada, UAB „Euda“ 2009 m. birželio 30 d. buvo nemoki. Atsakovas nurodė, kad ginčą nagrinėjant VAAT, pareiškėjas 2017 m. birželio 22 d. pateikė dvi individualaus seifo nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas nuomojosi individualų seifą. Pareiškėjas skunde VMI nurodė, kad seifo nuomos sutartis patvirtino jo nurodytas aplinkybes dėl grynųjų pinigų gavimo ir jų saugojimo, tačiau VAAT, įvertinęs minėtas sutartis, konstatavo, jog šios aplinkybės niekaip nepagrindžia skundo argumento, kad šiuose seifuose buvo laikomi būtent grynieji pinigai, gauti pagal sutartis, o vien seifo nuomos sutarčių sudarymo faktas neįrodė to, jog šiuose seifuose buvo laikomi būtent pagal sutartis gauti grynieji pinigai; tad VMI sutiko su tokiu VAAT vertinimu ir papildomai akcentavo, kad jau 2007 m., 2008 m. pareiškėjo šeimai pritrūko pajamų patirtoms išlaidoms padengti arba mokesčių mokėtojo šeima jau 2007 m., 2008 m. disponavo neapmokestintomis ir nedeklaruotomis pajamomis, kurių šaltinių mokesčių administratorius iš jam prieinamų duomenų bazių ir trečiųjų asmenų informacijos negalėjo identifikuoti.

Be to, tiek pirminio, tiek pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo šeima tikrinamo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) piniginių lėšų likučio neturėjo. Pažymėjo, kad pareiškėjas dar 2009 m. gruodžio 7 d. buvo apklaustas Šiaulių AVMI, todėl žinojo, jog jis gali atlikti jo mokestinį patikrinimą. Bylos medžiagoje pateikti liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, nes nei vieno iš minėtų liudytojų parodymuose nėra duomenų, kad asmenys, kurie lankėsi Bendrovėje, buvo identifikuoti ir kad UAB „Euda“ lankėsi būtent V.

K. ar jo įgaliotas atstovas A.; O. B., J. M. ir K. K. liudytojų apklausos protokoluose nurodė, kad įgaliojimo Audriui atstovauti V. K. nematė. Nurodė, kad pareiškėjai iš esmės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skundo argumentus dėl grynaisiais pinigais gautų pajamų už parduotas akcijas iš V. K. realumo, o tik ginčija mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių vertinimą. Surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog minėtos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos siekiant pateisinti neapmokestintų pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) mokėjimo, todėl nepagrindė jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjų skundus bei priėmė motyvuotus sprendimus. MGK, pasisakydama dėl pareiškėjų vertinimų, kad mokesčių administratorius neva nesilaikė jam numatytos pareigos užtikrinti, jog mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį ir procesas nebūtų pagrįstai vilkinamas, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad pirminis ar pakartotinis patikrinimai specialiai būtų vilkinami, kas rodė, kad šiame procese mokesčių administratorius elgėsi tinkamai ir sąžiningai. Nurodė, kad su kitais pareiškėjų skundo argumentais dėl netinkamo MAĮ 68 straipsnio ir 69 straipsnio taikymo nesutinka. Pažymėjo, kad Šiaulių AVMI, atlikdama patikrinimą, visapusiškai vertino esamas aplinkybes ir tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, ką patvirtino ir Komisijos priimti sprendimai.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. sprendimų Nr. (44.1)FR0682-15 ir Nr. (44.1)FR0682-16, kuriais pareiškėjams J. D. ir L. D. apskaičiuota mokestinė prievolė, taip pat dėl VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 68-38 ir Nr. 68-39 bei dėl Komisijos 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimų Nr. S-153(7-124/2020) ir Nr. S-154(7-124/2020) teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktais Nr. FR0680-529 ir FR0680-528 atliko pareiškėjų mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog 2009 ir 2010 metais pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo realiais šaltiniais pagrįstas pajamas, todėl mokestinio patikrinimo metu priskaičiavo J. D. 5 551,73 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 2 215,01 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – ir PSDĮ), o L. D. – 5 541,01 Eur GPM ir 2 215,01 Eur PSDĮ.

9.2. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiomis išvadomis ir sprendimais, pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimų aktų panaikinimo.

9.3. Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimais Nr. (44.1)FR0682-666 ir Nr. (44.1)FR0682-667 nusprendė iš dalies patvirtinti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-528, nurodant L. D. sumokėti į biudžetą 5 541,01 Eur GPM, 3 893,39 Eur GPM delspinigių, 552 Eur GPM baudos, 2 110,75 Eur PSDĮ, 1 483,08 Eur PSDĮ delspinigių, 211 Eur PSDĮ baudos; taip pat iš dalies patvirtinti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-529, nurodant J. D. sumokėti į biudžetą 5 551,73 Eur GPM, 3 874,71 Eur delspinigių, 555 Eur baudos, 2 194,16 Eur PSDĮ, 1 542,19 Eur PSDĮ delspinigių, 219 Eur PSDĮ baudos.

9.4. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų išlaidos 2009–2010 metais viršijo jų gautas pajamas 253 630 Lt (2009 m. – 223 565 Lt, 2010 m. – 30 065 Lt), t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

9.5. Pareiškėjai pirminio mokestinio patikrinimo metu trūkstamų pajamų šaltiniui pateisinti pateikė dviejų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių kopijas: 2009 m. liepos 8 d. sutarties Nr. 1 ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. sutarties Nr. 2 kopijas, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas pardavė 282 000 vnt. UAB „Euda“ akcijų už 254 928 Lt V. K., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Inspekcija, įvertinusi patikrinimo metu nustatytas sandorių aplinkybes bei vadovaudamasi MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatomis, konstatavo, kad UAB „Euda“ akcijų perleidimas V. K. faktiškai neįvyko, o pareiškėjai surašydami akcijų pirkimo–pardavimo sutartis siekė mokestinės naudos, t. y. gautas nenustatytos kilmės pajamas, apmokestinamas GPM, siekė atvaizduoti kaip gautas neapmokestinamas akcijų pardavimo pajamas. Mokestinio patikrinimo metu šios pajamos priskirtos kitoms B klasės pajamoms, kurios padalintos lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, ir pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 ir 25 straipsnių bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatas apmokestintos 15 proc. GPM tarifu ir 6 proc. PSDĮ tarifu.

9.6. Pareiškėjai su minėtais sprendimais nesutiko, todėl pateikė skundą VMI.

9.7. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2017 m. vasario 23 d. sprendimais Nr. 68-24 ir Nr. 68-25 panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimus bei pavedė priimti naujus sprendimus.

9.8. Pareiškėjai, nesutikdami su VMI sprendimais, apskundė juos MGK.

9.9. Komisija 2017 m. gegužės 26 d. sprendimais Nr. S-113 ir Nr. S-114 patvirtino VMI 2017 m. vasario 23 d. sprendimus.

9.10. Pareiškėjai apskundė MGK sprendimus teismui.

9.11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-240-281/2018 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9.12. Pareiškėjai šį sprendimą apskundė LVAT, kuris 2019 m. liepos 3 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019 ir pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino iš dalies, VAAT 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikindamas bei perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9.13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4298-463/2019 pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9.14. Pareiškėjai šį sprendimą taip pat apskundė LVAT, kuris 2020 m. sausio 22 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019 ir pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, o VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT, be kita ko, pasisakė, kad Šiaulių AVMI, vykdydama VMI pavedimą priimti naujus sprendimus dėl pareiškėjų mokestinių patikrinimų aktų, privalės iš naujo įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus bei pareiškėjų pateiktus duomenis ir nuspręsti, ar esami duomenys patvirtina faktą, jog pareiškėjas J. D. realiai gavo pajamas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, ar minėti duomenys šio fakto nepatvirtina ir pan.

9.15. Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą Nr. (44.1)FR0682-15 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo nusprendė pakeisti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-529 ir nurodyti J. D. sumokėti 5 669,31 Eur GPM, 3 547,46 Eur GPM delspinigių, 566 Eur GPM baudos, 1 921,63 Eur PSDĮ, 1 235,41 Eur PSDĮ delspinigių ir 192 Eur PSDĮ baudos.

9.16. Taip pat Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą Nr. (44.1)FR0682-16 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo nusprendė pakeisti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-528 ir nurodyti L. D. sumokėti 5 542,17 Eur GPM, 3 480,18 Eur GPM delspinigių, 552 Eur GPM baudos, 1 838,22 Eur PSDĮ, 1 181,79 Eur PSDĮ delspinigių ir 183 Eur PSDĮ baudos.

9.17. Pareiškėjai su šiais Šiaulių AVMI sprendimais nesutiko, todėl 2020 m. kovo 19 d. apskundė juos VMI.

9.18. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo J. D. skundą, 2020 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. 68-38 „Dėl J. D. 2020-03-16 skundo“, kuriuo nusprendė patvirtinti Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-15.

9.19. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos L. D. skundą, 2020 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. 68-39 „Dėl L. D. 2020-03-16 skundo“, kuriuo nusprendė patvirtinti Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-16.

9.20. Pareiškėjai, nesutikdami su šiais VMI sprendimais, 2020 m. birželio 18 d. pateikė skundą MGK.

9.21. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo J. D. skundą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. S-153(7-124/2020), kuriuo nusprendė patvirtinti VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 68-38 ir atleisti pareiškėją nuo 50 procentų jam apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo apskaičiuotų 1 773,73 Eur GPM delspinigių ir 617,71 Eur Eur PSD įmokų delspinigių bei nuo 50 procentų mokėtinų GPM ir PSD įmokų delspinigių, kurie yra (bus) apskaičiuoti taikant MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas.

9.22. Taip pat MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos L. D. skundą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. S-154(7-124/2020), kuriuo nusprendė patvirtinti VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 68-39 ir atleisti pareiškėją nuo 50 procentų apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo apskaičiuotų 1 740,09 Eur GPM delspinigių ir 590,89 Eur PSD įmokų delspinigių bei atleisti pareiškėją nuo 50 procentų mokėtinų GPM ir PSD įmokų delspinigių, kurie yra (bus) apskaičiuoti taikant MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas.

10. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, padarė išvadą, kad skundžiamų sprendimų naikinti nėra pagrindo.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų skundo argumento, kad mokestinis patikrinimas jų atžvilgiu yra atliekamas nepagrįstai ilgą laiko tarpą, nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pirminis pareiškėjo J. D. (ir jo sutuoktinės L. D.) patikrinimas atliktas dar pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą tikrinti, o Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 11 d. pavedė pakartotinai patikrinti pareiškėją J. D. Teismas nurodė, kad pareiškėjai iš esmės patys pasirinko tokį elgesio variantą, kuris lėmė ilgesnę patikrinimo trukmę. Pats pirmasis mokestinis patikrinimas, kurį atliko šią funkciją vykdanti institucija – Šiaulių AVMI, truko laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d., o pakartotinis mokestinis laikotarpis – nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. Taigi, bendrai pareiškėjų mokestinis patikrinimas, neskaitant termino, kuris truko dėl pareiškėjų skundų nagrinėjimo, truko tik apie 1,5 metų. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie tvirtintų, jog mokesčių administratorius būtų tyčia delsęs atlikti jam priklausančius veiksmus ar specialiai vilkinęs mokestinį tyrimą.

12. Teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir sudėtingumą, taip pat medžiagos apimtį, tai, kad Inspekcija turėjo taikyti specialius mokesčių apskaičiavimo metodus, į aplinkybę, kad asmuo, su kuriuo sandoriai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryti, gyvena (duomenys neskelbtini), į tai, jog byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų tyčia delsęs atlikti jam priklausančius veiksmus ar specialiai vilkinęs mokestinį tyrimą, į tai, jog mokesčių administratorius siekė visapusiškai įvertinti faktines aplinkybes ir priimti objektyvų sprendimą bei pagrindė būtinybę atlikti pakartotinį pareiškėjų mokestinį patikrinimą, dėjo pastangas, kad išsamiai išsiaiškintų situaciją, į pareiškėjų pasirinktą elgesį, kuris iš esmės ir lėmė ilgesnį mokestinį patikrinimą, darė išvadą, kad tokie mokesčių administratoriaus veiksmai nelaikytini nepagrįstu vilkinimu ar nepateisinamu neveikimu, arba savo pareigų nevykdymu, t. y. nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų subjektyviai pažeidęs patikrinimo atlikimo terminus – mokestinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Be to, vertindamas pareiškėjo sutuoktinės L. D. mokestinį patikrinimą, kuris buvo ne kartą stabdomas ir vėl atnaujinamas, teismas pažymėjo, kad jos mokestinis patikrinimas buvo neatsiejamas nuo J. D. patikrinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad L. D. atžvilgiu atliekami veiksmai būtų taip pat tyčia vilkinami ar kad patikrinimas būtų stabdomas be teisinio pagrindo. Taigi pareiškėjų argumentai dėl nepagrįstai ilgai atliekamo mokestinio patikrinimo, taip pat dėl jų teisės į tinkamą procesą pažeidimo teismo atmesti kaip nepagrįsti.

13. Teismo nuomone, pareiškėjų nieko nepagrįstas lūkestis, kad mokesčių administratorius atlikęs tyrimą iš naujo turėjo priimti kitokius sprendimus, nei tie, kurie buvo panaikinti. Kaip matyti iš bylos, priešingai nei teigia pareiškėjai, mokesčių administratorius išsamiai atlikę tyrimą iš naujo, įvertinęs aplinkybių visumą, priėmė sprendimus pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, t. y. priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

14. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjų argumentai yra labiau deklaratyvūs, nei turintys realų pagrindą.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų skunde nurodyto mokesčio paskaičiavimo senaties termino (MAĮ 68 straipsnis), pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pirminis pareiškėjų patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-543, tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tuo metu pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. FR0773-1602 išrašytas 2016 m. gegužės 27 d., tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių AVMI atlikusi pakartotinį pareiškėjų patikrinimą MAĮ 68 straipsnio nuostatų, susijusių su mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatimi, nepažeidė.

16. Dėl pareiškėjų teiginio, kad iš naujo priimant sprendimus buvo pažeistos ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi Šiaulių AVMI nesivadovavo LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019 pateiktais išaiškinimais, teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pažymėjo, kad pareiškėjai visiškai be reikalo šioje byloje akcentavo minėtą LVAT 2019 metų nutartį. Teismas visiškai sutiko su Komisijos vertinimu dėl LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutarties įtakos šiai bylai. LVAT, pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 3 d. nutartyje sprendė dėl VAAT 2018 m. vasario 2 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar VAAT sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjų skundus bei paliko VMI 2017 m. vasario 23 d. sprendimus Nr. 68-24 ir Nr. 68-25, kuriais vietos mokesčių administratorius buvo įpareigotas priimti naujus sprendimus (t. y. mokesčių administratorius buvo apmokestinęs pareiškėjų negautas pajamas iš ginčo akcijų pardavimo, o Inspekcija nurodė, kad turėjo būti apmokestintos pajamos, kurių pareiškėjams neužteko jų 2009–2010 m. išlaidoms padengti, pripažįstant, jog pareiškėjai sudarydami ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sandorius siekė mokestinės naudos), nepakeistus. LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartimi panaikino VAAT sprendimą bei bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. VAAT, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2019 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo vėl atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjai šioje byloje dar kartą padavė apeliacinį skundą, tačiau LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019 jų apeliacinį skundą atmetė ir VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratoriui, priimant ginčijamus naujus sprendimus, buvo labiau aktualūs būtent minėtuose VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendime ir LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje pateikti išaiškinimai. Kaip buvo matyti iš skundžiamų sprendimų, mokesčių administratorius šių išaiškinimų laikėsi, išsamiai ir visapusiškai įvertino visas nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Teismas neturėjo pagrindo su mokesčio administratoriaus sprendimuose padarytais vertinimais nesutikti.

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš esmės teigė, kad jie 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Euda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų su (duomenys neskelbtini) piliečiu V. K., pagrindu gavo 254 928 Lt piniginių lėšų grynais pinigais; šiomis gautomis neapmokestinamomis lėšomis pareiškėjai siekė pateisinti savo 2009–2010 metų išlaidas. Tuo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai realiai pagal minėtas akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nurodytų pinigų sumų (254 928 Lt) negavo, o jų 2009–2010 metų išlaidos – 253 630 Lt, viršijo jų gautas pajamas. VMI, taikydama MAĮ įtvirtintą mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybės teikimo šių santykių veiklos turiniui, o ne jų formaliai išraiškai principą (MAĮ 10 ir 69 straipsniai), konstatavo, kad vietos mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadoms, jog minėtos ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos tikslu pateisinti pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo. Tokioms išvadoms pritarė ir Komisija.

18. Teismas sprendė, kad pareiškėjų minėtų sutarčių pagrindu 254 928 Lt piniginių lėšų grynaisiais pinigais gavimo ar negavimo fakto nustatymas yra šioje byloje svarbi ir įrodinėtina aplinkybė. Be to, LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019, jos 56 punkte, taip pat konstatavo, kad Šiaulių AVMI, vykdydama VMI pavedimą priimti naujus sprendimus dėl pareiškėjų mokestinių patikrinimų aktų, privalės iš naujo įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus bei pareiškėjų pateiktus duomenis ir nuspręsti, ar esami duomenys patvirtina faktą, jog pareiškėjas J. D. realiai gavo pajamas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, ar minėti duomenys šio fakto nepatvirtina.

19. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas J. D. teigė, jog ginčo sutartys buvo pasirašytos Šiauliuose, jas pasirašė pats pirkėjas (duomenys neskelbtini) pilietis V. K., pinigus už parduotas akcijas gavo grynaisiais pinigais. Tačiau kuriomis tiksliai dienomis, kokia valiuta ir kokiomis kupiūromis buvo sumokėti pinigai, – pareiškėjas neprisiminė. Dar daugiau, pagal byloje esančią informaciją, V. K. paskutinį kartą buvo kirtęs Lietuvos Respublikos sieną tik 2003 m. gruodžio 22 d., t. y. atvyko į Lietuvą ir tą pačią dieną išvyko iš Lietuvos. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas asmuo būtų atvykęs į Lietuvą po 2003 m. gruodžio 22 d. Taip pat nėra jokių duomenų, kad jis į Lietuvą būtų įsivežęs grynųjų pinigų, nes tokiu atveju jis privalomai turėjo teikti atitinkamą deklaraciją. Antra vertus, kaip teismas nustatė iš bylos, pirminio mokestinio patikrinimo metu buvo parašytas paklausimas Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui dėl UAB „Euda“ akcijų pardavimo sandorių aplinkybių nustatymo. Iš Rusijos Federacijos mokesčių administratorius gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad: V. K. kviečiamas pokalbiui pas mokesčių administratorių neatvyko, nuvykus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), jis nerastas; V. K. nėra įregistravęs individualios veiklos, tad mokesčių apskaitos institucijose duomenų apie minėto asmens sąskaitas ir pajamų šaltinius nėra; pagal Rusijos Federacijos mokesčių kodekso 23 straipsnio nuostatas, fizinių asmenų pajamos turi būti deklaruojamos, tačiau V. K. fizinių asmenų pajamų deklaracijų nėra pateikęs.

20. Teismo vertinimu, šie duomenys yra oficialūs ir objektyvūs, tad jais netikėti nėra jokio pagrindo. Šie įrodymai galėtų būti paneigiami tik kitais objektyviais ir oficialiais duomenimis. Tačiau pareiškėjai tokių duomenų nepateikė. Jie iš esmės nurodo tik įvairius subjektyvaus pobūdžio duomenis, pavyzdžiui, liudytojų – UAB „Euda“ buvusių buhalterių O. B. ir K. K., parodymus, kurie iš esmės nėra detalūs, neaišku, kaip jie identifikavo V. K. ir pan., be to, teismui objektyviai kilo pagrįstų abejonių dėl šių liudytojų suinteresuotumo ir jų parodymų tikrumo, nes jie, būdami bendrovės buhalteriai, dar gi vyr., neabejotinai artimai buvo susiję su bendrove ir pareiškėju. Tad šie subjektyvūs duomenys teismo atmesti kaip prieštaraujantys byloje nustatytiems objektyviems įrodymams. Bet kokiu atveju, nei šie liudytojai, nei kiti liudytojai nepatvirtino, kad jie būtų matę pinigų perdavimo faktą.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nėra pateikę jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodomos pinigų sumos priėmimą iš akcijų pirkėjo. Pareiškėjas yra verslininkas, tad neabejotina, kad jam turėjo būti žinoma apie pinigų priėmimo-perdavimo įforminimą ir jo svarbą ne tik mokestiniu klausimu, bet ir apskritai, kad dėl to ateityje nekiltų teisinių ginčų. Teismo vertinimu, nors ir nebuvo draudimo už parduodamas akcijas gauti grynais pinigais, tačiau abejotina, kad pareiškėjas, būdamas profesionalas, būtų elgęsis taip neapdairiai ir nerūpestingai bei ypač ženklios pinigų sumos (virš 250 000 Lt) gavimo fakto neįforminęs jokiu dokumentu, pavyzdžiui, pakvitavimu ar pan. Ši aplinkybė savaime nieko neįrodė, tačiau ją vertinant kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje, ji tampa reikšminga.

22. Pareiškėjas teigė, kad pagal minėtas sutartis gautus grynuosius pinigus laikė seife. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė ir nuomos sutartį, kurios pagrindu nuomojosi individualų seifą. Tačiau teismas sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, kad šios aplinkybės niekaip neįrodo, jog seifuose buvo laikomi būtent ginčo grynieji pinigai, gauti pagal akcijų pirkimo– pardavimo sutartis.

23. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 4 d. pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2009 metų mokestinį laikotarpį deklaravo 254 928 Lt pajamų už parduotus vertybinius popierius, esant kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, nepatvirtino to fakto, kad pareiškėjai ginčo sumas iš akcijų pirkėjo V. K. gavo. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas jau 2009 m. gruodžio 7 d. buvo apklaustas Inspekcijoje, tad jis žinojo, kad mokesčių administratorius gali atlikti jo mokestinį patikrinimą. Be to, pareiškėjo šeimos išlaidos 2009 metais viršijo gautas pajamas iš oficialių šaltinių – 253 630 Lt, kuri iš esmės sutapo su ginčo sutartyse nurodyta suma. Tad pareiškėjo vienašalė deklaracija apie pajamų gavimą, teismo teigimu, šiuo atveju nepatvirtina pareiškėjų teiginių apie realių pajamų gavimą, t. y. neįrodo fakto, kad pajamos buvo gautos būtent už šių ginčo akcijų pardavimą.

24. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jį su V. K. supažindino A. B., tačiau šis asmuo mokesčių administratoriaus nebuvo identifikuotas. Pareiškėjai pateikė A. B. paaiškinimą. Tačiau teismas sutiko su mokesčio administratoriaus pozicija, kad šis dokumentas turi būti vertinamas kritiškai, visų pirma, nėra identifikuotas asmuo; antra, šis dokumentas niekaip nepatvirtino pinigų gavimo faktą; trečia, jis iš esmės prieštarauja byloje esantiems oficialiems ir objektyviems duomenims.

25. Teismas taip pat visiškai sutiko ir su kitais mokesčių administratoriaus ir Komisijos atliktais svarbių bylai aplinkybių vertinimu, kaip antai, sudarytų sandorių ekonominės prasmės stoka, pareiškėjo veiksmai, susiję su Bendrovės nemokumu, tyčiniu bankrotu, pareiškėjo susirašinėjimu su BUAB „Euda“ administratoriumi dėl naujo akcininko ir kt.

26. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovas, tiek ir Komisija, priešingai nei teigė pareiškėjai, sistemiškai bei kompleksiškai įvertino visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą, bei pagrįstai padarė išvadą, kad J. D. realiai negavo pajamų pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis.

27. Teismas taip pat akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu nėra ginčijami civiliniai sandoriai ar sutartys civilinės teisės prasme, o tik vertinamos tokių sandorių ar sutarčių mokestinės pasekmės. Tad nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad mokesčių administratorius, pritikęs MAĮ 69 straipsnį, turėjo identifikuoti tikrojo sandorio sudarymo aplinkybes, jų turinį ir pan. Taip pat teismas nepagrįstais laikė ir kitus pareiškėjų teiginius, susijusius su civilinės teisės normų taikymu sprendžiant mokestinius klausimus.

28. Teismas konstatavo, kad tiek atsakovas, tiek ir Komisija, sistemiškai bei kompleksiškai įvertino visas svarbias šiai bylai aplinkybes, teismas su tokiu vertinimu sutiko, bei pagrįstai padarė išvadą, jog J. D. realiai negavo pajamų pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Tuo metu pareiškėjai jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų jų skunde nurodomas aplinkybes dėl grynaisiais pinigais gautų pajamų už parduotas akcijas iš V. K. realumo, nepateikė arba jie atmesti kaip nepagrįsti. Kaip buvo matyti iš bylos, pareiškėjai iš esmės tik ginčijo mokesčių administratoriaus ir Komisijos nustatytas aplinkybes bei jų vertinimą, bet iš esmės niekaip jų nepaneigė; be to, jie apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, be jokių įrodymų.

29. Teismas nustatė, kad skundžiamuose sprendimuose nurodyta, jog pareiškėjas, surašydamas akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, siekė mokestinės naudos, t. y. gautas nenustatytos kilmės pajamas, apmokestinamas GPM, siekė atvaizduoti kaip gautas neapmokestinamas UAB „Euda“ akcijų pardavimo pajamas. Kitaip sakant, sandoriai buvo įforminti, siekiant pateisinti turėtas nenustatytos kilmės pinigines lėšas (apmokestinamas), kurias pareiškėjai panaudojo savo ir sutuoktinės išlaidoms padengti (pažymėta, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjų 2009–2010 metais turėtos išlaidos, neįskaitant ginčijamų pajamų, 253 630 Lt viršijo gautas pajamas). Taigi, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo pakankamą pagrindą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 ir 69 str.), nes buvo konstatuotas tikslas iš minėtų sandorių gauti mokestinę naudą ir nemokėti atitinkamų mokesčių už turimas neapmokestintas pajamas.

30. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neginčijo GPM bei PSD įmokų, apskaičiuotų vadovaujantis GPMĮ ir Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis, taip pat su šiais mokesčiais susijusių delspinigių ir baudų aritmetinio skaičiavimo. Teismas nenustatė, kad minėti mokesčiai ir su jais susijusios pinigų sumos būtų paskaičiuotos netinkamai.

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra jokio pagrindo.

32. Teismo vertinimu, į pagrindinius pareiškėjų argumentus atsakyta, o dėl kitų, kurie yra deklaratyvūs ir neesminiai, teismas plačiau nepasisakė. Kadangi pareiškėjų skundas atmestas, jie neturėjo teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str.).

III. 33. Pareiškėja L. D. (ir J. D. teisių perėmėja) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir MGK, VMI ir Šiaulių AVMI sprendimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, jos nėra padarytos savarankišku bylos aplinkybių visapusišku išnagrinėjimu, o iš esmės grįstos mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimuose išdėstytais argumentais, pačiam teismui nenustatinėjant bylai svarbių faktinių aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai jų netiriant. Taip pažeistos ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies nuostatos.

33.2. Teismas nurodydamas, kad pateiktas A. B. paaiškinimas turi būti vertinamas kritiškai, nes esą nėra identifikuotas asmuo, nepagrįstai šio įrodymo nevertino bei netyrė, nekvietė asmens liudytoju, taigi deklaruodamas, kad šiame dokumente užfiksuotas turinys prieštarauja byloje esantiems oficialiems ir objektyviems duomenims, tokių duomenų teismas neįvardino, taip pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

33.3. Pirmosios instancijos teismas nesutikdamas su pareiškėjų argumentais dėl jų teisės į tinkamą procesą pažeidimo nepateikė jokių motyvuotų argumentų, juos susiejant su faktine bylos medžiaga (ABTĮ 87 str. 4 d. 1, 2, 3 p. pažeidimas), kodėl iš esmės tyrimas bei vertinimas epizodo dėl 2 sandorių – pagal 2 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis gautų piniginių lėšų – buvo toks sudėtingas savo pobūdžiu bei apimtimi, kad pradėjus patikrinimą dar 2014 m. gruodžio 16 d., beveik po 1,5 m. reikėjo dar atlikti pakartotinį patikrinimą, tačiau jie buvo tiek netinkamai atlikti, kad pats centrinis mokesčių administratorius 2017 m. vasario 23 d. nusprendė panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimus. Taigi patikrinimas, kuris buvo vykdomas nuo 2014 m. gruodžio 16 d., 2017 m. vasario 23 d. (po daugiau nei 2 metų) vėl buvo grąžintas į pradinę padėtį. Remdamasis aplinkybe, jog asmuo, su kuriuo buvo sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, gyvena (duomenys neskelbtini), teismas niekaip nemotyvavo, kaip tokia aplinkybė konkrečiai nulėmė ilgesnį tyrimą. Deklaruodamas, kad ilgesnį patikrinimą nulėmė tai, jog mokesčių administratorius turėjo taikyti specialius mokesčių skaičiavimo metodus, teismas nepaaiškino, kokius specialius mokesčių skaičiavimus turima omenyje, kodėl tai lėmė ilgesnį patikrinimo terminą, kiek dėl to ilgesnį bei kokia konkreti bylos medžiaga tai patvirtina (ABTĮ 87 str. 4 d. 1, 2, 3 p. pažeidimas).

33.4. Teismo išvada, kad nebuvo pažeista pareiškėjų teisė į tinkamą procesą, ne tik prieštarauja byloje surinktai medžiagai, bet padaryta nepaisant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartyje konstatuotų aplinkybių. Šiame teisminio proceso etape buvo pažeista pareiškėjų teisė į tinkamą procesą, nes teismas pareiškėjų skundą atmetė pats savarankiškai nenustatęs ir neįvertinęs bylai reikšmingų aplinkybių, sprendimą pagrindė iš esmės tik mokesčių administratoriaus sprendimuose išdėstytais argumentais, nepateikdamas pakankamų bei aiškių, grįstų konkrečia bylos medžiaga, argumentų, kodėl atmeta pareiškėjų skunde nurodytus įrodymus bei argumentus, detaliai ir visapusiškai neištyrė surinktų įrodymų. Kai kurios teismo išvados aiškiai stokoja paprastos logikos ir yra labai prieštaringos.

33.5. Skunde dėl MGK sprendimų pareiškėjai akcentavo, kad mokesčių administratorius iš esmės tik perrašė 2016 m. sprendimus, nieko naujo netirdamas bei nevertindamas, o, kas labai svarbu, nekreipdamas dėmesio į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartyje esančius išaiškinimus (o kartu ir į šio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019 nuorodą, kad mokesčių administratorius iš naujo turi vertinti pareiškėjų apmokestinimo pagrįstumą, kartu atsižvelgiant ir į 2019 m. liepos 3 d. nutartyje esančius išaiškinimus). Nepagrįstai MGK šių aplinkybių netyrė, nevertino, negretino mokesčių administratoriaus 2016 m. ir 2020 m. sprendimuose atlikto nagrinėjimo, tyrimo bei vertinimo. Dar daugiau, MGK 2017 m. gegužės 26 d. sprendimų išvados neatitinka MGK 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimų išvadų – 2017 m. gegužės 26 d. sprendimuose iš esmės nurodoma, kad pareiškėjai akcijas perleido, tik ne K., o kitam subjektui, tačiau to jau nebėra 2020 m. mokesčių administratoriaus sprendimuose. Į šiuos pareiškėjų argumentus pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nutylėjo.

33.6. Pirmosios instancijos teismas nesilaikydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartyje esančių išaiškinimų bei nurodymų, pažeidė ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims, ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje. Teismas pareiškėjų argumentų neanalizavo ir į juos neatsakė, o užėmė naują, visiškai skirtingą nuo mokesčio administratoriaus, poziciją – nurodė, kad esą „objektyviai kyla pagrįstų abejonių dėl šių liudytojų suinteresuotumo ir jų parodymų tikslumo, nes jie, būdami Bendrovės buhalteriai, dargi vyr., neabejotinai artimai buvo susiję su Bendrove ir pareiškėju. Tad šie subjektyvūs duomenys atmestini kaip prieštaraujantys byloje nustatytiems objektyviems įrodymams“. Šie teismo teiginiai iš esmės niekuo nepagrįsti, klaidingi, nenurodyta jokia konkreti teisės norma, kodėl šių liudytojų parodymais nėra pagrindo remtis, o vien jų ryšys su bendrove nepagrįstai išaiškintas kaip trukdantis jais remtis. Teismas net neįvardino, kokiems konkretiems objektyviems įrodymams prieštarauja minėtų liudytojų parodymai, neatliko jokios liudytojų parodymų analizės, be ko net neįmanoma nustatyti, kurioje dalyje bei apimtyje jie esą neatitinka konkretaus kito patikimo įrodymo turinio bei pan. Toks deklaratyvus teismo teiginys grubiai pažeidžia ABTĮ 86 straipsnio 2, 3 dalies, 87 straipsnio 4 dalies nuostatas.

33.7. Teismas netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas. Teismas neįvertino, kad vietos mokesčių administratorius sprendimuose remiasi tuo, jog UAB „Euda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartys iš viso nebuvo sudarytos, kas reikštų, jog pareiškėjas liko šių akcijų savininku, nors tai neatitinka ir viešų įrašų juridinių asmenų registre. Mokesčių administratorius, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, turėjo pareigą identifikuoti tokį teisinį santykį bei jo turinį – asmenį, kuris esą įsigijo UAB „Euda“ akcijas iš pareiškėjo J. D., tų akcijų perleidimo kainą, kurią sumokėjo toks asmuo už įsigyjamas akcijas pareiškėjui J. D., nes tai turėtų tiesioginę reikšmę, ar apskritai yra pagrindas apskaičiuoti papildomas mokesčių sumas pareiškėjams. Nei teismas, nei MGK, nei centrinis, nei vietos mokesčių administratorius sprendimuose nenurodė, kokios atsirado aplinkybės po tiriamų akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo, kad pareiškėjai dėl tokių sandorių gavo mokestinę naudą. Taigi, nebuvo pagrįsta šios teisės normos taikymo nagrinėjamame mokestiniame ginče. Teismas nenurodė, kokio konkrečiai dokumento pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė ir kokia konkreti teisės norma juos įpareigoja tokį dokumentą pateikti, kad papildomai būtų įrodytas realus pajamų už parduotas akcijas gavimas.

33.8. Nepagrįstai teismas, mokesčių administratorius ir MGK pareiškėjų pateiktų duomenų nelaikė labai reikšmingais pripažįstant, kad pareiškėjai pajamas gavo, taip ignoruodami ir apeliacinės instancijos teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartyje esančius privalomus išaiškinimus. Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių administratorius šios prezumpcijos nepaneigė, neįrodė, kad deklaracijoje pateikti duomenys nėra tikri. Mokesčių administratorius nesurinko duomenų tam, kad būtų pagrįsti papildomai pareiškėjams apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos, t. y. neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pagrįsti apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjų teigimu, jie pateikė juridinę galią turinčias akcijų pardavimo sutartis, kurios atitinka jų sudarymo metu valstybės keliamus reikalavimus bei yra galiojančios, taip pat įrodymus, pagrindžiančius minėtų sandorių realumą ir pinigų už akcijas gavimą. Reikalauti iš pareiškėjų tokio elgesio, kokio pagal galiojančius įstatymus iš jų nebuvo reikalaujama, būtų nepagrįsta. Pareiškėjai visas padarytas išlaidas už aktualų laikotarpį pagrindžia deklaruotomis pajamomis, jie nėra pažeidę pareigos teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius.

33.9. Teismas netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 68 straipsnio nuostatas. MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Iš šios teisės normos matyti, kad teisinių santykių stabilumo atsiradimas yra apibrėžtas laike, užtikrinant ir šio teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų pusiausvyrą. Pagal MAĮ 120 straipsnio 1 dalį mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Iš 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktų Nr. FR0680-529, FR0680-528 matyti, kad įvykdytas 2016 m. gegužės 27 d. pavedimas tikrinti. Tai reiškia, kad nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies tikrintas mokesčių laikotarpis galėjo būti tik nuo 2011 m. sausio 1 d., kai tuo tarpu pirmiau minėtuose patikrinimo aktuose nurodyta, jog tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Todėl šiuo atveju taikytina ir mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis (MAĮ 68 str. 1 d.).

34. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, kadangi teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjų skundo išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Atsakovas atsiliepime išdėsto aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, papildomai nurodo:

34.1. Dėl teisės į tinkamą procesą pažeidimo teigia, kad pareiškėjų patikrinimas vyko apie 1,5 metų. Tokia patikrinimo trukmė, atsižvelgiant į ginčijamų sandorių pobūdį, medžiagos apimtį, tai kad, VMI turėjo taikyti specialius mokesčių apskaičiavimo metodus, atitinka protingumo, teisingumo ir operatyvumo kriterijus. Pareiškėjai apskundę VMI sprendimus, kuriais buvo pavesta Šiaulių AVMI priimti naujus sprendimus, patys pasirinko tokį elgesio variantą, tuo prisiimdami riziką dėl galimo tokio veiksmo neigiamo rezultato.

34.2. Dėl pareiškėjų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kokius specialius mokesčių apskaičiavimo metodus taikė mokesčių administratorius, kodėl tai lėmė ilgesnį patikrinimo terminą, kiek dėl to ilgesnį bei kokia konkreti bylos medžiaga tai patvirtina, atsakovas nurodo, kad patikrinimo metu buvo taikytas vienas iš MAĮ numatytų specialaus mokesčių apskaičiavimo būdų / metodų, o būtent MAĮ 69 straipsnis.

34.3. Dėl MAĮ 68 straipsnio taikymo atsakovas teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pirminis pareiškėjo patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-543, tikrintas laikotarpis – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-221 pavedė pakartotinai patikrinti pareiškėją. Pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. FR0773-1602 išrašytas 2016 m. gegužės 27 d., tikrintas laikotarpis – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjų patikrinimą, nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų.

34.4. Dėl MAĮ 69 straipsnio taikymo atsakovas pažymi, jog mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinės naudos. Šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs ir su įrodinėjimo taisyklių taikymu. Nagrinėjamos bylos atveju, įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybės – ar pareiškėjas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nurodytas pinigų sumas (254 928 Lt) gavo, ar priešingai, jų negavo. Bendrovės akcijų pardavimo sandoris laikytinas formaliu, o akcijos bevertės.

34.5. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skundo argumentus dėl grynaisiais pinigais gautų pajamų už parduotas akcijas iš V. K. realumo, o tik ginčija Šiaulių AVMI nustatytų aplinkybių vertinimą. Todėl VMI, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, sutinka su skundžiamame Komisijos sprendime išdėstytais argumentais dėl minėtų akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, kaip pareiškėjų pajamų gavimo šaltinio, vertinimo, jog inspekcija, taikydama MAĮ įtvirtintą mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybės teikimo šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai principą (MAĮ 10 str., 69 str. 1 d.), surinko pakankamai duomenų, suteikusių pagrindo išvadoms, jog minėtos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos tikslu pateisinti pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti GPM ir PSDĮ mokėjimo, todėl nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto. Atitinkamai, šios aplinkybės konstatavimas yra sąlyga, suteikianti teisę mokesčių administratoriui, remiantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, neatsižvelgti į minėtose akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytas mokestines teisines pasekmes ir atkurti tikrąsias mokestines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimų Nr. S-153(7-124/2020) ir Nr. S-154(7-124/2020), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 68-38 ir Nr. 68-39 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. vasario 24 d. sprendimų Nr. (44.1) FR0682-15 ir Nr. (44.1) FR0682-16 teisėtumo.

36. Gyventojų registro ir Testamentų registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas J. D. (duomenys neskelbtini) mirė. Pareiškėja L. D. 2022 m. kovo 7 d. teismui pateikė (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, iš kurio matyti, kad palikėjo J. D. turtą paveldėjo jo sutuoktinė L. D., todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartimi nutarta pakeisti mirusį pareiškėją J. D. jo teisių perėmėja L. D.

37. Nagrinėjamu atveju mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų ginčijami sprendimai priimti nustačius, jog pareiškėjų 2009–2010 metais išlaidos 253 630 Lt viršijo jų gautas pajamas mokesčių administratoriui nepripažinus, jog pareiškėjas J. D. gavo pajamas pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Euda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Mokesčių administratoriai pareiškėjų apmokestinimo klausimą sprendė pagal MAĮ 70 straipsnį, taikant išlaidų metodą. Mokesčių administratoriai pareiškėjo pateiktas pirkimo–pardavimo sutartis vertino kaip formalias (sudarytas siekiant išvengti GPM ir PSDĮ mokėjimo) ir konstatavo, kad pareiškėjas J. D. ir jo sutuoktinė L. D. už tariamai parduotas UAB „Euda“ akcijas 254 928 Lt piniginių lėšų iš sutartyse nurodyto ginčo akcijų pirkėjo V. K. (V. K.) negavo. Mokesčių administratorius nustatytas 253 630 Lt apmokestinamas pajamas padalino abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis.

38. Mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų ginčijami sprendimai priimti po to, kai centrinis mokesčių administratorius panaikino vietos mokesčių administratoriaus sprendimus dėl pareiškėjų mokestinio patikrinimo aktų patvirtinimo ir pavedė Šiaulių AVMI priimti naujus sprendimus, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2020 konstatavus, kad VMI teisėtai ir pagrįstai panaikino vietos mokesčių administratoriaus sprendimus dėl pareiškėjų mokestinio patikrinimo aktų tvirtinimo, nustačius, jog vietos mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamus sprendimus, netinkamai taikė MAĮ nuostatas. LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje pažymėjo, kad VMI minėtus sprendimus priėmė atsižvelgdama į tai, kad, VMI nuomone, pareiškėjai nepagrindė minėtų pajamų šaltinių juridinę galią turinčiais dokumentais, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų apmokestinimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. LVAT konstatavo, kad VMI pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų apmokestinimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal MAĮ 70 straipsnį.

39. LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2020, be kita ko, pasisakė, kad Šiaulių AVMI, vykdydama VMI pavedimą priimti naujus sprendimus dėl pareiškėjų mokestinių patikrinimų aktų, privalės iš naujo įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus bei pareiškėjų pateiktus duomenis ir nuspręsti, ar esami duomenys patvirtina faktą, jog pareiškėjas J. D. realiai gavo pajamas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, ar minėti duomenys šio fakto nepatvirtina.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad tiek mokesčių administratoriai, tiek ir Komisija, sistemiškai bei kompleksiškai įvertino visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą, bei pagrįstai padarė išvadą, kad J. D. realiai negavo pajamų pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis.

41. Pareiškėja L. D. (ir J. D. teisių perėmėja) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir MGK, VMI bei Šiaulių AVMI sprendimus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados nėra padarytos savarankišku bylos aplinkybių visapusišku išnagrinėjimu, o iš esmės grįstos mokesčių administratorių ir MGK sprendimuose išdėstytais argumentais, pačiam teismui nenustatinėjant bylai svarbių faktinių aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai jų netiriant, skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 2, 3 dalių ir 87 straipsnio 4 dalyje paminėtų teismo sprendimui keliamų reikalavimų. Pareiškėja iš esmės nesutinka su mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijų įrodymų vertinimu, teigdama, kad priimti sprendimai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių ir pagal jas gautų pinigų už akcijas realumą. Pareiškėja taip pat nurodo, kad netinkamai taikytos MAĮ 68, 69 straipsnių nuostatos. Be to, teigia, kad buvo pažeistos jos teisės į tinkamą procesą (mokesčių administratorius pažeidė pareigą užtikrinti, kad mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį ir nebūtų nepagrįstai vilkinamas), neatsižvelgta į LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019 teiktus išaiškinimus.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

43. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos skundo argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

V. 44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų 2009–2010 m. išlaidos 253 630 Lt viršijo jų gautas pajamas ir išlaidų sumai padengti J. D. ir jo sutuoktinė L. D. naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas, nuo kurių mokėtinas GPM buvo apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnis), taikant išlaidų metodą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl mokesčių administratoriaus teisės remtis MAĮ 70 straipsniu bei apskaičiuoti pareiškėjams mokėtinus mokesčius pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą.

45. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalykas, ar byloje esami duomenys patvirtina faktą, jog J. D. realiai gavo pajamas pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartis už parduotas ginčo akcijas, ar minėti duomenys šio fakto nepatvirtina.

46. Mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ įtvirtintą mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybės teikimo šių santykių veiklos turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 ir 69 straipsniai), konstatavo, jog surinkta pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadoms, jog minėtos ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos tikslu pateisinti pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti GPM ir PSDĮ mokėjimo. Tokioms išvadoms pritarė ir Komisija.

47. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pateikė pakankamai objektyvių įrodymų, jog pajamos iš akcijų pardavimo realiai buvo gautos, tačiau vadovaujantis tik prielaidomis, nesurinkus paneigiančių įrodymų, šios realiai pareiškėjų gautos pajamos nepagrįstai nepripažįstamos.

48. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius turėjo pakankamą pagrindą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 ir 69 straipsniai), nes buvo konstatuotas tikslas iš akcijų pirkimo–pardavimo sandorių gauti mokestinę naudą ir nemokėti atitinkamų mokesčių už turimas neapmokestintas pajamas.

49. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytas aplinkybes dėl grynaisiais pinigais gautų pajamų už parduotas akcijas iš V. K. realumo, ir jas pagrindžiančius objektyvius įrodymus, nekartodama tų pačių argumentų, sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimu, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius jam tenkančią įrodinėjamą pareigą įvykdė (MAĮ 67 str. 1 d.), t. y. objektyviai pagrindė, kad J. D. už ginčo akcijų pardavimą realių pajamų negavo. Tokio vertinimo nepaneigia pareiškėjos argumentai, jog mokesčių administratorius neįvertino visų aplinkybių, kurios buvo paminėtos LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų pakanka aptariamai faktinei aplinkybei konstatuoti (ABTĮ 56 str. 7 d.).

51. Taigi MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių teisės normų, kurių aiškinimo ir taikymo praktika atskleista Nutarties 49 punkte, kontekste darytina išvada, kad mokesčių administratoriui įvykdžius pareigą MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje aptariamu aspektu, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, paneigti mokesčių administratoriaus vertinimą tenka pačiam mokesčių mokėtojui. Pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog J. D. pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Euda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis realiai piniginių lėšų negavo. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad paminėtų mokesčių administratoriaus išvadų savaime nepaneigia pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl kitokio atskirų įrodymų vertinimo. Iš pareiškėjos negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais. Pinigų perdavimo fakto už ginčo akcijas nepatvirtina ir pareiškėjos paminėtas A. B., kurio nepavyko identifikuoti mokesčių administratoriui, 2020 m. kovo 10 d. paaiškinimas, kuris pateiktas praėjus beveik 5 metams nuo kontrolės veiksmų, bei prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims; taip pat pareiškėjos paminėti įrašai viešuose registruose. Tai, kad J. D. 2010 m. gegužės 4 d. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2019 m. mokestinį laikotarpį deklaravo 254 928 Lt pajamų už parduotus vertybinius popierius, taip pat nepatvirtina, jog ginčo suma iš akcijų pirkėjo gauta. Pareiškėjos teiginiai, kad paminėta deklaracija už 2019 m. mokestinį laikotarpį įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius negalėjo kvestionuoti deklaracijos duomenų teisingumo, yra nepagrįsti, kadangi tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

52. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti pastebėjimai, susiję su MAĮ 69 straipsnio aiškinimu, šiuo atveju yra teisingi, tačiau kadangi nagrinėjamu ginčo atveju reikšminga aplinkybė yra pinigų gavimo faktas už ginčo akcijų pardavimą, kurio vertinimui proceso šalių argumentai, susiję su MAĮ 69 straipsnio nuostatų taikymu nereikšmingi, teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisakys. Šiame kontekste tik akcentuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino, kad minėtos ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos, nors mokesčių mokėtojas ir pateikė sutartis, taigi mokesčių administratorius viršenybę teikė šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, kaip tai yra įtvirtinta MAĮ 10 straipsnyje. Mokesčių administratorius pritaikęs turinio viršenybės prieš formą principą, nepripažino mokesčių mokėtojų pateiktų dokumentų (sutarčių), kuriais remiantis galima būtų pripažinti (kaip ir siekė mokesčių mokėtojai) atitinkamas mokesčių mokėtojų gautas pajamas, tuo remiantis mokesčių administratorius apmokestino išlaidas viršijančias pajamas, kaip kitas iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas.

53. Be to, pasirinkdamas gauti pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos.

VI. 54. Dėl pareiškėjos teisės į tinkamą procesą pažeidimo pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius pažeidė pareigą užtikrinti, kad mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį ir nebūtų nepagrįstai vilkinamas, taip pat teigia, jog teismas pats savarankiškai nenustatė ir neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, sprendimą pagrindė iš esmės tik mokesčių administratoriaus sprendimuose išdėstytais argumentais, nepateikdamas pakankamų bei aiškių, grįstų konkrečia bylos medžiaga, argumentų, kodėl atmeta pareiškėjų skunde nurodytus įrodymus bei argumentus, detaliai ir visapusiškai neištyrė surinktų įrodymų.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus dėl mokestinio patikrinimo laikotarpio, pažymi, kad užsitęsusio ginčo pasekmės aptartos mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų ginčijimuose sprendimuose, sąmoningo vilkinimo nenustatyta. Pažymėtina, kad MGK, įvertinusi ginčo objektą ir mokesčių administratorių veiksmus, kad mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų trukmė buvo sąlygota pakartotinio patikrinimo, kuris, savo ruožtu, buvo sąlygotas netinkamu / neteisingu faktinių aplinkybių vertinimu, ir mokesčių administratoriaus sprendimais, kuriais buvo neteisingai nustatyta pareiškėjų mokesčių bazė GPM ir PSDĮ apskaičiuoti, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, atleido pareiškėjus nuo 50 procentų apskaičiuotų GPM ir PSDĮ delspinigių, apskaičiuotų iki 2016 m. sausio 25 d. (pirminio akto surašymo dienos), taip pat nuo 50 procentų mokėtinų GPM ir PSDĮ delspinigių, kurie yra (bus) apskaičiuoti taikant MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose išdėstytais motyvais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nenurodo jokių reikalavimų, susijusių su šia faktine aplinkybe.

56. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

57. Nekartodama tų pačių argumentų teisėjų kolegija taip pat sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimu, jog nepagrįstais laikytini pareiškėjos teiginiai, kad mokesčių administratorių sprendimai buvo priimti pažeidžiant MAĮ 68 straipsnio nuostatas dėl senaties termino taikymo.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. D. (ir J. D. teisių perėmėja) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė