A-552-2782-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2782/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02838-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 6.8; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 11SP-4941 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo R. Ž.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išmokėti jam neteisėtai išskaičiuotas pinigų sumas.

Pareiškėjas nurodė, kad netinkamai taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1–2 dalis buvo priimtas neteisėtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta išskaičiuoti iš pareiškėjo pensijos ir priedo permoką – 16 642,69 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. po 20 procentų kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2011 m. lapkričio mėnesio. Pareiškėjas 2006 m. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, todėl pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį pareiškėjui išmokėta įstatyme numatyta išmoka – 6 mėnesių išeitinė kompensacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. nutartyje grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą kaip neteisėtai atleistą; pareiškėjas gavo išmoką, numatytą Statuto 59 straipsnyje, už priverstinės pravaikštos laiką (2 mėnesių skirtumą susidariusį dėl to, kad nedirbo 8 mėnesius, o išeitinė kompensacija buvo išmokėta už 6 mėnesius). Pareiškėjui nesuprantami Ministerijos veiksmai: jeigu pareiškėjas būtų atleistas teisėtai, visos išmokos būtų teisėtos, o jeigu atleistas neteisėtai – tai traktuojama kaip permoka. Pensijos ir priedo permokos išskaičiavimo iš pareiškėjo pagrindu nurodomas Valstybinių pensijų įstatymas, tačiau pareiškėjui pensija paskirta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Įstatymas), kuriame jokių išskaičiavimų iš pensijų nenumatyta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos 2006 m. spalio 4 d. iki jo grąžinimo į tarnybą teismo sprendimu 2007 m. gegužės 31 d. įskaitytinai gavo ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, ir pareigūno pensiją. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-550/2007 panaikinus pareiškėjo atleidimą iš tarnybos, pensijos gavimo pagrindas išnyko, nes pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį tarnaujantiems pareigūnams pensija (už tarnybą) nemokama. Ministerija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad išreikalauti gautą, nors ir be pagrindo, pensiją draudžia Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Nurodytas punktas saugo asmenis nuo išreikalavimo iš jų tokių lėšų, kurios jiems buvo reikalingos ir jau išleistos būtiniausioms reikmėms, tačiau jeigu asmuo yra gavęs dvi nurodytame punkte numatytas išmokas, vienos iš jų išreikalavimo atveju jis nepatektų į sunkią situaciją. Tokiu atveju apsauga nuo pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą nėra būtina. Todėl nurodytas punktas reguliuoja tik tokią situaciją, kai asmuo už tą patį laikotarpį yra gavęs tik vieną išmoką – arba darbo užmokestį, arba pensiją. Tą patvirtina Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kad susidarius valstybinės pensijos, kurios skyrimas ir (ar) mokėjimas siejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, permokai dėl to, kad valstybinės pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų už tą laikotarpį, per kurį jam buvo paskirta ir mokėta pensija, permoka valstybinę pensiją mokančios institucijos vadovo sprendimu išieškoma iš valstybinės pensijos gavėjo ne ginčo tvarka. Pareiškėjas gauna valstybinę pensiją, numatytą Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 punkte, todėl šis įstatymas ginčui taikytinas. Taip pat remiantis teismų praktika, atleidžiant iš darbo priklausanti išeitinė išmoka patenka į nagrinėjamą punktą, nes yra darbo užmokesčiui prilygintina išmoka, administraciniai teismai, grąžindami į darbą ir priteisdami darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, visuomet taiko įskaitymą – priteisiamą darbo užmokestį mažina gautos išeitinės išmokos dydžiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 76-84) pareiškėjo R. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo atleidimo iš tarnybos 2006 m. spalio 4 d. iki jo grąžinimo į tarnybą teismo sprendimu 2007 m. gegužės 31 d. įskaitytinai gavo ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, ir pareigūno pensiją. Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas, kuriam buvo išmokėtos piniginės lėšos už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. kaip pareiginis atlyginimas, privalo grąžinti jam mokėtą tuo pačiu laikotarpiu pareigūno valstybinę pensiją. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas gavo (gauna) valstybinę pensiją, numatytą Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 punkte, t. y. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl nagrinėjamam ginčui taikytinas ir Valstybinių pensijų įstatymas. Nurodė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad susidarius valstybinės pensijos, kurios skyrimas ir (ar) mokėjimas siejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, permokai dėl to, kad valstybinės pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų už tą laikotarpį, per kurį jam buvo paskirta ir mokėta pensija, permoka valstybinę pensiją mokančios institucijos vadovo sprendimu išieškoma iš valstybinės pensijos gavėjo ne ginčo tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos karių ir pareigūnų valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių pensijas, todėl pareiškėjui iš esmės tarnavus nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. ir gavus pareiginį atlyginimą pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį valstybinę pensiją mokančios institucijos vadovo sprendimu permokėta (nepagrįstai išmokėta) valstybinė pensija išieškoma iš valstybinės pensijos gavėjo ne ginčo tvarka. Teismas pabrėžė, kad skundžiamame Sprendime nebuvo būtinybės nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1, 2 dalių, nes nagrinėjamam ginčui tiesiogiai taikytina Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata.

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 11SP-4941 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įgaliojimus tam turinčio subjekto (R. Ž. valstybinė pensija skirta to paties Vidaus reikalų ministerijos kanclerio E. G. 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 11SP-3869 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo R. Ž.“).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovui jau 2007 m. liepos mėnesį buvo žinoma apie pareiškėjui permokėtą 16 642, 69 Lt valstybinės pensijos permoką, todėl atsakovas, praėjus daugiau negu ketveriems metams, neturėjo teisės priimti skundžiamo Sprendimo, pabrėžė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies taikymas negali būti siejamas su ieškininės senaties terminais, nes šiuo atveju pati valstybinę pensiją mokanti institucija ne ginčo tvarka išsiieško iš pareiškėjo valstybinės pensijos permoką. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatą Vidaus reikalų ministerija pritaikė tada, kai tik įgijo teisę ją taikyti (kai pareiškėjui 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr. 11SP-3869 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo R. Ž.“ buvo skirta valstybinė pensija), sprendė, kad minėtoji norma buvo pritaikyta laiku, net operatyviai, laikantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų, nepažeidžiant jokių terminų valstybinių pensijų permokoms išieškoti (kurie įstatymuose nė nenustatyti).

III. Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 88-90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas nekompetentingo administravimo subjekto, t. y. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio, o ne ministro. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, kuri numato, jog toks sprendimas gali būti priimtas pensiją mokančios institucijos vadovo, o ne jo įgalioto asmens ar atstovo. Šiame straipsnyje reglamentuojamas vienas vienintelis veiksmas – permokos išskaičiavimas ne ginčo tvarka. Todėl teismas nepagrįstai sutapatino subjektus: galintį priimti sprendimą išskaičiuoti permoką ne ginčo tvarka ir galintį skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

2. Teismas sprendime nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. iš esmės tarnavo ir gavo pareiginį atlyginimą, kadangi nurodytu laikotarpiu pareiškėjas faktiškai niekur nedirbo. Mano, kad teismas nepagrįstai sutapatino Statuto 57 straipsnio 2 dalyje ir 59 straipsnyje įtvirtintas kompensaciją ir išmoką su pareiginiu atlyginimu.

3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teisminio nagrinėjimo metu pateiktų argumentų, kad analogiškai ginčijamam sprendimui situacija atsirado ir po 2011 m. rugpjūčio 26 d., kai buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Tuo metu jam buvo išmokėta išeitinė kompensacija, numatyta Statuto 57 straipsnio 2 dalyje, o sekančią dieną pradėta mokėti pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kurios atsakovas jau nelaiko pensijos permoka.

4. Teismas, nurodydamas, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata neabejotinai taikytina nagrinėjamam ginčui, todėl Sprendime nebuvo būtinybės nurodyti Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1, 2 dalis, tokiu būdu eliminuoja nepalankias atsakovui teisės normas ir gina ne silpnesniojo (pareiškėjo) interesus. Tokiu būdu teismas pažeidė visuotinai priimto teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principą, ko pasėkoje iš pareiškėjo išieškoma didelė suma.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98-99) nurodo, kad su juo nesutinka.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog ministerijos kancleris neturėjo kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą. Pagal Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų ( toliau – ir Nuostatai) 19 punktą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos vidaus reikalų ministro (arba Vidaus reikalų ministerijos kanclerio) sprendimu. Sprendimas išskaičiuoti pensijos permoką, kitaip tariant, yra sprendimas skirti mažesnę pensiją, kol bus kompensuota permoka. Be to, vidaus reikalų ministro 2011 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. 1V-421 3.1.4 punktu ministerijos kancleriui pavesta priimti sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, įsakymu patvirtinta jo administravimo sritis – socialinės politikos vidaus tarnybos pareigūnų sveikatos priežiūros ir pareigūnų bei karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo srityse įgyvendinimas.

2. Nors laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. pareiškėjas buvo atleistas ir netarnavo faktiškai, tačiau šis laikotarpis buvo priverstinė pravaikšta dėl neteisėto atleidimo, todėl laikytina, kad tą laikotarpį pareiškėją ir atsakovą siejo tarnybos santykiai, o šių santykių išdava yra ir darbo užmokestis. Išeitinės išmokos gavimas nėra kliūtis pensijai gauti, nes tarnybos santykiai dėl atleidimo nutrūksta, o Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (11 straipsnio 1 dalis) kliūtimi laiko tarnybą (buvimą tarnybos santykiuose ir darbo užmokesčio gavimą).

3. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Civilinis kodeksas administraciniams santykiams taikomas tik subsidiariai (Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalis), todėl teismas pagrįstai pripažino jį ginčui netaikytinu, jei Valstybinių pensijų įstatymas yra pakankamas. Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą pareiškėjas nepagrįstai traktuoja savo naudai dėl atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo sprendimo, kuriuo nuspręsta išskaičiuoti iš pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir priedo priemoką ne ginčo tvarka.

Apeliacinis skundas visų pirma grindžiamas tuo, kad remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas nekompetentingo administravimo subjekto, t. y. vidaus reikalų ministerijos kanclerio, o ne vidaus reikalų ministro. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino subjektą, galintį priimti sprendimą išskaičiuoti pensijos permoką ne ginčo tvarka ir subjektą, galintį skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją, kad šiuo atveju turi būti taikomas Nuostatų 19 punktas, suteikiantis teisę vidaus reikalų ministerijos kancleriui priimti sprendimą, o sprendimas išskaičiuoti pensijos permoką iš esmės yra sprendimas skirti mažesnę pensiją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, plečiamas valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas; administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo subjektui viršijus savo įstatyminės kompetencijos ribas (ultra vires) yra besąlygiškai neteisėtas ir naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1-04/2005, 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-800/07, 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1052/2007, 2009 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-383/2009, 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I502-6/2012, 2011 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-444-14/2011) yra ne kartą pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad poįstatyminiais teisės aktais draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais, t. y. poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas, 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kt. nutarimai).

Ginčo klausimus reglamentuojanti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis numato, kad susidarius valstybinės pensijos, kurios skyrimas ir (ar) mokėjimas siejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, permokai dėl to, kad valstybinės pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų už tą laikotarpį, per kurį jam buvo paskirta ir mokėta pensija, permoka valstybinę pensiją mokančios institucijos vadovo sprendimu išieškoma iš valstybinės pensijos gavėjo ne ginčo tvarka.

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Pagal šio straipsnio 2 dalį, skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybines pensijas šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos vadovaujasi šiuo įstatymu bei Nuostatais.

Nuostatų 19 punktas numato, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos vidaus reikalų ministro (arba Vidaus reikalų ministerijos kanclerio), Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus (arba jo pavaduotojų), Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus (arba jo pavaduotojų), krašto apsaugos ministro (arba Krašto apsaugos ministerijos kanclerio), Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (arba jo pavaduotojų), Kalėjimų departamento direktoriaus (arba jo pavaduotojų), Muitinės departamento generalinio direktoriaus (arba jo pavaduotojų) sprendimu.

Vertinant tarpusavio sąveiką tarp minėtų teisės aktų, darytina išvada, kad šie aktai tarpusavyje sąveikauja kaip bendroji teisės norma (Valstybinių pensijų įstatymas) ir specialioji teisės norma (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas). Šiuo aspektu vertinant ginčijamą teisinį reguliavimą, pirmiausia pastebėtina, jog, kaip pagrįstai nurodo ir pareiškėjas, pareigūnų ir karių valstybines pensijas reguliuojantys teisės aktai – nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, nei Nuostatai– neįtvirtina imperatyvių nuostatų dėl subjekto, turinčio įgaliojimus priimti sprendimą dėl valstybinės pensijos permokos išieškojimo. Kita vertus, nesutiktina su atsakovo nuomone, jog pagal analogiją turėtų būti vadovaujamasi Nuostatų 19 punktu, suteikiančiu teisę kancleriui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją . Toks poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas pakeistų Valstybinių pensijų įstatyme nustatytas taisykles ir su jomis konkuruotų, leistų plečiamai aiškinti viešojo administravimo subjekto kompetenciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis Nuostatų punktas skirtas ne teisinių santykių dėl valstybinės pensijos permokos išieškojimo reguliavimui, o tik pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo reglamentavimui. Vidaus reikalų ministerijos kancleris yra kompetentingas priimti sprendimą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tačiau sprendimą išieškoti permoką ne ginčo tvarka turi teisę priimti tik Vidaus reikalų ministras. Specialiosios teisės normoms (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui bei Nuostatams) tiesiogiai nereglamentuojant situacijų, kai priimamas sprendimas išieškoti permoką, turi būti taikoma bendroji teisės norma – Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, kuri expressis verbis yra nurodžiusi subjektą, kompetentingą priimti sprendimą dėl susidariusios valstybinės pensijos permokos išieškojimo.

Visa tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kancleris, priimdamas ginčijamą 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimą, viršijo teisės aktų jam suteiktą kompetenciją, todėl šis sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Nustačius, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, tampa teisiškai nereikšmingi kiti apeliacinio skundo argumentai, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių pareiškėjo R. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis) ir priimamas naujas sprendimas panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neteisėtai išskaičiuotas pinigų sumas. Trijų mėnesių terminas turėtų būti pakankamas nustatyti, kokios sumos buvo neteisėtai išskaičiuotos ir šias lėšas grąžinti pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 11SP-4941 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo R. Ž.“ ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti R. Ž. 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 11SP-4941 pagrindu išskaičiuotas pinigų sumas.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius