2019-02-20 Nr. AB-4760-3-61-3-02514-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3388-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02514-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. O. (T. O.), Z. K. (Z. K.), A. M. O. (A. M. O.), S. O. (S. O.), A. O. (A. O.), K. O. (K. O.) ir M. O. (M. O.), atstovaujamų įstatyminių atstovų T. O. (T. O.) ir Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. O. (T. O.), Z. K. (Z. K.), A. M. O. (A. M. O.), S. O. (S. O.), A. O. (A. O.), K. O. (K. O.) ir M. O. (M. O.), atstovaujamų įstatyminių atstovų T. O. (T. O.) ir Z. K. (Z. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-108 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – Sprendimas) (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečių T. O. ir Z. K. (toliau ir – pareiškėjai, atskirai – pareiškėjas/pareiškėja) bei jų nepilnamečių vaikų atžvilgiu ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dirbo operatoriumi, o vėliau ir žurnalistu (duomenys neskelbtini). 2015 m. birželį su kolega Z. A. nuvyko į įvykio vietą, kurio metu nufilmavo asmens nužudymą (vyko susišaudymas). Pareiškėjas ir jo kolega po šio įvykio gavo grasinančias žinutes, buvo porą kartų užpultas ir sunkiai sumuštas, taip pat buvo sumušta ir jo sutuoktinė su dukra K. O.. Prieglobsčio prašytojas su šeima slapstėsi, taip pat teikė pareiškimus policijos institucijoms, tačiau policijos pareigūnai jokių veiksmų nesiėmė. Kilmės valstybę pareiškėjai paliko 2017 m. liepos mėnesį. Pareiškėjo teigimu, jo atminties spragos yra susijusios su patirta trauma bei praėjusiu laiko tarpu. Atsakovas turėjo įvertinti aplinkybes, jog pareiškėjo atžvilgiu yra sunki trauminė patirtis, o nuo įvykių praėjo daugiau nei 3 metai. Pareiškėjas pakankamai nuosekliai paaiškino, kad prieš darbo pabaigą konfliktavo su darbdaviu, jam buvo grasinama sugadinti darbo knygelę, jei šis neišeis iš darbo „geruoju“. Kartu jis pateikė papildomus įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas žurnalisto veikla vertėsi iki 2015 m. gegužės 30 d. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neužtikrino bendradarbiavimo pareigos, todėl nerado jokios informacijos apie 2015 m. birželį vykusį susišaudymą. Atsakovas negalėjo rasti laidos, kurioje jis dirbo korespondentu, nes ji nebuvo paviešinta.

3. Atsakovas neužtikrino išsamaus ir objektyvaus aplinkybių vertinimo, o pateiktos medicininės pažymos įrodė patirtus smurtinius veiksmus. Pareiškėjų vertinimu, jų nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo išvada, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Jie turi pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems ir jų nepilnamečiams vaikams gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai / gyvybei dėl pareiškėjo vykdytos veiklos bei žmogžudystės filmavimo, o teisėsaugos institucijos nesiėmė jokių veiksmų. Nesant pagrindo pripažinti to persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nebuvo suteiktas pareiškėjui pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pateiktą informaciją, atsakovas nustatė, kad užsieniečio nurodytos aplinkybės, apie jo darbą televizijoje po 2014 m. rugsėjo operatoriumi bei nuo 2015 m. pavasario žurnalistu nelaikytinos nustatytais faktais, nes jų pasakojimas nėra nei detalus, nei išsamus, o paties užsieniečio pateikti paaiškinimai yra prieštaringi arba nepaaiškinantys atsiradusių nesutapimų, be to, užsieniečio pasakojimas apie darbą televizijos laidoje negali būti patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis. Įvertinęs šiuos pasakojimo trūkumus, aplinkybes apie pareiškėjo darbą televizijoje atsakovas atmetė ir nevertino sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Taip pat atsakovas nelaikė nustatytais faktas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę, nes nusifilmavo susišaudymą, kadangi pareiškėjo ir jo žmonos pasakojimai apie susišaudymą bei su tuo susijusius įvykius yra nedetalūs ir neišsamūs, o informacijos apie (duomenys neskelbtini) mieste 2015 m. vasarą vykusį susišaudymą nebuvo rasta, prieglobsčio prašytojai nurodė skirtingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sumušimu bei kreipimusi į policiją po pareiškėjos užpuolimo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pats nuolat keitė pasakojimą apie jo sumušimo metu patirtas traumas bei negalėjo rišliai ir nuosekliai papasakoti apie grasinančias žinutes, kurių tariamai sulaukė. Nors atskirai kiekvienas paminėtas pasakojimo trūkumas savaime neleidžia atmesti viso pasakojimo, tačiau nustatytų trūkumų visuma ir gausa sudaro pagrindą konstatuoti, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie tai, kad pareiškėjas užfiksavo susišaudymą, yra labiau netikėtinas nei tikėtinas.

7. Taip pat ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Atsakovas, įvertinęs surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamento nuomone, buvo atliktas visapusiškas ir išsamus tyrimas. Tai, kad pareiškėjai nesutinka su atlikto tyrimo rezultatais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad valstybės tarnautojai atliko savo pareigas netinkamai ar pažeisdami teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjams buvo suteiktos visos galimybės pagrįsti savo prieglobsčio prašymus visais turimais duomenimis tiek apklausų metu, tiek ir po apklausų atlikimo, o ir pareiškėjai šiomis galimybėmis pasinaudojo.

8. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nei pareiškėjo praeities įvykiai, nei kilmės valstybės informacija nepagrindė jo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Migracijos departamentas neturėjo duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų paieškomi ar jiems būtų pateikti kokie nors kaltinimai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 17 d. prašyme suteikti prieglobstį nurodė, jog jo gyvybei gresia pavojus, nes 2015 m. birželį jis su kolega neteisėtai nufilmavo susišaudymą. Kadangi pas juos liko USB atmintinė, jiems pradėjo grasinti. Vėliau jis laiptinėje buvo sumuštas, pateko į ligoninę. Išėjęs iš ligoninės slapstėsi pas giminaičius. Vieną kartą buvo įsiveržta į namus, kurio metu buvo sumušta jo žmona ir dukra. Jis rašė pareiškimus policijai, tačiau niekas nereagavo.

11. Migracijos departamentas 2018 m. birželio 29 d. išvadoje dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-5) 12PR-108 (toliau – Išvada) nustatytais faktais laikė, kad pareiškėjas dirbo televizijoje, jis su kitu kolega operatoriumi nufilmavo susišaudymą, kurio metu buvo nužudytas žmogus ir dėl šio filmavimo metu užfiksuotų aplinkybių prieglobsčio prašytojams buvo grasinama, jų butas buvo nusiaubtas, o pareiškėja buvo užpulta savo bute. Atsakovas taip pat vertino ir pareiškėjo darbo knygutę Nr. TK-I Nr. 9039394, kurioje nurodyta, kad jis dirbo nacionalinėje televizijoje „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. operatoriumi, o iš darbo išėjo savo noru. Daugiau įrašų apie darbą minėtoje televizijoje ar kitoje televizijoje nėra. Atsakovas Išvadoje pareiškėjos sumušimo faktą (duomenys neskelbtini) pasienyje vertino, kad jis nėra susijęs su persekiojimu (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie darbą televizijoje po 2014 m. rugsėjo operatoriumi bei nuo 2015 m. pavasario žurnalistu vertino kaip labiau netikėtiną nei tikėtiną, todėl šių aplinkybių nelaikė nustatytais materialiniais faktais ir nevertino spręsdamas klausimą dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas priežastis, sąlygojusias jų baimę grįžti į kilmės valstybę, bei įvertinęs Išvadoje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog jų baimė nėra visiškai pagrįsta (nenustačius objektyviojo baimės faktoriaus) ir kad pareiškėjui ir jo žmonai kiltų grėsmės Konvencijos prasme prilyginamiems veiksmams ir konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje ir, įvertinęs papildomos apsaugos suteikimo galimybę, padarė išvadą, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, t. y. kad jiems grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Be to, kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

12. Teismas, vertindamas prieglobsčio prašymo pagrįstumą, nenustatė, kad egzistuotų objektyvusis „visiškai pagrįstos baimės“ faktorius. Išvadoje detaliai įvertintos pareiškėjų prašymų aplinkybės ir konstatuota, kad subjektyvusis baimės faktorius egzistuoja, tačiau būtinas objektyvusis nenustatytas. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai įvertino aktualią informaciją apie kilmės valstybę ir padarė pagrįstas išvadas. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie jo darbą televizijoje po 2014 m. rugsėjo bei nuo 2015 m. pavasario žurnalistu teismas nelaikė nustatytais faktais dėl pasakojimo trūkumų. Pareiškėjas jokiais duomenimis nepatvirtino pasakojimo aplinkybių dėl darbo televizijos laidoje, atsakovas jokios informacijos apie (duomenys neskelbtini) mieste 2015 m. vasarą vykusį susišaudymą nerado, o pareiškėjai skirtingai aiškino esmines aplinkybes. Teismo vertinimu, aplinkybės dėl pareiškėjo sumušimo (patirtos traumos) yra esminės teikiant prašymą suteikti prieglobstį. Aplinkybių visuma patvirtino, jog jo pasakojimas apie susišaudymą yra labiau netikėtinas nei tikėtinas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nebuvo įvykdyta, todėl pareiškėjai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

13. Nagrinėdamas pareiškėjų skundo dalį dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Migracijos departamentas Išvadoje detaliai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

III. 14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą tenkinti.

15. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamais tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas turėjo sunkia traumą, todėl jo paaiškinimai galėjo nesutapti, tačiau tiek atsakovas, tiek teismas į tai neatsižvelgė. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktą, jog jis žurnalisto veikla vertėsi iki 2015 m. gegužės 30 d., tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareiškėjų įsitikinimu, būtent pareigūnų veiksmai – krata jų namuose, net jiems palikus kilmės valstybę, pagrindžia jų baimę patirti persekiojimo veiksmus bei objektyvųjį baimės egzistavimo elementą. Pareiškėjų įsitikinimu, jų nurodytos aplinkybės visiškai atitinka Įstatyme įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas ir teismas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti prieglobsčio statusą Lietuvos Respublikoje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo teiginius apie 2015 m. įvykius (susišaudymą, sumušimus, grasinimus ir pan.) vadovavosi visos turimos informacijos visuma, o ne tik pareiškėjo pasakojimo apie įvykius nedetalumu ir nenuoseklumu. Atsakovo nuomone, buvo atliktas visapusiškas ir išsamus tyrimas, o tai, kad pareiškėjai nesutinka su Migracijos departamento tyrimo rezultatais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad valstybės tarnautojai atliko savo pareigas netinkamai ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pateiks duomenis, patvirtinančius informaciją, kad 2015 m. birželį vyko susišaudymas, kurį jis nufilmavo, tačiau to nepadarė. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją, nustatyta, kad nurodytos aplinkybės apie jo darbą televizijoje po 2014 m. rugsėjo operatoriumi bei nuo 2015 m. pavasario žurnalistu nelaikytinos nustatytais faktais, nes jų pasakojimas nėra nei detalus, nei išsamus, o paties pareiškėjo pateikti paaiškinimai yra prieštaringi arba nepaaiškinantys atsiradusių nesutapimų.

18. Pareiškėjams buvo suteiktos visos galimybės pagrįsti savo prieglobsčio prašymus visais turimais duomenimis tiek apklausų metu, tiek ir po apklausų atlikimo, o ir pareiškėjai šiomis aplinkybėmis pasinaudojo, todėl, atsakovo nuomone, deklaratyvūs skundo teiginiai apie tai, kad Migracijos departamentas formaliai ir neišsamiai išnagrinėjo jų prašymą, laikytini išimtinai pasirinkta gynybine pozicija, nesudarančia pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

19. Migracijos departamentas neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų paieškomi ar jiems būtų pateikti kokie nors kaltinimai. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, užsieniečio asmeninę padėtį ir nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad subjektyvusis baimės elementas yra išpildytas, tačiau baimė turi egzistuoti realiai (objektyvusis elementas), o šiuo atveju neįmanoma objektyviai įvertinti priežasčių, dėl kurių buvo klausinėjama apie prieglobsčio prašytoją bei kas jam grėstų grįžus į kilmės valstybę.

20. Pareiškėjai Migracijos departamentui nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmę, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-108 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir pareiškėjų prašymo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti prieglobstį bei papildomą apsaugą pareiškėjams, kurie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

24. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

25. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

27. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjų visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

28. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai neįrodo, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių (nagrinėjamu atveju – pareiškėjo sumušimo ir kratos namuose). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo persekiojamas dėl to, kad jis nufilmavo nužudymą susišaudymo metu. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui dėl jo persekiojimo iš nevalstybinių subjektų.

29. Iš pareiškėjų apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodę atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui nurodytas prieštaringas aplinkybes apie pareiškėjo darbą televizijoje ir 2015 m. birželį vykusį susišaudymą, atsakovo gautus duomenis, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas po 2014 m. rugsėjo dirbo televizijoje ar 2015 m. birželį vykusį susišaudymą (duomenys neskelbtini) mieste, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis, dėl kurių netenkintas pareiškėjo prašymas.

32. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad pareiškėjas turi pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentais, įrodymais, ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011; kt.).

33. Įvertinus pareiškėjo ir pareiškėjo žmonos apklausų metu pateiktus skirtingus duomenis (ir prieštaringus), atsakovo surinktą informaciją, kuri paneigė pareiškėjo nurodytus duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais pareiškėjo paaiškinimų ir pateiktų duomenų (iš jų ir apeliaciniame skunde akcentuojamų paaiškinimų apie nevyriausybinių organizacijų vykdomą persekiojimą ir) nevertino pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) naudai. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų T. O. (T. O.), Z. K. (Z. K.), A. M. O. (A. M. O.), S. O. (S. O.), A. O. (A. O.), K. O. (K. O.) ir M. O. (M. O.), atstovaujamų įstatyminių atstovų T. O. (T. O.) ir Z. K. (Z. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė