2024-09-11 Nr. AB-12958-3-61-3-01335-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2182-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01335-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Baltarusijos Respublikos pilietės A. (A.) H. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. (A.) H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo − uždaroji akcinė bendrovė „Ursus LT“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Baltarusijos Respublikos pilietė A.(A.) H. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 24S84722, kuriuo panaikintas jai (pareiškėjai) išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra Baltarusijos Respublikos pilietė, turinti ekonomistės kvalifikaciją, nepertraukiamai gyvena Lietuvoje nuo 2020 metų, surado darbo skelbimą, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ursus LT“ ieško logistikos specialisto. Pareiškėja pateikė užklausą pagal šį skelbimą ir netrukus gavo kvietimą į darbo pokalbį. Darbo pokalbio metu paaiškėjo, kad siūlomam darbui pareiškėjai trūksta kvalifikacijos, tačiau UAB „Ursus LT“ atstovai pasiūlė jai įsidarbinti tarpusavyje susijusioje įmonėje UAB „Vpvb“. Pareiškėja pažymėjo, kad UAB „Ursus LT“ ir UAB „Vpvb“ veikia kaip vienas verslo subjektas, t. y. pagrindinius užsakymus įvykdo UAB „Ursus LT“, o šalutinius užsakymus UAB „Ursus LT“ pavedimu vykdo UAB „Vpvb“. Pareiškėja nurodė, kad su darbo pasiūlymu sutiko, todėl 2023 m. sausio 31 d. sudarė su UAB „Vpvb“ darbo sutartį, kuri buvo pateikta atsakovui leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) darbo pagrindu gauti, nes tuo metu ji turėjo vizą, suteikiančią teisę dirbti Lietuvos Respublikoje.

3. Pareiškėja teigė, kad užsitęsus prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimui, jos turimos vizos galiojimas pasibaigė, todėl ji buvo atleista iš UAB „Vpvb“, tačiau UAB „Vpvb“ atstovas pasiūlė pareiškėjai sugrįžti į darbą po to, kai ji gaus leidimą dirbti suteikiantį dokumentą. Atsakovui nusprendus patenkinti pareiškėjos prašymą ir išdavus jai Leidimą, pareiškėja informavo UAB „Vpvb“ apie tai, kad ji turi leidimą dirbti suteikiantį dokumentą ir yra pasirengusi pratęsi darbą UAB „Vpvb“. UAB „Vpvb“ sutikus priimti pareiškėją į darbą, ji 2023 m. spalio 31 d. atvyko į UAB „Vpvb“ patalpas, tačiau vietoj darbo sutarties su UAB „Vpvb“, buhalterė pareiškėjai pateikė darbo sutartį su UAB „Ursus LT“. Pareiškėjos teigimu, ji šios klaidos nepastebėjo, pasirašė pateiktą darbo sutartį ir pradėjo dirbti.

4. Pareiškėja paaiškino, kad minėta klaida buvo pastebėta, kai atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino jai išduotą Leidimą darbo UAB „Vpvb“ pagrindu. Pareiškėja tvirtino, kad ji nepastebėjo, jog buvo įdarbinta ne UAB „Vpvb“, o UAB „Ursus LT“, nes jos darbo pobūdis nuo to nepriklausė, t. y. UAB „Vpvb“ ir UAB „Ursus LT“ įdarbintų ekspeditorių darbo funkcija turi tą pačią ekonominę išraišką – UAB „Ursus LT“ užsakovų aptarnavimas. Be to, nei UAB „Ursus LT“, nei UAB „Vpvb“ neturėjo jokios naudos iš to, kad pareiškėja būtų formaliai įdarbinta UAB „Ursus LT“.

5. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas nevertino jos elgesio sąžiningumo aspektu, o Sprendimą priėmė, vadovaudamasis tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančia informacija, tačiau netikrino, ar buvo sudaryta darbo sutartis, o paaiškėjus, jog sutartis nebuvo sudaryta, nesiaiškino, dėl kokių priežasčių ši sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjos teigimu, net jeigu būtų formalus pagrindas Leidimui panaikinti, vis dėlto atsakovo Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neproporcinga, nes darbo sutartis nebuvo tinkamai įforminta ne dėl pareiškėjos kaltės, ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tačiau netekusi teisės dirbti, ji neteko ir pajamų, taip pat jai galbūt teks išvykti iš Lietuvos Respublikos, su kuria ją sieja socialiniai ryšiai. Pareiškėja akcentavo, kad dėl UAB „Ursus LT“ buhalterės padarytos techninės klaidos jokia žala valstybei nebuvo padaryta, taip pat, pareiškėjos žiniomis, UAB „Ursus LT“ niekada nepiktnaudžiavo migracijos procedūromis.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos, priimtas, nesilaikant nustatytos tvarkos, t. y. Sprendimas priimtas iš anksto neapklausus pareiškėjos, nesudarius jai galimybės pateikti paaiškinimus, objektyviai neįvertinus svarbių aplinkybių.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2023 m. liepos 17 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti UAB „Vpvb“ (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti pagrindai). Migracijos departamentas 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23S186831 išduoti pareiškėjai Leidimą.

9. Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu nustatė, jog UAB „Vpvb“ darbo sutarties su pareiškėja nesudarė, pareiškėja nuo 2023 m. lapkričio 3 d. dirba UAB „Ursus LT“, nors Migracijos departamentas nebuvo priėmęs sprendimo leisti pareiškėjai pakeisti darbdavį, o tai reiškia, kad pareiškėja pakeitė darbdavį, nesilaikydama Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nustatytos tvarkos. Atsakovas teigė, kad, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą.

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti UAB „Vpvb“, todėl pareiškėjai nesudarius darbo sutarties su UAB „Vpvb“ išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jai buvo išduotas Leidimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš Sodros informacinės sistemos duomenų matyti, jog pareiškėja darbo užmokestį gavo iš UAB „Ursus LT“, todėl kritiškai vertino pareiškėjos skundo argumentus, kad ji neva nežinojo ar nepastebėjo, jog buvo įdarbinta ne toje įmonėje.

11. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog Sprendimas yra neproporcingas. Sprendimu pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir ji nėra išsiunčiama, todėl Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų.

12. Atsakovo teigimu, Spendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 13. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. birželio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. (A.) H. skundą.

14. Teismas nurodė, kad Leidimas buvo panaikintas dėl to, jog gavusi Leidimą darbo UAB „Vpvb“ pagrindu pareiškėja iki pat skundžiamo Sprendimo priėmimo nesudarė darbo sutarties su UAB „Vpvb“. Pareiškėja Sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad ji buvo įsitikinusi, jog darbo sutartį sudarė su UAB „Vpvb“, o ne su UAB „Ursus LT“, klaida buvo pastebėta, kai atsakovas priėmė Sprendimą, apie kurį pareiškėja nedelsdama informavo vadovybę, ir paaiškėjo, jog susiklosčiusi situacija kilo dėl buhalterės padarytos klaidos.

15. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėja buvo nesudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, teismo vertinimu, yra Įstatyme nustatytas pagrindas panaikinti Leidimą. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės priimti kitokį sprendimą, nustatęs Leidimo panaikinimo pagrindą, nes nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos skundo argumentai, susiję su darbdavio darbuotojos (buhalterės) žmogiškąja klaida, nekeičia šioje byloje padarytų išvadų, ir dėl to išsamiau dėl šių teiginių nepasisakė.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus kad Migracijos departamentas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, išsamumo ir gero administravimo principus, pažymėjo, kad pagal suformuotą teismų praktiką, užsieniečio apklausa, prieš priimant sprendimą, nėra privaloma.

18. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašo) 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatyme ir Apraše nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.

19. Teismas pripažino, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, yra pagrįstas galiojančių teisės aktų analize, todėl Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus. Teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

20. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu ji atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

III. 21. Pareiškėja A. (A.) H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimą, Sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (1 000 Eur + PVM) ir pirmosios instancijos teisme (1 000 Eur + PVM).

22. Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad ji žinojo, jog darbo sutartis buvo sudaryta su UAB „Ursus LT“, o ne su UAB „Vpvb“. Pareiškėja nurodo, kad ji, gaudama darbo užmokestį, netikrino darbo užmokesčio mokėtojo, nes jai nebuvo tokio poreikio. Pareiškėja pažymi, kad ekonominės darbo sąlygos, kurioms ji buvo priimta į darbą UAB „Ursus LT“, nesikeitė, o už neteisingą darbo santykių įforminimą pareiškėja nėra atsakinga, nes teisingas darbo santykių teisinis įforminimas yra darbdavio prerogatyva. Pareiškėjos vertinimu, dėl trečiojo asmens padarytos techninės klaidos susiklostę teisiniai santykiai turėtų būti sprendžiami, ne taikant administracinio poveikio priemonę (naikinant leidimą laikinai gyventi), o patikslinant darbdavio duomenis Sodros informacinėje sistemoje. Pareiškėja mano, kad jai turi būti sudarytos galimybės arba ištaisyti klaidą, arba leisti pakeisti darbdavį.

23. Pareiškėjos teigimu, teismo priimtas sprendimas neatitinka teismų praktikos, suformuotos aiškinant leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinius pagrindus, nustačius, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje N r. eA-2288-556/2023; 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4568-602/2020). Pareiškėja pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog net ir tuo atveju, kai yra neatitikimas tarp atsakovui pateiktų ir tikrovėje esančių duomenų, šis neatitikimas neturi būti traktuojamas kaip tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas, ypač kai šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės.

24. Pareiškėjos vertinimu, tiek atsakovas, tiek teismas formaliai vertino bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgdami į individualią pareiškėjos situaciją. Teismas neatsižvelgė į teisinę reikšmę turinčią aplinkybę (neatitikimo priežastį), kuri šiuo atveju kilo ne dėl pareiškėjos, o dėl jos darbdavio buhalterės padarytos techninio pobūdžio klaidos. Tai rodo, kad atsakovo Sprendimas ir jį teisėtu pripažinęs teismo sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį.

25. Pareiškėja laikosi skunde išdėstytos pozicijos, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Taip pat Sprendimas buvo priimtas, nesilaikant nustatytos tvarkos, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma. Pareiškėja mano, kad atsakovo Sprendimas yra neproporcingas, nes pareiškėja nėra atsakinga už tai, kad darbdavio buhalterė pateikė Sodrai neteisingus duomenis apie jos darbdavį.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Sprendimas prieštarauja teismų praktikai. Atsakovo teigimu, pareiškėjos skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai.

28. Atsakovas nurodo, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybių, dėl kurių su pareiškėja nebuvo sudaryta darbo sutartis, ar kodėl pareiškėja sudarė darbo sutartį ne su UAB „Vpvb“, o su UAB „Ursus LT“. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, yra Įstatymo nustatytas pagrindas panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi.

29. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad ji yra įvykdžiusi visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasak atsakovo, Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog atkartoja skundo argumentus ir pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. Vien aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos Baltarusijos Respublikos pilietės A. (A.) H. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 24S84722 panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjai Leidimas buvo išduotas darbo UAB „Vpvb“ pagrindu, tačiau pareiškėja su UAB „Vpvb“ darbo sutarties nesudarė, vietoj to – įsidarbino UAB „Ursus LT“, sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą, esant nustatytiems imperatyviems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Sprendimas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgė į individualią jos situaciją. Pareiškėja nesutinka su atsakovo išvada, kad ji, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo). Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jos elgesio sąžiningumo aspektu, neatsižvelgė į tai, kad duomenys Sodros informacinėje sistemoje buvo klaidingai suvesti ne dėl jos, o dėl darbdavio buhalterės kaltės, t. y. buhalterė per klaidą pareiškėją įdarbino UAB „Ursus LT“, o ne UAB „Vpvb“. Pareiškėja taip pat teigia, kad atsakovas priėmė Sprendimą, prieš tai jos neapklausęs ir nesudaręs jai galimybių teikti paaiškinimus, pažeisdamas taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal bylos įrodymus pareiškėja 2023 m. liepos 14 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ji ketina dirbti UAB „Vpvb“ (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti pagrindai). UAB „Vpvb“ pateikė tarpininkavimo raštą, kuriame nurodė, kad pareiškėja įdarbinama logistės pareigose, jai bus mokamas 1 323 Eur dydžio darbo užmokestis. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 23S186831 išduoti pareiškėjai Leidimą darbo UAB „Vpvb“ pagrindu. Pareiškėja darbo sutarties su UAB „Vpvb“ nesudarė. Iš byloje pateiktų Sodros informacinės sistemos duomenų matyti, kad pareiškėja nuo 2023 m. lapkričio 3 d. dirbo UAB „Ursus LT“, darbo užmokestį jai taip pat mokėjo UAB „Ursus LT“.

35. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą darbo UAB „Vpvb“ pagrindu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. nustatęs, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); su pareiškėja nebuvo sudaryta darbo sutartis (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

36. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

37. Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išvadą, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, padarė įvertinęs aplinkybę, jog Leidimas buvo išduotas darbo UAB „Vpvb“ pagrindu, tačiau pareiškėja darbo sutarties su UAB „Vpvb“ nesudarė. Pareiškėja tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad ji nebuvo įdarbinta UAB „Vpvb“ dėl darbdavio buhalterės kaltės, nes buhalterė, kuri yra atsakinga už UAB „Ursus LT“ ir už UAB „Vpvb“ buhalterinių dokumentų tvarkymą, pareiškėją per klaidą užregistravo kaip dirbančią UAB „Ursus LT“, o ne UAB „Vpvb“. Byloje pareiškėjos pateikti įrodymai (2023 m. spalio 31 d. darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos ir UAB „Ursus LT“ direktoriaus G. J., pareiškėjos 2023 m. kovo 26 d. paaiškinimas, UAB „Ursus LT“ buhalterės E. L. paaiškinimas) patvirtina jos nurodytas aplinkybes dėl įdarbinimo UAB „Ursus LT“, o ne UAB „Vpvb“, tačiau ši aplinkybė, jog pareiškėja su UAB „Vpvb“ nesudarė darbo sutarties, nėra pakankama padaryti išvadą, kad buvo situacija, apibrėžta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės).

38. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo Sprendime nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja nesudarė darbo sutarties su UAB „Vpvb“, atitinka kito Sprendime nurodyto teisinio pagrindo, kuriuo panaikinamas leidimas laikinai gyventi, dispoziciją (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.), tačiau šiuo atveju atsakovas, pagal byloje nustatytas aplinkybes taikydamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nepagrindė, jog jau pareiškėjai teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo UAB „Vpvb“ pagrindu ir UAB „Vpvb“ teikiant tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjos įdarbinimo, buvo pakankamai akivaizdu, jog darbo santykiai tarp pareiškėjos ir UAB „Vpvb“ neatsiras, ir tokiu būdu buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos argumentų, susijusių su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymu, ir skundžiamą sprendimą motyvavo tik teisiniu pagrindu panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėja pateikė įrodymus, sudarančius pagrindą abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas Sprendimu nepagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais.

39. Teisėjų kolegija, vertindama, ar atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, pažymi, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja, kuriai Leidimas išduotas darbo UAB „Vpvb“ pagrindu, darbo sutarties su UAB „Vpvb“ nesudarė ir UAB „Vpvb“ nedirbo. Šių nustatytų aplinkybių nekeičia faktinė situacija, jog, kaip teigia pareiškėja, ji per klaidą nebuvo įdarbinta UAB „Vpvb“, o buvo įdarbinta UAB „Ursus LT“. Kaip jau buvo minėta, Leidimas pareiškėjai buvo išduotas dėl jos darbo būtent UAB „Vpvb“, o ne dėl darbo UAB „Ursus LT“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).

41. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pareiškėjai neįsidarbinus UAB „Vpvb“, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti jai išduotą Leidimą. Pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kvestionuojančių atsakovo taikytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą teisinį pagrindą Leidimui panaikinti. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė formaliai, prieš tai pareiškėjos neapklausęs ir nesudaręs jai galimybių teikti paaiškinimus, pažymi, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), apibrėžiant gero administravimo principo turinį, nurodoma „teisė būti išklausytam“ reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00).

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017; kt.).

44. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija atsakovo nustatytų esminių faktinių aplinkybių (t. y. kad ji nesudarė darbo sutarties su UAB „Vpvb“ ir nedirbo šioje bendrovėje, nors Leidimas jai buvo išduotas būtent dėl darbo šioje bendrovėje), o savo teisės būti išklausytai pažeidimą grindžia tuo, kad, atsakovui jos neapklausus prieš priimant Sprendimą, nebuvo tinkamai įvertintos visos faktinės aplinkybės ir jos (pareiškėjos) individuali situacija. Taigi, pareiškėja šiuo atveju nesutinka su byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, tačiau tai, kad pareiškėja kitaip vertina savo pateiktų duomenų teisinę reikšmę, nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su, jos teigimu, sąlygų panaikinti Leidimą nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose, pareiškėja nenurodo kokius konkrečius įrodymus ir paaiškinimus ji būtų pateikusi atsakovui, dėl kurių būtų priimtas kitokio pobūdžio sprendimas.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjos iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai nurodė Leidimo panaikinimo pagrindus, nustatytus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau ši išvada nekeičia bylos galutinės išvados, t. y. jog pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai panaikintas Leidimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu. Sprendimas yra pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, nes jis buvo grindžiamas ir kitu pagrindu, nurodytu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuris byloje nebuvo nuginčytas. Dėl to pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra jokio pagrindo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

48. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, netenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti jai bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Baltarusijos Respublikos pilietės A. (A.) H. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė