2021-11-24 Nr. AB-24942-3-61-3-03479-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-932-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03479-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. M. (J. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. kovo 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 384, 377, 281, 365, 371, 284, 336, 148. Lukiškių TI-K iš viso praleido 446 paras, o 232 paras praleido kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas vienam žmogui priklausantis gyvenamasis plotas;

2.2. Kamerose buvo šalta, dėl esančių grotų nepatekdavo pakankamai natūralios dienos šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, kameros neremontuotos, byrantis tinkas ir dažai nuo lubų patekdavo į maistą, į lovą ar net ant galvos. Be to, kaupėsi pelėsis, jautėsi drėgmė, nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija. Būnant kameroje Nr. 371, negalėjo atidaryti lango, nes dėl šalia esančio medienos apdirbimo cecho sklido triukšmas. Dėl netinkamų sąlygų negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti, kamerose buvo dvi nepatogios kėdės, kurios buvo nepritaikytos sėdėti, tarp miegojimo vietų nebuvo minimalaus atstumo, o dėl didelio kamerų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą. Kamerose esantis inventorius trukdė laisvai judėti;

2.3. Nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos renginių, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpoje, pareiškėjas negalėjo dirbti;

2.4. Kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną. Jeigu jie būdavo įrengti, tai realiai jie neveikdavo, buvo sugedę. Kiekvieną kartą, kai reikėjo iškviesti budintį pareigūną, teko daužyti į durys ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Tokiu atveju iškildavo reali grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto tarp nuteistųjų. Po išsimaudymo taip pat tekdavo laukti pareigūnų ir daužyti į duris, kol suimtieji yra išvedami į gyvenamąsias kameras;

2.5. Turėjo teisę 1 valandą pasivaikščioti lauke, tačiau 1 valandos pasivaikščiojimo lauke praktika prieštarauja tarptautiniams ir nacionaliniams teisės aktams, kadangi suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, juose nuolat buvo šiukšlių, sienos padengtos pelėsiais ir grybeliais. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jeigu dulkėdavo – nelaistomi, o juose esantis asbestas žalojo pareiškėjo sveikatą. Taip pat žiemos metu buvo netinkamai valomas sniegas, jis buvo sumetamas prie sienų, kas ženkliai sumažindavo pasivaikščiojimui skirtą plotą, be to, pavasarį sniegui nutirpus, pareiškėjas peršlapdavo avalynę, dėl ko patyrė diskomfortą, pažeminimą ir nesiskaitymo jausmą. Į žodinius pareiškėjo skundus, prašymus ir pastabas dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareigūnai nereagavo;

2.6. Kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langą. Oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose taip pat buvo neužtikrintas reikiamas apšvietimas. Natūrali šviesa dėl esančių grotų beveik nepatekdavo į kameras, o nuo dirbtinio kameros apšvietimo skaudėjo akis ir galvą, kurio patys išjungti neturėjo galimybės. Kamerose jutiminis santykinis oro drėgnumas viršijo 80 proc., o nuo drėgmės čiužiniai puvo bei metalinės lovos rūdijo, užsiveisdavo parazitai. Kamerose būdavo pilna vabalų, vorų, o atliekama dezinfekcija buvo neefektyvi, be to, suimtieji buvo vedami atgal į kameras, jų tinkamai neišvėdinus, todėl parazitų nuodai žalojo jų sveikatą. Nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra. Oro temperatūra žiemą svyravo nuo 10 iki 14 C, o vasarą – net iki 35 C. Pareiškėjas ne kartą prašė kameroje pamatuoti oro temperatūrą, tačiau Lukiškių TI-K administracija atsisakydavo;

2.7. Buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas atskirtas sienele, kurios aukštis skirtingose kamerose buvo nevienodas ir svyruodavo nuo 1 m iki 1,50 m, nebuvo kabinos. Be to, pareigūnai (įskaitant moteris) atidarydavo duris neįspėdami, tuo metu kada pareiškėjas naudodavosi sanitariniu mazgu. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Nebuvo atskiros patalpų oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonių kvapų nuolat tekdavo patirti stresą;

2.8. Lukiškių TI-K kirpyklos patalpose naudojami įrankiai nebuvo dezinfekuojami, todėl pareiškėjas tik du kartus pasinaudojo kirpyklos paslaugomis. Be to, kreipdavosi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas, kad jam būtų suteikta teisė nusiprausti duše po šiltu vandeniu, kadangi dažnai, ypač vakarais, šilto vandens nebūdavo. Dėl nesudarytos galimybės pareiškėjui nusiprausti jis būdavo suprakaitavęs, jausdavosi nemaloniai. Nors ir vykstant remonto darbais, jam turėjo būti pakeistas grafikas, o atsiradus šiltam vandeniui, pareigūnai turėjo jį nuvesti nusiprausti be eilės. Žodiniais skundais kreipdavosi dėl dušuose esančios nešvaros ir sulaužytų dušo praustuvų, tačiau pareigūnai nereaguodavo;

2.9. Nebuvo užtikrintas tinkamas, kaloringas, skanus maistas, dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė akivaizdžiai mažesnė nei buvo deklaruojama. Maistas buvo paduodamas pro duris į kamerą, nebuvo sveriamas. Nebuvo užtikrinti maisto kiekis ir kokybė. Taip pat nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos pavalgyti. Kol padalindavo maistą po kameras, jis atšaldavo, o sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Matė, kaip maisto dalintojas maistą dalina be higieninių pirštinių;

2.10. Lukiškių TI-K daugelyje kamerų nebuvo normalaus dydžio veidrodžio skutimuisi arba jie buvo sudaužyti. Taburetės, esančios kamerose, buvo be atramų, todėl ilgiau pasėdėjus pradėdavo skaudėti nugarą;

2.11. Netinkamos kalinimo sąlygos jam suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Tai jį labai sukrėtė, sukėlė kančią, nevisavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas ir reputacija.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nesutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pareiškėjui ši ploto norma buvo užtikrinta. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, teisinis reglamentavimas nenumato;

4.2. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Reikalingas valymui inventorius ir priemonės visą laiką buvo išduodami į kameras. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kamerų langų angose buvo įrengtos grotos. Tai atitiko teisės aktų reikalavimus;

4.3. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, ir užuolaida. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis jų darbą reglamentuojančiais teisės aktais;

4.4. Kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kaip ir numatyta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Kamerų apšvietimui naudojamos lemputės atitiko Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus, nekenksmingos sveikatai. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Jeigu naktį suimtieji (nuteistieji) naudotųsi elektros prietaisais, tai trukdytų kitiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenimis, kurie nakties metu nori poilsio ir ramybės. Atjungiant elektros energijos tiekimą į kištukinius elektros lizdus užtikrinama, kad asmenys, esantys gyvenamosiose kamerose, laikytųsi režimo reikalavimų, nepažeidinėtų įstatymų, dienotvarkės ir kitų reikalavimų;

4.5. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitikdavo HN 134:2015 reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra;

4.6. Pagal HN 134:2015 44 punktą Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Įkalinimo įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą, dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis – 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, kurie valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Hermetiniai šviestuvai tinkamai apšviečia patalpą. Nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada sudaryta galimybė prausti visą kūną šiltu vandeniu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g. muilo. Dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį;

4.7. Lukiškių TI-K įrengta kirpykla atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Kirpykloje naudojami reikmenys buvo visada dezinfekuojami. Taip pat kirpyklos patalpoje buvo įrengta praustuvė, sieniniai rankų dezinfekcijos priemonių dozatoriai, vienkartinių rankšluosčių ir atliekų surinkimo talpykla. Kirpykloje visada buvo naudojimui paruoštų apdangalų. Teisės aktuose nėra numatyti jokie specialūs kirpimo būdai, stiliai ar įrankiai, kuriais yra naudojamasi kirpimo metu;

4.8. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimo trukmę nustato Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai. Pasivaikščiojimas gryname ore yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore;

4.9. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlikdavo kiemsargis. Taip pat, vadovaujantis BVK 134 straipsnio 1 dalimi, nemokant už darbą, nuteistieji galėjo būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Be to, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį;

4.10. Lukiškių TI-K I-ojo, II-ojo, III-ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai nebuvo pavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. III-io korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (centro) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas įstaigoje buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai;

4.11. Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Suimtieji ir nuteistieji neretai gadina šią signalizaciją. Be to, teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala;

4.12. Pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų;

4.13. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, be jo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartoti. Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo pateikimas visas pagal valgiaraštį priklausantis maistas. Lukiškių TI-K maisto dalintojai, t. y. nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus, buvo praėję medicininį patikrinimą. Maistą dalino užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikėsi higienos reikalavimų;

4.14. NVSC atliko gyvenamųjų kamerų patikrinimus pagal gautus suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skundus, savarankiškai atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Ginčui aktualiu laikotarpiu ne visose gyvenamosiose kamerose buvo atliekami NVSC kontrolės patikrinimai;

4.15. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, nepateikia jokių faktinių aplinkybių dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

5. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovas klaidina bei pateikia duomenis, kurie nesusiję su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K. Pripažįsta, jog tuo metu, kada buvo laikomas gyvenamoje kameroje vienas, nebuvo pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, tačiau, kai buvo laikomas ne vienas, minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista. Išskaičiavus esantį inventorių kamerose teko tik 1,5–2 kv. m. laisvo ploto, buvo atimta galimybė normaliai judėti. Atsakovo pateiktos gyvenamosios kameros fotonuotraukos yra ne tos, kuriose jis buvo laikomas. Pareiškėjas turi tikslius duomenis ir nesutinka su atsakovu, jog visose kamerose sanitarinis mazgas buvo atskirtas ne žemesne negu 1,5 m aukščio sienele. Dėl sienelės neįrengimo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, buvo pažeistas jo privatumas. Nesutiko su atsakovu, jog visose dušuose buvo pertvaros, teigė, kad jam nei karto neteko praustis duše, kur būtų pertvaros. Atsakovas nepateikė jokių patvirtinančių patikros ar atlikimo darbų aktų, naikinant kenkėjus ir graužikus. Atsakovas pateikė NVSC patikrinimo aktus, tačiau patikrinimo aktuose nėra informacijos apie atliktus patikrinimus gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

7. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir laikomų asmenų skaičių, atkreipė dėmesį, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą bei nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. kovo 12 d. pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 7, 87 kv. m ploto, todėl ploto normos (3,6 kv. m) pažeidimo nekonstatavo.

8. Teismas, įvertinęs Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse sanitarinių mazgo įrengimui keliamus reikalavimus, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais dėl pakankamo privatumo kalinamiems asmenims užtikrinimo, nustatė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais buvo pažeista 219 parų, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl nuolat į kamerą užeinančių prižiūrėtojų, kurie neretai jį užklupdavo besinaudojantį tualetu. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus šiuo aspektu, taip pat ir dėl to, kad yra stebimas besinaudojant sanitariniu mazgu per stebėjimo akutę kameros duryse. Teismas pareiškėjo argumentus vertino kaip hipotetinius, abstrakčius.

9. Teismas, vadovaudamasis Higienos normos 76:2010 68 punktu ir Higienos normos 134:2015 44 punktu, kurie nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę nusiprausti duše, bei pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo užtikrinta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip ir numato teisės aktai, teisės aktų reikalavimų pažeidimo šiuo aspektu nenustatė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl šilto vandens nebuvimo.

10. Teismas atmetė skundo argumentus dėl parazitų buvimo, pažymėdamas, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių įvykių, faktų dėl šio jo teisių pažeidimo. Be to, akcentavo, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

11. Teismas kaip abstrakčius atmetė skundo teiginius dėl kamerų avarinės būklės. Šiuo aspektu vertino atsakovo atstovo argumentus, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai patys piktybiškai niokojo valstybės turtą.

12. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams (netinkamas natūralus dienos apšvietimas, ventiliacija, temperatūra), vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 11.5–11.6 papunkčiuose, Higienos normos HN 134:2015 14, 16 ir 17 punktuose nustatytais reikalavimais, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus dėl higienos sąlygų kamerose, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į įstaigos administraciją, pareiškėjo nusiskundimus pripažino deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo teigti, kad pažeidimai egzistavo ir sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl higienos normų reikalavimų neatitinkančių sąlygų poveikio sveikatai kreiptųsi į medikus, taip pat, kad pareiškėjo minimi higienos normų trūkumai būtų ginčui aktualiu laikotarpiu fiksuoti kompetentingų institucijų, kad pareiškėjas teiktų skundus NVSC. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo.

13. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunkčiu bei įvertinęs atsakovo atstovo argumentus dėl languose esančių grotų įrengimo, konstatavo, kad grotų ant langų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų, tame tarpe ir pareiškėjo teisių.

14. Teismas, apžvelgęs teisinį reglamentavimą dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, pagal kurį 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu, akcentuodamas, kad pareiškėjo minimas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščiojimo teisę jis turėjo, konkretaus savo teisių pažeidimo šiuo aspektu nenurodė, dėl sniego ir peršlapusios avalynės nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją, pareiškėjo argumentus aptariamu aspektu atmetė.

15. Teismas atmetė kaip neįrodytus skundo teiginius dėl asbesto, kas, pareiškėjo teigimu, kenkė jo sveikatai ir gyvybei. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus šiuo aspektu, pareiškėjo argumentus vertino kaip deklaratyvius, nenurodant konkretaus įvykio, situacijos ar fakto, tiesiogiai turėjusių įtakos pareiškėjui, jo sveikatai.

16. Teismas, apžvelgęs Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte ir 14.4 papunktyje įtvirtintą reguliavimą, konstatavo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosioms patalpoms nebuvo taikomas reikalavimas dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, kadangi tai susiję su patalpos rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu, tuo tarpu aptariamos taisyklės numato, kad jos nėra taikomos jau pastatytiems tardymo izoliatoriams. Be to, pareiškėjas nenurodė konkrečios situacijos, kurios metu ginčo laikotarpiu jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios reikėtų kviesti budintį pareigūną, byloje tokių duomenų taip pat nėra. Teismas atmetė skundo argumentus kaip abstrakčius.

17. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 258 punktu, vertino atsakovo atstovo argumentus dėl kirpimo paslaugų teikimo, priemonių dezinfekavimo, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo, jog jam nebuvo suteiktos kartą per mėnesį kirpėjo paslaugos, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl tariamai netinkamų priemonių dezinfekcijos į Lukiškių TI-K administraciją.

18. Teismas vertino atsakovo atstovo paaiškinimus dėl užimtumo užtikrinimo Lukiškių TI-K, dalyvavimo vykstančiuose renginiuose, socialinio darbo suteikimo ir vertino, kad pareiškėjo skundo teiginiai šiuo aspektu nepagrįsti.

19. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Lukiškių TI-K valgiaraščiai buvo subalansuoti ir atitiko fiziologines mitybos normas, maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui, virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą, dalinant jį griežtai laikantis higienos normų reikalavimų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo paskirtas kitoks specialus maitinimas. Ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų arba skundų dėl netinkamo maitinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė skundo teiginius dėl tinkamo maitinimo neužtikrinimo.

20. Teismas sprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo neužtikrinant pareiškėjui privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir ši žala, atsižvelgiant į pažeidimo mastą bei intensyvumą, į Lietuvos valstybės ekonomines sąlygas, atlygintina 300 Eur suma, kuri atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas, skaičiuodamas jam tenkantį gyvenamąjį plotą, neįvertino, kad atėmus sanitarinių įrenginių plotą, jam teko mažiau nei 3,6 kv. m, todėl pripažintina, kad 232 paras pareiškėjas praleido kamerose, kuriuose jam nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas. Taip pat pareiškėjas 219 parų negalėjo žmoniškomis sąlygomis naudotis tualetu, nes per parą 2–3 kartus buvo užkluptas pareigūnų, buvo stebimas per stebėjimo langelį kameros duryse. Dėl šių netinkamų sąlygų teikė žodinį skundą. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tinkamą apšvietimą kamerose, šie įrodymai yra reikšmingi, todėl išreikalautini iš atsakovo atstovo. Teismo sprendimo argumentai dėl užtikrintos 1 valandos pasivaikščiojimo trukmės yra prieštaringi, nes teismas, konstatuodamas, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas yra pakankamas, neatsižvelgė į tai, kad likusios 23 valandos buvo praleidžiamos kamerose. Vien ta aplinkybė, kad atsakovo atstovas pripažįsta, kad įstaigos I ir II korpusų pasivaikščiojimo kiemeliai buvo padengti šiferiu su asbesto lakštais, patvirtina, kad buvo kilusi reali rizika pareiškėjo sveikatai. Atsakovo atstovas apžiūros ir defektavimo aktais, NVSC aktais nepaneigė skundo argumentų šiuo aspektu. Dėl aliarmo sistemos kamerose nebuvimo, esant grėsmei, nebūtų suteikiama pagalba, todėl jautiesi nesaugus. Dėl šios problemos žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus nustatytam pažeidimui, kuris tęsėsi ilgą laiką – 219 parų ir dėl kurio pareiškėjas patyrė kančias, pažeminimą, jaučia pasekmes ir dabar. Nagrinėjamu atveju konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš jo laikymo Lukiškių TI-K nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. kovo 12 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 219 parų nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus, priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame dėsto nesutikimo argumentus su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis kamerose esančiais mazgais, apšvietimo, pasivaikščiojimo trukmės, asbesto, aliarmo sistemos, neturtinės žalos dydžio.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Nagrinėjamoje byloje taikytiname Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir nuo 2019 m. kovo 6 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti 3 kv. m ploto pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į sanitarinio mazgo užimamą plotą. Ginčo laikotarpiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta minimali ploto norma (3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

30. Pareiškėjo teigimu, liko neįvertinta skunde nurodyta aplinkybė, kad jo privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais buvo pažeidžiamas tuo aspektu, kad jis besinaudodamas tualetu pro durų stebėjimo langelį buvo stebimas pareigūnų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.). Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

31. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo privatumas aptariamu aspektu nebuvo pažeistas ir kalinimo įstaiga nagrinėjamu atveju neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu nepaneigia deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai dėl pareigūnų užėjimo į kamerą pareiškėjui besinaudojant tualetu. Šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, užklupo.

32. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad buvo neužtikrinti 8 valandų trukmės pasivaikščiojimai lauke, akcentuotina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip teigia pareiškėjas, pasivaikščiojimams lauke. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrintas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus (SVĮ 29 str., BVK 86 str. 1 d. 3 p.), todėl apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu atmestini.

33. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovo atstovas nepaneigė skundo argumentų dėl neužtikrinto apšvietimo įrodymais, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad, vertinant higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai). Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pats asbesto buvimo įstaigos pasivaikščiojimo kiemelių stogo konstrukcijose faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeidimą, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamų šio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018).

35. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo mygtukų įrengimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė argumentus dėl aliarmo iškvietimo mygtukų nefunkcionavimo, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodomi argumentai dėl neveikiančios aliarmo sistemos galėjusios kilti grėsmės yra hipotetinio pobūdžio.

36. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį (t. y. nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu) ir trukmę (219 parų), į tai, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai, ar kad atsakovo atstovas būtų siekęs pakenkti pareiškėjui ar jį išskirti iš kitų asmenų, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

38. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė