2025-01-15 Nr. AB-793-3-61-3-04771-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1097-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04771-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja V. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 24S190298 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:

2.1. Atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2.2. Pareiškėja negali būti išsiųsta į kilmės valstybę, nes ji yra prieglobsčio prašytoja (Migracijos departamentui 2024 m. rugpjūčio 21 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, kurį nagrinėja atsakovas (pirmasis prieglobsčio prašymas netenkintas įsiteisėjusiu atsakovo 2024 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 24S80807 (toliau – ir Sprendimas dėl prieglobsčio))). Pareiškėja, nesuprasdama Europos prieglobsčio sistemos veikimo principų, išvyko į Austriją, kur pateikė prieglobsčio prašymą. Kai buvo informuota, kad jos prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas Lietuvoje, ji savanoriškai grįžo į Lietuvą.

2.3. Pareiškėja yra aktyvi (duomenys neskelbtini) režimo priešininkė ir opozicijos aktyvistė, (duomenys neskelbtini) pareiškėja dalyvaudavo protesto akcijose kartu su gyvenimo partneriu A. U. Atvykusi į Lietuvą, pareiškėja iki šiol tęsia savo opozicinę veiklą, dalyvauja protesto akcijose ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) (duomenys neskelbtini) veikloje, pateikia kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, kad tokie asmenys, kaip pareiškėja, opozicijos aktyvistai bei asmenys, dalyvaujantys veikloje, kurią (duomenys neskelbtini) režimas laiko ekstremistine, sudaro sistemingai persekiojamą grupę. Pareiškėjos grįžimas į (duomenys neskelbtini) pritrauks (duomenys neskelbtini) pareigūnų dėmesį, nes pareiškėja gyvena už (duomenys neskelbtini) ribų ilgą laiką, pareiškėjos ilgalaikis partneris, kurį pareiškėja laiko savo šeimos nariu, Lietuvos Respublikoje yra gavęs prieglobstį. Grįžusi į (duomenys neskelbtini), pareiškėja būtų atskleista, kaip nepalaikanti (duomenys neskelbtini) režimo, nes, išvykusi iš (duomenys neskelbtini), ji dalyvavo ir dalyvauja protestuose, nukreiptuose prieš (duomenys neskelbtini) režimą, todėl kilmės šalyje ją gali persekioti.

2.4. Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjos išsiuntimo klausimą, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja gali pasislėpti, nes ji savanoriškai grįžo iš Austrijos. Be to, atsakovas tik itin formaliai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytos aplinkybės nagrinėjamu atveju neegzistuoja, taigi skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje numatytų reikalavimų ir privalo būti panaikintas.

2.5. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas Sprendimas dėl išsiuntimo laikytinas neteisėtu, išvestiniai sprendimai dėl uždraudimo atvykti ir perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) sistemą irgi yra neteisėti ir nepagrįsti.

2.6. Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai paaiškino, kad 2022 m. birželio 13 d. ji su draugu neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną; pas jos mamą atvyksta pareigūnai ir klausinėja, kur yra pareiškėja, grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju ji būtų suimta ir įkalinta. Pareiškėja morališkai bei finansiškai palaiko Ukrainą, dalyvauja mitinguose.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2023 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S72640 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėja apskundė minėtą sprendimą pirmosios instancijos teismui, kuris patenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

3.2. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą iš naujo, priėmė 2024 m. kovo 18 d. spendimą Nr. 24S80807 nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Įsigaliojus Migracijos departamento Sprendimui dėl prieglobsčio, pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. 2024 m. gegužės 5 d. pareiškėja Austrijoje kreipėsi dėl prieglobsčio jai suteikimo, po to buvo pradėta jos grąžinimo procedūra pagal Dublino III Reglamentą.

3.3. Migracijos departamentas, įvertinęs duomenų visumą bei vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024 m. rugpjūčio 16 d. priėmė skundžiamą Sprendimą. Pareiškėja buvo tinkamai supažindinta su minėtu sprendimu, jai buvo išaiškintos jos teisės (teisė skųsti ir gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą).

3.4. 2024 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėja pateikė vėlesnį (paskesnį) prašymą suteikti prieglobstį, todėl pareiškėjos išsiuntimas faktiškai nebus vykdomas, kol vyksta tyrimas Migracijos departamente.

3.5. Skundžiamas Sprendimas yra priimtas, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, kurios reglamentuoja išsiuntimo klausimą ir prieglobsčio prašytojų teisinę padėtį, jį priimant buvo įvertintos Įstatymo 130 straipsnyje nurodytos aplinkybės (negrąžinimo principas). Pareiškėja nei skunde, nei 2024 m. gegužės 15 d. apklausoje negalėjo tinkamai paaiškinti, kokia grėsmė jai kyla dėl jos draugo A. U. Vertinant pareiškėjos individualią situaciją, susijusią su prieglobsčio gavėju A. U., nebuvo rasta informacija apie jos ar jos draugo aktyvią pilietinę veiklą (duomenys neskelbtini), todėl labai tikėtina, kad jie nėra žinomi aktyvistai. Jie taip pat nėra aukšto profilio režimo oponentai ar žurnalistai, turintys didelę įtaką žmonėms ir kurių veiklą seka režimas. Pareiškėjos skunde nurodomas asmuo A. U. nėra laikomas jos šeimos nariu, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. U. yra jos sutuoktinis ar asmuo, su kuriuo yra sudaryta registruotos partnerystės sutartis. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatytas vienerių metų draudimo atvykti terminas nagrinėjamu atveju laikytinas proporcingu.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą ir panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo.

5. Teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu, be kita ko, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 2 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 bei iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies b punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.2 papunkčiu.

6. Teismas rėmėsi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 127 straipsnio 5 dalies, 133 straipsnio 2 ir 8 dalių, Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 punkto, Taisyklių 15 punkto, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėja atvyko į Lietuvą kartu su draugu A. U., kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte įtvirtintą šeimos narių sąvoką bei aplinkybę, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad A. U. yra jos sutuoktinis ar asmuo, su kuriuo yra sudaryta registruotos partnerystės sutartis, jie neturi nepilnamečių vaikų, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nelaikė A. U. pareiškėjos šeimos nariu, dėl kurio pareiškėja turėtų likti gyventi Lietuvoje, neturėdama tam leidimo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos darbovietę ar kitus jos ekonominius ar socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl sprendė, kad pareiškėja neturi artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje.

8. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja gyvena Lietuvoje neteisėtai bei nesiima veiksmų, siekdama įteisinti savo buvimą, todėl Migracijos departamentas turi pareigą spręsti klausimą dėl jos teisinės padėties galiojančio teisinio reglamentavimo rėmuose.

9. Tesimas, vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl jos, kaip aktyvios (duomenys neskelbtini) režimo priešininkės ir opozicijos aktyvistės veiklos, pažymėjo, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį bei tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jos turimomis arba jai priskirtomis asmeninėmis savybėmis, taip pat nenustatė, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus neišsiuntimo pagrindus, o vien tik vėlesnio prieglobsčio prašymo pateikimas nepatvirtina tokių Įstatyme numatytų pagrindų.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės apie jos dalyvavimą protesto akcijose, veiklą organizacijoje VšĮ (duomenys neskelbtini) ir kt. buvo įvertintos Sprendime dėl prieglobsčio, kuris yra neapskųstas ir įsiteisėjęs, t. y. galutinis ir galiojantis. Teismas nurodė, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės (priežastys dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos), bei pažymėjo, kad visi klausimai dėl pareiškėjai kilsiančios grėsmės, grąžinus ją į kilmės valstybę, bus sprendžiami, nagrinėjant pareiškėjos paskesnį prieglobsčio prašymą, jie nėra aktualūs šioje administracinėje byloje.

11. Teismas pažymėjo, kad, įsigaliojus Sprendimui dėl prieglobsčio, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Teismas rėmėsi Įstatymo 221 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis ir pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo, tačiau, pagal Įstatymo 221 straipsnio 3 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

12. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos 2024 m. rugpjūčio 21 d. prieglobsčio prašymo pateikimas sustabdo skundžiamo Sprendimo vykdymą, nesudaro pagrindo laikyti skundžiamą Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, nes naujas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo neturi įtakos, sprendžiant dėl pareiškėjos išsiuntimo teisėtumo, naujo prašymo pateikimas gali lemti skundžiamo Sprendimo vykdymą.

13. Tesimas nurodė, kad, nustačius, jog pareiškėja teisėtai ir pagrįstai išsiųsta iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), laikytina, kad VSAT teisėtai ir pagrįstai pavesta vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini).

14. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja neturi socialinių, ekonominių bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika bei joje gyvenančiais asmenimis, atsakovas pagrįstai ir proporcingai nusprendė pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jos išsiuntimo.

15. Teismas, įvertinęs Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 15 punkto nuostatas, pažymėjo, kad nėra pagrindo keisti Sprendimo dalies, kurioje nuspręsta įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą Sprendimą, todėl nėra pagrindo naikinti jį.

17. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo.

III. 18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundą bei panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 24S190298.

19. Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde akcentuojant šiuos argumentus:

19.1. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus neišsiuntimo pagrindus, nes atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nedetalizavo šių aplinkybių, Migracijos departamentas neatliko jokio atskiro vertinimo savo Sprendime, nors tai būtina atlikti pagal negrąžinimo principo apsaugos taisykles. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, neišnagrinėjo jų tinkamai, taip, be kita ko, nukrypdamas ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokiose bylose bei teisės srities akademikų pateikiamų išaiškinimų.

19.2. Nors Migracijos departamentas laikosi pozicijos, jog dėl pareiškėjos sąsajų su Lietuvoje prieglobstį gavusiu jos partneriu pareiškėjai kilmės valstybėje nekyla grėsmė, tačiau Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-10812-1064/2023, panaikindamas pirmąjį Migracijos departamento sprendimą, kuriuo pareiškėjai nebuvo suteiktas prieglobstis, yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog pareiškėja ir A. U. nėra susituokę, savaime nėra pakankamas pagrindas atmesti pareiškėjai galinčios kilti grėsmės tikimybę.

19.3. Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjos išsiuntimo klausimą, tik itin formaliai konstatavo, kad Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytos aplinkybės nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje numatytų reikalavimų ir privalo būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, priimtais analogiškose bylose, neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjos pateiktų argumentų, rėmėsi tik atsakovo pateiktais argumentais dėl jos šeiminių ryšių su A. U nebuvimo, tai sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą. Iš viešai žinomų įvykių (tokių kaip (duomenys neskelbtini) ir jo draugės (duomenys neskelbtini) sulaikymas) akivaizdu, kad, (duomenys neskelbtini) valdžios požiūriu, siekiant pripažinti asmenį nepalankiu (duomenys neskelbtini) režimui, persekioti dėl jam artimų asmenų veiklos, nėra svarbu, ar asmenys buvo sudarę santuoką ar registruotą partnerystę.

19.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, Migracijos departamentui nagrinėjant paskesnį pareiškėjos prieglobsčio prašymą, bus išnagrinėti visi klausimai dėl pareiškėjai kilsiančios grėsmės, grąžinus ją į kilmės valstybę. Šie klausimai privalo būti išnagrinėti šioje byloje, kadangi jie yra aktualūs, sprendžiant dėl pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neišnagrinėjo jų.

19.5. Pirmosios instancijos teismo argumentai yra prieštaringi, nes teismas iš pradžių teigia, kad pareiškėja skunde nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus neišsiuntimo pagrindus, o vėliau nurodo, kad visi klausimai dėl pareiškėjai kilsiančios grėsmės, grąžinus ją į kilmės valstybę, bus sprendžiami, nagrinėjant pareiškėjos prieglobsčio prašymą.

19.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos naujausio (paskesnio) prieglobsčio prašymo nagrinėjimas sustabdo skundžiamo Sprendimo vykdymą, nes ši išvada neatitinka Įstatymo 221 straipsnio 3 dalies ir 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 139 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, todėl, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, Sprendimas įsiteisėtų ir tai, kad pareiškėja yra pateikusi paskesnį prieglobsčio prašymą (kuris nagrinėjamas skubos tvarka), esant galiojančiam išsiuntimo sprendimui, nesudarytų kliūčių įvykdyti Sprendimą.

19.7. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol bus išnagrinėtas pareiškėjos prieglobsčio prašymas, nors tai gali lemti šio Sprendimo pagrįstumą, tačiau, pirmosios instancijos teismui nesustabdžius bylos nagrinėjimo, skundžiamas Sprendimas privalo būti panaikintas. Be to, pareiškėjos prieglobsčio byloje atsakovas turi iš naujo nagrinėti jai kilsiančias grėsmes ir galimybę grąžinti ją į kilmės valstybę, iš naujo nagrinėti faktinę pareiškėjos situaciją, tai sąlygoja, kad Sprendimas gali būti nebeaktualus.

19.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino šioje byloje taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėja išdėstė argumentus ir motyvus, kodėl negalima išsiųsti ją į kilmės valstybę dėl jai ten gresiančio pavojaus, o, nesant teismo taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, valstybės institucijos galėtų išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

21.1. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos šeiminiais ryšiais su draugu A. U., kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes šios aplinkybės buvo įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 26 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste, o pareiškėjos nurodytos aplinkybės (dalyvavimas protesto akcijose, veikla organizacijoje VšĮ (duomenys neskelbtini) ir kt.) jau buvo įvertintos Migracijos departamento Sprendime dėl prieglobsčio, kuris yra neapskųstas ir įsiteisėjęs.

21.2. Pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 21 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, todėl pareiškėjos išsiuntimas faktiškai nebus vykdomas, kol vyksta tyrimas Migracijos departamente.

21.3. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas tik formaliai nurodė, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl neišsiuntimo, nes šios aplinkybės buvo išnagrinėtos. Priimant Sprendimą dėl prieglobsčio, atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jos turimomis arba jai priskirtomis asmeninėmis savybėmis, taip pat nenustatė, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skunde nurodoma kilmės valstybės informacija atmestina, kaip neaktuali ginčijamam Sprendimui, be to, pareiškėjos nurodoma kilmės valstybės informacija nėra susijusi individualiai su pareiškėja, o vien bendra teisinė padėtis jos kilmės valstybėje nesuponuoja, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

21.4. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi pirmosios instancijos teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3- 10812-1064/2023, nes Lietuvos vyriausias administracinis teismas formuoja teismų praktiką. Atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl prieglobsčio, atsižvelgė į minėtą pirmos instancijos teismo sprendimą, įvertino pareiškėjos ryšius su prieglobsčio gavėju Lietuvos Respublikoje A. U. ir nenustatė, kad dėl A. U. pareiškėja patirtų persekiojimui prilygstančius veiksmus grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėja taip pat nepagrįstai vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTK) 2022 m. kovo 22 d. sprendimu byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 55978/20), kadangi minimas sprendimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai, bylos aplinkybės nėra tapačios.

21.5. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad ji priklauso sistemingai persekiojamai grupei (duomenys neskelbtini), atmestini kaip nepagrįsti. Kaip jau yra nustatyta galutiniame Sprendime dėl prieglobsčio, pareiškėja nepriklauso (duomenys neskelbtini) opozicinei organizacijai, nėra žinoma (duomenys neskelbtini) režimo kritikė, viešai neragino imtis veiksmų prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, praeityje nėra nukentėjusi nuo režimo.

21.6. Nagrinėjamu atveju visos su pareiškėja susijusios aplinkybės buvo įvertintos tinkamai, pareiškėja skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatų.

21.7. Pareiškėja neginčijo Sprendimo dėl prieglobsčio, tačiau skunde teismui kelia abejones dėl minėto spendimo, nors tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Nesuteikus pareiškėjai prieglobsčio Lietuvoje, atsakovas turėjo teisę priimti ginčijamą Sprendimą.

21.8. Pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neįgyjama, jeigu užsienietis pateikia naują paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kai dėl ankstesnio paskesnio prašymo suteikti prieglobstį yra priimtas galutinis sprendimas, ir nėra šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių negalima išsiųsti jo iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė pirmąjį paskesnį prieglobsčio prašymą, t. y. ji yra laikoma prieglobsčio prašytoja ir jos atžvilgiu nėra vykdomas išsiuntimas, nes vadovaujantis minėta nuostata, ji turi teisę likti Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 24S190298 dėl pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę pagrįstumo ir teisėtumo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėja gyvena Lietuvoje neteisėtai bei nesiima veiksmų, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvoje, todėl Migracijos departamentas turi pareigą spręsti klausimą dėl jos teisinės padėties. Teismas nurodė, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neturi socialinių, ekonominių bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika bei joje gyvenančiais asmenimis, pagrįstai ir proporcingai nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jos išsiuntimo bei pagrįstai įvedė perspėjimą į SIS. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimo.

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių, susijusių su pareiškėjai keliama grėsme kilmės valstybėje, vertinimu.

25. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2023 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S72640 nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėja apskundė minėtą sprendimą pirmosios instancijos teismui, kuris 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-10812-1064/2023 patenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, 2024 m. kovo 18 d. priėmė Spendimą dėl prieglobsčio, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), pareiškėja neskundė šio sprendimo. 2024 m. gegužės 5 d. pareiškėja kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Austrijos Respublikoje, tačiau, nustačius, kad pareiškėja jau buvo pateikusi prieglobsčio prašymą Lietuvoje, buvo pradėta jos grąžinimo procedūra pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriame išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino III Reglamentas). Atsakovas 2024 m. rugpjūčio 16 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti VSAT vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 2024 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėja pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuris priimtas nagrinėti iš esmės skubos tvarka.

27. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

28. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

29. Pagal Įstatymo 130 straipsnį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 d.); šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (3 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (4 d.).

30. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) apibrėžia grąžinimą kaip trečiosios šalies piliečio grįžimo procesą, prievolę grįžti vykdant savanoriškai arba priverstinai (3 str. 1 d. 3 p.). Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o, pagal 5 punktą, išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Be to, Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodyta, jog, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos, atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, turi būti vertinamos aplinkybės, numatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės gali būti nevertinamos ir nenustatinėjamos, jei užsienietis dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3557-556/2018; 2023 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1692-789/2023).

33. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurias turi atitikti užsienietis, kai gali būti nenustatinėjamos ir nevertinamos Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės (byloje nėra duomenų apie tai, kad ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, ji nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta kalta dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei). Todėl, priimant Sprendimą, atsakovas privalėjo vertinti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas aplinkybes, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, jis nevertino jų iš esmės, Sprendime formaliai nurodydamas, kad Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalį nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta. Kaip minėta, Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį bei tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jos turimomis arba jai priskirtomis asmeninėmis savybėmis, taip pat nenustatė, kad V. C. (duomenys neskelbtini) grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija.

34. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad egzistuoja priežastys, dėl kurių ji gali būti persekiojama (duomenys neskelbtini): pareiškėja yra aktyvi (duomenys neskelbtini) režimo priešininkė ir opozicijos aktyvistė; pareiškėja dalyvaudavo protesto akcijose (duomenys neskelbtini); pareiškėja tęsia savo opozicinę veiklą Lietuvoje, dalyvauja protesto akcijose ir VšĮ (duomenys neskelbtini), t. y. organizacijos, kuri (duomenys neskelbtini) laikoma ekstremistine organizacija, veikloje; Lietuvoje pareiškėja gyvena su partneriu A. U., kuris yra (duomenys neskelbtini) valdžios kritikas, gavęs tarptautinę apsaugą (jam yra suteiktas prieglobstis Lietuvoje). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, nustatant ir konstatuojant Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas aplinkybes.

35. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad, Sprendimui dėl prieglobsčio įsiteisėjus, galima konstatuoti, kad Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės – priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos – nenustatytos. Tokie atsakovo Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai neatitinka Įstatymo 130 straipsnio nuostatų, nurodančių aplinkybes, kada draudžiama grąžinti ar išsiųsti užsieniečius, ir kurios turi būti įvertinamos, priimant sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo ar išsiuntimo, nes, priešingu atveju, ši norma netektų prasmės (žr. šios nutarties 30–32 p.). Be to, nagrinėjamu atveju Sprendimas dėl prieglobsčio priimtas 2024 m. kovo 18 d., o skundžiamas Sprendimas – 2024 m. rugpjūčio 16 d., todėl situacija dėl pareiškėjai kylančios persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje Sprendimo priėmimo metu galėjo būti pasikeitusi, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos.

36. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr. 21/2008 pažymėta, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 38 straipsnio 1 dalį, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi (taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019). Taigi aplinkybė, jog pareiškėja ir jos partneris A. U. nėra sudarę santuokos ar nėra įregistravę partnerystės, nereiškia, kad tai, jog pareiškėja gyvena su partneriu A. U., kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvoje, tarp jų yra sukurti tam tikri bendru gyvenimu grįsti ryšiai, negali kelti grėsmės ir pačiai pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad Migracijos departamentas nepagrįstai neatliko atskiro vertinimo šiuo aspektu, nors tai būtina atlikti pagal negrąžinimo principo apsaugos taisykles.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Migracijos departamento Sprendimas negali būti pripažinti pagrįstais.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, kaip kompetentinga valdžios institucija, spręsdama dėl pareiškėjos grąžinimo į (duomenys neskelbtini), ginčijamame Sprendime tik formaliai nurodė Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, tačiau netyrė įrodymų dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kurios, pareiškėjos vertinimu, pagrindžia, kad, pareiškėjai grįžus į (duomenys neskelbtini), kyla grėsmė būti persekiojamai, taip pat nevertino (netinkamai vertino) kitų su pareiškėjos ir A. U. ryšiais susijusių aplinkybių. Taigi Migracijos departamentas neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas tenkinamas, panaikinant skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos V. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos V. C. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 24S190298.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakavecas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis