2013-05-27 Nr. AB-2060-3-61-3-00622-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-924/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00622-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 33.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Audriui Vaičiūnui, Mindaugui Vaičiūnui, Laurai Čereškaitei – Kinčiuvienei,

atsakovo atstovams Viktorijai Balčiūnienei, Sandrai Junaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Aurelijui Mačiulaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eglitana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eglitana“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Eglitana“ (toliau – ir UAB „Eglitana“, pareiškėjas)) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu patikslintu skundu (I t., b. l. 51–55) prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558 (toliau – ir Sprendimas Nr. BRK-(10.87)-558) nutraukti 2011 m. birželio 30 d. Agentūros ir UAB „Eglitana“ sudarytą paramos sutartį pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla, įskaitant produktų, nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba“ Nr. 3VK-KE-10-1-000738-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis) ir įpareigoti Agentūrą įvykdyti Paramos sutartį bei išmokėti UAB „Eglitana“ 1 082 638 Lt paramos.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. kovo 17 d. pateikė Agentūrai paraišką Nr. 3VK-KE-10-1-000738-PR001 (toliau – ir Paraiška) projektui „Gamybinės įmonės plėtra“, skirtam elektros energijos gamybai plėtoti (toliau – ir Projektas). 2010 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, ŽŪM, trečiasis suinteresuotas asmuo) kancleris priėmė potvarkį Nr. 4D-132, kuriuo nuspręsta UAB „Eglitana“ Projektui paramos neskirti. Šį ŽŪM kanclerio sprendimą UAB „Eglitana“ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. sausio 24 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-1067-189/2011) skundą tenkino ir panaikino ŽŪM kanclerio 2010 m. spalio 8 d. potvarkio Nr. 4D-132 dalį, susijusią su šia įmone.

Po to Agentūra UAB „Eglitana“ Paraišką (Projektą) vertino pakartotinai. 2011 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras (toliau – ir Žemės ūkio ministras) priėmė įsakymą Nr. 3D-357, kuriuo nusprendė UAB „Eglitana“ skirti 1 082 638 Lt paramą. 2011 m. birželio 23 d. Agentūra raštu Nr. BRK-(10.87)-3133 „Dėl projekto įgyvendinimo“ informavo UAB „Eglitana“ apie tai, jog naudojant atsinaujinančius išteklius pagamintai elektros energijai taikomi fiksuoti tarifai yra rėmimo priemonė, užtikrinanti projekto investicijų atsipirkimą per nustatytą laikotarpį, jų taikymas kartu su Europos Sąjungos parama investicijoms (taip pat ir parama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai), Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) nuomone, galimai užtikrintų dvigubą projekto finansavimą. 2011 m. birželio 30 d. tarp Agentūros ir UAB „Eglitana“ buvo sudaryta Paramos sutartis Nr. 3VK-KE-10-1-000738-PR001. 2011 m. liepos 11 d.

UAB „Eglitana“, įgyvendinusi Projektą ir vadovaudamasi Paramos sutartimi, pateikė Agentūrai mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KE-10-1-000738-MP001 išmokėti visą paramos sumą. 2011 m. rugpjūčio 10 d. Agentūra pateikė UAB „Eglitana“ paklausimą Nr. S-FP-0047897, prašydama pateikti elektros gamybos įrenginio prijungimo prie elektros tinklų kopiją ir elektros energijos supirkimo sutarties kopiją. 2011 m. rugpjūčio 22 d. UAB „Eglitana“ pateikė Agentūrai prašomus dokumentus. Baigiantis Paramos sutartyje numatytam paramos išmokėjimo terminui ir nesulaukus paramos, UAB „Eglitana“ 2011 m. rugsėjo 16 d. pateikė Agentūrai paklausimą dėl Paramos sutarties vykdymo.

Agentūra 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. BRK-(14.4)-6506 informavo UAB „Eglitana“ apie tai, kad, vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Programos administravimo taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra), patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 15 d.

įsakymu Nr. 3D-144 (toliau – ir Taisyklės, Programos įgyvendinimo taisyklės), ir Paramos sutarties nuostatomis, 2011 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą registruoti nustatytą pažeidimą, susijusį su Projekto įgyvendinimu. 2011 m. spalio 13 d. UAB „Eglitana“ išsiuntė Agentūrai raštą, kuriuo išreiškė savo nuomonę dėl Agentūros registruoto pažeidimo ir nurodė motyvus, kodėl negali įvykdyti Agentūros reikalavimų. 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. BRK-(1.14)-8020 atsakovas informavo UAB „Eglitana“ apie tai, kad pateikė Žemės ūkio ministerijai visą su pažeidimu susijusią medžiagą ir šiuo metu yra atliekamas pažeidimo tyrimas. 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. BRK-(10.87)-558 Agentūra informavo UAB „Eglitana“ apie sprendimą nutraukti Paramos sutartį.

Pareiškėjo nuomone, UAB „Eglitana“, kaip paramos gavėjas, nepažeidė nei Paramos sutarties nuostatų, nei Lietuvos Respublikos įstatymų, nei Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų. Agentūros Sprendimas Nr. BRK-(10.87)-558 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnyje išvardytų įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų ir 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes yra priimtas vadovaujantis prielaidomis, jog parama kartu su fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu gali būti pripažįstama neleistinu dvigubu finansavimu.

Agentūra neteisingai aiškina Programos įgyvendinimo taisyklių 21.4 punktą ir Paramos sutarties 19.23 punktą, o Agentūros išvados dėl įstatymų draudžiamo dvigubo finansavimo yra nepagrįstos, nes nenurodyta, iš kokios nacionalinės programos, Europos Bendrijos fondo ir kitų tarptautinių programų ir fondų buvo finansuojamas UAB „Eglitana“ Projektas. Pareiškėjo manymu, ta aplinkybė, kad UAB „Eglitana“ pagaminta elektros energija yra superkama fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu, kuris buvo nustatytas Valstybinės kainų kontrolės ir energetikos komisijos (toliau – ir VKEK Komisija) 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 7 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje kainų“ (toliau – ir VKEK Komisijos 2002 m. nutarimas Nr.7), nėra ir negali būti laikoma finansavimu iš kitų nacionalinių programų, EB fondų, kitų tarptautinių programų ir fondų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1-283 patvirtintu Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašu (toliau – ir 2010 m. VIAP aprašas), elektros energijos fiksuotas supirkimo tarifas susideda iš dviejų sudedamųjų dalių: elektros energijos rinkos kainos ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tarifo. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšos nėra nei valstybės biudžeto dalis, nei savivaldybių biudžeto dalis, nei specialių elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos išteklių remiančių programų, nei kitokių nacionalinių ar nenacionalinių programų lėšos.

Priešingai nė teigia Agentūra, VIAP tarifas nėra parama investicijoms. UAB „Eglitana“ už parduotą elektros energiją gaunant VIAP tarifą, kuris yra dalis nustatytos elektros energijos supirkimo kainos, yra remiama elektros energijos gamyba (t. y. veikla, pajamos), o šios paramos dydis priklauso nuo pagamintos ir į skirstomuosius tinklus patiektos elektros energijos kiekio. Fiksuotas tarifas yra Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, AIEĮ) 2 straipsnio 27 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis gamintojui garantuojamos pajamos už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių vienetą.

Tai reiškia, kad UAB „Eglitana“ gaunamas VIAP tarifas kaip parama nėra susijęs su pareiškėjo investicijomis ir visiškai nepriklauso nuo investicijų į elektros energijos gamybos įrenginius kiekio (apimties), todėl, priešingai nė teigia Agentūra, VIAP tarifu nėra remiamos investicijos arba išlaidos elektros energijos gamybos įrenginiams įsigyti. UAB „Eglitana“ pasinaudojo teise gauti prijungimo nuolaidą (kompensaciją) vadovaudamasis Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys ir atliekiniai energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ (pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 25, toliau – ir Skatinimo tvarkos aprašas), 7, 12 ir 14 punktais.

Prisijungimas prie skirstomųjų tinklų nėra nei Projekto, kuriam UAB „Eglitana“ prašė paramos, dalis, nei Paramos sutarties dalis, nes pareiškėjas neprašė Agentūros kompensuoti prisijungimo prie skirstomųjų tinklų išlaidų. Taip pat yra nepagrįstas atsakovo motyvas, kad UAB „Eglitana“ pažeidė Programos įgyvendinimo taisyklių 27.10 punktą. Agentūra nepateikė pareiškėjui jokio pranešimo apie tai, kad kartu su mokėjimo prašymu pateiktuose dokumentuose yra nustatytos netinkamos finansuoti išlaidos. Teigdama, kad UAB „Eglitana“ pažeidė Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, Agentūra nepagrindė ir nenurodė nė vieno konkretaus teisės akto, kuris būtų pažeistas.

UAB „Eglitana“ Projektas yra iš dalies finansuojamas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, įsteigto 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (toliau – ir Tarybos Reglamentas Nr. 1290/2005). Šio Reglamento 22 straipsnio trečioje pastraipoje yra numatyta, jog išlaidoms, finansuojamoms pagal šį Reglamentą, negali būti suteiktas joks kitas finansavimas iš Bendrijos biudžeto. Panaši nuostata yra numatyta ir 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (toliau – ir Tarybos Reglamentas Nr. 1605/2002) 111 straipsnio 4 pastraipoje:

„bet kuriuo atveju tos pačios išlaidos du kartus iš biudžeto nefinansuojamos“. Remdamasis nurodytomis Reglamentų nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad Europos Sąjungos teisėje dvigubas finansavimas draudžiamas tik tais atvejais, kai siekiama tą patį projektą (tas pačias išlaidas) finansuoti Europos Sąjungos biudžeto pinigais du kartus.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 63–67) paaiškino, kad dar prieš pasirašant 2011 m. birželio 30 d. paramos sutartį Nr. 3VK-KE-10-1-000738-PR001, Agentūra gavo Energetikos ministerijos 2011 m. birželio 14 d. raštą Nr. (8.2-10)-3-1734, kuriame nurodyta, kad fiksuoti elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius išteklius, supirkimo tarifai yra viena iš skatinimo priemonių, kurias apibrėžia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, numatantis, kad nustatant šiuos tarifus, įvertinamos investicijos į elektrinių įrengimą (AIEĮ 20 str. 5 d.), taip pat nurodyta, kad analogiški rodikliai, t. y. investicijos į elektrines, buvo įvertinti ir nustatant tarifus iki įstatymo įsigaliojimo dienos, tai patvirtina VKEK Komisijos pažymos (2008 m. vasario 13 d.

Nr. 05-41, 2008 m. rugsėjo 18 d. Nr. 05-221, 2009 m. rugpjūčio 27 d. Nr. 05-175). Energetikos ministerijos vertinimu, fiksuoto tarifo taikymas ir investicinė parama tam pačiam projektui užtikrintų dvigubą to paties projekto finansavimą. Agentūra, gavusi minėtą Energetikos ministerijos informaciją, prieš Paramos sutarties pasirašymą 2011 m. birželio 23 d. pranešimu Nr. BRK-(10.87)-3133 įspėjo pareiškėją apie tai, kad fiksuotas tarifas ir investicinė parama pagal Paramos sutartį galbūt reikš dvigubą Projekto finansavimą, o Paramos sutartimi pareiškėjas privalės įsipareigoti, kad Projekto išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų ir fondų, todėl abiem priemonėmis pareiškėjas negalės pasinaudoti.

Pareiškėjas, neatsižvelgdamas į Agentūros pateiktą informaciją, 2011 m. birželio 30 d. sudarė Paramos sutartį, todėl Agentūra, įtardama, kad pareiškėjas galbūt nutarė pasinaudoti abiem priemonėmis, 2011 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. BRK-(3-32)-4477 kreipėsi į AB „Litgrid“ ir AB „Lesto“ su prašymu pateikti informaciją, ar pareiškėjas naudojasi fiksuotu tarifu. AB „Lesto“ 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštu pateikė informaciją, kad pareiškėjui, kuriam leidimas gaminti elektrą yra išduotas 2010 m. vasario 18 d., pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 8 dalį 12 metų laikotarpiu taikomas VKEK Komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais.

Pareiškėjui už elektrinės, kurios finansavimui pasirašyta Paramos sutartis, gaminamą energiją taikomas fiksuotas 30 centų tarifas, numatytas VKEK Komisijos 2002 m. nutarimu Nr.

7. Be to, AB „Lesto“ patvirtino, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 311 patvirtinto Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir 2009 m. redakcijos Skatinimo tvarkos aprašas) 12 punktu, UAB „Eglitana“, prijungiant elektrinę, buvo taikoma 40 proc. prijungimo mokesčio nuolaida. Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, Agentūra 2011 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą registruoti nustatytą pažeidimą: projekto vykdytojas UAB „Eglitana“, sudaręs su AB „Lesto“ Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Eglitana“ vėjo jėgainei už parduodamą elektros energiją taikomas VKEK Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas – už vėjo jėgainėje pagamintą ir į tinklus patiektą vieną elektros energijos kilovatvalandę yra mokama po 30 centų (AIEĮ 20 str. 8 p.), nesilaikė Paramos sutarties 19.23 punkto nuostatos.

Agentūra 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. BRK-(14.4)-6506 informavo pareiškėją apie įregistruotą pažeidimą ir paprašė per 10 dienų nuo šio rašto gavimo dienos atsisakyti elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą tarifą ir grąžinti AB „Lesto“ prisijungimo nuolaidą bei įspėjo, kad, pareiškėjui to nepadarius, Agentūra siūlys Žemės ūkio ministerijai priimti sprendimą nutraukti Paramos sutartį ir nekompensuoti mokėjimo prašyme nurodytos sumos. Agentūra, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepašalino nustatyto pažeidimo, t. y. neatsisakė lengvatinio tarifo ir prijungimo mokesčio nuolaidos, vadovaudamasi Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d.

įsakymu Nr. 3D-80 (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės), 10 punktu, 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. BRK-(14.4)-7813 pateikė Žemės ūkio ministerijai visą su pažeidimu susijusią medžiagą ir pasiūlė taikyti sankciją – nutraukti Paramos sutartį, nekompensuojant UAB „Eglitana“ mokėjimo prašyme Nr. 3Vk-KE-10-1-1-00738-MP001 nurodytos 1 082 638,00 Lt sumos. Žemės ūkio ministerija, įvertinusi faktines aplinkybes, 2012 m. sausio 12 d. pranešimu Nr. 2D-230 (3.23) pritarė Agentūros sprendimui nutraukti su UAB „Eglitana“ sudarytą Paramos sutartį, nekompensuojant mokėjimo prašyme nurodytos sumos.

Agentūra, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 19.23 punkto ir Programos įgyvendinimo taisyklių 21.4 punkto nuostatas ir šio pažeidimo neištaisė, remdamasi Programos įgyvendinimo taisyklių 29.10 punkto, Programos administravimo taisyklių 189.2.11 punkto nuostatomis ir vadovaudamasi Paramos sutarties 21.1 punktu, 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. BRK-(10.87)-558 informavo pareiškėją, jog, Žemės ūkio ministerijai pritarus, Paramos sutartis nutraukiama.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo ginčijamas Sprendimas Nr. BRK-(10.87)-558 yra aiškus, paremtas Paramos sutarties nuostatomis ir teisės aktų reikalavimais. Agentūra priėmė sprendimą nutraukti Paramos sutartį ir nekompensuoti pareiškėjo mokėjimo prašyme nurodytos sumos, nes UAB „Eglitana“ nesilaikė Paramos sutarties 19.23 punkto nuostatos, pagal kurią paramos gavėjas privalo užtikrinti, kad projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų ir fondų.

Tarifo dalis, kurią sudaro viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos, yra nacionalinės paramos lėšos, valstybės skatinimo priemonė, skirta kompensuoti investicijas į atsinaujinančių išteklių jėgaines. Pareiškėjas parduoda jėgainės gaminamą elektros energiją už fiksuotą tarifą. Įvertinus teisinį reglamentavimą (AIEĮ 3 str. 2 d., 36 d., 3 str. 2 d. 1 p., 20 str.), akivaizdu, kad elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius išteklius, fiksuotas tarifas yra laikytinas valstybės pagalbos priemone, finansuojama iš valstybės lėšų.

Be to, taikant gamintojui abi paramos schemas, tos pačios išlaidos būtų kompensuojamos nacionalinėmis ir ES lėšomis du kartus. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnyje nenumatyta galimybė diferencijuoti tarifą atsižvelgiant į tai, ar elektros gamintojui buvo suteikta investicinė ES, ar nacionalinė parama, todėl pagal VKEK Komisijos patvirtintą metodiką nustatomas vienas bendras tarifas, kurio tam tikra dalis skirta kompensuoti investicijas į jėgainės statybą. Dėl to fiksuotas tarifas ir parama pagal Paramos sutartį pareiškėjui kartu negali būti teikiami, nes tas pats projektas būtų finansuojamas du kartus.

Šį argumentą patvirtina ir ta aplinkybė, kad investicinė parama elektros jėgainių statybai ir tarifas yra laikytini nesuderinamomis skatinimo priemonėmis pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Paminėtos priemonės iš esmės sutampa, tik pirmuoju atveju elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojai skatinami teikiant paramą investiciniam projektui įgyvendinti, o kitu atveju kompensuojamos įgyvendinto projekto sąnaudos teikiant fiksuotą tarifą, kuris yra aukštesnis nei rinkos kaina. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad fiksuotas tarifas nėra susijęs su investicijomis ir nuo jų nepriklauso, nes būtent investicijų mastas ir jų atsipirkimas per tam tikrą laikotarpį yra vertinamas nustatant fiksuotą tarifą.

Todėl fiksuotas tarifas taikomas ne visą elektrinės tarnavimo laikotarpį, bet 12 metų, t. y. įvertinamas laikotarpis, per kurį yra kompensuojamos patirtos investicinės išlaidos, tokiu būdu yra skatinama ir remiama gamyba. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad pagal ES nuostatas draudžiamas dvigubas finansavimas tik iš ES biudžeto lėšų du kartus. Europos Sąjungos biudžeto lėšų tinkamą panaudojimą užtikrina 2002 m. birželio 25 d. priimtas Tarybos reglamentas Nr. 1605/2002, kurio VI antraštinėje dalyje įtvirtintas dvigubo finansavimo draudimo principas, taikytinas ir Agentūros administruojamoms lėšoms.

Parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą teikiama vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – ir Tarybos Reglamentas Nr. 1698/2005), kurio 70 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad EŽŪFKP bendrai finansuojamos išlaidos negali būti bendrai finansuojamos struktūrinių fondų, SF arba bet kurio kito Bendrijos finansinio instrumento įnašu. 2011 m. sausio 27 d. Komisijos Reglamento Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (toliau – ir Komisijos Reglamentas Nr. 65/2011), 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administraciniai patikrinimai apima procedūras, taikomas siekiant išvengti neteisėto dvigubo finansavimo pasinaudojus kitomis Sąjungos ar nacionalinėmis schemomis ir kitais programavimo laikotarpiais.

Ši norma aiškiai įtvirtina, kad dvigubas finansavimas yra neteisėtas ir suvokiamas kaip tų pačių išlaidų kompensavimas ne tik ES, bet ir nacionalinės paramos lėšomis. Vadovaujantis paminėtu reguliavimu, darytina išvada, kad tuo atveju, jei Projektas jau būtų paremtas nacionalinėmis lėšomis, paramos teikimas tam pačiam Projektui iš ES lėšų reikštų, kad pareiškėjas neteisėtai pelnosi iš ES dotacijų. Taigi, dvigubas finansavimas yra neteisėtas ir draudžiamas. Siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo ES ir nacionalinės paramos lėšomis, dvigubo finansavimo draudimas iš ES teisės aktų yra perkeltas ir į Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d.

Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, 1 priedo 3 skyriaus 2 punktą, taip pat į Programos įgyvendinimo taisykles ir Paramos sutartį. Todėl pareiškėjui gaunant tą pačią paramą iš dviejų šaltinių (ES ir nacionalinio), pažeidžiamos ne tik nacionalinės, bet ir ES teisės normos. Vertindamas Paramos sutarties 20.1, 5.5, 19.23, 21, 27.15 ir 4.3 punktų nuostatas, atsakovas teigė, kad pareiškėjas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų nefinansuoti Projekto iš kitų paramos šaltinių, pažeidė Paramos sutartį, todėl Agentūra turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą neskirti paramos.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentai, kad Agentūra nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Pažymėjo, kad Agentūra dar prieš Paramos sutarties pasirašymą 2010 m. birželio 23 d., gavusi Energetikos ministerijos išvadą, nedelsdama informavo pareiškėją apie fiksuoto tarifo nesuderinamumą su investicine parama, todėl pareiškėjas šią informaciją turėjo dar iki Paramos sutarties pasirašymo, gi Agentūra pasirašė Paramos sutartį neturėdama informacijos, kad pareiškėjas gauna fiksuotą tarifą. Agentūra 2012 m. rugsėjo 29 d. rašte aiškiai įvardijo, kokį pažeidimą padarė UAB „Eglitana“, ir, remdamasi Paramos sutarties 30 punktu, suteikė 10 darbo dienų terminą atsisakyti fiksuoto tarifo.

Tik po to, kai pareiškėjas atsisakė tai padaryti, Agentūra, laikydamasi Paramos sutarties ir Administravimo taisyklių nuostatų, Sprendimu Nr. BRK-(10.87)-558 nutraukė Paramos sutartį. Atsakovo manymu, šios aplinkybės patvirtina, kad Agentūra griežtai vadovavosi teisės aktų ir Paramos sutarties nuostatomis, o ne tariamai siekė kitų tikslų, kaip nurodo pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į skundą (II t., b. l. 108–112) rėmėsi analogiškais argumentais, kaip ir atsakovas, ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eglitana“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Agentūros 2012 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. BRK-(10.87)-558 nutraukti 2011 m. birželio 30 d. paramos sutartį Nr. 3VK-KE-10-1-000738-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla, įskaitant produktų, nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba“ teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl Agentūros įpareigojimo įvykdyti Paramos sutartį bei išmokėti UAB „Eglitana“ 1 082 638 Lt paramos.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Energetikos ministerija 2011 m. birželio 14 d. raštu Nr. (8.2-10)-3-1734 informavo Agentūrą apie tai, jog fiksuoti elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius išteklius, supirkimo tarifai yra viena iš skatinimo priemonių, kurias apibrėžia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, numatantis, kad nustatant šiuos tarifus, įvertinamos investicijos į elektrinių įrengimą (AIEĮ 20 str. 5 d.). Pagal Energetikos ministerijos informaciją analogiški rodikliai, t. y. investicijos į elektrines, buvo įvertinti ir nustatant tarifus iki įstatymo įsigaliojimo dienos, ir tai patvirtina VKEK Komisijos pažymos (2008 m. vasario 13 d.

Nr. 05-41, 2008 m. rugsėjo 18 d. Nr. 05-221 ir 2009 m. rugpjūčio 27 d. Nr. 05-175). Energetikos ministerijos nuomone, fiksuoto tarifo taikymas ir investicinė parama tam pačiam projektui galimai užtikrintų dvigubą to paties projekto finansavimą (I t., b. l. 134). Agentūra 2011 m. birželio 23 d. pranešimu Nr. BRK-(10.87)-3133 įspėjo UAB „Eglitana“, kad, Energetikos ministerijos nuomone, fiksuotas tarifas ir investicinė parama pagal Paramos sutartį galimai reikš dvigubą projekto finansavimą, o šia sutartimi pareiškėjas privalės įsipareigoti, kad Projekto išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų ir fondų, todėl abiem priemonėmis pareiškėjas negalės pasinaudoti (I t., b. l. 133).

UAB „Eglitana“, neatsižvelgdama į Agentūros pateiktą informaciją, 2011 m. birželio 30 d. pasirašė Paramos sutartį su Agentūra. Agentūra 2011 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. BRK-(3-32)-4477 kreipėsi į AB „Litgrid“ ir AB „Lesto“ su prašymu pateikti informaciją, ar UAB „Eglitana“ naudojasi fiksuotu tarifu (I t., b. l. 77). AB „Lesto“ 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštu (I t., b. l.

75) informavo, kad UAB „Eglitana“, kuriai priklauso vėjo elektrinė, yra taikomos skatinimo priemonės: pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 8 dalį 12 metų taikomas VKEK Komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis. Pareiškėjui už elektrinės, kuriai finansuoti pasirašyta Paramos sutartis, gaminamą energiją taikomas fiksuotas 30 centų tarifas, nustatytas VKEK Komisijos 2002 m. nutarimu Nr.

7. Be to, AB „Lesto“ patvirtino, kad, remiantis 2009 m. redakcijos Skatinimo tvarkos aprašo 12 punktu, UAB „Eglitana“, prijungiant elektrinę, buvo taikoma 40 proc. prijungimo mokesčio nuolaida. Agentūra, remdamasi Programos administravimo taisyklių, Programos įgyvendinimo taisyklių ir Paramos sutarties nuostatomis, 2011 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą registruoti nustatytą pažeidimą, t.y. kad „projekto vykdytojas UAB „Eglitana“, sudaręs su AB „Lesto“ Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Eglitana“ vėjo jėgainei už parduodamą elektros energiją taikomas VKEK Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas – už vėjo jėgainėje pagamintą ir į tinklus patiektą vieną elektros energijos kilovatvalandę yra mokama po 30 centų, nesilaikė Paramos sutarties 19.23 punkto nuostatos:

„Paramos gavėjas privalo užtikrinti, kad Projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma Paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų ir fondų“. Agentūra 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. BRK-(14.4)-6506 informavo UAB „Eglitana“ apie įregistruotą pažeidimą ir paprašė per 10 dienų terminą nuo šio rašto gavimo dienos atsisakyti elektros energijos pardavimo pagal fiksuotą tarifą ir grąžinti AB „Lesto“ prijungimo nuolaidą bei įspėjo, kad, pareiškėjui to nepadarius, Agentūra siūlys Žemės ūkio ministerijai priimti sprendimą nutraukti Paramos sutartį ir nekompensuoti mokėjimo prašyme nurodytos sumos.

Agentūra, atsižvelgdama į tai, kad UAB „Eglitana“ neatsisakė lengvatinio tarifo ir prijungimo mokesčio nuolaidos, pateikė Žemės ūkio ministerijai visą su pažeidimu susijusią medžiagą ir pasiūlė taikyti sankciją – nutraukti Paramos sutartį ir nekompensuoti pareiškėjo mokėjimo prašyme nurodytos 1 082 638,00 Lt sumos. Žemės ūkio ministerija 2012 m. sausio 12 d. pranešimu Nr. 2D-230 (3.23) pritarė Agentūros sprendimui nutraukti su UAB „Eglitana“ Paramos sutartį ir nekompensuoti mokėjimo prašyme nurodytos 1 082 638,00 Lt sumos.

Agentūra 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. BRK-(10.87)-558 informavo pareiškėją, kad jis pažeidė Paramos sutarties 19.23 punkto bei Programos įgyvendinimo taisyklių 21.4 punkto nuostatas ir šio pažeidimo neištaisė, todėl, vadovaujantis Programos įgyvendinimo taisyklių 29.10 punkto, Pažeidimų administravimo taisyklių 189.2.11 punkto nuostatomis ir Paramos sutarties 21.1 punktu, Žemės ūkio ministerijai pritarus, Paramos sutartis su pareiškėju nutraukiama (I t., b. l. 7–8).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės. Paramos schema šio įstatymo prasme suprantama kaip visuma skatinimo priemonių, kuriomis skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, taip pat mažinamos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo sąnaudos, didinama energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių pardavimo kaina, nustatomi įpareigojimai naudoti atsinaujinančius energijos išteklius ar naudoti iš atsinaujinančių išteklių pagamintą energiją, taip pat kitos priemonės, skatinančios naudoti atsinaujinančius energijos išteklius energijai gaminti ir (ar) iš jų pagamintos energijos naudojimą. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad skatinimo priemonėmis yra laikoma: fiksuotas tarifas, parama investicijoms į atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias technologijas, energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių įrenginių prijungimo prie energetikos tinklų ar sistemų išlaidų kompensavimas, privalomo atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti ir (ar) privalomo energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo reikalavimai, kitos Įstatymo bei kitų įstatymų nustatytos lengvatos. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta viena iš skatinimo priemonių: elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių išteklių elektrinėse, kurių galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuota tarifą. Šio įstatymo 20 straipsnyje taip pat nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas yra valstybės skatinama ir remiama veikla, todėl atsakovas pagrįstai teigia, kad tai yra valstybės pagalba, atitinkanti EB Sutarties 87 straipsnyje numatytus keturis suvestinius valstybės pagalbos kriterijus.

Parama suteikiama bet kokia forma, naudojant valstybės išteklius. Lietuvoje VIAP teikimas remiamas vadovaujantis Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 (toliau – ir 2009 m. VIAP aprašas). Pagal šio Aprašo 6.1 punktą elektros energijos gamyba remiama, kai gamintojai elektros energijai gaminti naudoja atsinaujinančius energijos išteklius, o 8.1 punktas numato, kad VIAP lėšų suma nustatoma kaip skirtumas tarp supirkimo kainos ir rinkos kainos, už VIAP lėšų administravimą atsakingas perdavimo sistemos operatorius (2009 m. VIAP aprašo 9 punktas). Atsižvelgęs į tai, kad VIAP lėšų surinkimas nustatytas valstybės, ir šios lėšos nukreipiamos teisės aktais numatyta paramos schema, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog fiksuotas tarifas tenkina šį valstybės pagalbos kriterijų. Parama skiriama palaikant tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą. Fiksuoto tarifo skatinimo priemonė tenkina ir šį kriterijų, nes pagal schemą remiami gamintojai, gaminantys elektrą iš atsinaujinančių išteklių. Tokiu būdu suteikiamas specifinis ekonominis pranašumas paramos gavėjui. Atsižvelgęs į tai, kad fiksuotas tarifas yra aukštesnis už rinkos kainą, juo yra suteikiama ekonominė nauda pareiškėjui, atsakovo argumentus, jog elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius išteklius, fiksuotas tarifas yra taikomas kaip valstybės pagalbos priemonė, finansuojama iš valstybės lėšų, teismas pripažino pagrįstais. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad taikant gamintojui abi paramos schemas, tapačios išlaidos būtų kompensuojamos nacionalinėmis ir ES lėšomis du kartus.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnyje nenumatyta galimybė diferencijuoti tarifą atsižvelgiant į tai, ar elektros gamintojui buvo suteikta investicinė ES, ar nacionalinė parama. Pagal VKEK Komisijos patvirtintą metodiką nustatomas vienas bendras tarifas, kurio tam tikra dalis skirta kompensuoti investicijas į jėgainės statybą. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad, remiantis Taisyklių ir Paramos sutarties nuostatomis, fiksuotas tarifas ir parama pagal sutartį pareiškėjui kartu negali būti teikiami, nes taip tas pats projektas būtų finansuojamas du kartus. Atsižvelgęs į tai, kad, apskaičiuojant elektros energijos supirkimo tarifą įvertinamos investicijos į jėgaines, teismas nurodė, kad toks reglamentavimas yra numatytas siekiant išvengti dvigubo tapačių išlaidų finansavimo ir įtvirtinti skaidrią elektros energijos supirkimo kainų sistemą.

Pareiškėjo argumentus, kad fiksuotas tarifas nėra susijęs su investicijomis ir nuo jų nepriklauso, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nurodydamas, kad nustatant fiksuotą tarifą yra vertinamas investicijų mastas ir jų atsipirkimas per tam tikrą laikotarpį. Pažymėjo, kad fiksuotas tarifas taikomas ne visą elektrinės tarnavimo laikotarpį, bet 12 metų, t. y. įvertinamas laikotarpis, per kurį yra kompensuojamos patirtos investicinės išlaidos. Pareiškėjo argumentai, kad fiksuotu tarifu yra remiama gamyba, veikla, pajamos iš elektrinių, nepaneigia šios išvados, nes įstatymų leidėjas, 12 metų jėgainės eksploatavimo laikotarpiu taikydamas fiksuotą tarifą, tokiu būdu kompensuoja pareiškėjo investicijas. Energetikos ministerijos 2012 m. kovo 29 d. rašte Nr. (8.3-10)3-1019 (II t., b. l. 121) nurodyta, kad VIAP lėšos nepriskiriamos prie Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos finansavimo šaltinių, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigia atsakovo išvadų, jog fiksuotas tarifas ir parama pagal Paramos sutartį pareiškėjui kartu negali būti teikiami, nes tas pats projektas būtų finansuojamas du kartus.

Pagal Paramos sutarties 4.3 punktą paramos gavėjui kompensuojamos tik tos investicijos (sąnaudos, išlaidos), kurios yra laikomos tinkamomis finansuoti, vadovaujantis Taisyklių nuostatomis ir numatytos Paramos sutartyje. Įgyvendinimo taisyklių 27.10 punkte numatyta, kad netinkamomis finansuoti laikomos išlaidos, patirtos naudojant finansų inžinerijos priemones, finansuojamas iš EB struktūrinių fondų lėšų, taip pat paramos lėšas, finansuojamas iš kitų nacionalinių programų, EB struktūrinių fondų, bet kurio kito EB ir (arba) tarptautinio fondo lėšų. Paramos sutarties 27.15 punkte taip pat numatyta, kad Sutartis pažeidžiama tada, kai paramos gavėjas neužtikrina, kad išlaidos, kurioms finansuoti buvo prašoma paramos, nebūtų finansuojamos iš kitų nacionalinių programų ir EB fondų. Pareiškėjas šių savo pareigų nesilaikė, per Agentūros nustatytą terminą fiksuoto tarifo neatsisakė ir taip siekė gauti dvigubą finansavimą Projektui.

Europos Sąjungos biudžeto lėšų tinkamą panaudojimą užtikrina 2002 m. birželio 25 d. priimtas Tarybos reglamentas Nr.1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento, kurio VI antraštinėje dalyje įtvirtintas dvigubo finansavimo draudimo principas, taikytinas ir Agentūros administruojamoms lėšoms. Parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą teikiama vadovaujantis Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 1698/2005. Šio Reglamento 70 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad EŽŪFKP bendrai finansuojamos išlaidos negali būti bendrai finansuojamos struktūrinių fondų, SF arba bei kurio kito Bendrijos finansinio instrumento įnašu. 2011 m. sausio 27 d. Komisijos Reglamento Nr. 65/2011, kuriuo nustatytos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis, 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administraciniai patikrinimai apima procedūras, taikomas siekiant išvengti neteisėto dvigubo finansavimo pasinaudojus kitomis Sąjungos ar nacionalinėmis schemomis ir kitais programavimo laikotarpiais. Teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog ši norma aiškiai įtvirtina, kad dvigubas finansavimas yra neteisėtas ir suvokiamas kaip tų pačių išlaidų kompensavimas ne tik ES, bet ir nacionalinės paramos lėšomis. Be to, šioje nuostatoje įtvirtinta, kad dvigubas finansavimas yra neteisėtas ir draudžiamas. Siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo ES ir nacionalinės paramos lėšomis, dvigubo finansavimo draudimas iš ES teisės aktų yra perkeltas į Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, 1 priedo 3 skyriaus 2 punktą, taip pat į Taisykles bei Paramos sutartį. Pareiškėjui gaunant tą pačią paramą iš dviejų šaltinių (ES ir nacionalinio), pažeidžiamos ne tik nacionalinės, bet ir ES teisės normos. Dėl šios priežasties teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad dvigubu finansavimu ES teisėje laikomas tik projekto finansavimas iš ES biudžeto lėšų du kartus.

Remiantis Paramos sutarties 5.5 punktu, parama pareiškėjui suteikiama tik tuomet, jei jis vykdys kitus įsipareigojimus pagal sutartį bei kitus sutarties vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pagal Paramos sutarties 20.1 punktą Agentūra privalo per 40 darbo dienų pateikti mokėjimo prašymą apmokėti tik tuomet, kai įvertina mokėjimo prašymą ir priima sprendimą dėl jo apmokėjimo. Pagal Paramos sutarties 19.23 punkto nuostatas pareiškėjas įsipareigojo užtikrinti, kad Projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų ir fondų, analogiška nuostata yra ir Taisyklėse. Paramos sutarties 21 punkte numatyta, kad Agentūra turi teisę neskirti paramos, jei paaiškėja sutarties 27 punkte nurodytos aplinkybės. Paramos sutarties 27.15 punkte numatyta, jog, kai pareiškėjas neužtikrina pareigos, kad Projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebūtų finansuojamos iš kitų nacionalinių programų ir EB fondų, gali būti nustatomas sutarties pažeidimas. Paramos sutarties 4.3 punkte nurodyta, kad paramos gavėjui kompensuojamos tik tos investicijos (sąnaudos, išlaidos), kurios yra laikomos tinkamomis finansuoti, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, ir numatytos sutartyje. Įvertinęs nurodytas Paramos sutarties nuostatas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų nefinansuoti Projekto iš kitų paramos šaltinių, pažeidė Paramos sutartį, todėl Agentūra turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą paramos neskirti ir pareiškėjo pateikto mokėjimo prašymo netenkinti.

Teismas nustatė, kad Agentūros Sprendimas Nr. BRK-(10.87)-558 paremtas aiškiai įvardytu Paramos sutarties, Taisyklių ir ES teisės aktų pažeidimu, todėl pareiškėjo argumentus, kad Agentūra nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nustatančių Agentūros pareigą grįsti sprendimus objektyviais duomenimis ir taikyti motyvuotas poveikio priemones, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog buvo priimtas sprendimas skirti investicinę paramą pareiškėjo Projektui, kuriame apskaičiuojant rodiklius naudotas fiksuotas tarifas, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas neturi teisės gauti finansavimo tam pačiam projektui iš dviejų šaltinių, ir kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidžia ES teisės aktus, Taisykles ir Paramos sutartį.

Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Agentūra teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558 nutraukti sutartį, nes pareiškėjas neužtikrino, kad Projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų ir fondų, ir taip pažeidė Programos įgyvendinimo taisyklių 21.4 punkto ir Paramos sutarties 19.23 punkto reikalavimus, nustatančius pareiškėjo pareigą užtikrinti šios nuostatos įgyvendinimą.

III. Pareiškėjas UAB „Eglitana“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 136–138) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, neteisingai taikė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies normas. Agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, Sprendimo Nr. BRK-(10.87)-558 nepagrindė įstatymų normomis ir motyvais, o rėmėsi prielaidomis. Teismas šių aplinkybių nevertino, rėmėsi Agentūros argumentais, o pareiškėjo argumentus atmetė nepagrįstai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Agentūra nuo UAB „Eglitana“ paraiškos pateikimo turėjo informaciją apie tai, jog pareiškėjas parduoda elektros energiją fiksuotu tarifu (30 ct už kWh), nustatytu VKEK Komisijos ir apmokamu iš VIAP lėšų, todėl priėjo prie klaidingos išvados, kad Agentūra tik 2011 m. rugpjūčio 22 d. gavusi informaciją iš AB „Lesto“ sužinojo apie tai, jog pareiškėjo vėjo elektrinės gaminama elektros energija yra superkama fiksuotu tarifu. Šią teismo išvadą paneigia faktas, kad Agentūra UAB „Eglitana“ Projektą įvertino teigiamai ir Projektui buvo skirta parama kaip tik dėl to, jog, apskaičiavus prognozuojamas pajamas vadovaujantis fiksuotu tarifu (30 ct už kWh), Projektas buvo pripažintas gyvybingu. Agentūra, sudarydama Paramos sutartį, vadovavosi 2011 m. balandžio 22 d. Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-357 dėl paramos skyrimo UAB „Eglitana“. Šis įsakymas galioja. Net ir gavusi AB „Lesto“ informaciją apie elektros energijos supirkimą fiksuotu tarifu, Agentūra 2011 m. rugsėjo 5 d. UAB „Eglitana“ Projekto įgyvendinimą įvertino teigiamai. Remdamasis šiais argumentais apeliantas mano, kad Agentūra pažeidė konstitucinį principą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nesivadovavo Viešojo administravimo įstatymu, Sprendimą Nr.BRK-(10.87)-558 priėmė siekdama kitų (apeliantui nežinomų) nei įstatyme numatytų tikslų. Agentūros 2011 m. birželio 23 d. pranešimą Nr. BRK-(10.87)-3133 teismas nepagrįstai pripažino tinkamu pranešimu, sukeliančiu UAB „Eglitana“ teisines pareigas, kadangi iš šio rašto turinio matyti, kad Agentūra jame pateikė tik Energetikos ministerijos nuomonę. Teismas pareiškėjui nepagrįstai perkėlė pareigą įrodinėti, kad UAB „Eglitana“ nepažeidė Paramos sutarties, nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktų.

2. Teismas netinkamai taikė Programos įgyvendinimo taisyklių 21.4 punktą ir Paramos sutarties 19.23 punktą, netinkamai vertino Agentūros Sprendimo Nr.BRK-(10.87)-558 turinį. Agentūros nurodyti UAB „Eglitana“ tariamai padaryti pažeidimai yra aprašyti Paramos sutarties 19.23 punkte ir 27.15 punkte kaip sankcija bei Programos įgyvendinimo taisyklių 21.4 punkte. Agentūra Sprendime Nr.BRK-(10.87)-558 nenurodė jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių padarytą pažeidimą, t. y. nenurodė kokias konkrečias išlaidas UAB „Eglitana“ siekia finansuoti du kartus. Agentūra Sprendime turėjo net tik nurodyti, kokias teisės normas pažeidė UAB „Eglitana“, bet ir pagrįsti (motyvuoti), kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjo padarytas pažeidimas (kokią konkrečią teisės normą, į kurią nukreipia blanketinės teisės normos, pažeidė pareiškėjas). Analizuojant Paramos sutarties 19.23 punkto ir Programos įgyvendinimo taisyklių 21.4 punkto turinį, galima daryti išvadą, kad yra galimi keturi pažeidimo variantai, t. y. pareiškėjas, prašydamas paramos, jau yra finansavęs, finansuoja ar ateityje finansuos Projekte numatytas išlaidas iš: i) kitų nacionalinių programų, ii) EB fondų, iii) kitų tarptautinių programų ir iv) kitų tarptautinių fondų. Agentūra, nutraukdama Paramos sutartį su UAB „Eglitana“, nenurodė nė vieno iš galimų keturių variantų.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl Programos įgyvendinimo taisyklių 27.10 punkto pažeidimo. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad UAB „Eglitana“ būtų prašiusi Agentūros finansuoti išlaidas, patirtas naudojant finansų inžinerijos priemones, finansuotas iš EB struktūrinių fondų lėšų, taip pat paramos lėšų, finansuojamų iš kitų nacionalinių programų, EB struktūrinių fondų, bet kurio kito EB ir (arba) tarptautinio fondo lėšų. Tai, kad UAB „Eglitana“ nepažeidė šio Programos įgyvendinimo taisyklių punkto, patvirtina ta aplinkybė, jog gavusi UAB „Eglitana“ mokėjimo prašymą (2011 m. liepos 11 d.) ir jį įvertinusi, Agentūra nepateikė pareiškėjui jokio pranešimo apie tai, kad kartu su mokėjimo prašymu pateiktuose dokumentuose yra nustatytos netinkamos finansuoti išlaidos. Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra teisės normos, kuri fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą ir VIAP lėšas, kuriomis apmokamas šis tarifas, priskirtų: i) nacionalinei programai, ii) EB fondui, iii) kitai tarptautinei programai ir iv) kitam tarptautiniam fondui. Lietuvos Respublikos įstatymuose taip pat nėra teisės normos, kuri draustų elektros energiją parduoti fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu ir tuo pačiu metu gauti paramą elektros gamybos įrenginių įsigijimui, t. y. tokį atvejį laikytų draudžiamu dvigubu tų pačių išlaidų finansavimu. Priešingai, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės, tarp kurių yra ir fiksuotas tarifas (1 punktas), ir parama investicijoms į atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias technologijas (9 punktas).

3.Teismas neteisingai taikė Europos Sąjungos teisės aktų normas. Konstatuodamas, kad Tarybos Reglamento Nr. 1605/2002 VI antraštinėje dalyje yra įtvirtintas dvigubo finansavimo (dėl to byloje vyksta ginčas) draudimas, teismas nenurodė, kokią tiksliai šios antraštinės dalies normą pažeidė pareiškėjas, neteisingai aiškino dvigubo finansavimo draudimą. Šio Reglamento 111 straipsnio 4 pastraipoje yra numatyta, kad bet kuriuo atveju tos pačios išlaidos du kartus iš biudžeto nefinansuojamos. Apelianto manymu, šią normą reikia aiškinti taip, kad dvigubas finansavimas suprantamas ir draudžiamas tik tais atvejais, kai siekiama tas pačias išlaidas finansuoti Europos Sąjungos biudžeto pinigais du kartus. Tokią išvadą apeliantas grindžia tuo, kad Tarybos Reglamento Nr. 1605/2002 VI antraštinėje dalyje reglamentuotas išimtinai Europos Sąjungos biudžetinių lėšų (dotacijų) panaudojimas. Panaši nuostata dėl bendrai finansuojamų išlaidų yra numatyta ir Tarybos Reglamento Nr. 1698/2005 70 straipsnio 7 dalies pirmoje pastraipoje, kurioje taip pat reglamentuojama tik išimtinai Europos Sąjungos biudžetinių pinigų panaudojimas, t. y. negalima tų pačių išlaidų finansuoti bendrai iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, struktūrinių fondų, Socialinio fondo ar bet kurio kito Bendrijos finansinio instrumento įnašo.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai aiškino ir Komisijos Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 5 dalies nuostatą, todėl priėjo prie klaidingos išvados, kad ši norma įtvirtina, jog dvigubas finansavimas yra neteisėtas ir suvokiamas kaip tų pačių išlaidų kompensavimas ne tik ES, bet ir nacionalinės paramos lėšomis. Priešingai nė teigia pirmos instancijos teismas, šia Komisijos Reglamento Nr. 65/2011 nuostata yra siekiama administracinio patikrinimo procedūromis išvengti neteisėto dvigubo finansavimo, t. y. tokio dvigubo finansavimo, kuris draudžiamas Europos Sąjungos teisės aktais.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 149–153) atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi savo atsiliepime į skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 142–147) remiasi argumentais, analogiškais tiems, kuriais grindė savo atsiliepimą į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar Nacionalinė mokėjimo agentūra 2012 m. sausio 27 d. Sprendimu Nr. BRK-(10-87)-558 pagrįstai ir teisėtai nutraukė 2011 m. birželio 30 d. paramos sutartį Nr.3VK-KE-10-1-000738-PR001 dėl paramos pareiškėjui UAB „Eglitana“ įgyvendinant projektą „Gamybinės įmonės plėtra“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos srities „Ne žemės ūkio veikla, įskaitant produktų, nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba“.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos (toliau – ir 2007–2013 m. Programa) antraštinėje dalyje nurodyta, kad ji parengta vadovaujantis 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, taip pat 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1974/2006, nustatančiu išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 1974/2006), ir atitinka Bendrijos strategines gaires, kurios buvo perkeltos į Lietuvos atitinkamo laikotarpio nacionalinę strategiją.

Tarybos Reglamentas Nr. 1698/2005 su vėlesniais pakeitimais nustato, kad EŽŪFKP valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas, kurios įgyvendina kaimo plėtros strategiją, naudodamos priemones, suskirstytas pagal šio Reglamento IV antraštinėje dalyje apibrėžtas kryptis, kurioms prašoma EŽŪFKP pagalbos. 2007-2013 m. Programos antraštinėje dalyje nurodyti Reglamentai nustato, kad kiekviena valstybė narė pateikia savo kaimo plėtros nacionalinį strateginį planą, parengtą vadovaujantis Tarybos patvirtintomis Bendrijos strateginėmis gairėmis, pagal kurį rengiamos kaimo plėtros programos, atitinkančios Komisijos reglamento Nr. 1974/2006 II priedu patvirtintus turinio reikalavimus, kurias turi patvirtinti Komisija (Reglamento Nr. 1698/2005 Įžanginės dalies (9) p., 11 str., 15 str.; Reglamento Nr. 1974/2006 (4),(5),(6) p., II priedas). Reglamento Nr. 1698/2005 IV antraštinės dalies „Parama kaimo plėtrai“ I skyriaus „Kryptys“ III skirsnio 3 kryptyje „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ (52 straipsnis) yra numatyta, kad parama pagal šį skirsnį, be kita ko, apima: priemones (a) kaimo ekonomikai įvairinti, kurias sudaro: i) ne žemės ūkio veiklos įvairinimas; ii) parama mikroįmoinių kūrimui ir plėtrai siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą. Pagal Reglamento Nr. 1698/2005 54 straipsnį parama verslo kūrimui ir plėtrai yra teikiama mikroįmonėms.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje, patvirtintoje Komisijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. C(2007) 5076, nurodyta, kad ši Programa parengta vadovaujantis Nacionaline 2007-2013 metų kaimo plėtros strategija ir įgyvendina šią strategiją taikant priemones, sugrupuotas pagal Reglamento Nr. 1698/2005 IV antraštinėje dalyje apibrėžtas kryptis. 2007–2013 metų Programos III kryptyje „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ II priemonė „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (I veiklos sritis – parama ne žemės ūkio veiklai, įskaitant paslaugas ir amatus ir amatų centrų kūrimą, II veiklos kryptis – produktų nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba) apibūdinta (Programos IV dalies 1-asis priedas), kad šios priemonės yra investicinio pobūdžio. Parama pagal šias priemones teikiama mikroįmonėms kaime ir kaimo gyventojams, užsiimantiems ne žemės ūkio veikla. Reglamentų Nr. 1698/2005 ir Nr. 1974/2006 taikymo prasme mikroįmonė suprantama taip, kaip ji apibrėžta pagal Komisijos rekomendacijas 2003/361/EB. Šių Rekomendacijų Priedo 2 straipsnyje nurodyta, jog „mikroįmonė“ - įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10 asmenų ir kurios metinė apyvarta ir (arba) metinė balanso suma neviršija 2 milijonų eurų. Ši Rekomendacijų nuostata perkelta į 2007–2013 metų Programą.

UAB „Eglitana“ (mikroįmonė), kuri užsiima elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamyba, 2010 m. kovo 17 d. pateikė Agentūrai paraišką dėl paramos skyrimo pagal 2007–2013 metų Programos priemonės (III veiklos krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ II priemonė) „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos srities „Ne žemės ūkio veikla, įskaitant produktų, nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba“ projektui „Gamybinės įmonės plėtra“ įgyvendinti (bendra projekto vertė – 4 361 619 Lt., prašoma paramos suma – 1 726 400 Lt).

UAB „Eglitana“ prašė paramos pagal minėtą 2007–2013 metų Programos priemonę įgyvendinant Projektą, t.y. kompensuoti investicijas į pastatytą vėjo elektrinę Naujasodės kaime, Mažeikių rajone (objektas 2010 m. vasario 3 d. buvo pripažintas tinkamu naudoti, 2010 m. vasario 20 d. sudaryta elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis), taip pat paramos kompensuoti investicijas į numatomą statyti vėjo elektrinę Račalių kaime, Mažeikių rajone. Praėjus beveik metams nuo paraiškos pateikimo, UAB „Eglitana“ 2011 m. kovo 7 d. raštu informavo Agentūrą apie tai, kad prašo skirti paramą tik pastatytos vėjo elektrinės Naujasodės kaime investicijoms kompensuoti, kadangi, užsitęsus 2010 m. kovo 17 d. paraiškos vertinimui ir vykstant teisminiam ginčui su atsakovu dėl paramos skyrimo pagal paraiškoje nurodytą 2007–2013 metų Programos priemonę, UAB „Eglitana“ 2011 m. sausio 25 d. pasirašė sutartį su Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondu (toliau – ir LAAIF) dėl paramos įgyvendinant aplinkos apsaugos investicinį projektą dėl vėjo elektrinės statybos Račalių kaime.

Reglamento Nr. 65/2011 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad visą paramos paraišką, mokėjimo prašymą, ar kitą deklaraciją arba jų dalį galima atsiimti bet kuriuo metu. Kompetentingos institucijos registruoja tokio atsiėmimo įrodymus. Byloje nustatyta, kad Agentūra, gavusi UAB „Eglitana“ pranešimą apie paraiškos atsiėmimą dalyje dėl paramos skyrimo vėjo elektrinės statybos Račalių kaime investicijoms kompensuoti bei šį pranešimą patvirtinančius duomenis apie subsidijos skyrimą iš LAAIF, į šias aplinkybes atsižvelgė paraiškos vertinimo metu.

Agentūra, vertindama UAB „Eglitana“ paraišką (2011 m. kovo 8 d., 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. kovo 25 d. vertinimų ataskaitos), iš esmės sprendė, ar UAB „Eglitana“ atitinka reikalavimus gauti paramą pagal 2007–2013 metų Programos III krypties priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla, įskaitant produktų, nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba“ investicijoms kompensuoti dėl Projekto dalies, kuri susijusi su pastatyta ir veikiančia vėjo elektrine Naujasodės kaime, Mažeikių rajone.

Paraiškos vertinimo ataskaitose užfiksuoti duomenys, kad Projektas dėl Naujasodės kaime pastatytos vėjo elektrinės yra tinkamas gauti 1 082 638 Lt paramą pagal minėtą 2007–2013 metų Programos priemonę, galimas maksimalus paramos intensyvumas iki 65 proc. Remiantis šiomis Projekto vertinimo ataskaitomis, bei Žemės ūkio ministerijos Projektų atrankos komiteto 2011 m. balandžio 15 d. rekomendacijomis, UAB „Eglitana“ buvo įtraukta į Žemės ūkio ministro 2011 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr.3D-357 patvirtintą projektų, kuriems skiriama parama pagal 2007–2013 metų Programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ sąrašą, nurodant, kad iš viso šiai įmonei skiriamos paramos suma – 1 082 638 Lt, didžiausia galima paramos lyginamoji dalis iki 65 proc., didžiausia paramos suma iš EŽŪKKP lėšų (75 proc. paramos sumos) – 811 978, 50 Lt, bendrojo finansavimo lėšos (25 proc. paramos sumos) – 270 658,50 Lt.

Šis paramos paskirstymas procentais ir konkrečios sumos buvo perkeltos į 2011 m. birželio 30 d. paramos sutarties, sudarytos tarp Agentūros ir UAB „Eglitana“, 2 straipsnį, detalizuojant, kad UAB „Eglitana“ kompensuojama iki 1 082 638 Lt (t.y. iki 65 proc.) visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų, iš jų – 811 978,50 Lt EŽŪKKP lėšos (t.y. iki 75 proc. Paramos sumos), 270 658,50 Lt (t.y. iki 25 proc. Paramos sumos) Lietuvos valstybės biudžeto lėšos. Paramos sutartyje (3 p.) nurodyta, kad UAB „Eglitana“ įsipareigoja prisidėti 643 762 Lt, t.y. 35 proc. savo įnašu prie tinkamų finansuoti Projekto išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų Projektui reikalingų išlaidų apmokėjimą.

Paramos sutarties 8 punkte nurodyta, kad Parama (iki 1 082 638 Lt) bus suteikta Paramos gavėjo investicijoms naujai technikai ir įrangai (vėjo jėgainei). Į Paramos sutarties IV skyrių „Paramos gavėjo teisės ir pareigos“ be kita ko, buvo įrašyta Paramos gavėjo pareiga užtikrinti, kad Projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma Paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų bei fondų (Paramos sutarties 19.23 p.). Į šį Paramos sutarties punktą pažodžiui perkeltos Programos įgyvendinimo taisyklių (ŽŪM 2008 m. kovo 15 d.

įsakymas Nr. 3D-144) 22.4 punkto nuostatos, kurios yra analogiškos 2007–2013 metų Programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, 1 priedo 3 skyriaus 2 punktui. Bylos proceso šalys nesiginčija dėl to, kad paramą UAB „Eglitana“ buvo numatyta skirti kompensuoti šios įmonės investicijas į Naujasodės kaime pastatytos vėjo elektrinės įrengimus.

2011 m. liepos 11 d. mokėjimo prašymu Nr. 3VK-KE-10-1-000738-MP001 pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą, prašydamas išmokėti Paramos sutartyje numatytą kompensuoti 1 082 638 Lt sumą. Agentūra 2012 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. BRK-(10-87)-558 nutraukdama Paramos sutartį, remdamasi Paramos sutarties 21.1, 27.3, 27.15 punktais, konstatavo, kad UAB „Eglitana“ pažeidė Paramos sutarties 19.23 punkto ir Programos įgyvendinimo taisyklių 22.4 punktų reikalavimus. Rėmėsi Programos įgyvendinimo taisyklių 29.10 punktu, kuris nustato, kad netinkamos finansuoti išlaidos, patirtos naudojant finansų inžinerijos priemones, finansuotas iš EB struktūrinių fondų lėšų, taip pat paramos lėšas, finansuojamas iš kitų nacionalinių programų, EB struktūrinių fondų, bet kurio kito EB ir (arba) tarptautinio fondo lėšų, taip pat Programos administravimo taisyklių (ŽŪM 2007 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. 3D-153) 189.2.11 punktu, kuriame nurodyta, kad paramos neskyrimas taikomas, kai paramos gavėjas pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus).

Paramos sutarties 19.23 punkto ir Programos įgyvendinimo taisyklių 22.4 punktų pažeidimu Agentūra kvalifikavo tai, kad UAB „Eglitana“ neįvykdė Agentūros pasiūlymų atsisakyti elektros energijos, kurią gamina vėjo elektrinė Naujasodės kaime, pardavimo pagal fiksuotą tarifą taip pat grąžinti AB „Lesto“ šios elektrinės prijungimo prie tinklų nuolaidą, t.y. pažeidimą kvalifikavo iš esmės dėl to, kad pareiškėjas neatsisakė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) teikėjams pagal atitinkamas paramos schemas taikomų skatinimo priemonių skatinant energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių plėtrą, kurią numato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (20 str., 21 str.) ir su juo susiję teisės aktai.

Dėl dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimas Nr. BRK-(10.87)-558 dėl Paramos sutarties nutraukimo buvo priimtas remiantis dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimu. Šį draudimą nustato Agentūros Sprendime Nr. BRK-(10.87)-558 nurodytos Programos įgyvendinimo taisyklės (22.4 punktas) bei Paramos sutartis (19.23 punktas). Apie tapatų draudimą yra kalbama ir Komisijos Reglamento Nr. 65/2011 24 straipsnio 5 dalyje, kur įtvirtinta nuostata, kad administraciniai patikrinimai apima procedūras, taikomas siekiant išvengti neteisėto dvigubo finansavimo pasinaudojus kitomis Sąjungos ar nacionalinėmis schemomis ir kitais programavimo laikotarpiais. Tų pačių išlaidų kompensavimas du kartus, be kita ko, draudžiamas pagal Tarybos Reglamento Nr. 1605/2002 109 straipsnio 2 dalį. Vadinasi, nėra pagrindo abejoti, kad dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimas iš principo yra galimas ir neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Šios bylos aplinkybių kontekste dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo principas reiškia, jog tos pačios išlaidos, kurios numatytos kompensuoti pagal Paramos sutarties 8 punktą, t. y. 1 082 638,00 Lt išlaidos Paramos gavėjo investicijoms – naujai technikai ir įrangai (vėjo jėgainei) – neturi būti (nei praeityje, nei ateityje) kompensuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų bei fondų. Paramos gavėjo pareiga užtikrinti, kad šio draudimo bus paisoma, įrašyta Paramos sutarties 19.23 punkte, kuris numato: „Paramos gavėjas privalo užtikrinti, kad Projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma Paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų bei fondų“.

Pareiškėjas, sudarydamas Paramos sutartį su tokia nuostata sutiko, pasirašydamas sutartį šį įsipareigojimą akceptavo. Be to, minėta, kad iš esmės analogiška nuostata dėl dvigubo finansavimo draudimo buvo ir yra įtvirtinta ir kituose teisės aktuose, t. y. Programos įgyvendinimo taisyklių 22.4, 29.10 punktuose, 2007–2013 metų Programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, 1 priedo 3 skyriaus 2 punkte. Vadinasi, pareiškėjas nagrinėjamu atveju įsipareigojo, kad išlaidos, kurių kompensavimo (paramos) jis prašė pagal 2007–2013 metų Programą, nebūtų finansuotos ar finansuojamos taip pat ir iš kitų nacionalinių programų. Todėl dvigubo finansavimo draudimas šiuo atveju taikytinas ir parama gali būti neišmokama ar mažinama ne tik tais atvejais, kai dvigubas finansavimas vykdomas iš ES fondų lėšų, bet ir tais atvejais, kai dalis išlaidų jau yra kompensuota nacionalinės programos pagrindu. Tai yra akivaizdžiai matyti iš anksčiau paminėtų nuostatų, kuriose tiesiogiai minimos nacionalinės programos, ne tik ESB fondai. Juolab kad jei tam tikros išlaidos jau yra kompensuotos (kompensuojamos), šių išlaidų finansavimas (apmokėjimas) antrą kartą, teisėjų kolegijos nuomone, faktiškai reikštų ne patirtų išlaidų kompensavimą, bet tam tikros naudos (pelno), praturtėjimo ūkio subjektui suteikimą. Savo ruožtu paramos, kurios prašė pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, paskirtis yra kompensuoti konkrečias investicines išlaidas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad minėtos teisės normos ir Paramos sutarties nuostatos nereikalauja, kad nacionalinė programa, kurios lėšomis tam tikros išlaidos yra kompensuotos ar kompensuojamos, būtų laikoma valstybės pagalba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) prasme tam, kad galiotų ir būtų taikoma pirmiau paminėta dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo taisyklė. Taigi šiuo atveju paramos priemonės buvimas ar nebuvimas valstybės pagalba Europos Sąjungos teisės prasme nėra būtina sąlyga pripažinti, jog tam tikra paramos priemonė yra nacionalinė programa. Šią išvadą pagrindžia lingvistinis minėtų normų aiškinimas pagal kurį dvigubo finansavimo draudimas nesiejamas su aplinkybe, kad tam tikra finansavimo dalis būtų valstybės pagalba SESV prasme. Minėtose normose sąvoka „valstybės pagalba“ apskritai neminima, o minima sąvoka „nacionalinė programa“, kurios tapatinti su sąvoka „valstybės pagalba“ nėra pakankamo pagrindo. Be to, teisėjų kolegijos manymu, ES teisė nedraudžia valstybei narei nustatyti, kad net jei tam tikra nacionalinė programa neatitinka valstybės pagalbos sąvokos SESV taikymo požiūriu, parama pagal 2007–2013 metų Programą neišmokama, jei ji jau kompensuota pagal nacionalinę programą. Tokia taisyklė, t. y. nesiejant dvigubo finansavimo draudimo su valstybės pagalba SESV taikymo prasme, be kita ko, užtikrina, kad nebūtų iškreipiami ūkio subjektams teikiamos paramos tikslai ir teikiama parama būtų užtikrintas optimalus viešųjų išteklių valdymas, du kartus (vieną kartą iš nacionalinės programos lėšų, kitą kartą iš 2007–2013 metų Programos lėšų) nekompensuojant tų pačių išlaidų.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad pirmiau pateikti išaiškinimai dar nepatvirtina, kad atsakovo sprendimas nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir teisėtas. Būtina įvertinti, ar fiksuotas energijos supirkimo tarifas gali būti laikomas nacionaline programa anksčiau paminėtų Paramos sutarties ir Paramos įgyvendinimo taisyklių nuostatų prasme, taip pat ar minėtu fiksuotu energijos tarifu buvo ir yra kompensuojamos tos pačios išlaidos, kaip ir tos, kurių kompensavimo pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė pagal 2007–2013 metų Programą, taip pat įvertinti kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Dėl fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifo priskirtinumo nacionalinei programai

Apelianto nuomone, fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifas nėra nacionalinė parama, lėšos surenkamos iš visų elektros pirkėjų ir paskirstomos gamintojams.

Iki specialiojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo įsigaliojimo su šia sritimi susijusius klausimus reglamentavo Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-641 redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnio 3 punktas nustatė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija elektros energetikos sektoriuje nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą. Šio įstatymo 49 straipsnyje numatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali įpareigoti rinkos dalyvius teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje.

Vyriausybė 2004 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1462 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ (išdėstytas nauja redakcija 2009 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1449) 1.1.11 punktu įgaliojo Energetikos ministeriją patvirtinti VIAP sąrašą, šių paslaugų teikimo tvarkos aprašą. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1-214 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ (pakeistas 2010 m. spalio 8 d.

įsakymu Nr. 1-282) 1.1 punktu nustatyta, kad viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Šio įsakymo 3 punktas numato, kad viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinka elektros energijos gamybos įrenginių, elektros energijos gamybai naudojančių vėjo, biomasės, saulės ar hidroenergiją, prijungimas prie perdavimo ir skirstomųjų elektros tinklų, skirstomųjų tinklų parengimas atsinaujinančios energijos šaltinių gamybos integravimui.

Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1-215 patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašą (toliau – ir VIAP teikimo aprašas). Remiantis VIAP teikimo aprašo 6.1 punktu, elektros energijos gamyba remiama, kai gamintojai elektros energijai gaminti naudoja atsinaujinančius energijos išteklius. VIAP teikimo aprašo 7.4 punkte (2011 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 1-291 redakcija) nustatyta, kad, vadovaujantis energetikos ministro patvirtintu VIAP sąrašu ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos, G-8 valstybių grupės ir kitų valstybių bei tarptautinių finansinių institucijų ilgalaikę ir esminę finansinę pagalbą, remiamas elektros energijos gamybos įrenginių, elektros energijos gamybai naudojančių vėjo, biomasės, saulės energiją ar hidroenergiją, prijungimas prie perdavimo ar skirstomųjų elektros tinklų, perdavimo ir skirstomųjų tinklų optimizavimas, plėtra ir (ar) rekonstrukcija, susijusi su atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių gamintojų pagamintos elektros energijos priėmimu ir persiuntimu.

VIAP teikimo aprašo 9 punkte nustatyta, kad perdavimo sistemos operatorius yra atsakingas už VIAP lėšų administravimą. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarką tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarka inter alia nustato reikalavimus VIAP lėšų apskaitai, atskaitomybei ir skaidrumui.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2010 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. O3-328 patvirtino Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašą (toliau – VIAP administravimo tvarkos aprašas). VIAP administravimo tvarkos aprašo (2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. O3-441 redakcija) 7 punkte buvo numatyta, kad „vartotojas, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo tinklo ar tiesioginės linijos, ir gamintojas arba skirstomųjų tinklų operatorius, kurių įrenginiai yra prijungti prie perdavimo tinklo, sumoka už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administratoriui.“ To paties teisės akto 8 punkte buvo numatyta, kad „vartotojas ir gamintojas, kurio įrenginiai yra prijungti prie skirstomojo tinklo, sumoka už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, atsiskaitydamas už suteiktą elektros energijos persiuntimo paslaugą arba už suvartotą elektros energiją skirstomojo tinklo operatoriui.“ VIAP administravimo tvarkos aprašo 9 punkte buvo numatyta, kad „skirstomojo tinklo operatorius viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas perveda viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administratoriui ne vėliau kaip priešpaskutinę po ataskaitinio mėnesio einančio mėnesio darbo dieną.“ Pagal to paties teisės akto 15.1 punktą, „elektros energetikos sektoriuje viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teigia ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas gauna elektros energijos gamintojai – už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius.“ VIAP administravimo tvarkos aprašo 17 punkte nustatyta, kad viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administratorius sumoka viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas VIAP administravimo tvarkos aprašo 15.1 punkte nurodytiems viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų gavėjams už faktiškai per ataskaitinį kalendorinį mėnesį pagamintą ir į tinklą patiektą elektros energijos kiekį.

Atsižvelgdama į Sprendimo Nr. BRK-(10.87)-558 priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog tam tikros lėšos yra surenkamos iš elektros pirkėjų, o ne iš kitų nacionalinių lėšų, pvz., biudžeto, nereiškia, jog toks finansavimas negali būti traktuojamas kaip nacionalinė programa.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą nėra jokių abejonių, jog aptariamo elektros energijos supirkimo tarifo nustatyme, lėšų surinkime ir paskirstyme valstybės vaidmuo yra lemiamas. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad lėšos nagrinėjamu atveju surenkamos iš visų elektros pirkėjų ir paskirstomos gamintojams. Tačiau pabrėžtina, kad tai atliekama būtent valstybės valia, pagal jos nustatytas taisykles ir sąlygas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams yra užtikrinamas fiksuotas tarifas, kuriuo remiama elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyba. Būtent pagal valstybės ir jos institucijų priimamus sprendimus lėšos yra surenkamos iš vienų asmenų ir perduodamos kitiems. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo tokio lėšų perskirstymo, perdavimo, atliekamo valstybės iniciatyva ir nurodymu, vertinti ne kaip nacionalinės programos šioje byloje aktualių teisės normų prasme.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos aplinkybių kontekste dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo pažeidimas būtų nustatytas, jei būtų įrodyta, kad tos pačios investicinės išlaidos yra finansuojamos tiek pagal Paramos sutartį, kuri sudaryta įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą, patvirtintą Komisijos 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. C(2007) 5076, tiek pagal nacionalinę programą, t. y. fiksuotą elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifą.

Dėl Agentūros 2012 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. BRK-(10.87)-558 pagrindimo faktinėmis aplinkybėmis

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekė gauti 1 082 638 Lt paramą pagal 2007–2013 metų Programos III krypties priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla, įskaitant produktų, nepatenkančių į Europos Bendrijos steigimo sutarties I priedą, nedidelės apimties gamyba“, kuria (parama) būtų kompensuotos pareiškėjo investicijos į Naujasodės kaime pastatytos vėjo elektrinės įrengimus. Agentūra, priimdama ginčijamą Sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558 ir teigdama esant dvigubam finansavimui, rėmėsi iš AB „Lesto“ gautais duomenimis, kad pareiškėjas naudojasi fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu, taip pat Energetikos ministerijos 2011 m. birželio 14 d. raštu Nr. (8.2-10)-3-1734, kuriame pareikšta šios institucijos nuomonė, kad naudojant atsinaujinančius energijos išteklius pagamintai elektros energijai taikomi fiksuoti tarifai galimai užtikrintų dvigubą Projekto finansavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks Sprendimo Nr. BRK-(10.87)-558, nutraukiančio sutartį, pagrindimas nėra pakankamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi remiasi ne konkrečiais duomenimis, skaičiavimais, rodančiais, kad pareiškėjo investicinės išlaidos vėjo elektrinės įrengimams įsigyti bus kompensuotos du kartus, o Energetikos ministerijos nuomone, prielaidomis.

Paramos sutarties 8 punkte buvo nurodyta, kad Parama (iki 1 082 638 Lt, t.y. iki 65 proc.) bus suteikta Paramos gavėjo investicijoms naujai technikai ir įrangai (vėjo jėgainei). Byloje nėra ginčo dėl to, kad Projektas yra gyvybingas, kad pareiškėjas užtikrino nuosavų lėšų įnašą (35 proc.) Projektui įgyvendinti, taip pat dėl kitų Paramos sutarties sąlygų laikymosi, išskyrus Paramos sutarties 19.23 punkte nustatytą Paramos gavėjo įsipareigojimą užtikrinti, kad Projekte numatytos išlaidos, kurioms finansuoti prašoma Paramos, nėra ir nebus finansuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų ir fondų. Pareiškėjas (Paramos gavėjas) nesutinka, kad jis pažeidė Paramos sutartį ginčo aspektu. Įrodinėjimo našta, kad Paramos gavėjas pažeidė Paramos sutartį ir dėl to Paramos lėšas administruojančiam viešojo administravimo subjektui (Agentūrai) atsirado pagrindas pasinaudoti Paramos sutarties 21.1 punkte numatyta teise nutraukti Paramos sutartį, tenka Sprendimą priėmusiam viešojo administravimo subjektui, t.y. atsakovui.

VKEK komisijos 2008 m. vasario 13 d. pažymoje Nr.O5-41 (II t., b. l. 94), kuria Komisija pagrindė nutarimo projektą dėl vėjo elektrinėse pagamintos elektros energijos supirkimo kainos nustatymo nuo 2009 m. sausio 1 d. - 30 ct/kWh (VKEK komisijos 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr.7 buvo nustatyta supirkimo kaina 22 ct/kWh) nurodyta, kad didesnė energijos supirkimo kaina nustatyta atsižvelgiant į iš esmės pasikeitusias ekonomines sąlygas, tarp jų į tai, kad vėjo turbinos pabrango iki 32 proc., taip pat ženkliai padidėjo statybos darbų, statybos medžiagų kainos, finansavimo kaštai bei eksploatavimo išlaidos.

Atsakovui priimant Sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558 galiojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kurio 20 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, tvirtindama fiksuotų tarifų didžiausio galimo dydžio nustatymo metodiką ir nustatydama šių tarifų dydžius kiekvienai gamintojų grupei, privalo įvertinti vidutines santykines investicijas į elektrinių įrengimą ir jų prijungimą prie elektros tinklų per paskutinius 12 mėnesių. Šio straipsnio 2 dalies 1-14 punktuose išvardyta kokius kitus rodiklius turi įvertini VKEK komisija, nustatydama fiksuotų tarifų dydžius.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad nustatant elektros energijos, pagamintos vėjo elektrinės, supirkimo fiksuotą tarifą, be kita ko, atsižvelgiama į ūkio subjekto vidutines santykines investicijas į vėjo elektrinės įrengimus ir šias investicijas fiksuotas tarifas per eilę metų paprastai turėtų padengti. Vis dėlto, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-118/2013, vidutinių santykinių investicijų elektrinių įrengimui įtraukimas į fiksuotą tarifą savaime nereiškia tų pačių išlaidų dvigubo finansavimo.

Taigi Agentūra, priimdama Sprendimą Nr.BRK-(10.87)-558, turėjo konkrečiais duomenimis ir skaičiavimais, o ne prielaidomis, pagrįsti tai, jog numatyta skirti parama pagal Paramos sutartį pareiškėjui bus kompensuotos tos pačios išlaidos, kurios taip pat yra kompensuojamos fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu, taip pat tai, jog šiuo tarifu bus kompensuotos ne mažesnės išlaidos nė yra numatyta kompensuoti pagal Paramos sutartį. Šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, kad Paramos sutarties 8 punkte numatyta, jog „parama iki 1 082 638,00 Lt <...> bus suteikta šioms Paramos gavėjo investicijoms (išlaidoms, sąnaudoms) kompensuoti: naujai technikai ir įrangai (vėjo jėgainė) <...>“.

Tad siekiant nustatyti, ar (ir kokia dalimi) pagal Paramos sutartį skiriama parama galimai yra antrą kartą finansuojamos tos pačios išlaidos, kurios finansuojamos ir fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu, yra svarbu nustatyti, kokia fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifo dalis yra skirta kompensuoti pareiškėjo investicijoms – naujai technikai ir įrangai – finansuoti, ir ar (kokia dalimi) šiuo tarifu bus kompensuotos pareiškėjo naujos technikos ir įrangos (vėjo jėgainės) įsigijimo išlaidos.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Paramos sutarties 2 punktą Paramos gavėjui numatyta kompensuoti iki 1 082 638 Lt (t. y. iki 65 proc.) visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų. Taigi tik dėl šios sumos gali būti taikomas dvigubo finansavimo draudimo principas. Paramos sutarties 3 punktu Paramos gavėjas įsipareigojo prisidėti iki 643 762,00 Lt, t. y., 35 proc. savo įnašu prie tinkamų finansuoti Projekto išlaidų apmokėjimo ir užtikrinti visų kitų Projektui įgyvendinti reikalingų išlaidų apmokėjimą.

Šis pareiškėjo įsipareigojimas yra sąlyga paramai pagal Paramos sutartį gauti.

Pagal Programos administravimo taisyklių 189 punktą „paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų, numatomos trys sankcijų rūšys – paramos sumažinimas, paramos sutarties nutraukimas, paramos sutarties nutraukimas ir (arba) paramos susigrąžinimas“. Ši Programos administravimo taisyklių 189 punkto nuostata perkelta į Paramos sutarties 21.1 punktą, kuriame nustatyta, kad Agentūra turi teisę „paramos gavėjui sumažinti Paramą, neskirti paramos, susigrąžinti Paramą ar jos dalį ir (arba) nutraukti Sutartį, paaiškėjus aplinkybėms, išvardytoms Sutarties 20.2-20.4 bei 27 punktuose.“ Taigi Paramos sutarties 27.3 ir 27.15 punktai, kuriais Sprendime remiasi atsakovas ir kuriuose nustatyta, kad Sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai Paramos gavėjas „vykdydamas Projektą, pažeidė EB arba Lietuvos Respublikos tesiės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su Projekto įgyvendinimu (27.3 p.) ar „neužtikrina, kad išlaidos, kurioms finansuoti buvo prašoma Paramos, nebūtų finansuojamos iš kitų nacionalinių programų ir EB fondų “ (27.15 p.), priskirtini prie aplinkybių, kurioms paaiškėjus, Projektą administruojantis subjektas turi teisę taikyti vieną iš Paramos sutarties 21.1 punkte numatytų alternatyvių sankcijų. Atsižvelgiant į aptartą Programos administravimo taisyklių reglamentavimą ir į Paramos sutarties turinį, kuriame nėra nustatyta, kad sutarties 19.23 punkto pažeidimas užtraukia vienintelę sankciją – Paramos sutarties nutraukimą, darytina išvada, kad sutarties nutraukimas galėtų būti taikomas kaip ultima ratio priemonė nustačius, kad pareiškėjas pažeidė minėtą sutartį. Todėl, Agentūrai nustačius, kad investicinės išlaidos, kurioms kompensuoti skiriama parama pagal Paramos sutartį, tik iš dalies yra finansuojamos fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu, Agentūra turėtų pagrindą svarstyti dėl skiriamos paramos sumažinimo. Nutraukdamas Paramos sutartį, atsakovas Sprendime Nr. BRK-(10.87)-558, be kita ko, turėjo pagrįsti Paramos sutarties 21.1 punkte numatyto vienos iš alternatyvių sankcijų taikymą, tačiau tokio pagrindimo Sprendime nėra.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad Agentūra, priimdama Sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558, siekė kitų nei įstatyme numatyta tikslų, kadangi nuo pareiškėjo paraiškos pateikimo turėjo informaciją apie tai, jog pareiškėjas ketina naudotis fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu. Tokį atsakovo tikslą patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, net jei Agentūra žinojo apie pareiškėjo ketinimus naudotis fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu, ši aplinkybė negalėtų būti pagrindas pateisinti tai, jog pareiškėjas pažeidė imperatyvų dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimą, jei toks pažeidimas atsakovo būtų nustatytas pagrindžiant objektyviais duomenimis ir skaičiavimais, taip pat nesuteiktų pareiškėjui teisės gauti dvigubą tų pačių išlaidų finansavimą, kurio draudimas numatytas Paramos sutartyje, Programos įgyvendinimo taisyklėse, taip pat ir anksčiau paminėtuose Europos Sąjungos teisės aktuose.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Agentūra ginčijamo Sprendimo Nr. BRK-(10.87)-558, kuriuo nutraukė Paramos sutartį, nepagrindė faktiniais, objektyviais duomenimis, skaičiavimais, motyvuotai pagrindžiančiais ir įrodančiais, kad pareiškėjas pažeidė Paramos sutarties 19.23 punktą, taip pat nepagrindė parinktos sankcijos rūšies. Dėl minėtų priežasčių Sprendimas Nr. BRK-(10.87)-558 negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimo Nr. BRK-(10.87)-558 panaikinimas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo įvykdyti Paramos sutartį ir išmokėti 1 082 638 Lt paramą, nes, kaip jau buvo minėta, siekiant nustatyti, ar (ir kokia dalimi) pagal Paramos sutartį skiriama parama galimai yra antrą kartą finansuojamos tos pačios išlaidos, kurios finansuojamos ir fiksuotu elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifu, yra svarbu nustatyti, kokia fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių supirkimo tarifo dalis yra skirta kompensuoti pareiškėjo investicijoms – naujai technikai ir įrangai – finansuoti, ir ar (kokia dalimi) šiuo tarifu bus kompensuotos pareiškėjo naujos technikos ir įrangos (vėjo jėgainės) įsigijimo išlaidos. Sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558 atsakovas priėmė nenustatęs šių aplinkybių, o tik padaręs prielaidą, kad pareiškėjas pažeidė dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo principą. Dėl minėtų priežasčių, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, panaikinus Agentūros Sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558, klausimas dėl paramos pareiškėjui skyrimo ar neskyrimo, sankcijos taikymo ar netaikymo turi būti išsamiai bei argumentuotai išnagrinėtas iš naujo, nustatytos pirmiau minėtos aplinkybės, o tą turi padaryti atsakovas, t.y. viešojo administravimo subjektas, kuris pagal jam kompetenciją administruoja 2007–2013 m. Programos priemones.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str.1 d., 143 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas – Nacionalinės mokėjimo agentūros Sprendimas Nr. BRK-(10.87)-558 naikintinas įpareigoja atsakovą pareiškėjo 2011 m. liepos 11 d. mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KE-10-1-000738-MP001 išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šio sprendimo priėmimui reikalingi kompensuojamų išlaidų (jų dalies) galimo tapatumo skaičiavimai, pažymi, kad atsakovui neturint galimybių pačiam atlikti tokius skaičiavimus, gali būti pasitelkti specialistai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo įvykdyti Paramos sutartį ir išmokėti pareiškėjo nurodytą paramos sumą, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eglitana“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti.

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. BRK-(10.87)-558 panaikinti. Įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos uždarosios akcinės bendrovės „Eglitana“ 2011 m. liepos 11 d. mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KE-10-1-000738-MP001 išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis