a89aa563-1306-43d9-bdde-6ff3ddf4a141 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-66/2013                                                      Proceso Nr. 1-61-1-00853-2010-8                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.7.2.2 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 13 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio, teisėjų:

Reginos Gaudutienės, RÅ«tos Mickevičienės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistiesiems A. F., V. V., D. P., gynėjams advokatams Vladislovui MikÅ¡ai, Linui Mažonui, Ingridai Maldeikienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Vladislovo MikÅ¡os, nuteistųjų D. P. ir A. F. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo: V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 150 straipsnio 4 dalį (2010 m. liepos 24 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimo bausme aÅ¡tuoneriems metams; - pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (2010 m. liepos 25 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimo bausme aÅ¡tuoneriems metams ir trims mėnesiams; - pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (2010 m. rugpjūčio mėnesio nusikalstama veika) laisvės atėmimo bausme aÅ¡tuoneriems metams ir Å¡eÅ¡iems mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 28 d.. D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme Å¡eÅ¡eriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. A. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir aÅ¡tuoniems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinta su bausme, paskirta 2009 m. gruodžio 31 d. Jonavos rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 179 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1dalies 1 punkto b papunkčiu, nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. IÅ¡ nuteistųjų V. V., D. P. ir A. F. solidariai nukentėjusiajam R. K. priteistas 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. IÅ¡ nuteistųjų V. V., D. P. ir A. F. valstybės naudai už turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas priteista 2561 litas ir 25 centai.  Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 24 d. apie 13 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo R.

K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės, oraliniu bÅ«du tenkino savo lytinę aistrÄ su nukentėjusiuoju prieÅ¡ jo valiÄ .  Be to, V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 25 d. apie 13 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pakartotinai, pasinaudodamas nukentėjusiojo R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės, oraliniu bÅ«du tenkino savo lytinę aistrÄ su nukentėjusiuoju prieÅ¡ jo valiÄ . Be to, V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytÄ dienÄ , apie 23 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo R.

K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės, veikdamas bendrininkų grupe su D. P. ir A. F., D. P. veikiant kaip vykdytojui, t. y. laikant mažamečio galvÄ ir taip atimant nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis, o A. F. veikiant kaip padėjėjui – laikant namo lauko duris, kad mažametis neiÅ¡bėgtų, V. V. oraliniu bÅ«du tenkino savo lytinę aistrÄ su mažamečiu nukentėjusiuoju prieÅ¡ Å¡io valiÄ . D. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytÄ dienÄ , apie 23 val., veikdamas bendrininkų grupe su V.

V., padedant bendrininkui A. F., V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikydamas mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvÄ , kad Å¡is neatsitrauktų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam prieÅ¡intis tuo metu, kai V. V., pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka mažamečio R. K. bÅ«kle dėl mažametystės tenkino su R. K. savo lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du, o A. F. veikiant kaip padėjėjui – laikant namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, D. P. bendrininkavo kaip vykdytojas V.

V. tenkinant savo lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du su mažamečiu R. K.. A. F. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytÄ dienÄ , apie 23 val., veikdamas kaip bendrininkas – padėjėjas ir bÅ«damas V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), D. P. laikant mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvÄ , kad Å¡is neatsitrauktų, ir taip atimant mažamečiui galimybę prieÅ¡intis, nuteistasis A. F. laikė namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, taip padėjo kaltinamajam V.

V. pasinaudoti dėl mažametystės bejėgiÅ¡ka mažamečio R. K. bÅ«kle ir tenkinti su juo savo lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du. Nuteistojo V. V. gynėjas Vladislovas MikÅ¡a apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį. Gynėjas taip pat praÅ¡o atlikti įrodymų tyrimÄ , paskirti teismo psichiatrinę, psichologinę stacionarinę ekspertizę, kad bÅ«tų nustatyta, ar V. V. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teigdamas, kad V. V. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui davė neteisingus parodymus ir save, D. P. ir A. F. apkalbėjo. Tiek D. P., tiek A. F. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltais neprisipažino ir teigė, jog 2010 m. rugpjūčio 27 d. nukentėjusio nematė ir jo neprievartavo. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 17 straipsnio nuostatomis, teigia, kad byloje yra duomenų, jog 1996 m. V. V. buvo paÅ¡auktas atlikti karinę tarnybÄ , tačiau vėliau buvo patalpintas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, jam buvo konstatuotas vidutinis protinis atsilikimas.

Po to V. V. buvo atleistas nuo karinės tarnybos atlikimo. Be to, 1996 m. gruodžio 12-23 d. jis gydėsi dėl patirtos galvos traumos. Dėl savo ligos V. V. iki paskiriant jam suėmimÄ neturėjo nuolatinio darbo, gyveno iÅ¡ paÅ¡alpos, dirbo atsitiktinius darbus. Gynėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu teismo psichiatras paaiÅ¡kino, jog protinis atsilikimas sumažėti negali, o laikui bėgant gali tik didėti. Tačiau, apelianto teigimu, teismo psichiatras nesugebėjo įtikinamai paaiÅ¡kinti, kodėl atliekant ambulatorinę ekspertizę buvo nustatytas lengvesnis protinis atsilikimas, negu buvo nustatytas 1996 m.

V. V. gulint ligoninėje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo ginamasis, atsakydamas į kolegijos pirmininko bei gynėjo klausimus, nesugebėjo paaiÅ¡kinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu iÅ¡ dalies pripažino savo kaltę, o teismo posėdyje savo kaltę neigė, nurodydamas, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui. Advokatas pažymi, kad teismo posėdžio metu paklausus, kodėl jis (V. V.) pasirašė apklausos protokolÄ , Å¡is paaiÅ¡kino, kad protokolÄ surašė ir liepė pasiraÅ¡yti policijos darbuotojas, Å¡ios apklausos metu jo (V.

V.) gynėjas nedalyvavo. Apeliantas teigia manantis, kad šios aplinkybės patvirtina, jog V. V. nesugeba vertinti bylos aplinkybių ir duoti paaiškinimų, todėl gynėjas abejoja, ar nuteistasis galėjo jam inkriminuotų veikų padarymo metu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas prašymas skirti teismo psichiatrinę, psichologinę ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo netinkamai vertinti byloje esantys įrodymai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalis).

Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo įstatymo reikalavimais ir nuosprendį pagrindė prieÅ¡taringais, nuteistÄ jį V. V. kaltinančiais įrodymais. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji S. K. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. rugpjūčio 24 d., 2010 m. rugpjūčio 28 d. bei pirmosios instancijos teisme davė skirtingus parodymus. Gynėjas teigia, kad Å¡ioje baudžiamojoje byloje nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa buvo atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 186 straipsnio nuostatas.

Apeliantas nurodo, kad, kaip matyti iÅ¡ video įraÅ¡o ir policijos darbuotojų apklausos, R. K. buvo apklaustas policijos darbuotojų ir psichologo. Tik po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai suformavo jiems reikalingus nepilnamečio parodymus, nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ . Esant Å¡ioms aplinkybės, advokatas teigia manantis, kad tokiu bÅ«du gauti nepilnamečio parodymai negali bÅ«ti įrodymais baudžiamojoje byloje. Apelianto pažymi, kad R. K. ir M. K. parodymai yra prieÅ¡taringi – nurodomas skirtingas paros laikas bei atliktų nusikalstamų veikų skaičius.

Gynėjo teigimu, gydant R. K. Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje universitetiniame vaikų ir paauglių skyriuje, buvo konstatuota, kad pastarasis yra linkęs meluoti, išsisukinėti, nurodė, jog vogė tik dėl kitų vaikų, kurie jį reketuoja. Tuo tarpu S. K. ir V. K. parodė, kad vogti reikalavo V. V.. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, patvirtina, kad minėti asmenys, norėdami apkaltinti V. V., galėjo daryti poveikį R. K., kad šis duotų melagingus parodymus. Todėl gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad negauta duomenų apie kitų asmenų poveikį M.

K. ir R. K.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad V. V. buvo apklaustas 2010 m. rugpjūčio 29 d., Å¡ios apklausos metu jis savo kaltės nepripažino. Kitos apklausos metu, 2010 m. rugsėjo 8 d., V. V. pripažino savo kaltę pagal policijos suraÅ¡ytus parodymus, kuriuos pakartojo ir 2010 m. rugsėjo 28 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Gynėjas pažymi, Å¡iose apklausose nuteistasis parodė ir apie 2010 m. rugpjūčio 27 d. tariamai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Å¡iÄ dienÄ nusikalstama veika nebuvo padaryta.

Apeliantas teigia manantis, kad policijos pareigÅ«nai, pasinaudodami V. V. protiniu atsilikimu, iÅ¡gavo neteisingus parodymus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas skundžiamÄ nuosprendį. Gynėjas nurodo, kad kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog jo ginamasis su nukentėjusiuoju lytinę aistrÄ tenkino 2010 m. liepos 24 d., 2010 m. liepos 25 d. bei 2010 m. rugpjūčio 27 d. (padedant D. P. ir A. F.). Tačiau apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog 2010 m. rugpjūčio 27 d. buvo padaryta nusikalstama veika, ir nustatė, jog nusikalstama veika buvo padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.

Advokatas teigia, kad įtarimas dėl Å¡ios nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikÅ¡tas, taip pat nebuvo nurodytas ir kaltinamajame akte, Å¡i nusikalstam veika nebuvo nagrinėjama iki teisiamajame posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė V. V. teisę į gynybÄ , bei Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 234 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. sausio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos iÅ¡vadoje nustatyta, kad ant R.

K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai, kurie nepriklauso nei V. V., nei kitiems nuteistiesiems. Å i aplinkybė, gynėjo teigimu, patvirtina, kad seksualinės patirties R. K. galėjo įgyti su kitais asmenimis, tačiau įtakojamas namiÅ¡kių ir kitų asmenų bei turėdamas polinkį meluoti, galėjo apkaltinti V. V. ir kitus nuteistuosius. Advokatas nurodo, kad Å¡ių jo ginamÄ jį teisinančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl priėmė nepagrįstÄ , prielaidomis paremtÄ nuosprendį.

Gynėjas nesutinka ir su teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės bei pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad R. K. laikinas psichikos sutrikimas, t. y. adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimams, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje nagrinėjamų įvykių metu patirtais psichotraumuojančiais išgyvenimais. Apeliantas nurodo, kad iš ekspertizės akto matyti, jog R. K. buvo gydytas 2010 m. birželio 8 d. – 2010 m. liepos 6 d. laikotarpiu Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje universitetiniame vaikų ir paauglių skyriuje, jam jau tada buvo nustatyti ekspertizės akte nurodyti adaptacijos ir emocijų sutrikimai.

Atsižvelgiant į tai, apeliantas teigia manantis, kad teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimÄ . Nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir priimti dėl jo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį bei panaikinti sprendimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir sprendimÄ dėl valstybės naudai priteistų iÅ¡laidų už valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ .

Nuteistasis nurodo, kad praneÅ¡imuose apie įtarimÄ bei kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog jis (D. P.) nusikalstamÄ veikÄ padarė 2010 m. rugpjūčio 27 d. 23 val. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Å¡i nusikalstam veika buvo padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. Apeliantas su Å¡ia teismo iÅ¡vada nesutinka, teigdamas, kad ji prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams. Nuteistasis nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu buvo peržiÅ«rėta nukentėjusiojo apklausa (2010 m. rugsėjo 2 d. vaizdo įraÅ¡as).

R. K. Å¡ios apklausos metu parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. P. nebuvo, buvo tik V. V.. Vėliau į apklausos kambarį įėjus liudytojui J. R., kuris yra R. K. dėdė, ir liepus nukentėjusiajam papasakoti tai, apie kÄ jie abu buvo kalbėję, R. K. parodymus pakeitė ir teigė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu dienÄ dalyvavo ir D. P., o naktį jo (D. P.) nebuvo. Nuteistajam susidaro įspÅ«dis, kad įrodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami tik dėl 23 val. padarytos nusikalstamos veikos, o į apklausos kambarį įėjus liudytojui J.

R., nukentėjusysis parodė tik apie dienos metu padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Be to, apeliantui nesuprantama, kuo vadovaujantis į apklausos kambarį buvo įleistas paÅ¡alinis asmuo – liudytojas J. R., kuris padarė tiesioginį psichologinį spaudimÄ nukentėjusiajam, todėl pastarasis ir papasakojo apie „D.“. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Å¡ių aplinkybių netyrė. Nuteistasis D. P., remdamasis specialisto iÅ¡vada (b. l. 15-17, t. 2), teigia, kad neaiÅ¡ku, kam priklausė ant R.

K. marÅ¡kinėlių rasti miÅ¡rÅ«s DNR profiliai (ne mažiau dviejų asmenų) bei kam priklausė ant R. K. džinsinių kelnių likę sperminio skysčio pėdsakai, kurie nepriklauso V. V.. Å ie prieÅ¡taravimai, apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepaÅ¡alinti. Nuteistasis taip pat nurodo, kad Lietuvos policijos kriminalistų tyrimo centro iÅ¡vadoje Nr. 140-(1348)-ISI-3185 konstatuota, kad ant tirti pateiktų R. K. džinsinių kelnių spermos nerasta, rasta ne mažiau kaip dviejų žmonių biologinių pėdsakų, iÅ¡ kurių identifikuoti galima tik vienÄ asmenį, vyrÄ .

Vyro biologiniai pėdsakai nepriklauso nei vienam iÅ¡ nuteistųjų. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad apie Å¡ias specialistų iÅ¡vadas teismo nuosprendyje neužsimenama. Nuteistasis teigia nepadaręs nusikalstamos veikos, o V. V. jį apkalbėjo. Apeliantas teigia manantis, kad ekspertizės akte Nr. 183TPK-339 V. V. nustatytas protinis atsilikimas turėjo įtakos pastarojo parodymų keitimui, prisipažinimui bei nulėmė ikiteisminio tyrimo veiksmų svarbos nesupratimÄ . Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės akto Nr. 103MS-212 iÅ¡vadomis, kad R.

K. nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimams, neorganinė enurezė. Tačiau nuteistasis pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta, jog minėtame ekspertizės akte taip pat buvo nurodyta, bet iÅ¡vadose apie tai nepasisakyta, kad 2010 m. birželio mėnesį R. K. gulėjo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, ir gydytojų iÅ¡vadose nurodoma, kad R. K. linkęs meluoti ir fantazuoti. Ekspertizės akte taip pat pasisakyta ir apie tai, kad negauta duomenų apie galimÄ kitų asmenų poveikį R.

K. duodamiems parodymams, pastarasis galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikÅ¡mingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Jo duodami parodymai yra realistiÅ¡ki, atitinka jo gyvenimo patirtį. Nuteistasis teigia, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme psichiatrė, paklausta, ar iki R. K. atsigulant 2010 m. birželio mėnesį į psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje, buvo žinoma apie seksualinį prievartavimÄ , parodė, kad Å¡ios aplinkybės nebuvo tiriamos. Nuteistasis A.

F. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir priimti dėl jo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį bei panaikinti priteistÄ civilinį ieÅ¡kinį. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio iÅ¡vadomis, nes ikiteisminio tyrimo metu bei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis, kad jis (A. F.) dalyvavo padarant jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nuteistasis A. F. teigia manantis, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , netinkamai aiÅ¡kino ir taikė Lietuvos Respublikos BPK 1, 20 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ suformuotos teismų praktikos ir iÅ¡aiÅ¡kinimų, todėl padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad jis (A.

F.) padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Apeliantas nurodo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje yra nuoseklÅ«s ir nuoÅ¡irdÅ«s, tačiau skundžiamame nuosprendyje jie nebuvo įvertinti. Nuteistasis teigia, kad apie pirmosios instancijos teismo nustatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , padarytÄ 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 d., jis apklaustas nebuvo, tačiau pažymi, kad nei Å¡iÄ dienÄ , nei kokiÄ kitÄ dienÄ jis seksualiai nukentėjusiojo neprievartavo ir nematė, kad tokius veiksmus prieÅ¡ pastarÄ jį bÅ«tų atlikęs kitas asmuo.

Apeliantas pažymi, kad jo parodymus patvirtino ir nuteistasis D. P.. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu remtis V. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir nevertinti jo teisiamajame posėdyje duotų parodymų. Apeliantas teigia manantis, kad nuteistojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, nes pastarajam buvo daromas spaudimas, jis buvo apklausiamas nedalyvaujant gynėjui. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė mažamečio liudytojo M.

K. parodymais apie tai, kad R. K. jam pasakojo, kad A. F. laikė užrėmęs duris (t. 1, b. l. 124-131). Tačiau nuteistasis pažymi, kad iÅ¡ apklausos vaizdo įraÅ¡o matyti, jog R. K. neparodė, jog jis (A. F.) dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , nukentėjusysis teigė, kad D. P. liepė A. F. užremti duris iÅ¡ lauko pusės, bet A. F. nieko nežinojo, A. F. jam nieko nedarė, o prieÅ¡ingai – jį gynė. Apeliantas teigia, kad kaip liudytojai apklausti asmenys – S. K., J. R., Ž. K.. V. K., A.

S. - neparodė, kad jis (A. F.) dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ . Nuteistasis apeliaciniame skunde cituoja ir liudytojos E. K. parodymus apie tai, kad apie R. K. patirtÄ seksualinę prievartÄ ji sužinojo iÅ¡ S. K. paraÅ¡yto pareiÅ¡kimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-212 R. K. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimams, neorganinė enurezė.

Taip pat nurodyta, kad R. K., remdamasis turimomis žiniomis ir atsižvelgiant į jo amžių, galėjo pakankamai teisingai suvokti su juo atliekamų veiksmų pobÅ«dį, tačiau negalėjo suprasti tų veiksmų reikÅ¡mės. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė V. K. negalėjo paaiÅ¡kinti, kodėl padarė iÅ¡vadÄ , jog R. K. A. F. klaidingai suprato kaip gynėjÄ , jei nukentėjusysis galėjo pakankamai teisingai suvokti su juo atliktų veiksmų pobÅ«dį.

Apeliantas taip pat cituoja ir ekspertizės akto Nr. 103MS-213 iÅ¡vadas, susijusias su tuo, kad M. K. gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikÅ¡mingas byloje aplinkybes bei duoti apie tai parodymus, jo parodymai yra realistiÅ¡ki, atitinka jo gyvenimo patirtį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. V. gynėjas advokatas V. MikÅ¡a ir nuteistasis V. V. prašė V. MikÅ¡os apeliacinį skundÄ patenkinti, nuomonės dėl kitų apeliacinių skundų jie neiÅ¡reiÅ¡kė, nuteistasis A. F. ir jo gynėja advokatė I.

Maldeikienė prašė A. F. apeliacinį skundÄ patenkinti, nuomonės dėl kitų apeliacinių skundų jie neiÅ¡reiÅ¡kė, nuteistasis D. P. ir jo gynėjas advokatas L. Mažonas prašė D. P. apeliacinį skundÄ patenkinti, o nuomonės dėl kitų apeliacinių skundų jie neiÅ¡reiÅ¡kė, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų A. F. ir D. P. apeliaciniai skundai tenkinami, o nuteistojo V. V. gynėjo advokato Vladislovo MikÅ¡os apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.

Dėl A. F. ir D. P. apeliacinių skundų Skundžiamu nuosprendžiu D. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytÄ dienÄ , apie 23 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., padedant bendrininkui A. F., V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikydamas mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvÄ , kad Å¡is neatsitrauktų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam prieÅ¡intis tuo metu, kai V. V., pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka mažamečio R.

K. bÅ«kle dėl mažametystės tenkino su R. K. savo lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du, o A. F. veikiant kaip padėjėjui – laikant namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, D. P. bendrininkavo kaip vykdytojas V. V. tenkinant savo lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du su mažamečiu R. K.. A. F. minėtu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytÄ dienÄ , apie 23 val., veikdamas kaip bendrininkas – padėjėjas ir bÅ«damas V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), D.

P. laikant mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvÄ , kad Å¡is neatsitrauktų, ir taip atimant mažamečiui galimybę prieÅ¡intis, nuteistasis A. F. laikė namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, taip padėjo kaltinamajam V. V. pasinaudoti dėl mažametystės bejėgiÅ¡ka mažamečio R. K. bÅ«kle ir tenkinti su juo savo lytinę aistrÄ oraliniu bÅ«du. Abiejų nuteistųjų kaltė skundžiamame nuosprendyje labiausiai yra grindžiama mažamečio nukentėjusiojo R.

K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (b. l. 31-40, t. 1). Iš apklausos protokolo matyti, jog jame užfiksuota, kad R. K. pasakojo apie V. V. atliktus veiksmus, teigė, kad „D. (turimas omenyje D. P.) nebuvo prisilietęs“. Iš apklausos protokolo matyti ir tai, kad vėliau, kai apklausa buvo tęsiama ir su tyrėju J. R., R. K. parodė ir apie D. P. bei A. F. atliktus veiksmus, teigdamas, kad „D.“ žino, kad jam čiulpiau, nes jisai matė. „D.“ nakties metu nebuvo“; „vėliau atėjo D. ir F..

D. laikė kambaryje už pečių. D. nakties metu nebuvo, jis laikė dienos metu“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas ir peržiÅ«rėtas apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu darytas vaizdo įraÅ¡as. IÅ¡ Å¡io įraÅ¡o aiÅ¡kiai matyti, kad į apklausos patalpÄ Ä¯Ä—jus liudytojui J. R. ir Å¡iam papraÅ¡ius R. K. prisiminti, ar tÄ kartÄ , kai V. V. liepė čiulpti lytinį organÄ , buvo kas nors iÅ¡ paÅ¡alinių asmenų, pavyzdžiui, „D.“, „F.“, R.

K. parodė, kad nieko nebuvo, V. V. buvo vienas. Liudytojui J. R. paklausus, kodėl R. K. bijo „D.“, nukentėjusysis neparodė apie jokius D. P. ar A. F. atliktus veiksmus. Tik po kažkurio laiko, kai J. R. paklausė, ar apie įvykį kÄ nors žino „D.“, „F.“, R. K. teigė, kad „jis žino Å¡itÄ â€œ, o paklaustas, iÅ¡ kur jis gali apie tai žinoti, R. K. teigė nežinantis, bet D. P. žino, kad jis (R. K.) čiulpė V. V. lytinį organÄ , nes jis ten buvo. Paklaustas, kas dar buvo V.

V. namuose, R. K. parodė, kad buvo ir A. F.. J. R. paprašė papasakoti R. K. apie „tÄ kartÄ â€œ ir R. K. parodė, kad jam bÅ«nant pas V. V. namuose, atėjo D. P. ir A. F.. Pastarasis ėmė laikyti duris, o D. P. – jį (R. K.) už pečių. Taigi iÅ¡ Å¡io įraÅ¡o matyti, kad nukentėjusysis apie D. P. ir A. F. veiksmus papasakojo įtakotas J. R. klausimų, tarp kurių buvo ir atsakymus menančių klausimų. PapraÅ¡ytas papasakoti apie byloje nagrinėjamus įvykius, jis pats, iki J.

R. atėjimo į apklausos kambarį ne tik neparodė apie D. P. ir A. F. nusikalstamas veikas, bet ir paneigė, kad D. P. kÄ nors jam darė, o apie A. F. apskritai nekalbėjo. Tokie nukentėjusiojo parodymai, kuriems įtakos turėjo kitų asmenų veiksmai ir be kitų asmenų pagalbos jis tokių parodymų bÅ«tų nedavęs, negali bÅ«ti laikomi D. P. ir A. F. kaltės įrodymais. IÅ¡vados, kad D. P. ir A. F. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, negalima padaryti ir remiantis nuteistojo V. V. parodymais.

Ikiteisminio tyrimo metu V. V., pasakodamas apie nusikalstamÄ veikÄ (trečia nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.), parodė, kad jÄ padarant dalyvavo D. P., kuris laikė nukentėjusiojo galvÄ , ir A. F., kuris laikė duris, siekdamas, kad nukentėjusysis nepabėgtų (b. l. 140-142, 144-155, t. 2). Tačiau Å¡ių jo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Po įvykio, kai V. V. buvo atliekama teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, jis, pripažindamas, kad seksualiai prievartavo mažametį R.

K., neparodė, kad darant nusikalstamas veikas dalyvavo ir kiti asmenys. Šiuo atveju kitų byloje apklaustų asmenų - liudytojų M. K., S. K., V. K., J. R. – parodymai, taip pat nepatvirtina V. V. parodymų. Visi minėti asmenys yra R. K. artimieji arba su juo artimai bendraujantys asmenys, kurie apie įvykį sužinojo beveik tuo pačiu metu, vieni iš kitų, kai kurie iš jų parodydami ir tokias aplinkybes kurios net nebuvo nustatytos ir apie kurias neparodė ir nukentėjusysis ar savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs V.

V. (M. K., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ parodė, kad R. K. seksualiai prievartaujamas buvo 7 kartus (b. l. 124-131, t. 1); liudytoja S. K. parodė, kad iÅ¡ R. K. jai yra žinoma, kad šį 7 kartus oraliniu bÅ«du išžagino V. V. ir D. P. (b. l. 7, 8, t. 1). Pažymėtina ir tai, kad įvertinus R. K. ir V. V. amžiaus ir fizinio pajėgumo skirtumus (R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 12 metų amžiaus, liesas, ligotas drovus vaikas, o V. V. – 36 metų, normalaus kÅ«no sudėjimo, tvirtas, darbingas vyras), darytina iÅ¡vada, kad V.

V. padaryti jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ (padarytÄ iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) nebuvo reikalinga kitų asmenų pagalba, juolab, kad ir ankščiau tokiu pat bÅ«du seksualiai prievartaujamas R. K. be kitų įsikiÅ¡imo atliko tokius veiksmus, kokius buvo papraÅ¡ytas atlikti, V. V. jis aktyviau nepasiprieÅ¡ino. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. P. ir A. F. buvo priklausomi nuo V. V. ar vykdė Å¡io nurodymus, kad jie, atlikdami tokius veiksmus, kokie buvo nustatyti skundžiamame nuosprendyje, gavo ar galėjo gauti naudos (seksualinio pasitenkinimo ar pan.), byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad tokius veiksmus jie bÅ«tų norėję atlikti dėl kitų priežasčių (pykčio, kerÅ¡to).

Esant Å¡ioms aplinkybėms, nuosprendžio dalis, kuria D. P. ir A. F. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) panaikintina ir Å¡ioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo D. P. ir A. F. dėl nurodyto kaltinimo iÅ¡teisintini, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas). Priėmus dėl D. P. ir A. F. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kiti jų apeliacinių skundų argumentai nenagrinėjami.

  Dėl V. V. apeliacinio skundo Skundžiamu nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu padaręs 3 nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, susijusias su mažamečio R. K. seksualiniu prievartavimu. Išvados dėl šio nuteistojo kaltumo pagrįstos. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmoje apklausoje V. V. savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neigė (b. l. 138-139, t. 2). Tačiau jau 2010 m. rugsėjo 8 d. vykusioje apklausoje jis parodė, kad 3 kartus seksualiai prievartavo nukentėjusįjį M.

K.. Nuteistasis teigė, kad kambaryje, bÅ«damas su R. K., jis nusimovė kelnes bei apatines kelnes ir pasiÅ«lė R. K. pačiulpti jo lytinį organÄ . R. K. sutiko, todėl jam klÅ«pančiam V. V. įkiÅ¡o į burnÄ savo lytinį organÄ . Viskas truko apie 15 minučių. KitÄ dienÄ , t. y. 2010 m. liepos 25 d., į jo namus atėjus R. K. ir M. K., jis pasikvietė R. K. į kambarį ir paklausė, ar Å¡is galės padaryti tÄ patį kaip ir vakar. R. K. sutikus, jis vėl įkiÅ¡o savo lytinį organÄ Å¡iam į burnÄ .

Pasakodamas apie trečiÄ nusikalstamÄ veikÄ , V. V. parodė, kad jis vėl pasikvietė R. K., norėdamas jį seksualiai iÅ¡naudoti. Jiems bÅ«nant kambaryje, į kambarį įėjo D. P. ir A. F.. V. V. parodė, kad prie Å¡ių asmenų nusirengė ir pasakė R. K., kad Å¡is pradėtų čiulpti jo lytinį organÄ . Tai girdėjo D. P. ir A. F.. R. K. pradėjus čiulpti lytinį organÄ , D. P. priėjo prie jo ir laikė jo galvÄ , kad Å¡is nepabėgtų iÅ¡ kambario, o A. F. išėjo į laukÄ ir laikė duris (b. l. 140-142, t. 2).

Å ias aplinkybes nuteistasis patvirtino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ (144-155, t. 2). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje V. V. kaltę neigė, nurodydamas, kad nežino kodėl, bet save bei kitus nuteistuosius apkalbėjo, nukentėjusysis R. K. ir jo brolis M. K. iÅ¡sigalvojo, kad prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai (b. l. 56-60, t. 3). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje savo kaltę pripažino todėl, kad buvo susinervinęs, pasimetęs, taip pat teigė nežinantis, „kaip atsakyti į klausimÄ , kodėl pasakojau tokius dalykus tyrėjams“.

Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, esančius b. l. 144-155, t. 2 V. V. vienu atveju teigė, kad „protokole paraÅ¡yta neteisingai. Pasakojau, bet neteisingai užraÅ¡yta“, o kitu – „aÅ¡ taip pasakojau. AÅ¡ iÅ¡sigalvojau tai, kas protokole posėdžio metu paraÅ¡yta. AÅ¡ nežinau, kaip atsakyti į klausimÄ , kodėl teisėjui sakiau ir prisipažinau kaltinime pareikÅ¡tas aplinkybes. Mane apklausinėjo be advokato. Teismo metu buvo proceso dalyviai. Buvau iÅ¡sigandęs, dėl to taip pasakojau, kad kiÅ¡au lytinį organÄ K.

į burnÄ . AÅ¡ melavau prisipažindamas“. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat negalėjo paaiÅ¡kinti savo teiginių apie gynėjo nedalyvavimÄ ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose, kurių metu jis pripažino savo kaltę (Å¡ios aplinkybės minimos ir apeliaciniame skunde). Kaip matyti iÅ¡ Å¡ių apklausų protokolų, V. V. apklausose dalyvavo gynėja advokatė A. Cirulienė. Tačiau teisiamajame posėdyje V. V. vienu atveju teigė, kad Å¡i advokatė apklausų metu nedalyvavo, kitu – kad dalyvavo ir pasiraÅ¡ydama ant protokolo advokatė nemelavo (b. l. 120, t. 6). Siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti aplinkybes, susijusias su advokatės dalyvavimu apklausų metu, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas apklausas atlikęs P. L..

Å is liudytojas patvirtino, kad apklausiant V. V. dalyvavo gynėja advokatė A. Cirulienė, apklausos vyko įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 145-146, t. 6). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. V. aplinkybę dėl gynėjos dalyvavimo ir duotų parodymų vėl aiÅ¡kino prieÅ¡taringai, teigdamas, kad apklausoje, vykusioje pas tyrėjÄ , advokatė nedalyvavo, jis pasirašė ant tyrėjo suraÅ¡yto apklausos protokolo, tuo pačiu parodė ir tai, kad „tyrėjas prie manęs surašė tÄ protokolÄ , surašė tada, kai mane apklausinėjo.

AÅ¡ pats pasakojau tokias aplinkybes, kaip yra suraÅ¡yta protokole, bet tokias aplinkybes aÅ¡ paprasčiausiai prasimaniau“. Kokius parodymus davė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ V. V. teigė neprisimenantis. Vertindamas tokius prieÅ¡taringus nuteistojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teisme duoti V. V. parodymai dėl jam pareikÅ¡tų kaltinimų vertintini kaip siekimas iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, jais teismas nesivadovauja, o teisingais pripažįsta ir vadovaujasi V.

V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugsėjo 8 d. vykusioje apklausoje bei 2010 m. rugsėjo 28 d. vykusioje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kai V. V. parodė, kokius veiksmus atliko seksualiai prievartaudamas nukentėjusįjį. Pažymėtina, kad V. V., niekieno neverčiamas (tÄ jis patvirtino pirmosios instancijos teisme), davė save kaltinančius parodymus ne tik teisėsaugos pareigÅ«nams, bet ir kitiems asmenims – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusiems ekspertams V.

V. taip pat pripažino, kad seksualiai iÅ¡naudojo R. K. (b. l. 19-20, t. 3). IÅ¡vados apie tai, kad V. V. iÅ¡ tikro padarė visas tris jam inkriminuotas veikas nepaneigia ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje buvo nustatyta, kad trečia nusikalstama veika, už kuriÄ nuteistas V. V., buvo padaryta ne jo nurodytÄ 2010 m. rugpjūčio 27 d., o iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. IÅ¡vados, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugsėjo 8 ir 28 d. V. V. apie savo nusikalstamus veiksmus davė teisingus parodymus nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su nuteistajam skirtinguose dokumentuose nustatytais kitokiais protinio atsilikimo lygiais.

Kaip matyti iš byloje esančio Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, V. V. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas (b. l. 19-20, t. 3). Viešosios įstaigos Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktame rašte nurodoma, kad V. V. 1996 m. lapkričio 8-10 d. buvo tirtas dėl tinkamumo karinei tarnybai, jam diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas (b. l. 67, t. 3). Tačiau priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas L. Paulavičius paaiškino, kad protinis atsilikimas su amžiumi mažėja, nes įgyjama naujos patirties, žinių.

Be to, specialistas nurodė ir tai, kad protinio atsilikimo vertinimo skalė keitėsi, pagal pasikeitusiÄ vertinimo skalę V. V. atsilikimo laipsnis Å¡iuo metu atitinka lengvÄ protinį atsilikimÄ (b. l. 119, t. 6). Esant tokiam protinio atsilikimo lygiui, kaip konstatuota ir minėtame Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, V. V. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę ir juos valdyti, taip pat Å¡iuo metu jis gali suprasti savo veiksmų reikÅ¡mę ir juos valdyti, jis gali duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.     Nukentėjusysis R.

K., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ parodė, kad jį tris kartus seksualiai prievartavo V. V.. Jis teigė, kad seksualinio prievartavimo veiksmus V. V. prieÅ¡ jį atliko savo namuose, miegamajame. V. V. liepė jam atsiklaupti ir jis atsiklaupęs čiulpė jam „pimpalÄ â€œ. V. V. iÅ¡traukinėjo „pimpalÄ â€œ, liepė jį čiulpti, įstÅ«mė jį į burnÄ . Tas dalykas tęsėsi dvi dienas. Atsiradusį burnoje skystį V. V. liepė nuryti sakė, kad čiulptų, „pimpalÄ â€œ jis įstÅ«mė jam (R.

K.) į burnÄ . Vėliau, kai jis, V. V. ir M. K. pažaidė kortomis, jis (R. K.) vėl tame pačiame kambaryje čiulpė V. V. lytinį organÄ . Tai pirmas kartas, kai atsitiko. Du kartus tai buvo nutikę naktį. VienÄ kartÄ â€žtai“ įvyko dienÄ , kai V. V. jį nusivedė į kambarį ir liepė čiulpti (b. l. 31-41, t. 1). Å ioje apklausoje R. K., į jo apklausÄ Ä¯sijungus ir J. R., taip pat parodė ir apie V. V. atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus, kuriuose dalyvavo ir D. P. bei A. F..

Tačiau apie Å¡iÄ jo parodymų dalį pasisakyta sprendžiant dėl D. P. ir A. F. apeliacinių skundų. Pažymėtina tai, kad R. K. iki J. R. dalyvavimo apklausoje, niekieno neįtakojamas parodė, kad V. V. 3 kartus atliko prieÅ¡ jį seksualinio prievartavimo veiksmus. Tokie jo parodymai atitinka ir nuteistojo V. V. aukščiau aptartus parodymus bei dar kartÄ patvirtina, kad V. V. ne apkalbėjo save, o parodė realiai atliktus veiksmus. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad R. K. iÅ¡ pradžių buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, o kai Å¡ie suformavo reikalingus nepilnamečio parodymus, nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ .

IÅ¡ byloje esančios Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Jonavos policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos E. T. tarnybinio praneÅ¡imo matyti, kad priėmus protokolÄ â€“ pareiÅ¡kimÄ iÅ¡ nepilnamečio mamos S. K., vaiko apklausti nebuvo įmanoma, kadangi vaikas buvo suirzęs, susijaudinęs, nenorėjo bendrauti, elgėsi neadekvačiai (b. l. 28, t. 1). Po Å¡ios nepavykusios apklausos R. K. buvo apklaustas tik pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kur vykusi apklausa buvo atliekama tinkamai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 186 straipsnio nuostatų.

Pažymėtina, kad ta aplinkybė, kad šioje apklausoje dalyvavo ir tyrėjas – inspektorius J. R. pati savaime nereiškia, kad buvo pažeista apklausos tvarka, nes minėtas straipsnis nedraudžia kitiems asmenims dalyvauti tokioje apklausoje. Kaip jau buvo minėta, dar iki šiam liudytojui įeinant į apklausos kambarį, R. K. parodė, kokius seksualinio prievartavimo veiksmus prieš jį atliko V. V..   Nuteistojo V. V. gynėjo advokato V. Mikšos apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad byloje esantys nukentėjusiojo R.

K. ir M. K. parodymai yra prieštaringi, nes jų parodymuose nurodomas skirtingas paros laikas bei atliktų nusikalstamų veikų skaičius, be to, gynėjas teigia manantis, kad R. K. ir M. K. kiti asmenys, t. y. S. K. ir V. K., galėjo daryti poveikį. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad minėti asmenys būtų kaip nors įtakoję R. K. ir M. K. duoti melagingus parodymus ar būtų suinteresuoti, kad V. V. būtų pripažintas kaltu.

Šį teiginį paneigiančių aplinkybių duodami parodymus neparodė nei nukentėjusysis ir jo brolis M. K., nei liudytojai S. K. ir V. K. (b. l. 71-72, 75-76, t. 6), o nuteistasis V. V. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad jokių piktumų ar nesusipratimų tarp jo ir nukentėjusiojo R. K. nebuvo, nuteistasis taip pat neparodė buvus kokių nors nesutarimų su nukentėjusiojo Å¡eimos nariais. Vertinant nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo M. K. parodymų atitikimÄ atkreiptinas dėmesys, kad abiems mažamečiams yra nustatytas lengvas protinis atsilikimas (b. l. 67-70, 141-143, t. 1).

Nukentėjusysis, duodamas parodymus, negalėjo tiksliai prisiminti laiko, kada prieš jį buvo atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai. Konkretaus nusikaltimo laiko negalėjo parodyti ir jo brolis liudytojas M. K., apklausos metu taip pat parodęs ir apie didesnį nusikalstamų veikų skaičių nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje. Tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo M. K. amžių, jų psichinę būklę, darytina išvada, kad jų parodymai nėra prieštaringi, juo labiau, kad jų parodymus apie V.

V. atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus patvirtina ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais remiamasi. Priešingos išvados dėl R. K. parodymų negalima padaryti ir remiantis apeliacinio skundo teiginiu, kad „gydant nukentėjusįjį Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, buvo konstatuota, kad pastarasis yra linkęs meluoti, išsisukinėti. R. K. teigė, kad vogė dėl kitų vaikų, kurie jį reketuoja“. Visų pirma, tokia išvada buvo padaryta gydant R.

K. minėtoje ligoninėje iki byloje nagrinėjamų įvykių 2010 m. birželio 8 d. - liepos 6 d. laikotarpiu. Be to, teiginys, kad nukentėjusysis yra linkęs meluoti, išsisukinėti, yra nurodytas kontekste, kalbant apie paties R. K. padarytas blogybes – vagia, nes kiti vaikai jį reketuoja; bėga iš namų, nes tėvai jį baudžia (b. l. 68, t. 1). R. K. šioje baudžiamojoje byloje atlikus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, buvo konstatuota, kad jam padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas (b. l. 67-70, t. 1).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo V. V. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytu liudytojos S. K. parodymų vertinimu, kad apklausiama 2010 m. rugpjūčio 19 d., 24 d., 28 d. bei pirmosios instancijos teisme ji davė skirtingus parodymus. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. liudytoja apie byloje nagrinėjamÄ Ä¯vykį parodė, kad iÅ¡ R. K. ji sužinojo, kad jį 7 kartus oraliniu bÅ«du išžagino V. V., D. P., kartu buvo ir „F. (b. l. 7, t. 1). 2010 m. rugpjūčio 24 d.

Å¡i liudytoja teigė, kad jai R. K. papasakojo, kad jį 7 kartus iÅ¡ eilės oraliniu bÅ«du žagino V. V. su D. P.. O „F.“ iÅ¡eidavo, nežagindavo, bet žinodavo, kas bus daroma (b. l. 8, t. 1). IÅ¡ S. K. 2010 m. rugpjūčio 28 d. apklausos protokolo matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 28 d. jai R. K. papasakojo, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. V. V. jam liepė čiulpti lytinį organÄ V. V. iÅ¡traukęs lytinį organÄ jį įkiÅ¡o klÅ«pančiam R. K. į burnÄ , stumdė. R. K. taip pat pasakojo, kad jam burnoje atsirado skystis, ir V.

V. liepė šį skystį nuryti. Po to jie kartu žaidė kortomis. Kadangi R. K. pralošė žaidimÄ , V. V. vėl liepė jam čiulpti lytinį organÄ (b. l. 144-145, t. 1). Pirmosios instancijos teisme liudytoja patvirtino 2010 m. rugpjūčio 28 d. duotus parodymus, teigdama, kad Å¡iuose parodymuose užfiksuotos aplinkybės, kai V. V. antrÄ kartÄ seksualiai prievartavo jos sÅ«nų. Pirmas kartas buvo, kai D. P. laikė R. K. galvÄ , kartu buvo ir A. F., kuris laikė duris (b. l. 70-72, t. 6). IÅ¡ tiesų palyginus visus byloje esančius S. K. parodymus, matyti, kad ne visos juose nurodytos aplinkybės sutampa, tačiau parodymų esmė, kuri turi įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę – iÅ¡ R.

K. pasakojimų liudytojai yra žinoma apie pastarojo patirtÄ seksualinę prievartÄ - sutampa. Teisėjų kolegija nurodo, kad S. K. parodymuose esantys nesutapimai paaiÅ¡kinami tuo, kad iÅ¡ bylos duomenų žinoma, jog K. Å¡eima yra socialinės rizikos Å¡eima, kurioje tėvai girtauja ir neprižiÅ«ri vaikų (b. l. 98, t. 6), kaip parodė liudytojas J. R. „K. Å¡eima yra labai sunki. Sunku pasakyti, kada kas buvo, todėl sunku pasakyti, kada kas įvyko, nes ten pastovios iÅ¡gertuvės ir niekas tų vaikų neprižiÅ«ri“ (b. l. 73, t. 6). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos iÅ¡vados, kad ant R.

K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai, kurie nepriklauso V. V., nei kitiems nuteistiesiems. Iš tikrųjų byloje esančiose specialisto išvadoje Nr. S 481/10(01) ir pakartotinėje specialisto išvadoje Nr. 140-(1348)-ISI-3185 konstatuota, kad ant tirti pateiktų objektų (R. K. džinsinių kelnių, marškinėlių, kelnaičių) V. V. spermos ir biologinių pėdsakų nerasta (b. l. 15-17; 23-25, t. 2). Tačiau ši aplinkybė negali paneigti įrodymais pagrįstos išvados, kad V.

V. seksualiai prievartavo R. K., nes byloje nėra jokių duomenų, kad seksualinę prievartÄ R. K. patyrė iÅ¡ kitų asmenų. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė V. K. parodė, kad „kalbėjome su R. K. apie visus jo gyvenimo įvykius. Specialisto iÅ¡vadoje nėra tokio sakinio apie jo ankstesnę seksualinę patirtį, tai reiÅ¡kia, kad to nepasakė. Kiekvieno žmogaus, kuris patiria prievartÄ , paklausiama apie ankstesnę seksualinę prievartÄ . R. K. nepasakė jokių kitų duomenų apie ankstesnes seksualines prievartas.

Ankstesnės seksualinės prievartos nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta, kai apklausinėjome" (b. l. 117-118, t. 6). Å ios aplinkybės duoda pagrindÄ teigti, kad ant R. K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai nėra susiję su byloje tiriamais įvykiais. Nuteistojo V. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kaltinamajame akte nurodyta 2010 m. rugpjūčio 27 d. nusikalstama veika iÅ¡ tikrųjų buvo padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. Tačiau įtarimas dėl Å¡ios nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikÅ¡tas, taip pat nebuvo nurodytas ir kaltinamajame akte bei nebuvo nagrinėjama teisiamajame posėdyje, todėl pirmosios instancijos teisme pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 234 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus.

Pagal teismų praktikÄ , kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriÅ¡kai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimÄ , jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iÅ¡ anksto turi bÅ«ti praneÅ¡ama ir teismo proceso metu sudaromos sÄ lygos dėl to iÅ¡sakyti argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas neįspėjo V. V. (taip pat ir kitų kaltinamųjų) apie kaltinimo pakeitimÄ .

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, Å¡is pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tiek V. V., tiek kiti nuteistieji po apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo turėjo teisę ir galimybę apskųsti nuosprendį ir nesutikimo su juo argumentus iÅ¡dėstyti apeliaciniuose skunduose. Å iÄ savo teisę realizavo visi nuteistieji. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, V. V. buvo dar kartÄ apklaustas, tokiu bÅ«du jam buvo suteikta galimybė gintis dėl jam pirmosios instancijos teisme pakeisto kaltinimo, o tai pat galimybė papildomai duoti parodymus, praÅ¡yti iÅ¡nagrinėti papildomus įrodymus.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. V. jokių naujų ar papildomų aplinkybių nenurodė. Ä®vertinus tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad nors pirmosios instancijos teismas apie galimÄ kaltinimo pakeitimÄ V. V. neįspėjo, tai nebuvo esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes Å¡i pirmosios instancijos teismo klaida buvo iÅ¡taisyta bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka. Tokios pozicijos yra laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Sipavicius v Lithuania, no 49093/99, 21 February 2002).     Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, V.

V. pagrįstai pripažinta kaltu už seksualinį mažamečio R. K. prievartavimÄ ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (3 nusikalstamos veikos). Atsižvelgiant į tai, kad D. P. ir A. F. Å¡iuo nuosprendžiu iÅ¡teisintinas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, V. V. nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. iÅ¡dėstoma taip: „V. V. 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytÄ dienÄ , apie 23 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo R.

K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiÅ¡ka bÅ«kle dėl mažametystės, oraliniu bÅ«du tenkino savo lytinę aistrÄ su mažamečiu nukentėjusiuoju prieÅ¡ Å¡io valiÄ â€œ. Už Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymÄ kaltininkui gali bÅ«ti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 13 metų. V. V. padarė labai sunkius, tyčinius nusikaltimus prieÅ¡ mažametį asmenį. V. V. neteistas (b. l. 65, t. 3), UAB „Samsonas“, kur jis ankščiau dirbo, personalo vadybininkės (b. l. 82, t.

3) bei Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus (b. l. 85, t.

3) charakterizuojamas teigiamai. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o D. P. ir A. F. iÅ¡teisinus dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, panaikintina V. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamÄ veikÄ , padarytÄ iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. (trečia nusikalstama veika), jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Dėl Å¡ios priežasties už Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ paskiriama ir nauja, artimesnė Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė.

Minėta atsakomybę sunkinanti aplinkybė panaikinama ir nauja bausmė už nusikalstamÄ veikÄ , padarytÄ iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., paskiriama pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuosprendyje iÅ¡dėstytų teismo iÅ¡vadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas). Už kitas dvi nusikalstamas veikas V. V. paskirtos minėto straipsnio sankcijos vidurkiui lygi bei Å¡iam vidurkiui artima bausmės, kurios nėra per griežtos, todėl neÅ¡velnintinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo bÅ«du. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad iÅ¡ V. V. buvo nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad dėl V. V. padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusysis R. K. patyrė nepataisomÄ moralinę žalÄ , byloje nagrinėjami įvykiai turėjo ir ateityje turės poveikį jo psichikai, bÅ«simiems santykiams, emocijoms, elgesiui.

Nepaisant to, kad R. K. jau iki byloje nagrinėjamų įvykių buvo nustatyti psichiniai sutrikimai, V. V. atlikti veiksmai neabejotinai turi įtakos jo adaptacijos sutrikimui, vyraujant emocijų sutrikimams, kaip tai nurodyta ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-212 (b. l. 67-70, t. 1). Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad dėl V. V. patirtų nusikalstamų veiksmų R. K. patyrė neturtinės žalos, kuri turi būti atlyginta. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl D.

P. ir A. F. priimtinas iÅ¡teisinamais nuosprendis ir neturtinės žalos atlyginimas priteistinas tik iÅ¡ V. V., darytina iÅ¡vada, kad priteistÄ 50 000 litų neturtinės žalos dydį Å¡iam bÅ«tų labai sunku arba net neįmanoma atlyginti. Todėl priteistos neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo principus bei įvertinus kaltininko turtinę padėtį, mažintinas. Dėl minėtos priežasties, susijusios su dėl D. P. ir A. F. priimtinu iÅ¡teisinamuoju nuosprendžiu, tik iÅ¡ V.

V. valstybės naudai priteistinos ir iÅ¡laidos, turėtos už valstybės garantuojamÄ teisinę pagalbÄ (b. l. 12, t. 7). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,  n u s p r e n d ž i a: panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. ir A. F. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį:

D. P. ir A. F. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) iÅ¡teisinti, neįrodžius kad jie dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Panaikinti A. F. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – namų areÅ¡tÄ , ir D. P. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – įpareigojimÄ registruotis policijos įstaigoje. A. F. ir D. P. grÄ Å¾inti jų asmens tapatybės korteles. IÅ¡ Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies paÅ¡alinti nuorodÄ , kad V.

V. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ (trečia nusikalstama veika) padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. P. ir A. F.. Panaikinti V. V. atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kad nusikalstamÄ veikÄ , padarytÄ iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. (trečia nusikalstama veika) jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) padarymÄ V. V. paskirti 8 metų ir 3 mėnesių (aÅ¡tuonerių metu ir trijų mėnesių) laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, V. V. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo bÅ«du, ir nustatyti V. V. galutinę subendrintÄ 8 metų ir 6 mėnesių (aÅ¡tuonerių metų ir Å¡eÅ¡ių mėnesių) laisvės atėmimo bausmę. Priteisti iÅ¡ V. V. nukentėjusiajam R. K. 30 000 litų (trisdeÅ¡imt tÅ«kstančių litų) neturtinės žalos atlyginimÄ bei 2561 litÄ ir 25 centus (du tÅ«kstančius penkis Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt vienÄ litÄ ir dvideÅ¡imt penkis centus) valstybės naudai už turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .  Kolegijos pirmininkas Teisėjai Aloyzas Kruopys Regina Gaudutienė RÅ«ta Mickevičienė